Ieškant K. Zapkaus studijos Niujorke skubėti nepavyksta. Pakeliui – tarptautinis fotografijos centras, greta – bičiulio Jono Meko įkurtas kino teatras-muziejus „Anthology Film Archives“. Manhatane esantis Noho (NoHo) rajonas nuo seno yra menininkų namai, ir tai matyti kiekvienoje gatvelėje. K. Zapkus čia gyvena jau daugiau kaip 50 metų.
„Niujorkas yra puiki vieta, nes čia suvažiavęs visas pasaulis – iš Kinijos, Afrikos, Japonijos, iš visur. Ir iš Lietuvos. Visi maloniai gyvename kartu. Gimiau Lietuvoje, bet esu pasaulio pilietis.“ Dvigubą pilietybę – JAV ir Lietuvos – turintis K. Zapkus kalba lengvai suprantama lietuvių kalba ir nuolat šypsosi.
Bet vos pažvelgiu į dailininką pro kameros objektyvą, jis akimirksniu surimtėja, tarsi bandytų atkartoti savo darbų nuotaiką. Augo Žemaitijos kaime, Viekšniuose, vaikystėje patyrė karo tragizmą, tai suformavo požiūrį į pasaulį ir meną. Sovietams okupavus Lietuvą, dailininko dėdė ir teta buvo ištremti, o senelis pakartas. „Tada buvau visai vaikas, bet pamenu senelį. Prieš grįždamas į Lietuvą, jis gyveno Amerikoje, dalyvavo darbininkų judėjimuose, – pasakoja K. Zapkus. – Grįžęs į Lietuvą senelis statė namus darbininkams. Visi kartu valgydavome prie bendro stalo. Jis buvo doras skandinaviškai socialistinio mąstymo žmogus, bet sovietai vis tiek jį laikė turčiumi. Kai 1989 m. pirmą kartą grįžau į Lietuvą, aplankiau tą namą. Jis buvo padalintas į butus, o vieninteliai sutikti gyventojai virė samagoną.“
Kai tėvas išėjo į mišką partizanauti, K. Zapkus, globojamas mamos, pabėgo į JAV – jos gimtinę. Kol pasiekė tikslą, trejus metus turėjo praleisti vokiečių karo pabėgėlių stovykloje. Šiandien, praėjus daugiau nei 70 metų, dailininkas vis dar reflektuoja karo patirtis savo darbuose. „Mes bėgome per bombas, per patį šturmą. Visada tai atsiminsiu. Dėl to mano darbai tokie komplikuoti. Tapydamas tarsi bandau atkurti tvarką pakrikusiame pasaulyje.“
Šiandienį pasaulį dailininkas taip pat mato kaip pakrikusį, tik šįkart kenčia kiti žmonės ir nuo kitų politikų. „Donaldas Trumpas sugavo meksikiečių vaikus. Jiems tai bus trauma visam gyvenimui, – sako pašnekovas apie neseniai JAV valdžios atskirtus meksikiečių tėvus ir vaikus. – Jiems irgi bus 80 metų, jie irgi bus paveikti to, ką patyrė vaikystėje.“
Nesunku suprasti, kad už dabartinį JAV prezidentą K. Zapkus nebalsavo – kaip ir visi jo pažįstami iš Niujorko meno scenos. „Trumpas yra egomanas, jo tose pareigose neturėtų būti.“
Ramybę nuo kasdienybės naujienų dailininkas randa muzikoje. „Čia Boulez“, – paaiškina, kai suklūstu, kas studijoje skamba šiandien. Vaikystėje K. Zapkus pats grojo smuiku, o jo tėvas buvo chorvedys. Tapybą šis menininkas mato kaip muziką, tik grojamą teptuku. Jo darbai kartais primena natas, iš juodos ir baltos spalvų penklinės perbėgusias ant sodrių spalvų drobės.
Norint K. Zapkaus paveikslus deramai patirti, reikia susidurti su jais akis į akį – nes, kaip rašė menotyrininkė Laima Kreivytė, „devynių metrų drobė net ir didžiausiame albume atrodys it pašto ženklas“. Šie paveikslai pribloškia dydžiu ir kruopštumu. Kiekviena detalė yra todėl, kad ten turi būti. Kai kurie darbai tapyti kelerius metus. „Kaip nusprendžiate, kad darbas jau baigtas?“ – paklausiau. K. Zapkus prieina prie dabar tapomo darbo ir paaiškina: „Pavyzdžiui, šis dar nebaigtas. Trūksta poilsio tarpelių. Turi būti balansas tarp energijos, greičio ir stabdžio.“
K. Zapkaus darbai yra apkeliavę prestižines pasaulio galerijas – Bruklino muziejų, Vašingtone esantį Smithsono, Čikagos meno institutą, Masačusetso technologijų institutą Bostone. 2014 m. jo darbų retrospektyva pirmą kartą surengta Nacionalinėje dailės galerijoje (NDG) Vilniuje. „Pamenu, kad skendau tuose paveiksluose ir negalėjau atsitraukti. Ritmas, spalvos, emocinis užtaisas. Buvo labai stipru“, – savo įspūdį apie parodą feisbuke rašė iliustratorė Kotryna Žukauskaitė (jos darbai puikuojasi JAV leidiniuose „The New York Times“ ir „The Washington Post“).
Ne visų reakcija į abstrakčius dailininko piešinius būna palaikanti. Po retrospektyvos Vilniuje viena kritikė K. Zapkaus darbus pavadino tapetais. Tokie jie gali pasirodyti tiems, kuriems tapyba pirmiausia yra daiktų vaizdavimas. K. Zapkaus požiūris į meną radikaliai kitoks. Jis be vargo gali nupiešti, pavyzdžiui, kėdę, bet to nedarys iš principo. „Daiktų piešimas yra sovietinis palikimas. Sovietinėje Lietuvoje egzistavo bjaurus, menui priešiškas režimas. Buvo skatinamas tik realizmas. Jeigu žmogus nori kėdės – štai jums nutapyta kėdė. O kodėl jis nori tos kėdės? Nes nežino, kad gali norėti ko nors kita.“
K. Zapkus ir siekia parodyti „ką nors kita“ – pasaulį už daiktų ribų, arčiau žmogaus intelekto. „Daiktų vaizdavimą suvokiu kaip tapybos meno bankrotą, – rašo jis knygoje, pasirodžiusioje kartu su NDG retrospektyva. – Dėl gožiančios mechaninių fotografijos, kino, televizijos, kompiuterių atvaizdų gamybos gausos ranka kuriamas paveikslas tapo visiškai nereikšmingas. Man neįdomu ranka kurti banalų vaizdinį-prekę ir dalytis galimybėmis su fotoaparatu arba virtualia reklama.“
K. Zapkus tiki, kad šiandieniame pasaulyje tapyba gali duoti žmogui šį tą, ko nei garsinė, nei filmų medžiaga negali. Tik tapybai reikia suteikti šansą. „Matau, kaip žmones, vaikščiojančius po Modernaus meno muziejų Niujorke (MoMa), ištinka vartotojo problema – jie nori visko iš karto ir negali koncentruotis.“
Ta proga įsižiūriu į nebaigtąjį darbą ant studijos sienos. Pro langą kaitina saulė, gatvėje ūžia kelių darbai. Ryškiaspalvės paveikslo formos ilgainiui ima judėti. Pradedi matyti žmonių siluetus. Jie bendrauja. Sekundę tu nebesi Noho – tu esi paveiksle.
⁕ ⁕ ⁕
1992 m. K. Zapkus, išmaišęs Europą ir JAV, atvyko dėstyti į Vilniaus dailės akademiją. Tebuvo čia pusmetį, bet sukurta legenda gyva ligi šiol. Jo vadovaujamame kurse buvo dailininkai Žilvinas Kempinas, Patricija Jurkšaitytė, Aidas Bareikis. Šiandien visi jie – naujos Lietuvos vizualiojo meno kūrėjų kartos herojai. „Žvelgiant iš laiko perspektyvos – tai bene sėkmingiausias iš Akademijos išleistų kursų“, – rašė meno kritikė Aistė Paulina Virbickaitė. Kaip jam tai pavyko?
Dailininkas studentams pasiūlė visiškai kitokį mokymosi metodą. Iš seno, dar mamos nupirkto lagamino jis ištraukė krūvą amerikietiškų meno žurnalų ir paprašė išsirinkti iš jų nustebinusius vaizdus, o tada – užrašyti savo gyvenimo istorijas. Ne nupiešti, o užrašyti. Tai buvo neregėtas požiūris į meno edukaciją.
„Mano idėja buvo sukurti naują lietuvišką tapybą – nesugadintą sovietizmo. Tam pirmiausia reikėjo, kad studentai suprastų savo pamatus ir žiūrėtų į viso pasaulio kūrybą, atsirinktų, kas jiems įdomu, o tada perleistų pamatytus darbus per savo mąstymo sistemą.“
K. Zapkus siekė pakeisti sovietinį tapybos supratimą nuo pat grindų – tiesiogine šio žodžio prasme. „Pamenu, vienos galerijos grindys buvo kaip šachmatų lenta. Sienos – prastos, išvagotos radiatorių. Tai buvo nepriklausoma Lietuva, bet palikimas – sovietinis. Jis tiko kabinti Stalino portretui, bet ne šiuolaikiniam menui.“
Studentų darbai buvo eksponuojami Vilniuje, Šiuolaikinio meno centre, parodoje „Geros blogybės“. Penki to kurso studentai vėliau atvyko gyventi į Niujorką. „Nekviečiau jų, bet jie norėjo pamatyti pasaulį“, – mena K. Zapkus. Juliaus Ludavičiaus čia įkurta galerija „SLA307“ tapo namais daugeliui lietuvių menininkų. „Tai senas lietuvių pastatas, kurį atnaujino ir pavertė galerija. J. Ludavičiaus kartos lietuviai menininkai jau mato ir Lietuvą, ir Niujorką kaip savo namus. Šis miestas jiems nebeatrodo gąsdinantis.“
Pats K. Zapkus meno studijas baigė Čikagoje, ten jį kasdien pasitikdavo garsiausių pasaulio dailininkų darbai. „Mokykla buvo rūsyje. Kaskart eidamas į klasę turėdavau pereiti per muziejų, o ten – Georges’o Seurat, El Greco, Paulio Cézanne’o ir kitų didžiųjų tapyba. Jei nori kavos, eini atgal per visus tuos šedevrus. Man tai suveikė apskritai kaip tapybos ir meno įskiepijimas. Menas many įsišaknijo taip giliai, kad niekas nebegali jo ištraukti.“
Dailininkui reikėjo kovoti su vis populiarėjančiu požiūriu, kad tapyba – tai praeities reikalas. Kad viskas jau nutapyta. Kad atėjo laikas fotografijai ir kinui. K. Zapkaus akimis, gandai apie tapybos baigtį buvo gerokai perdėti. „Aš tikiu, kad tapyba yra reikšmingas reikalas. Ji, eidama per teptuką laikančią ranką, pereina per patį žmogaus mąstymą. Per supratimą teisybės ir neteisybės. Tai yra labai intymus procesas. Žinoma, jeigu tapai ne kėdę.“
⁕ ⁕ ⁕
Kalbėdamasis su K. Zapkumi niekada nežinai, ką jis pasakys toliau. Rimtą meno analizę menininkas gali palydėti keiksmažodžiu, jei tik paliesi temą, dėl kurios jam skauda. „Jei tiki, kad nėra pasaulinės klimato kaitos, esi bjaurybė“, – sako, kai kalba pasisuka apie ekologiją. O į klausimą, ar laiko save feministu, atsako: „Be abejo.“ Kodėl tiek daug vyrų Lietuvoje savęs tokiais nelaiko? „Nes bijo savo b**** neveiklumo. Pusė pasaulio gyventojų yra moterys. Visi žmonės turi teisę gyventi kartu lygiai.“ Bet ar pats jis sutinka, kad turėjo didesnius šansus susikurti dailininko karjerą todėl, kad yra vyras? „Sutinku. Čia veikia ilgametė moterų represija ir kuriančių moterų nevertinimas. Mačizmą – vyrišką energiją – visuomenė vertina labiau nei moterišką. O mačistinės energijos pasaulyje dabar ypač daug. Kai kūriau savo darbų seriją „Karo vaikai“, vyko Reagano ir Brežnevo „guzikėlių karas“ – kuris pirmas spaus atominės bombos mygtuką. Šiandienis durnius kartu su kitoje pusėje esančiu Vladimiru Putinu artėja to paties link. Man tai baisu. Karo nereikia. Jeigu yra reikalas, žmonės gali susikalbėti patys.“
Tikėjimas žmogumi – kertinis K. Zapkaus pasaulėžiūros principas. Nors vaikystėje prarado šeimą ir gimtinę, jis vis tiek tiki viso pasaulio bendrumu. O ar jaučia bendrumą su kitais pasaulio lietuviais? „Esu nuo seno pažįstamas su J. Meku. Jis apie mane rašė „The Village Voice“ (šiame įtakingame žurnale J. Mekas turėjo savo skiltį, – aut. past.). Kompozitorė Žibuoklė Martinaitytė iš manęs ėmė interviu, bet Mirgos Gražinytės-Tylos grojančios dar nemačiau.“
Kol dailininkas kalba, teptukai, žinoma, ilsisi. „Ar galėčiau paprašyti vieno potėpio kadrui?“ – paklausiu imdamas kamerą. „Bet tai turi būti nesuvaidinta, – sako K. Zapkus. – Turi būti realus potėpis naujausiam, nebaigtam darbui.“ Pamirkęs teptuką į dažus, jis kurį laiką ieško tinkamiausio taško. Tada atsargiai palieka paveiksle žymę.
K. Zapkaus studijoje, be paveikslų ir teptukų, akis kliūva už meninių knygų. Jos dailininkui – tiesioginis inspiracijos šaltinis. Daugelis menininko darbų įkvėpti jau esamų tapybos darbų, tik perleisti per paties Kes prizmę. Pavyzdžiui, vienas jo paveikslas yra tiesioginė nuoroda į XVI a. italų dailininko Paolo Veronese’ės paveikslą „Puota Levio namuose“, o šis savo ruožtu atliepia „Paskutinę vakarienę“ su Jėzumi viduryje. Ateistu save laikantis K. Zapkus analizuoja kiekvieną šiame milžiniškame darbe pavaizduotą personažą, tačiau jo paveiksle realūs žmonės virsta abstrakcija.
Daugeliu atvejų Kes yra žmogus iš praeities – jis mena karą ir išmano ypač plačią vizualaus meno istoriją. Dienas menininkas leidžia studijoje Manhatane, – šią, neabejoja, vargiai gautų, jei būtų 20-ies: daugeliui menininkų Niujorkas dabar tiesiog per brangus. Tačiau savo požiūriu į gyvenimą ir politiką K. Zapkus eina koja kojon su naująja karta, kovojančia su kai kurių mūsų noru užsidaryti ir pabėgti nuo likusio pasaulio. Nebent tai būtų pabėgimas į meną. Dailininko studijoje sustoju prie kito darbo – juodo, su raudonais it kraujas potėpiais. Figūros pamažu pradeda judėti. Jos bendrauja. Tu nebesi Noho – tu esi paveiksle.
