Prieš pokalbį susirašinėjame per feisbuką žinutėmis. Svajonė niekada nedaugžodžiauja. Trumpai su humoru papasakoja, kaip laksto paskui anūkes, kad tuoj važiuos į Vilnių, kur MO muziejuje kurs instaliaciją. Sutariame susitikti iškart po jų kelionės.
Rytas saulėtas, neįprastai šiltas. Žygiuoju 10-osios apygardos gatvelėmis ir atsiremiu į Šv. Martyno kanalą su daugybe tiltelių. Sustoju pasigėrėti romiu vaizdu ir kone užlipu ant štatyvo – kažkas netoliese kažką filmuoja. Stanikai nuomojosi butą prie kanalo, ten pat – jų dirbtuvės. Paulius man yra pasakojęs, kad rajonas juos sužavėjo jaunatviška energija, gyvybingumu, istorijomis. Ir, aišku, tykiu kanalo vaizdu pro langą. Kavinė „L’Atmosphere“, kurioje susitinkame, yra pora minučių kelio nuo kūrėjų namų. „Čia buvo sukurtos ir kelios puikaus filmo „Šiaurės viešbutis” („Hôtel du Nord“, režisierius – Marcelis Carné) scenos“, – teigia Paulius.
Šis interviu turėjo būti tik su Svajone, ji daugiausia ir kalbės. Bet – kaip ir kūryboje, taip ir gyvenime, jiedu visur kartu. Vienas pradeda sakinį, kitas papildo, padeda, paremia. Jiedu panašiai stebi, jaučia pasaulį. „Per privačius vakarėlius sakau jam: „Eik nuo manęs toliau.“ Tokių sulipusių porų nemėgstu, – šypsosi Svajonė. – Dar pastebėjau, kad kartais, būdami kartu, mes blogai veikiame žmones.“
Prieina padavėja. Su Svajone užsisakome kavos, Paulius gers arbatą. Tarp Paryžiaus ir Vilniaus jiedu gyvena apie devyniolika metų. „Išvažiavome smalsumo genami, norėdami labiau pažinti pasaulį, o ne dėl ekonominių priežasčių, – sako menininkė. – Paryžius mums, kaip kūrėjams, iki šiol yra viena gražiausių vietų pasaulyje.“ Paulius priduria: „Negalėtumėme gyventi mažesnėje erdvėje. Nors gal tai pasikeis su amžiumi? Štai Svajonė jau gėles balkone pradėjo auginti.“
Nepatogus menas
Šių menininkų kūrybos kelias tęsiasi jau beveik tris dešimtmečius, o susipažino jie mokykloje. „Kartu mokėmės Jono Basanavičiaus mokykloje Vilniuje, vienoje klasėje, – teigia menininkė. – Turėjome smagią draugų kompaniją, diskutuodavome apie meną, skaitydavome laikraštį „Literatūra ir menas“. Mano abu tėvai – ne menininkai, bet menu domėjosi. Savaitgalius leisdavome tuomečiuose Vilniaus parodų rūmuose. Man visada buvo įdomu ką nors lipdyti, konstruoti. Norėjau būti menininke, nes, matyt, tokia mano prigimtis.“
Svajonė įstojo į Vilniaus dailės akademiją, keramikos specialybę, o Paulius pasirinko ekonomiką. Po paskaitų jis traukdavo pas Svajonę į akademiją. Pauliaus senelis – garsus skulptorius Petras Vaivada, todėl meno pasaulis jam buvo labai artimas. „Kartą neturėjau laiko sukurti darbo kasmetinei studentų parodai, todėl paprašiau Pauliaus padėti. Jis sukūrė instaliaciją ir net premiją už tą darbą gavo“, – juokiasi pašnekovė. Abu kartu menininkai premiją irgi yra gavę – už estetinį kūrybos provokatyvumą Stanikų duetas pernai buvo įvertintas Nacionaline kultūros ir meno premija. „Mūsų menas yra nepatogus, provokatyvus, mes nesivaikome madų, linkę kritikuoti, klausti, priešpriešinti,– sako pašnekovė. – Malonu, kad toks menas buvo pripažintas oficialiai, nors Lietuvoje dėmesio mums niekada netrūko.“
Susidomėjimo veikiausiai netrūks ir Vilniuje, Jono Meko vizualiųjų menų centre, gruodžio mėnesį veiksiančiai personalinei menininkų parodai, ir MO muziejuje eksponuojamai jųdviejų instaliacijai. „Tai didelio svorio skulptūra-instaliacija iš keramikos, terakotos. Jai – jau dvidešimt metų, – pristato Svajonė. – Reikėjo ją restauruoti, truputį pakeisti. Neklausk, apie ką ji. Jos pavadinimas – „Paslapčių paslaptis“. Davėmės su ja visą savaitę.“
Paulius rodo nuotraukas. Pirmiausia pastebiu galvą, aprištą skarele. Žemaitė? „Kam nors gal ir Žemaitė, kam nors – Catherine Deneuve, – šypteli Paulius. – Kiekvienas mato kaip nori.“ Menininkai pabrėžia, kad labiausiai vengtų atsakyti į klausimus, apie ką yra jų kūryba. „Vienas meno projektas gali kalbėti ne viena tema. Savo darbais mes nepateikiame atsakymų, neporiname, nemokome, o klausiame, – teigia moteris. – Mūsų tema yra pats gyvenimas. Mes sekame, kas vyksta pasaulyje, ir stengiamės išreikšti savo požiūrį, pasakoti apie tai, kas mus jaudina, nervina, trukdo. Kartais net nežinome, kodėl atsiranda vienas ar kitas darbas, suprantame tai tik vėliau.“ Menininkai pabrėžia, kad visi jų kūriniai sukurti namų dirbtuvėse. „Po Venecijos bienalės (jie atstovavo Lietuvai 50-ojoje bienalėje, – aut. past.) mums pasiūlė dėstyti Frenua aukštojoje šiuolaikinio meno mokykloje (Studio national des arts contemporains Le Fresnoy), davė baleto salę, puikią aparatūrą, kad kurtume, – pasakoja pašnekovė. – Nieko neišėjo. Mums nereikia keturiasdešimties spalvų pieštukų. Geriausiai išeina piešti su dviem.“ Ir modelių jiems nereikia – dažniausiai patys be gailesčio sau ar gėdos atsiveria prieš fotoobjektyvą ar kamerą. „Tai tikrai ne ekshibicionizmas, – pabrėžia Svajonė. – Aktoriui tektų ilgai aiškinti, kaip vaidinti, ir vis tiek nepadarytų taip, kaip norėtum.“ „Nebent tai būtų Catherine Deneuve“, – šypteli Paulius.
Dalį vieno ambicingiausių pastarųjų projektų „Tsarstvo/Tsarat“ – jis eksponuotas ir šiųmetėje meno mugėje „Art Vilnius“ – Stanikai sukūrė savo studijoje Buenos Airėse. Į ją dirbti menininkai važiuoja jau šešti metai. Čia kurtas ir Vilniuje demonstruotas darbas – carinę Rusiją dekontruojančio asambliažo iš buitinių nebeaiškios paskirties rakandų ir vaizdo projekcijų derinys. „Buenos Airių studijoje ramu, šviesu. Pasistatėme telefoną kampe ir pagal Modesto Musorgskio operos „Borisas Godunovas“ muziką patys vaidinome, šokome. Išėjo dvi valandos vaizdo medžiagos. Žiūrovai mūsų nepažino. Net klausė, ar samdėme specialius šokėjus“, – kūrybos procesą prisimena Paulius.
Piešinys, skulptūra, įvairios medijos... Medis, keramika, bronza, plastikas, putoplastis, stiklas, muzika... Visos priemonės menininkams yra priimtinos idėjai atskleisti. „Mums smalsu naudoti tas medžiagas ar priemones, kurias matome aplink mus, ir mums visai nerūpi, ar jos madingos. Telieka įtikinti kitus, kad tai, ką darome, su kuo dirbame, yra gerai“, – tvirtina S. Stanikienė.
Stanikų kūrybai, pasak kritikų, būdingas dvylitiškumas, androginiškumas. „Mes nenorime, kad žiūrovas suprastų, kuri mūsų kūrinio dalis sukurta moters, o kuri – vyro, – sako pašnekovė. – Jeigu matome, kad išeina pernelyg moteriška, stengiamės atsverti vyriškumu.“ Užsikabinusi už šios temos klausiu, ką Svajonė mano apie moters menininkės padėtį meno pasaulyje. „Moteriai tikrai sunkiau, nes, be kūrybos, ji turi dar sutvarkyti buitį: vaikus, namus. Man Paulius padeda. Tik maisto ruošą „užmetė“ man, nors pats ne prasčiau gamina“, – teigia S. Stanikienė. Paulius pasvarsto, kad gal taip nutinka natūraliai, nes moteriai skirta išnešioti vaiką, jį žindyti, ir vyras natūraliai atsitraukia.
„Gal vyrai fiziškai yra stipresni, gali lengviau pastumti moterį, todėl jie dominuoja? – svarsto kūrėja. – Mus su Pauliumi domina moterų nelygybės, rasiniai klausimai. Apie tai kalbame savo kūryba, nes ir pats gali atsidurti tokioje situacijoje.“
Paryžiaus zigzagai
Ar atvykę į Paryžių menininkai pajuto didelę konkurenciją? Ar pavyko patekti į prancūzų meno rinką? „ Atvykę mes jau turėjome nemažą darbų bagažą, todėl nereikėjo pradėti nuo nulio, – teigia pašnekovė. – Mus gerai priėmė, apie mus parašė pora vietinių įtakingų laikraščių, žurnalų, taigi mums pasisekė. Štai prieš porą savaičių pas mus svečiuose buvo Jeanas de Loisy, Paryžiaus šiuolaikinio meno centro „Palais de Tokyo“ direktorius – mes draugaujame jau daugelį metų. Gal tai ir yra atsakymas, ar mus pažįsta Paryžiaus meno pasaulyje.“
2008 m. Stanikai buvo pakviesti dalyvauti vienoje svarbiausių Pompidou centro istorijoje parodų „Šventumo pėdsakai“ („Traces du Sacré“). Milžiniško dydžio Svajonės ir Pauliaus diptichas „Nuopolis“ eksponuotas kartu su P. Picasso, S. Dali, D. Hirsto kūriniais. Tais pačiais metais jų videodarbai rodyti Paryžiuje, Nacionalinėje galerijoje (Galeries Nationales du Grand Palais), vykusioje tarptautinėje videoparodoje „Vaizdinių naktyje“ („Dans la nuit des images“) ir kt. Ir Paryžiuje kuriamas Stanikų menas nėra patogus, jis stumia už komforto zonos ribų. Prieš trejus metus nedidelėje, bet žinomoje galerijoje „Sobering Galerie“ veikusi menininkų paroda „Xavier Dupont de Ligonnès“ ir dėl savo pavadinimo, ir dėl temos šokiravo prancūzus. Nante gyvenęs padorus, inteligentiškas aristokratas X. D. de Ligonnès 2011-aisiais, įtariama, žiauriai nužudė penkis šeimos narius, tarp jų – keturis savo vaikus. Parodos recenziją parašiusi prancūzų meno kritikė Isabelle Kévorkian teigė: „Pavadinimas verčia mus pamąstyti apie tą ribą, kurią kiekvienas iš mūsų gali peržengti. Sužalotų kūnų atminimas išlieka tol, kol kas nors juos deramai pripažįsta pasitelkęs meninę raišką. Stanikų pasakojimo maniera švelni, primena apie propagandinį meną, ji įkvėpta XIX a. piešinių ir skulptūrų.“
Kaip menininkams sekėsi perprasti prancūzų bendravimo, elgesio kodus? „Iš pradžių, kai nežinojome kodų, buvo tarsi lengviau, – pripažįsta Svajonė. – Dabar kartais susikaustau matydama, kad ką nors ne taip padarau.“ „Tai, kas galima prancūzams, negalima mums, – priduria Paulius. – Kita vertus, mes dirbame tik dviese, todėl niekas mums nieko užgaulaus nesako. Kartais esame kviečiami dėstyti aukštosiose meno mokyklose. Ten dėsto žymūs prancūzų fotografai, kino režisieriai, filosofai, šiuolaikinio meno kūrėjai. Ten kilmė nesvarbi – svarbiau tavo, kaip kūrėjo, vardas.“
Daugelis Stanikų draugų – užsienyje dirbę, puikiai angliškai kalbantys, atviri pasauliui prancūzai kosmopolitai. Pora gerai kalba pracūziškai, bet su draugais mieliau bendrauja angliškai, ne taip nervinasi dėl klaidų. Labiausiai kūrėjams pavyko prisijaukinti prancūzų gyvenimo būdą. „Moterys čia tikrai gražiai elgiasi, rengiasi. Svarstau, kas jas išmokė taip jautriai derinti spalvas, – sako menininkė. – Mes irgi įpratome čia mėgautis maistu, oru, namų formomis, spalvomis. Švęsti gyvenimą. Mums patinka šis dailus, estetiškas Prancūzijos paviršius.“ Ar Paryžius pakeitė jos stilių? „Gal jis sutramdė mano stilistinius polėkius?“ – juokiasi menininkė. Paulius iškart prisiminė vakarėlį, į kurį kadaise Svajonė buvo atėjusi su skirtingais batais. „Seniau tikrai rengdavausi ekstravagantiškiau, – teigia moteris. – Čia aplinka įpareigoja: rankas, kojas sudedu taip, kaip reikia. O iš tikrųjų metai nebe tie – tiesiog nenoriu atrodyti kvailai.“
Kūrėjų vienturtė dukra Dalia į Paryžių atvyko iškart baigusi mokyklą Vilniuje, jai buvo 17 metų. „Nors aukštąsias mokyklas ji baigė Paryžiuje, puikiai kalba prancūziškai, yra šios visuomenės dalis, Dalia irgi nesijaučia esanti tikra prancūzė, – sako Svajonė. – Matyt, tam, kad taip jaustumeis, reikia čia lankyti mokyklą nuo pirmos klasės.“
Kūrybos kančia ir malonumas
Turbūt anūkai jausis jau kitaip. Ketverių metų Meilė puikiai kalba prancūziškai, lietuviškai ir ispaniškai, nes kūrėjų žentas bankininkas Edgaro – italų ir ispanų kilmės, gimęs Argentinoje. 34-erių metų Dalia – finansų analitikė, dirba prancūzų plėtros agentūroje „Proparco“. „Dalia ir Edgaro daug dirba, keliauja darbo reikalais, mes padedame prižiūrėti Meilę ir vienuolikos mėnesių Eleonorą, – sako pašnekovė. – Vaikystėje dukrą padėjo auginti mano su Pauliaus tėvai. Dalia tai puikiai prisimena.“ Todėl Stanikai, sulaukę netoliese gyvenančios dukros skambučio, viską meta ir bėga pasiimti vaikų. Neretai anūkės lieka ir vakarienės ar nakvoja, nors Svajonė pripažįsta kartais vis dirsčiojanti į laikrodį – juk laukia darbai. „Vaikams atiduodi viską, kas geriausia, – teigia kūrėja. – Vis dėlto man juokinga, kai žmonės, išauginę du vaikus, jaučiasi atlikę didvyrišką poelgį. Vaikai vieną dieną išeis, nes jie – būsimi žmonės. Negalima tik jais gyventi, nors tai ir yra svarbiausias dalykas gyvenime.“
Dalia gimė, kai menininkams buvo vos 22-eji. Pamena, kad spėjo ir kurti, ir vaiką auginti, tačiau tikrai nesigaili, kad neturi jų daugiau. „Žmogui ir taip nėra lengva gyventi. Tai kam dar tų žmonių pridauginti? – svarsto Paulius. – Manęs niekas neklausė, ar norėjau gimti. O gal aš nelaimingas, kad kažkada būsiu senas, kad turėsiu mirti?“
Ar dukra niekada nenorėjo tapti menininke, kaip tėvai? „Jai buvo įdomesnė ekonomika. Dalia visada puikiai mokėsi, – pasakoja pašnekovė. – Mes ją griežtai auginome. Ji visada turėdavo laiku grįžti, laiku eiti miegoti. Jokios bohemiškos vaikystės. Kartais žmonės sakydavo, kad mes nepanašūs į menininkus, visai netrenkti.“
Kam jiedu leidžia užeiti į dirbtuves? „Anūkėms, dukrai, – vardija pašnekovė. – Mes nemėgstame kitiems rodyti darbinio proceso.“ Rengdami parodas, jie irgi mieliau dirba tik dviese, nemėgsta pašalinių. Kada žino, kad darbas baigtas? „Kai abiem tinka, – sako menininkė. – Kai jauti, kad viskas.“ Vis dėlto tai nėra taip paprasta. „Kai kūrėme MO muziejuje, ėjome apie skulptūrą po devynias valandas per dieną, ir taip – dešimt dienų. Tai pridėdavome tašką, tai nuimdavome, – pasakoja Paulius. – Reikia sustyguoti daug detalių, kad kūrinys veiktų.“ „Gyvenime nesame perfekcionistai, bet kūryboje – kone iki pamišimo, – teigia Svajonė. – Tai baisi kankynė, bet ir didelis malonumas.“ „Kartais atrodo, kam iš viso ta tavo kūryba reikalinga“, – sako Paulius. Svajonė papildo: „Bet nieko kito daryti lyg ir negali.“
Ar sunku skirtis su darbais? „Sunku, bet jei patenka į geras muziejininkų, galerininkų, kolekcininkų rankas, negaila“, – pripažįsta pašnekovė.
Jie kartu dieną naktį daugybę metų. Kas porai padeda išlikti? „Gal požiūris? – svarsto Svajonė. – Mūsų tikslai tie patys, kiekvienas esame pasiskirstę darbus. Visada sutariame, kad menui negaila pinigų. Lyg ir tokia detalė, bet štai projektui „Tsarstvo/Tsarat“ nepagailėjau savo neseniai pirktos batų poros. Ir savo geriausią rankinę įlydžiau į meno kūrinį! Paulius pritarė, nesakė, kad nelydyčiau, pasilikčiau sau.“
Ar įmanoma nustoti kurti? „Kai vieno iš mūsų nebeliks, gal tada, – sako moteris. – Menininkas baigia karjerą, kai miršta.“ Gal kada nors grįš į Lietuvą? „Mes ir taip ten visada būname, – gūžteli pečiais Svajonė. – Mūsų nekankina dilema grįžti ar negrįžti.“ Paulius rodo nuostabias jų šeimos namo Vilniuje nuotraukas – jis meniškas, jaukus, dvelkiantis prisiminimais. Šalia namo – sodas, kuriame mėgsta pasikuisti Svajonė. „Gal ten vieną dieną gyvens anūkės? – svarsto menininkė. – Meilei labai patinka Vilniuje. Bet žmonės planuoja, o Dievas juokiasi.“
Vartydama jų darbų nuotraukas pastebiu, kad metams bėgant menininkai nedaug pasikeitė. „Paulius visada atrodė jaunesnis, nei yra, – sako S. Stanikienė. – Nieko ypatinga sau nedarome. Dirbame. Lekiame, kiek kojos neša. Negali būti jokios kalbos, kad tingiu, negaliu, gal pamiegosiu. Esame tarsi mažo versliuko, deja, nepelningo, šeimininkai. Turime viską padaryti patys: nuo rėmimo paieškų iki kvietimų, darbų vežimo. Tik, kaip menininkai, puikiai mokame susikurti įvaizdį. Nesipuošiame kaip visi.“
Ir dar jie daug vaikšto. Išlandžiojo Paryžių skersai išilgai. Taip pravėdina galvą. Tada grįžta į dirbtuves ir vėl neria į savo meną, į savo kunkuliuojantį kitą pasaulį.
Trumpa asmeninė dosjė
Kvapas. „Muilo.“
Vieta. „Prie jūros.“
Spalva. „Mėlyna.“
Knyga. „Nėra vienos.“
Menininkas. „Francis Baconas.“
Politikas. „Emmanuelis Macronas.“
Moteris. „Mama.“
Įprotis. „Rūkymas.“
Laimė. „Kai nėra nelaimių.“
Moto. „Nesinervink dėl to, ko negali pakeisti.“
Trumpa kūrybos dosjė
* Duetas „SetP Stanikas“ yra dalyvavęs daugelyje prestižinių pasaulio parodų, tarp jų – tarptautinėse Venecijos (atstovavo Lietuvai 50-ojoje Venecijos bienalėje), Liverpulio, Maskvos ir Pekino bienalėse. Jų darbai eksponuoti Paryžiuje, Pompidou centre ir galerijoje „Vu“, Niujorko galerijoje „White Box“,Šanchajaus galerijoje „Other Gallery“ ir kt.
* Menininkų kūriniai saugomi Lietuvos dailės muziejaus, Lietuvos taikomosios dailės muziejaus, Modernaus meno centro, užsienio muziejų ir privačių kolekcijų rinkiniuose.
* Menininkų kuriami didelio formato darbai – skulptūros, piešiniai, fotografijos, taip pat videofilmai, vadinamasis ready-made’as, tekstai su patoso, grotesko, absurdo elementais leidžia išgyventi ypatingą egzistencinę patirtį.
* Kritikai pabrėžia, kad menininkams būdinga parafrazuoti istorinius stilius: vieni mato gotikos, kiti – baroko įtaką, treti – manierizmo principus, ketvirti – neoklasicizmą. Ypač ankstesniuose jų darbuose buvo nemažai vadinamosios pokomunistinės traumos vaizdinių. Galerijos „Vartai“ kuratorė Laura Rutkutė pabrėžia Stanikų kūrinių kontroversiškumą: klasika sutinka šiuolaikinį meną, idealizmas – dekadansą, groteskas – tragizmą. Menininkų kūriniuose istorinę tirštumą neretai lydi perversiškumo suteikiantys seksualumo pavidalai.
