Atvykusi iš Lenkijos teturėdama tris zlotus, kuriuos jai įteikė gėlių pardavėja Gožuvo kapinėse, ir misiją oriai palydėti viltį praradusius ligonius, savo ryžto dėka ji prikėlė iš numirusių apgriuvusį vienuolijos pastatą ir pavertė jį vieta, kur prieš mirtį yra iš tiesų gyvenama.
Penkios neįkainojamos dienos už dyką
Pasitikusi mane Michaela plačiai nusišypsojo ir iškart čiupo į glėbį. Nors nuo pažinties praėjo lygiai trys metai, nenustebau, kad ji mane prisiminė – vienuolė atvira širdimi skiria savo dėmesį tiek kiekvienam hospiso gyventojui, tiek jų artimiesiems. Sesuo sako dažnai prisimenanti mūsų istoriją ir laukė manęs sugrįžtančios.
Palaimintojo kunigo Mykolo Sopočkos hospiso duris pirmą kartą pravėriau 2015 metų lapkritį, kai po aštuonių mėnesių pakilimų ir nuosmukių kovojant prieš ketvirtos stadijos vėžį, čia atvežė mano mylimą žmogų. Santaros klinikų daktarai nusprendė, kad nebėra prasmės tęsti gydymo ir pasiūlė susirasti slaugos ligoninę arba išsinuomoti deguonies aparatą. Medikai prognozavo apie dvi savaites gyvenimo – pasirodo iš tiesų buvo likę kur kas mažiau. To mes nežinojome kaip ir fakto, kad sulauksime pagalbos iš katalikiškos įstaigos, nors į bažnyčią užsukdavom tik edukaciniais tikslais.
Tuo metu vieninteliame hospise Lietuvoje atsilaisvino lova. Ironiška, kad kažkieno išėjimas anapus kitam tapo galimybe pagyventi. Atvykę kelis kartus bandėm duoti personalui pinigų – nepavyko. Vietoje to mums pasiūlė išpildyti bet kokį sergančiojo pageidavimą, žinoma, neatlygintinai. Taip palatoje atsirado šeimos šuo Pūkis, o po kelių dienų į ją įžengė Michaela, iš Lenkijos atvežusi taip reikalingą intraveninio maitinimo aparatą. Ji atsivedė kunigą ir pasakė: „Galim sutuokti jus rytoj pat. Iki to laiko spėsim pasirūpinti suknele ir žiedais“. Atsisakėme, tikriausiai nujausdami, kad jau rytoj pasuksime skirtingais keliais.
Tuo metu mums abiem neseniai buvo sukakę dvidešimt treji, dar nežinojome, kaip reikia pasitikti mirtį. Tačiau vietoje ilgo gedulingo išlydėjimo, hospise gavome penkias dienas gyvenimo. Gavome dar šypsenų, pokalbių ir apkabinimų. Daugiskaita visame pasakojime vartojama neatsitiktinai – šioje įstaigoje rūpinasi ir savotiškai gydo ne tik patį ligonį, bet ir jo šeimą. Hospiso personalas per nepilną savaitę įrodė, kad nei tikėjimas, nei kalbos barjeras ar juolabiau finansinė padėtis čia netrukdo pasijusti kaip namuose.
Iš Bobo Dylano atsakymo nesulaukė
Šiandien į susitikimą su manimi sesuo atskubėjo tiesiai iš pokalbio lenkų radijuje. Po Popiežiaus vizito, kurio metu pontifikas išlipo iš papamobilio palaiminti hospiso gyventojų, ir po lenkų kino savaitės metu pristatyto dokumentinio filmo „Čia gyvenama“, hospisas sulaukia daugiau žiniasklaidos dėmesio. Michaela juokiasi, kad netrukus pasakojimą apie šių namų įkūrimą kalbės kaip maldą, tačiau ji džiaugiasi padidėjusiu susidomėjimu, ypač dabar, kai, įpusėjus vaikų hospiso statybos darbams, jiems trūksta dar daugiau nei pusės numatytų lėšų.
Prašymo įkurti padalinį mažiesiems ji sulaukė iš viltį praradusių Vilniaus vaikų ligoninės Onkohematologijos skyriaus gydytojų, labiau tikinčių energingos vienuolės nei valstybės pagalba. Iki šiol hospisas sergantiems mažamečiams pagalbą suteikdavo namuose, tačiau dėl savaime suprantamų priežaščių tėvai nenori vežtis mirštančių vaikų namo, tad ligoninėse atsiranda lovų deficitas. Kartą Michaelą aplankė mama su savo sunkiai sergančiu berniuku, kuris atsisėdęs jai ant kelių pravirko ir prašė pagalbos. Sesuo pažadėjo – padės.
Kai lietuviškų šaknų turintis atlikėjas Bobas Dylanas atsisakė laimėtos Nobelio premijos, vienuolė parašė laišką prašydama premiją priimti ir paskirti ją vaikų hospiso statybai Vilniuje. Po pusmečio muzikantas premiją priėmė, tačiau į sesers prašymą taip ir neatsakė. Ji teigia dėl to nenusiminusi, priešingai – tiki, jog tai yra ženklas, kad Dievas jiems turi kitų, dar svarbesnių planų.
Sužadėtuvių žiedą išmainė į abitą
Paklausta kodėl pasirinko vienuolystės kelią ir darbą su nepagydomais ligoniais, Michaela šypteli ir sako, kad tuo gyveno ne visada. Ji teigia jaunystę išgyvenusi visu jos gražumu – mėgo šokius, turėjo sužadėtinį ir svajojo apie didelę šeimą. Tačiau kuo labiau artėjo laikas pasirinkti profesiją, tuo labiau kaupėsi nerimas: „Mama jau pasiuvo man šliūbo suknelę, o aš kankinausi nerasdama sau ramybės. Prieš pat stojamuosius grąžinau žiedą mylimajam ir nuėjau man paskirtu keliu.“
Gailestingojo Jėzaus seserų kongregacija, kuriai priklauso Michaela Rak, siekia įeiti į kančios terpę ir veikiti joje skleisdama gėrį. Tokia filosofija atvedė seserį pas viltį praradusius ligonius, su kuriais Lenkijoje ji išdirbo daugiau nei keturiolika metų. Mūsų kaimyninėje šalyje hospisų praktika gyvuoja jau ilgus metus, tačiau kai apie tokių įstaigų poreikį pradėta kalbėti Lietuvoje, norinčių veikti neatsirado. Kai Kardinolas Audrys Juozas Bačkis kreipėsi su prašymu įsteigti hospisą į Gailestingojo Jėzaus seserų kongregaciją, misija buvo paskirta lenkų vienuolei.
Kai lietuvių kalbos ir jos įstatymų neišmananti, bet paliatyvinės slaugos srityje patyrusi moteris pradėjo steigti tuo metu pirmąjį hospisą Lietuvoje, iškilo problemų su kalbos komisija, nenorėjusia pripažinti šio tarptautinio žodžio. Su ta pačia problema susidūrė ir du lietuviai iš Kauno bei Alytaus, norėję atidaryti panašaus pobūdžio įstaigas. Laimei, šiandien hospisas Kaune jau gyvuoja, o jo įkūrėja žinių ir įkvėpimo semėsi būtent iš sesers Michaelos.
Likimas užkoduotas pavardėje
Michaelos pavardė yra Rak, kas lenkiškai reiškia vėžį. Mažai kas patikėtų, kad ši nenuilstanti moteris kadaise išgirdo tą pačią diagnozę, su kuria pas ją atvyksta nepagydomi ligoniai. Nors šiandien plika akimi nematyti jokių pasitraukusios ligos ženklų, hospiso vadovė tikina, kad praėjo visą gydymą ir procedūras, skiriamas ligoniams.
„Yra trys svarbiausi veiksmai, kurių reikia imtis susidūrus su tokiu iššūkiu savo gyvenime. Pirmus du – pasitikėjimą Dievu ir savo žmogiška stiprybe – aš taikau kasdieniame darbe ir tikiu, kad jie turi eiti lygiagrečiai. Taip pat labai svarbu pasitikėti medikais ir jų žiniomis. Kartu visa tai gali sukurti stebuklą“, – sako pašnekovė.
Kitas dalykas, padėjęs nugalėti ligą, buvo darbas ir suvokimas, kad ji yra reikalinga. „Aš turėjau daugybę nebaigtų ir dar laukiančių darbų, kuriuos troškau įgyvendinti. Buvau reikalinga savo žmonėms šiame, o ne anapusiniame pasaulyje, todėl paprasčiausiai neturėjau kitos išeities kaip tik pasveikti“, – šypsojosi.
Dovana jubiliejaus proga – sauskelnės
Vienuolė sako karštai tikinti žmonėmis ir jų gerumu, o tas gerumas ateina į hospisą įdomiausiomis formomis. „Viena moteris savo jubiliejaus proga paprašė sauskelnių suaugusiems. Žinoma svečiai sutriko, pagalvojo, kad tai pokštas, tačiau atnešė užsakytas dovanas, kurias jubiliatė paaukojo mums. Esame ne kartą gavę aukų, kurias žmonės mums surenka vietoje dovanų per savo gimtadienius ir vestuves.“
Taip pat aplinkiniai džiaugiasi galėdami prisidėti prie hospiso norų pildymo, jau tapusio tradicija. Vieni ligoniai pageidauja su kažkuo susitikti, kiti suvalgyti mėgstamą patiekalą ar atsigerti vyno, kurio mirštančiam ligoniui vienuolė kartą pirko naktinėje parduotuvėje. Treti pasiilgsta mėgstamos veiklos arba nori aplankyti vaizdingą vietą. Viena mergina svajojo pasimatuoti vestuvinę suknelę, kurios niekada jai nebeteks užsidėti.
„Mes iš paskutinių jėgų stengiamės išpildyti paskutinį išeinančiojo norą. Kai dėl to tenka važiuoti į kažkokią viešą vietą, kavinę ar naudotis kitomis paslaugomis, visada sulaukiame daug pagalbos ir palaikymo iš aplinkos. Žmonės jaučiasi laimingi galėdami padėti sergantiems, nes jie mus moko gerumo, o tokios situacijos suteikia tikėjimo ir vilties.“
Sesuo pabrėžia, kad rėmėjų ieškoma tik galinčių ir norinčių padėti žmonių rate. Iš ligonių artimųjų įmokos nepriimamos, net savanoriauti jie laukiami tik praėjus gerokai laiko po netekties: „Mes nenorime, kad šeima mums aukotų savo laiką ar pinigus dėl to, kad jaučiasi skolingi. Jie būna stipriai paveikti emocijų, todėl reikalingas laikas, kad tai nuslūgtų. Kai žmogus blaiviai nusprendžia, kad jis vis dėlto nori prisidėti prie mūsų misijos, kiekvieno laukiame išskėstomis rankomis.“
Jei norite padėti Pal. kun. Mykolo Sopočkos hospisui, galite įsitraukti į hospiso veiklą tapdamas savanoriu arba skirti materialinę paramą.
Galite paremti skirdami 2 proc. nuo pajamų sumos (FR0512 v.2 forma), juridinio asmens kodas: 302837031, arba pervesdami pinigus į sąskaitas:
Luminor Bank AB
BIC, SWIFT kodas: NDEALT2X
a.s. LT 232140030002856368 EUR
a.s. LT 392140030002856371 USD
a.s. LT 762140030002856384 PLN
