Kai, palikusi toli už nugaros miesto spūstis, vingiuotu miško keliuku pririedu prie Grinių namų, pamatau kieme jau laukiančius šeimininkus. Viduje jaukiai spragsi židinys, o tylą trikdo tik kitame kambaryje uždaryto bulterjero Zorro amsėjimas. Pasirodo, labiau nei šuns turėčiau bijoti katino Pūko – mat jis labai saugo savo teritoriją, net kurjerių paraštėse įrašyta: „Piktas katinas.“ Dabar Pūkas išėjęs medžioti. „Pagavęs pelę visada atneša man parodyti, kad primintų, kas čia svarbiausias maitintojas“, – juokiasi Gediminas. „Jie abu nesutaria, nes yra pernelyg stiprūs lyderiai“, – pritaria Gintarė. Po poros valandų Gediminas ir Gintarė eis pasitikti savo sūnų – 13-mečio Dovydo ir 11-mečio Danieliaus. Jie mokosi už 8 km esančioje Žaliojoje mokykloje ir namo dažniausiai grįžta pėsčiomis. Tiesa, jų tėčiui šis atstumas neatrodo labai didelis. Nenuostabu – juk jis pats vienu ypu įveikia ir 170 km. Ir ne miško takeliu, o kalnų perėjomis ir dykumomis.
Dauguma žmonių turbūt mano, kad maratonas yra daugiausia, ko gali siekti bėgikas. Ką gi reiškia prie šio pavadinimo pridėti žodeliai „ultra“ ir „trail“?
Gediminas: Oficialiai ultramaratonu gali būti vadinamas bet koks už maratoną ilgesnis bėgimas, bet įvairios organizacijos turi savo taisykles. Tarkim, ITRA (International Trail-Running Association) laiko, kad „ultra“ prasideda nuo 50 kilometrų, o kur baigiasi, niekas nenumato. Gali būti ir 1000 mylių. „Trail“ reiškia bėgimą bekele. Tarkim, asfaltuotų takelių negali būti daugiau kaip 20 proc. Pasaulio bekelės ultramaratonų taurės čempionatas vyksta kalnuotose vietovėse. Trasų ilgis siekia 100–170 km, o vertikalus pakilimas būna nuo 3 iki 10 km. Ilgiausiai esu bėgęs 27 valandas. Vieną naktį pradėjau, kitą – baigiau. Galima bėgti pailsint, tada bėgimas išsitęsia į kelias dienas, bet jei sieki rezultatų, ilsėtis nėra kada. Gal ir sunku patikėti, bet, net ir bėgant 100 ar daugiau kilometrų, nuo pirmos vietos tave gali skirti vos kelios sekundės.
Minėjote, kad bėgimas Jums padėjo įveikti potrauminio streso sindromą, kurį patyrėte 2007-aisiais tarnaudamas NATO misijoje Irake. Kodėl bėgimas?
Gediminas: Irake praleidau 7 mėnesius. Norėjosi naujų iššūkių, daryti karjerą. Ta misija man atrodė kaip karinis turizmas. Visi grįžta kaip didvyriai, tad norėjau pamatyti, kas ten vyksta. Pataikiau į patį karštymetį. Mūsų kvadratinio kilometro dydžio bazę per tą laiką apšaudė apie 300 minų ir 200 raketų. Daug žuvo, daug buvo sužeistų, sudegė valgyklos, kiti korpusai. Tokie išgyvenimai viską išjudina, bet negali pasiduoti, pabėgti, parodyti, kad esi silpnas, kad bijai. Grįžęs namo buvau irzlus ir piktas, krūpčiojau nuo kiekvieno stipresnio garso. Dar Irake jaučiau, kad labiausiai mane ramina bėgimas. Iš pradžių bėgiojau maratonus, o 2009 metais pirmą kartą išbandžiau ultramaratoną – Nida–Būtingė (101 km) – ir pagerinau Lietuvos 100 km bėgimo rekordą. Tiesa, po varžybų jaučiausi labai blogai – ropodavau atbulomis, nes bėgau tinkamai nepasiruošęs.
Vis dėlto kai Lietuvos ilgų nuotolių bėgikų draugija man pasiūlė dalyvauti pasaulinėse bėgimo bekele varžybose, nutariau pabandyti. Nelabai žinojau, kas tai yra. Pasiguglinau ir bandžiau treniruotis pagal ten pateiktas nuorodas, tik rezultatas buvo nekoks – mane pralenkė net merginos, todėl grįžęs nutariau, kad toks pasivaikščiojimas kalnuose – ne man. Lūžis įvyko 2012 m., kai, pradėjęs tarnauti NATO, išvykau su šeima trejiems metams gyventi į Lenkiją. Ten yra kalnų, pradėjau bėgioti, ir tai man ėmė vis labiau patikti. 2014 m. nutariau išbandyti tarptautinį lygį, ir staiga varžybose dėl Pasaulio bekelės ultramaratonų taurės niekam nežinomas Gediminas Grinius atbėgo trečias. Tada daugelis net Lietuvos pavadinimo ištarti nemokėjo, nežinojo, kur ji yra. Kitais metais pelniau antrą vietą, dar kitais – pirmą. Dabar mūsų šalį žino visi.
Gintarė: Apie tai, ką Gediminui teko patirti Irake, ir apie potrauminio streso sindromą pirmąsyk sužinojau iš spaudos. Nesikišu, jei jis pats nepasakoja, bet jaučiau, kaip jam nelengva, kad reikia palaikymo. Kartais pavykdavo pasikalbėti skaipu. Misijai artėjant į pabaigą, pokalbiai vis ilgėjo, trukdavo net iki dviejų valandų. Kai vyras buvo Irake, pagimdžiau antrąjį sūnų. Paskambinusi Gediminui, atsiliepiau laikydama ant peties naujagimį ir pasakiau, kad čia verkia jo sūnus. Kurį laiką Gediminas žodžio neįstengė ištarti. Žinojo, kad turi gimti vaikas, bet kai didžiąją žmonos nėštumo dalį nesi šalia, turbūt vis tiek sunku tuo patikėti.
Gediminas: Gal todėl, kad jaučiau sąžinės graužatį, grįžęs iš Irako išėjau tėvystės atostogų. Auginau Danielių nuo 2 mėnesių, o Gintarė dirbo. Misija Irake buvo pirmas toks ilgas mūsų išsiskyrimas. Nekalbėjau apie tai, ką patyriau, dėl daugelio priežasčių. Iš pradžių varžė konfidencialumo sutartis – pagal ją nieko negali pasakoti net artimiausiems žmonėms. Be to, nesinori kito žmogaus apkrauti savo problemomis. Mėgstu jas spręsti pats, o su artimaisiais norisi dalytis gerais dalykais. Gal ir pats nelabai supratau, kas man yra, vis dar norėjau jaustis stiprus. Tik po antrosios misijos Afganistane įsitikinau, kad daugiau to patirti nebenoriu. Dabar, remdamasis suaugusio žmogaus protu, rinkčiausi kitą kelią. Labiausiai norėčiau būti sporto medicinos gydytojas. Aišku, karininko įgūdžiai labai pravertė sporte – buvau gerai fiziškai ir psichologiškai pasirengęs.
Kariškio karjerą darėte gana nuosekliai: Karo akademija, Vytauto Didžiojo jėgerių batalionas, patrulių kursas, tarnyba NATO... Turbūt nuo mažens turėjote polinkį į discipliną?
Gediminas: Negalėčiau taip pasakyti. Į Karo akademiją stojau tik todėl, kad niekaip negalėjau apsispręsti, ką noriu veikti, o per tą laiką visur baigėsi stojamieji egzaminai. Be to, ten stojo mano draugas. Karyba jį rimtai traukė. Likimo ironija: aš įstojau, o draugas – ne. O juk buvau visai kitokios natūros, mėgau groti gitara...
Gintarė: Abu esame iš Ukmergės, mokėmės toje pačioje mokykloje, aš – vienoje klasėje su Gedimino seserimi Lina, ji buvo mano geriausia draugė. Kartą nueiname pas ją į namus ir girdime – kažkas groja ir taip graudžiai dainuoja... Kiek prisimenu, tada Gediminas apraudojo nelaimingą meilę, o Lina iš brolio pasišaipė, nes pati yra labai muzikali. Taip iš muzikanto ir tapo kariškiu (juokiasi). Draugauti su Gediminu pradėjome po kartu patirtos avarijos. Buvau ką tik baigusi mokyklą, Gediminas – jau studentas. Kartą jis sutiko nuvežti mane iš Ukmergės į Vilnių...
Gediminas: ...ir pusiaukelėje netikėtai iššoko stirna. Bandžiau ją apvažiuoti, pasukau į žaliąją juostą, mašina vertėsi ant stogo ir iščiuožė į priešingą kelio pusę. Tikras stebuklas, kad beveik nenukentėjome. Po šio įvykio vis paskambindavau jai pasiteirauti, kaip laikosi. Prisidraugavome iki santuokos.
Sako, kad už kiekvieno stipraus vyro stovi dar stipresnė moteris. Gintare, Jūs ne tik rūpinatės dviem vaikais ir namais, bet ir palaikote vyrą. Ar lieka laiko profesinei veiklai, juk esate grafikos dizainerė?
Šiuo metu esu laisvai samdoma, ir didžioji mano darbo dalis susijusi su mūsų bendra veikla. Sunkiausia buvo suderinti darbą ir mažų vaikų auginimą, o pastaruoju metu daug ką su Gediminu darome kartu. Su dviem draugais iš Lenkijos esame pradėję projektą „Trail Running Factory“, visame pasaulyje rengiame stovyklas bėgikams bekele. Gediminas juos treniruoja, skaito paskaitas, kaip pasiruošti, kaip maitintis, aš esu atsakinga už logistiką ir vaizdinę medžiagą. Daug fotografuoju.
Gediminai, girdėjau, kad seminarus skaitote ne tik bėgikams, bet ir tiems, kurie su šia sporto šaka neturi nieko bendra?
Visose srityse siekiant tikslo veikia panašūs dėsniai. Planuojant svarbu išdalyti viską etapais, pasiruošti įvairiems netikėtumams. Užklupus pirmai nesėkmei ar tada, kai ne viskas klostosi pagal planą, turi išlaikyti tvirtą sąmonę, kad ji toliau vestų į priekį. Beje, moksliškai pagrįsta, kad ilgas bėgimas sužadina kaktinės srities smegenis, atsakingas už loginį, strateginį mąstymą. Daug gerų idėjų man gimė, kai bėgau.
Daug laiko praleidžiate svetur. Ar keliaujate kartu su vaikais, ar jie dažniau laukia namie?
Gediminas: Vasarą visada keliaujame su vaikais. Dabar 2,5 mėnesio praleidome kartu, apkeliavome visą Europą. Rudenį skrisime į Kroatiją, Turkiją. Nesikremtame dėl to, kad tuo metu jie praleidžia pamokas. Manau, edukacija keliaujant yra labai stipri. Geografija, anglų kalba, istorija, galimybė pažinti kitas kultūras, prisitaikyti įvairiomis aplinkybėmis – tai labai svarbu. O matematika... Nežinau. Mano abu tėvai yra matematikai, dažnai diskutuoju su jais apie tai. Aš asmeniškai niekur nepritaikiau savo trigonometrijos, diferencialų, integralų ir šaknų traukimo žinių. Mąstymą galima lavinti ir kitais būdais.
Gintarė: Mokslai keliauja kartu. Vaikai patys paprašo, kad mokytojai įdėtų jiems užduočių. Situaciją palengvina ir tai, kad Danielius ir Dovydas labai gerai mokosi.
Gediminas: Ščecine mūsų vaikai lankė tarptautinę mokyklą, joje, kaip ir dabar Žaliojoje, dirbama pagal Valdorfo pedagogiką. Kai, grįžę iš Lenkijos, nuėjo į įprastą mokyklą, patyrė šiokį tokį šoką. Ypač Danielius. „Įsivaizduojat, mokytoja ant manęs rėkė!“ – negalėjo atsistebėti jis. Lenkijoje Danielius iš pradžių turėjo adaptacijos problemų. Kadangi nemokėjo anglų kalbos, savo emocijas ir mintis išreikšdavo kūnu, nedrausmingu elgesiu. Jis mėgsta bandyti ribas. Laimė, dabartinės mokyklos pedagogai žino saugių būdų, kaip padėti vaikui nuleisti garą. Maišto netrūksta ir namie. Kai grįžtu iš ilgesnės kelionės, prireikia kelių dienų, kol su vyresniuoju Dovydu apsitriname ir išsiaiškiname, kas čia vadas (juokiasi).
Gintarė: O ko norėti? Kai tavęs nėra, šeimos galvos pareigos tenka jam. Ir, beje, Dovydas jas noriai atlieka, tad natūralu, kad, kai tu grįžti, nenori savo pozicijų užleisti. Beje, jie su Gediminu – labai panašaus charakterio, gal dėl to ir kyla ta trintis. Kuo daugiau laiko praleidi su vaikais, tuo ryšys tampa stipresnis, ypač keliaujant.
Gediminas: Man labai patinka keliauti su šeima, bet ne visada išeina. Ir dėl vaikų mokyklos, ir dėl finansų. Kai kurie organizatoriai juokauja, kad prisikviesti mane dalyvauti varžybose kur kas lengviau, jei pakviečiama visa šeima. Po Kroatijos ir Turkijos Gintarė skris su manimi į Omaną, paskui – į Madeirą, o gruodį į Honkongą mėnesiui skrendu vienas.
Kai kurie sportininkai sako, kad artimų žmonių buvimas šalia trukdo susitelkti į tikslą, bet Jūsų šeimoje, atrodo, viskas yra atvirkščiai?
Gintarė: Šeimos dalyvavimas varžybose mums tapo savotišku ritualu. Likus nedideliam atstumui iki finišo, Dovydas pribėga ir paduoda tėčiui Lietuvos vėliavą, o Danielius ima bėgti kartu. Esame tikra komanda. Aš laukiu Gedimino kiekvienoje tarpinėje stotelėje – vadinamojoje maitinėlėje. Esu suporterė – rėmėja. Būnu paruošusi įvairaus maisto, šalto ir šilto vandens, energinių geliukų. Uždedu, jei reikia, akinius ar kepurę, naktį pakeičiu žibintą, jei karšta, paruošiu ledukų, – juos, suvyniotus į skarelę, Gediminas deda ant kaklo arba riešo. Pasakau, už kelių kilometrų bus kita maitinėlė. Jos paprastai būna kas 3–4 val., o kartais – net kas 6 val. kelio.Kartais trumpai pasikalbame, kartais jaučiu, kad geriau patylėti. Man Gediminas dažnai atrodo piktas, bijau ką nors ne taip pasakyti. Be to, iš jaudulio nenoriu nesąmonių prikalbėti. Net jei bėgimas trunka visą parą, neįstengiu nė trumpam užmigti. Vaikai šiek tiek nusnaudžia.
Gediminas: Būnu piktas, kai ką nors skauda. Tarpinės stotelės itin svarbios – atkarpomis padalytą atstumą lengviau įveikti. Finišą visada įsivaizduoju taip: mane pasitinka vaikai, mes bėgame kartu, perskrodžiame arką, o ten mane apkabina ir bučiuoja Gintarė. Šis vaizdinys labai motyvuoja. Šeima sustiprina ir savisaugos instinktą. Supranti, kad kartais geriau atbėgti antram, bet pamatyti savo žmoną ir vaikus. Kartą Vokietijoje per treniruotę neįvertinau oro sąlygų ir lipdamas apledėjusiu kalnu papuoliau į tokią padėtį, kai grįžti atgal buvo pavojingiau, nei lipti į viršų. Rankos ir kojos drebėjo, bet ne iš šalčio, o iš baimės. Vienas neteisingas žingsnis, ir krenti į prarają. Sutikti „katėmis“ ir kabliais apsiginklavę alpinistai į mane žiūrėjo kaip į beprotį. Tikėjausi, kad pietinė pusė bus saulės nutirpdyta, tad pavyks nusileisti ja. Taip ir buvo. Dar niekada, grįžęs pas savo šeimą, nesijaučiau toks laimingas.
Pasirodo, bėgimas bekele yra ne tik fiziškai sekinantis, bet ir pavojingas gyvybei?
Gediminas: Galimybė išbandyti ribas masina. Viena sunkiausių trasų yra 170 km ilgio apie Monblaną per Prancūziją, Italiją, Šveicariją. Į šias varžybas susirenka stipriausi pasaulio bėgikai, už jas duoda daug taškų bendroje įskaitoje. Aš esu šią trasą įveikęs 4 kartus, o šiemet, deja, dėl traumos teko pasitraukti. Mėgstu eiti iki galo. Man labai sunku sustoti nepasiekus finišo, todėl gana ilgai ignoruoju traumas, skausmą, sveikatos būklę. Mano laimė, o kartu ir problema – kad iš prigimties turiu gana aukštą skausmo slenkstį. Toleranciją kai kurių rūšių skausmui galima ir išugdyti. Galiu save nuteikti, kad man neskauda, bet taip rizikuoju rimtai susižaloti, juk skausmas žmogui duotas kaip signalas sustoti. Kartą be odos ant pado – pritryniau didelę pūslę – nubėgau 150 km, bet tai taip pakeitė kūno biomechaniką, kad visiškai nudaužiau raumenis. Kinijoje bėgdamas aukštikalnėse nušalau rankų pirštus, dabar ir nuo nedidelio šalčio juos labai skauda.
Gintarė: Mane kartais nervina tai, kad jis neišnaudoja visų savo limitų šimtu procentų. Kiti bėgikai finišavę nebegali žengti nė žingsnio, o Gediminas atrodo taip, tarsi dar galėtų bėgti ir bėgti. Visada pagalvoju, kaip jis būtų atbėgęs, jei būtų daręs tai visa jėga?
Dabar, kai tapote pasaulio čempionu, mažesni tikslai turbūt netenkina? Kokias ribas dar norite įveikti?
Visos ribos yra smegenyse. Kuo labiau artėji, tuo labiau jos tolsta. Nėra taip, kad šiandien nusprendžiau bėgti maratoną, o rytoj pakilsiu nuo sofos ir jį nubėgsiu. Iš pradžių išsikeli tikslą, o paskui imiesi konkrečių veiksmų, kad tą tikslą pasiektum. Varžybos – tarsi egzaminas, jis padeda įvertinti, ar pasiteisino treniruotės. Nebūtina siekti tik užimti tam tikrą vietą. Turėjau tokį tikslą, jį pasiekiau, dabar noriu bandyti kitus dalykus. Kitąmet norėčiau išmėginti „Grand Slam of Ultrarunning“ – ketverias viena po kitos kas mėnesį vykstančias varžybas po 100 mylių. Tai didelis išbandymas žmogaus kūnui, nes jis neturi pakankamai laiko pailsėti, juk net maratoną siūloma bėgti ne daugiau kaip 2 kartus per metus. Stengsiuosi pagerinti rekordą.
Argi tokie eksperimentai nėra kuo tikriausias sveikatos žalojimas?
Gediminas: Yra tiesos, bet 100 procentų nesutikčiau. Imkim kad ir Lietuvos ultrabėgiką Piotrą Silkiną. Jo pasiekto pasaulio 1000 mylių bėgimo rekordo dar nepagerino nė vienas. Dabar Silkinui – 77-eri, ir jis vis dar bėga maratonus, atrodo nepavargęs nei psichologiškai, nei fiziškai. Jei sportuoji protingai, sistemingai, laikaisi gero treniruočių ir mitybos plano, sau labai nepakenksi. Man įdomesnis bėgimas bekele, nes ne viskas paremta fiziologija. Čia, priešingai nei bėgdamas maratoną, negali kone matematiškai apskaičiuoti, kokie kieno šansai laimėti. Fizinis pasirengimas lemia tik apie 70 proc. sėkmės. Svarbiausia – nebūti gobšiam. Šiemet buvo per daug varžybų ir stovyklų, per mažai poilsio. Smegenys niekada nežūsta pirmos, iš pradžių ką nors paaukoja. Šįsyk tai buvo mano koja. Labai svarbu ir stipri virškinimo sistema. Daug gerų atletų nebaigia distancijos dėl skrandžio problemų. Kai negali valgyti, energijos atsargos greitai išsenka.
Gintarė: Bėgdamas pirmus kartus Gediminas irgi negalėjo nieko valgyti. Būdavo juokinga, kai kiti suporteriai maitinėlėse išsidėliodavo ant stalo daugybę patiekalų, o aš sėdėdavau su keliais energiniais geliukais ir vandeniu. Dabar Gediminas jau valgo daugiau. Dažniausiai nešuosi šviežių apelsinų sulčių, sultinio, išverdu ryžių, pastarąjį kartą buvau įsidėjusi net virtų bulvių su druska, nes kartą užsimanė būtent jų.
O kaip maitinatės ne varžybų metu – galbūt pagal specialų mitybos planą?
Gediminas: Vis dar ieškau, kas man geriausia. Daug sportininkų vertina riebalų dietą, bet man ji nelabai tinka – reguliuoti svorį padeda, bet savijauta būna prasta. 5 dienas bėgdamas 250 km Sacharos dykuma galėjau valgyti tik tai, ką nešiausi, todėl stengiausi pasiimti kuo lengvesnio ir kaloringesnio maisto. Organizmas turbūt išsigando, kad jo savininkas pamišo, todėl po bėgimo kūnas pradėjo kaupti maisto atsargas. Dabar laikausi ajurvedinės mitybos. 15 metų buvau vegetaras, bet šiais metais nusprendžiau pavalgyti mėsos, mat niekaip nesisekė pasiekti reikiamo hemoglobino lygio. Deja, po šio eksperimento jis dar labiau nukrito. Viena žemo hemoglobino lygio priežasčių gali būti ir bėgimas – kiekvienas širdies dūžis mažina eritrocitų kiekį. Neseniai dariau iškrovos savaitę, valiausi kepenis.
Gintarė: Aš valgau augalinį maistą – daug vaisių, riešutų, daržovių, ir man to užtenka. Be to, ilgai galiu valgyti tą patį. Vaikai vartoja ir gyvūninius produktus. Mėsos, kol nori, negaliu uždrausti, bet gaminti man būna kančia, darau tai užsispaudusi nosį.
O Jūs, Gintare, ar bėgiojate?
Gintarė: Tai kad treneris dar nesudarė man treniruočių plano (juokiasi). Atvežusi vaikus į būrelius, bandydama užmušti laiką, pabrūžinu miesto asfaltą. Ilgiausias atstumas, kurį esu nubėgusi, – 17 km. Vis dėlto turiu pripažinti – labai didelio malonumo nejaučiu, bėgdama dažniausiai svajoju, kada tai baigsis. Kad būtų balansas, neapleidžiu kitos fizinės veiklos – dviračių, jėgos pratimų, daug dėmesio skiriu giliesiems raumenims stiprinti. Kai kuriais pratimais pasidaliju net su Gediminu. Tarkim, kaip suformuoti gražų užpakaliuką.
Gediminas: Tikrai nereikia man to gražaus užpakaliuko, svarbu, kad jis tinkamai funkcionuotų. Mano dešiniojo sėdmens raumenys silpniau dirba, tad jiems reikia skirti daugiau dėmesio.
Gintarė: Mes atradome, kad asfaltas atima daug energijos, o kalnai, gamta jos suteikia. Ypač magiški yra kalnai. Pradėję keliauti pirmiausia lankėme įvairias sostines. Bet dabar viskas atrodo matyta, tos katedros viena į kitą panašios. O kalnai visada skirtingi, nes jie gyvi. Jie – mano bažnyčia. Kalnuose pasijunti toks mažas! Žmogui reikia tikėti kuo nors, kas yra didesnis už jį.
O kaip vaikai – ar jie mėgsta sportuoti? Gal kuris ketina sekti tėčio pėdomis?
Gediminas: Manau, bėgti jiems dar anksti. Dabar vaikai turi daryti tai, ką nori. Danielius lanko futbolą, Dovydas – baseiną. Vyresnėlis turi savybę kaupti karštį, tad ilgos distancijos jam netinka. Danielius labiau linkęs į ištvermės sportą. Manau, jis galėtų tapti geresniu bėgiku nei aš, nes jau dabar puikiai pažįsta kalnus, auga tinkamoje aplinkoje. Pernai Šveicarijoje pasišovė vienas įveikti gana sudėtingą 15 km naktinį bėgimą. Turėjo tikslą aplenkti visus vaikus ir jį pasiekė.
Gintarė: Labiausiai nenorime, kad jie konkuruotų agresyviai. Per vienas bėgimo varžybas, kuriose dalyvavome visa šeima, prie finišo susimušė. Tada nutarėme kol kas kartu nebėgti. Iš vienos futbolo mokyklos sūnų atsiėmėme, nes vaikai ten buvo skatinami laimėti bet kokia kaina. Norime, kad vaikai iš sporto patirtų malonumą ir varžytųsi pirmiausia su pačiais savimi, o ne su kitais. Štai, pavyzdžiui, mudu su Dovydu kalnuose siekiame įveikti aukščio baimę.
Gediminas: Daugumoje sporto šakų siekiama varžovą žūtbūt aplenkti, išstumti. Bėgikai bekele vieni kitus palaiko, siūlosi kartu finišuoti. Jei mato, kad baigei savo atsargas, gali atiduoti net paskutinį energinį geliuką. Net žmonės juos kitaip palaiko – nešaukia, kad greičiau spaustų, pasitinka su varpeliais, modami rankomis. Ir visus – tiek pirmaujančius, tiek autsaiderius. Juk net jei į finišą atbėgai paskutinis, tu vis tiek esi „ultra“.
