Alina, Jūsų debiutinė paveikslėlių knyga „I Love You, Bunny“ pasirodė Anglijoje. Kai žiūriu į Jūsų piešinius, man norisi verkti – užplūsta sentimentalūs vaikystės prisiminimai. Regis, tokie piešiniai ir buvo mūsų knygelėse... Ar nesijaučiate šiek tiek grįžusi į praeitį šių dienų kompiuterinių herojų ir pribloškiamų vaizdų, kurie tokie populiarūs vaikiškose knygose, kontekste?
Priblokšti nėra mano tikslas. Man svarbu įtaigiai perteikti herojų emocijas ir išgyvenimus. Knygų vaikams iliustracijų stilių įvairovė didžiulė, ir tai labai gerai. Šiuo metu dominuoja itin ryškios spalvos ir vintažinė estetika. Klasikinis stilius Anglijoje vis dar mėgstamas, tik dabar kiek užgožtas rėkiančių spalvų ir aštrių formų. Mane žavi knygų vaikams kūrėjai Shaunas Tanas, Alexisas Deaconas, Victoria Turnbull, Levi Pinfoldas bei Komako Sakai. Aš pati tendencijų nesivaikau, jos greitai keičiasi, o paveikslėlių knygų leidybos procesas užtrunka bent porą metų. Debiutinei mano knygai prireikė ir visų trejų. Per tą laiką, kol knyga išleidžiama, tendencijos ir mados spėja pasikeisti.
Jau nuo seniai kalbama, kad popierinės knygos išnyks. Tačiau nenyksta, ir labai gerai, kad taip yra. Dirbate Anglijoje, kas apie tai girdėti ten?
Pastaraisiais metais popierinės knygos, ypač – paveikslėlių, klesti. Leidyklos, norėdamos, kad tradicinės knygos pranoktų elektronines, daro jas patrauklesnes, daug investuoja į aukštą spaudos kokybę. Atsiranda jų medžiaginiais, reljefiniais viršeliais, su pavadinimais paauksuotomis raidėmis. Sunkiai įsivaizduoju, kad vaikams skirtą popierinę knygą pakeistų elektroninė. Ypač tokią, kuri tinka vaikams skaityti prieš miegą.
Jūs jau kelerius metus įsikūrusi Kembridže. Kaip čia atsidūrėte?
Vilniaus dailės akademijoje studijavau grafiką. Pagal „Erasmus“ mainų programą įgijau galimybę iliustravimo meno pasimokyti Anglijoje, Noridžo menų universitete. Ten ir susidomėjau paveikslėlių knygomis. Vaikiškų knygų iliustravimo magistro diplomą įgijau Kembridže, Anglia Ruskin universitete. Pamilau šį miestą, nusprendžiau likti, gyvenu jau penkerius metus. Kembridžas – išskirtinai graži ir romantiška vieta, patraukli pasaulio menininkams, čia studijuoja ir atvyksta žmonių iš įvairių pasaulio šalių. Kembridže mane žavi urbanistikos ir natūralios gamtos darna, muziejai, istorinė architektūra ir, žinoma, knygynai. Smagu susitikti ir su kitais vaikiškų knygų kūrėjais, pasišnekučiuoti, kartu piešti eskizus.
Ar pradėjusi studijas Vilniaus dailės akademijoje iškart žinojote, kad iliustruosite knygas vaikams?
Vaikystėje lankiau šokių būrelius, bet labiau patiko piešti ir skaityti iliustruotas knygas. Nusprendžiau, kad grafikos studijos padės išmokti gerai piešti, ypač – žmones. Pirmaisiais studijų metais apie vaikiškas knygas negalvojau. Iki tos akimirkos, iki atradau Kęstučio Kasparavičiaus ir Taidos Balčiūnienės iliustruotas knygas. Jos buvo kupinos gyvybingumo ir šmaikštumo, panorau pati kurti istorijas vaikams. 2013-aisiais metais teko apsilankyti didžiausioje pasaulyje Bolonijoje vykusioje tarptautinėje vaikiškų knygų mugėje. Ji visiškai pakeitė mano požiūrį į šiai auditorijai kuriamus skaitinius. Pamačiau, kokios jos yra meniškos, ypač Italijoje ir Prancūzijoje. Tuo metu itin susižavėjau Bruno Munari knygomis, štai kodėl mano iliustracijos Vilniaus dailės akademijoje buvo daug spalvingesnės ir tapybiškesnės nei dabar.
Studijų metais daug eksperimentavau, iki supratau, kad labiausiai patinka piešti anglimi ir spalvinti kompiuteriu. Kembridže atradau visai kitus iliustruotojus – tai Maurice’as Sendakas, Raymondas Briggsas ir S. Tanas. Patraukė jų drąsa paveikslėliais kalbėtis su vaikais ir suaugusiaisiais rimtomis ir sudėtingomis temomis – apie susvetimėjimą, depresiją ir mirtį. Jie apie tai kalba subtiliai ir poetiškai, suteikia vaikams vilties. Kūrėjams itin svarbi aplinka ir veikėjų santykis su ja. Tai supratusi, pradėjau įdėmiau stebėti aplinką, daugiau piešti iš natūros. Visa tai padėjo geriau pažinti save kaip menininkę. Man svarbus tamsos ir šviesos žaismas, emocijų įvairovė ir paslaptys. Ypač tai atspindi mano debiutinė paveikslėlių knyga „I Love You, Bunny“ („Lincoln Children’s Books“, 2018 m.) apie tamsos baimę.
Iš kur į Jūsų fantaziją ateina herojai? Kokius vaikystės prisiminimus jie įkūnija?
Mano knygų herojai dažniausiai įkvėpti mano pačios vaikystės. Pavyzdžiui, Suzy ir Bunny, knygos „I Love You, Bunny“ herojai, įkvėpti jaunesnės sesers ir jos pliušinio žaislo. Prisiminimai ar išgyventos emocijos praturtina istoriją, suteikia jai tikrumo ir autentiškumo.
Kokie vaikystės prisiminimai Jums svarbūs? Ką nešiojatės savo širdyje?
Užaugau Šiauliuose. Mama nuo vaikystės mėgo knygas su paveikslėliais, ypač iliustruotas Taidos Balčiūnienės, – namie vaikiškų knygų netrūko. Mano mėgstamiausia buvo Richardo Scarry’io „Ką žmonės veikia visą dieną?“, kupina įdomių veikėjų ir komiškų situacijų. Su sesėmis auginome kates ir žiurkėnus, gerai prisimenu vasaros atostogas gamtoje, prie jūros ir šaltas šaltas žiemas, – šių Kembridže pasigendu.
Suzy, Misty ir Bunny. Kaip gaila, kad ne Salomėja, Murkis ir Kiškutis, pavyzdžiui. Kodėl Jūsų knygos nėra lietuvių kalba?
Kol kas mano knyga „I Love You, Bunny“ yra išleista anglų ir japonų kalbomis, bet, tikiuosi, ateityje pasieks ir Lietuvą. Lietuvoje paveikslėlių knygų rinka daug mažesnė nei Anglijoje, bet būčiau laiminga, jei kada nors atsirastų vietos ir mano kūriniams. Veikėjų vardus, knygą verčiant į kitą kalbą, visada galima pakeisti. Pavyzdžiui, Suzy japoniškoje knygos versijoje tapo Su-chan, o jos žaislas Bunny – Usa-kun.
Alina, Jūs vis sakote – paveikslėlių knygos. Kuo jos skiriasi nuo kitų knygų vaikams?
Paveikslėlių knygos – anglai jas vadina picture books – yra skirtos ikimokyklinio amžiaus vaikams ir jų tėveliams. Tokios dažniausiai būna trisdešimt dviejų puslapių. Tekstas ir iliustracijos jose – neatsiejama, harmoninga visuma. Vienas garsiausių šio formato knygų kūrėjų amerikietis M. Sendakas – populiariausią jo knygą „Kur gyvena pabaisos“ galima rasti ir lietuviškai – yra puikiai sulyginęs sėkmingą paveikslėlių knygą su vizualine poema. Paveikslėlių knygose, kaip ir poezijoje, kiekvienas žodis yra svarbus. Iliustracijos dažnai vaizduoja tai, kas nėra paminėta tekste ir ką sunku nusakyti žodžiais, pavyzdžiui, herojų emocijas. Nors teksto paveikslėlių knygose dažnai būna nedaug – vos iki 500 žodžių, jis gali turėti gilias filosofines potekstes ir būti labai meniškos. Paveikslėlių knyga dažniausiai būna pirmasis vaiko kontaktas su vizualiniu menu.
Kaip į Jūsų knygas reaguoja vaikai? Ar jiems vis dar įdomūs tokie pernelyg tikroviški herojai?
Yra vaikų, kuriuos mano herojai domina, kai kurie netgi susitapatina su jais. Man labai svarbu, kad istorija, kurią pasakoju, būtų gili, kad herojai išlaikytų stiprų santykį su aplinka, būtų įdomus jų vidinis pasaulis. Svarbu ne tik herojaus išvaizda, bet ir jo charakteris, kaip jis susidoroja su sunkumais bei išbandymais ir kaip galiausiai pasikeičia.
Smalsu, ar anglų vaikai daug skaito? Ir ką daro jų tėvai, kad vaikai pamiltų knygas?
Tai nėra lengva užduotis, ypač kai knygos konkuruoja su filmais bei kompiuteriniais žaidimais. Knygų skaitymas laisvalaikiu ir vizualinis raštingumas Anglijoje labai skatinamas. Bibliotekos rengia vaikiškų knygų skaitymo pamokas (storytimes). Rašytojai ir iliustruotojai dažnai kviečiami į mokyklas, bibliotekas, knygynus, festivalius, čia vyksta kūrinių pristatymai, kūrybinės dirbtuvės. Kas porą metų renkami vaikų literatūros laureatai, šie skatina skaityti, piešti, kurti istorijas. Žaislai, sukurti pagal populiarius veikėjus, taip pat traukia mažylių dėmesį, skatina pamėgti knygas. Komiksai, grafinės novelės ir knygų serijos įtraukia vyresniuosius ir paauglius.
Geriausias būdas išugdyti meilę literatūrai yra kasdien skaityti savo atžaloms prieš miegą. Tokia tradicija tampa gražiu ritualu, o vėliau esti vienas gražiausių vaikystės prisiminimų. Knyga gali tapti ypatinga jungtimi tarp vaiko ir tėvų, ji padeda lengviau bendrauti, diskutuoti ir reikšti emocijas.
Alina, ką reiškia pamatyti savo knygą knygyno „Heffers“ vaikų literatūros vitrinoje? Ar, pradėjusi piešti, galėjote įsivaizduoti, kad kada nors taip nutiks?
„Heffers“ yra didelis vietinis knygynas, veikiantis Kembridžo širdyje nuo 1876 m. Jame yra didžiulis vaikų literatūros skyrius, čia dažnai rengiami knygų pristatymai, kūrybinės dirbtuvės. Mėgstu čia užsukti ir pavartyti naujai išleistus leidinius. Tikrai negalėjau tikėtis kada nors išvysti savo paveikslėlių knygą „Heffers“ vitrinoje. Labai apsidžiaugiau, kad ji rado savo vietą šiame ypatingame ir mano labai mėgstamame knygyne.
