Pirmą kartą kaip fortepijoninis duetas į Lietuvą atvykote pristatyti koncertinės programos „2x2“. Dvi suaugusios rankos, dvi širdys ir jas jungianti muzika. Tai – Jūsų dabartinio gyvenimo metafora?
Anna: Šiemet švenčiame mūsų buvimo kartu dešimtmetį.
Lukas: Bendra mūsų pirmoji kelionė į užsienį buvo į Vilnių, tąsyk aplankėme ir Juodkrantę. Susituokėme prieš ketverius metus. Susipažinome Maskvos F. Šopeno muzikos koledže. Nors abiem buvo septyniolika metų, jaučiausi už Anią pranašesnis muzikos ir sielos sferose (juokiasi). Mano muzikiniu, kultūriniu lavinimu užsiėmė visa muzikų šeima, ypač močiutė, mamos mama pianistė profesorė Vera Gornostajeva. Tačiau per tą laiką, kai gyvename kartu su Anna, aš viską išbarsčiau (juokiasi), o ji viską surinko. Dabar esu dvasiškai kritęs, nes estafetė perduota Annai, o mudu bendraujame kaip du lygiaverčiai muzikantai. Žinoma, juokauju. Tikiuosi, kad ir toliau tobulėju, bet matau: kelias, kurį nuėjo Ania per mūsų pažinties laiką, yra kolosalus tobulėjimo kelias. Aš tą kelią nuėjau iki mūsų pažinties.
Anna, Jūs taip pat augote muzikantų šeimoje?
Anna: Mano tėvai neturi muzikinio išsilavinimo, o seneliai ir močiutės kadaise lankė muzikos mokyklas, viena senelė grojo violončele. Tėvų požiūris į mano muzikavimą yra sudėtingas iki šiol. Mačiau, kaip savamokslis senelis namie groja visais instrumentais – akordeonu, fortepijonu, smuiku, gitara, man tai darė įspūdį. Jis mirė, kai buvau ketverių. Po metų pareiškiau, kad noriu į muzikos mokyklą. Ją baigusi įstojau į F. Šopeno koledžą, vėliau baigiau P. Čaikovskio konservatoriją, aspirantūrą, gavau stipendiją studijuoti Londono karališkosios muzikos akademijos meistro klasėje, ją baigusi likau groti kartu su savo profesoriumi, rengiuosi išleisti debiutinį albumą.
Lukas: Esu įrašęs dešimt muzikos albumų. Su prancūzų kompanija „Miroir“ ką tik parengiau du diskus. Pirmas bus išleistas šių metų gruodį.
Judu su Luku – vienameiliai, jokių posūkių į kairę ar dešinę?
Anna: Praėjome įvairių santykių išbandymų, buvo momentų, kai vienas kito nesupratome, išsiskyrė požiūriai. Patyrėme problemų ir dėl mūsų šeimų, šios ne iš karto mus priėmė.
Lukas: Didelį vaidmenį mano gyvenime vaidino močiutė Vera Vasiljevna. Ji buvo ne tik mano fortepijono pedagogė, bet ir asmeninio gyvenimo tvarkytoja. Iš pradžių ji nepriėmė Anios, pavyduliavo ir labai konfliktavo. Pamažu – tai laikau dideliu savo nuopelnu – man pavyko senelę įtikinti, kad mano pasirinkimas vertas pagarbos.
Su legendine šviesaus atminimo močiute nesutardavote ir dėl kitų dalykų, tiesa?
Lukas: Mes konfliktuodavome vos ne dėl visko. Kai į mano interesų lauką patekdavo tai, kas nesusiję su muzika arba pačia močiute, prasidėdavo karas. Tam tikra prasme mūsų santykiai buvo patologiniai, jie turėjo įtakos ir kaip griaunantys mano asmenybę, ir kaip praturtinantys. Pirmiausia – praturtinantys, nes aš, kaip muzikantas, iš jos gavau viską. Močiutė buvo didelio pedagoginio talento ir patirties asmenybė. Jos darbo metodai buvo drastiški, ji, žiauri maksimalistė, išsunkdavo mane iki paskutinio kraujo lašo.
Kai dauguma kelių šeimos kartų narių yra muzikantai, ar turėjote galimybę laisvai rinktis profesiją?
Lukas: Muzika – mano gyvenimo esmė, prasmė, kito kelio neieškojau. Augau kaip normalus vaikas. Žaidžiau futbolą, krepšinį. Šio žaidimo mane išmokė tėtis (pianistas Petras Geniušas, – aut. past.). Pamaskvėje, mūsų vasarnamyje, tėtis išbetonavo aikštelę, pastatė krepšinio stovą ir mudu treniruodavomės. Jis iki 17-os metų pats lankė krepšinio treniruotes. M. K. Čiurlionio meno mokykloje pasižymėjo kaip krepšinio žvaigždė, puolėjas, dalyvavo mokyklų čempionatuose. Jis net norėjo tęsti profesionalaus krepšininko kelią, bet šešiolikos patyrė traumą, susilaužė rankos nykštį.
Ar Jūsų mama pianistė Ksenija Knorre prisidėjo prie Jūsų muzikinio lavinimo?
Lukas: Ne.
Koncerto „2x2“ pranešimuose rašoma: „Fortepijoninis duetas: Lietuva–Rusija.“ Lukai, ar Jūs laikote save ir Lietuvos vaiku, nors užaugote Rusijoje?
Lukas: Sudėtingas klausimas. Negaliu akcentuoti vienos tautybės. Esu pusiau lietuvis iš tėčio pusės. Viskas, kas mane sieja su Lietuva, – mano siela, širdis, fizinis kūnas, man yra labai brangu. Vos atvykstu į Vilnių, tą pačią minutę pasijuntu visaverčiu lietuviu. Net Ania jau jaučiasi esanti lietuvė. Ji netgi priėmė mano lietuvišką pavardę. Kai atvykstame į Vilnių, klausiame save: „Kodėl mes čia negyvename?“ Mums taip norisi čia būti kuo ilgiau. Kaskart aplankome pajūrį – niekur kitur taip nepailsime, kaip Kuršių nerijoje, Juodkrantėje. Bet aš negaliu išimti iš savo gyvenimo ir tos dalies, kuri priklauso Rusijai. Negaliu paneigti savo maskvietiškų šaknų, ten įgyto išsilavinimo. Net mano tėtis mokėsi Maskvoje. Jį taip pat ugdė mano senelė Vera Gornostajeva. Taip susikūrė ir mūsų šeima.
Anna, Jūs natūraliai priėmėte lietuvišką pavardę?
Anna: Mano tėvai nemanė, kad žengsiu tokį žingsnį. Maskvoje daugelio rusių ir lietuvių vyrų šeimų moterų neturi galimybės pakeisti pavardės galūnės. Mokydamasi konservatorijoje pažinojau Jekateriną Žemaitis. Ji gimė Maskvoje, jos motina turi vyro pavardę Žemaitis (ne Žemaitienė), ir duktė tapo Žemaitis, o ne Žemaitytė. Mes nusprendėme pabandyti registruoti lietuvišką pavardę. Man regis, bendra pavardė suartina vyrą ir moterį. Manėme, mums neleis to padaryti. Metrikacijos biure išgirdome: „Žinome lietuviškų pavardžių galūnes, nesame prieš jas nusiteikę.“
Kaip dviem fortepijono meistrams sekasi kurti buitinį gyvenimą?
Anna: Niekaip nesiseka. Esame meistrai, bet ne buityje.
Lukas: Mes – kultūros, bet ne namų jaukumo meistrai. Šia linkme mums reikia gerokai vystytis (juokiasi).
Anna: Lukas per sezoną groja 60–85 koncertų. Mano užimtumas kiek mažesnis, tačiau mums yra sunku tvarkyti buitį. Būna mėnesių, kai nėra jokios galimybės pabūti namie. Pavyzdžiui, spalį turėjau aštuonis koncertus – vieną po kito. Primeskime po dvi dienas atvykti ir išvykti, ir – jau 24 dienos ne namie. Programa „2x2“ mums suteikia galimybę pabūti kartu.
Kada nors norėsite susilaukti vaikų. Anna, ar jau mąstote apie tai, kad teks kurį laiką aukoti karjerą?
Anna: Teks sumažinti koncertų grafiką. Dabar moterys pianistės sugeba padaryti stulbinamą karjerą ir turėdamos vaikų. Kita vertus, man regis, didžių tėvų vaikai negauna gilaus visaverčio dėmesio. O juk svarbiausia – užauginti sveiką ir išauklėti laimingą žmogų.
Ar per kraują, muštru pasiektos aukštumos yra vertos aukos? P. Geniušas yra sakęs, kad „guru turi žmogų suskaidyti į dalis, sunaikinti, o tada vėl sudėti visumą, transformuodamas į naują kokybę.“
Lukas: Tokiu principu dirbo mano močiutė. Ji buvo negailestinga savo mokiniams. Nesu iš jos sulaukęs pagyrimo. Daugelį talentingų mokinių ji prarado dėl to, kad šie neatlaikė jos muštro.
Anna: Tai rusiškos mokyklos principas. Kai ateini į pirmą pamoką, iš pedagogo nesulauki jokio palaikymo. Viskas, ką tu mokėjai, bus atmesta. Tave gali sutrypti su žemėmis, ir tik tada prasidės darbas. Jeigu labai pavyks, pamokai baigiantis tu suprasi, kaip reikia groti. Ne kartą esu tai išgyvenusi. Veros Vasiljevnos ir mokinių išsiskyrimai dažnai būdavo nepaprastai sunkūs – ir jai, ir jiems. Jai, nes suprato, kad praranda talentigus žmones, o mokiniams, nes ji iš tikrųjų buvo didi muzikantė, asmenybė, mentorė. Aš jai niekada negrojau. Bijojau. Ir net negalėjau įsivaizduoti, kad paprašysiu jos pamokos. Nes ji man buvo nepasiekiama.
Lukas: Kai Anna tapo mūsų šeimos nare, mes jau buvome susituokę, močiutė skambindavo jai. Bet bendravo jos tik kaip šeimos narės, prosesinėje sferoje jos nesusitiko. Tokie mūsų šeimos paradoksai.
Ar močiutė rūpinosi Jumis kaip vaikaičiu, kuriam reikia iškepti blynų, užrišti šalį einant į kiemą per šalčius, slaugė sergantį?
Lukas: Buvo retų momentų, kai jutau šeiminį rūpestį, bet iš esmės mūsų santykiai buvo mokytojos ir mokinio. Moteriškas rūpestis, motiniška meilė sklido iš mamos, o močiutė visada buvo griežtas meno treneris.
Lukai, ar prisimenate F. Chopinui skirtą rečitalį salėje „Piano LT“? Buvo rugsėjis. Baladę G-moll grojote taip, lyg būtumėte pakilęs į žvaigždes, į kitas sferas...
Regis, tada man buvo 20 metų. Spalį turėjau dalyvauti svarbiame konkurse. Jutau savo santykių su šia muzika ir su Vera Vasiljevna kulminaciją. Ji mane ruošė konkursui, mudu dirbome net tada, kai būdavau ne Maskvoje – kalbėdavomės telefonu. Nuolat mąstė apie muziką ir ką nors sumąsčiusi skambindavo man. Ji buvo atsidavusi muzikai ir, kaip retas pedagogas, skyrė visą savo dėmesį mokiniui. Žinoma, aš buvau ypatingas jai, jos vienintelis siela artimas anūkas. Su Lika Kremer, mano vyresne seserimi iš pirmos mamos santuokos, močiutė nejautė dvasinio ryšio, nes ji nebuvo muzikė. Net su mano mama, savo dukra, močiutės nesiejo toks dvasinis ryšys, kaip su manimi. Koncertas, apie kurį šnekate, buvo vieno iš aukščiausių mūsų santykių taškų padarinys.
Klausytojai tą vakarą tapo kažko, kas nutinka itin retai, liudininkai. Jūsų tėtis sėdėjo apstulbintas įspūdžio, o Jūs užsidarėte, nesirodėte. Kas tada įvyko? Pajutote, kad pagaliau įrodėte savo tėčiui, jog deramai tarnaujate muzikai?
Lukas: Galbūt. Tai buvo vienas iš mano stipriausių pasirodymų.
Ar stengėtės pranokti tėvą?
Lukas: Gal paauglystėje ir turėjau tokių jausmų, bet gal ir ne. Mano santykiai su tėvu ypač artimi ir šilti. Mudu detaliai, atvirai, skrupulingai aptariame meno ir muzikos temas. Tarp mūsų niekada nekilo jokio nesusipratimo. Žodis „konkurencija“, kalbant apie tėtį, man svetimas.
Tėtis anksti paliko šeimą, grįžo į Lietuvą. Berniukui svarbi vyriška ranka. Jums jos trūko?
Lukas: Buvo keli metai mūsų gyvenime, mano paauglystės periodu, kai buvo šiek tiek sunkiau. Ir dėl skyrybų, ir dėl geopolitikos, bet mes išgyvenome tuos metus.
Ar teko vaduotis iš garsių tėvų šešėlio?
Lukas: Man teko vaduotis iš močiutės šešėlio ir jos asmenybės skleidžiamo šleifo. Rusijos apinkoje, Maskvos muzikos terpėje, teko patirti skausmo dėl tam tikrų jos žingsnių. Nors jos jau nebėra, atgarsiai juntami iki šiol. Yra daug žmonių, kurie pavydi, nepriima... Močiutė buvo atominės energijos figūra, todėl ir priešų turėjo daug. Aš gavau šį atgarsį, daug kartų šešėlis krito ir ant manęs. Tėčio tai neliečia. Su juo Lietuvoje visada jausdavausi jaukiai ir saugiai.
Būdamas vaikas, sugebėjote suprasti, kodėl tėtis išvyko?
Lukas: Buvo momentas, kai aš negalėjau to priimti, bet perlaužiau save, galbūt įtikinau, kad yra kažkas, ko negaliu suvokti, suvoksiu vėliau. Dabar jau suvokiu. Svarbiausia, kad patyriau daug tėvo ir visos jo giminės meilės.
Ar niekada nesvarstėte ieškoti gyvenamosios vietos Lietuvoje?
Lukas: Mes jau ne kartą apie tai galvojome.
Anna: Maskva – urbanistinis miestas, ten nesijaučiu komfortiškai. Masė žmonių, daug skubos, triukšmo, pastovus stresas. Mums, muzikantams, būtina ramybė, kad galėtume pasirengti koncertams. Vilnius yra tam tinkamas – labai gražus, šiltas, ramus miestas.
Lukas: Vilnius – fantastiškas. Kai čia atvažiuoju, pajuntu didelį malonumą. Man čia viskas pažįstama. Čia viskas – už kampo. Operos ir baleto teatras ranka pasiekiams, Vingio parkas – čia pat. Ir tiek žalumos! Vakar viešėjome Pavilnyje – fantastiška vieta. Penkiolika minučių važiuoji nuo miesto centro ir atsiduri gamtos prieglobstyje. Toks stebuklas netelpa į galvą.
Maskvoje gyventi neįmanoma, tai didelė planeta.
Genijai turi keistenybių. Gal atskleistumėte savąsias?
Anna: Lukas drebina koją. Ši keistenybė jo kamerinius partnerius kartais veda iš proto. Lukas seniai groja su rusų ir vietnamiečių kilmės smuikininku Alylenu Pritchinu. Prisimenu, kaip iš pradžių šį apimdavo klaikus siaubas, kad Lukas nuolat judina koją. Vakar, sėdėdama su juo prie vieno instrumento, dėl to ir aš nejutau malonumo (juokiasi).
Lukas: Energija, jei neišlieji per emocijas, išeina fiziniu judesiu. Kai dėl kitų keistenybių – mintinai žinome lėktuvų reisų Londonas–Maskva grafiką (juokiasi). Ania tiki visokiais prietarais.
Anna: Nuo vaikystės man įteigta, kad prieš koncertą negalima plauti galvos, nes išsiplauna muzikinis tekstas. Prieš solinį koncertą vakare guluosi į lovą, žiūriu į natas, galvoje „groju“. Paskui natų sąsiuvinį pasidedu po pagalve. Šventai tikiu, kad miegant tekstas tyliai sukasi ir per pagalvę su manimi bendrauja. Jei šio ritualo neatlieku, groti sekasi prasčiau.
Lukas: Tavo tikėjimas pradeda veikti prieš tave. Placebo efektas.
Lukai, ar tiesa, kad siekdamas išsivaduoti nuo scenos baimės, geriate vaistus?
Lukas: Kai nepasitikiu savimi, kai koncertas gena koncertą, jaučiu nuovargį, geriu raminamuosius. Galima manyti, kad tabletė padeda įveikti jaudulį. Per tokius koncertus, kaip vakar Vilniuje, vaistų nereikia. Skambinti duetu su mylima moterimi yra malonu, be to, įprastoje aplinkoje – Vilniuje. Kita vertus, tai ir didelė atsakomybė. Žinau, kad Lietuvos publika mane myli ir laukia tobulo atlikimo. Bet mylinti publika yra ir atlaidi. Ten, kur koncertuoju pirmą kartą, privalau save reprezentuoti, jaudinuosi. Skambindamas Lietuvoje aš labiausiai atsiskleidžiu, sugroju pačius geriausius savo koncertus.
Anna: Paradoksalu, kad Maskvoje, nors ten gimei ir užaugai, tu niekada taip gerai nesijauti, kaip čia.
Lukas: Būtent. Aš kalbu ne šiaip sau, kad pasakyčiau komplimentą savo mylimai Lietuvai, bet tai yra tiesa. Maskvoje tam tikra prasme aš galbūt labiau rusas negu lietuvis, bet nesijaučiu komfortiškai ir saugiai. Išeidamas į Maskvos scenas, ypač į P. Čaikovskio konservatorijos (tai susiję ir su močiutės figūros aidu), turiu gerti raminamuosius.
Anna: O man groti Lietuvoje viskas naujiena. Publika čia labai šilta, Luką ji pažįsta seniai ne tik kaip solistą. Visa Geniušų šeima – Rimas, Petras, Julius, Irena Žemaitytė-Geniušienė – yra matomi, turi savo įvaizdį. Kai aš išeinu į sceną su Luku, man reikia susikurti tam tikrą veidą, stengtis, kad palikčiau gerą įspūdį.
Petras Geniušas yra sakęs: „Pakanka 88 klavišų, kad nejausčiau tuštumos.“ Ar Jums vien to pakaktų?
Lukas: Petras Geniušas – tarsi Platonas. Jo frazes galima užrašyti kaip aforizmus. Nepaprastai įdomus žmogus. Daug pasimokiau ir toliau mokausi iš tėvo. Pastaraisiais metais pradėjau jį dar labiau mylėti ir gerbti. Gal todėl, kad suaugau, imu suprasti jo vertybes, talentą.
Anna: Seniau Lukui jis buvo tėtis, o dabar – dar ir draugas, pagalbininkas, savo patirtį perduodantis profesionalas.
Anna, ar uošvis Jus priėmė iš karto?
Lukas: Jis labai lengvai brendraujantis žmogus ir visiškai tolerantiškas mano santykių atžvilgiu. Jis – ne moralistas, nemano turintis teisę kontroliuoti kitų gyvenimą. Mano tėtis – laisvę mylinti asmenybė.
Anna: Mudu puikiai sutariame ir dėl to, kad, pagal Zodiaką, aš – Ožiaragis, jis – Vandenis, šie ženklai yra greta.
Lukas: Tai – beširdžiai žmonės (juokiasi), Ožiaragis pagal Horoskopą visiškai neturi širdies, Vandenis turi mažą jos dalelytę, visa kita – oras. Tuo tarpu Vėžys, tai aš, – nuaustas vien iš širdies.
Anna, koks Lukas yra scenoje ir gyvenime?
Anna: Scenoje Lukas – erelis, o gyvenime – „reška“ (neherbinė rusiškos monetos pusė).
Lukas: Scenoje – erelis, o gyvenime – penki rubliai (juokiasi). Štai tau – ir genialus aforizmas.
Anna: Kaip pianistas, solistas, jis prisistato publikai tam tikro personažo amplua. Man jis – paprastas mylimas vyras, bet kartais ir buitiniame gyvenime jis elgiasi kaip artistas. Dėl to mes kaunamės.
Lukas: Jeigu meno profesionalas ir ilsėdamasis yra kupinas dvasingumo, jis turbūt beprotis.
Anna: Petras ir Lukas – labai panašūs. Jie nedalo muzikos ir gyvenimo vertikalių: esą dabar aš išeisiu į sceną, paskambinsiu, parodysiu savo kultūrą, o paskui grįšiu namo, pasiimsiu bulvių traškučių ir žiūrėsiu detektyvą. Kultūros gyvenimas tęsiasi ir tada, kai jie palieka sceną.
Lukas: Petras gyvena vien menu. Tokia buvo ir mano močiutė. Reali buitis jai neegzistavo, gyveno panirusi į meno, idėjų, fantazijų pasaulį. Būdavo, paskambina pačiu nepalankiausiu metu, o aš negaliu pasakyti: „Paklausyk, dabar negaliu kalbėti, nes...“ Ji visiškai atskyrė save nuo realaus pasaulio. Blogai miegodavo, mąstydavo apie muziką, anksti atsikeldavo, skambindavo man, nes manydavo, kad ir aš turiu būti atsikėlęs. Skubėdavo pasidalyti savo idėjomis, nes jai atrodydavo, kad aš to laukiu.
O kokia yra Anna?
Lukas: Pasakyti tiesą ar kalbėti diplomatiškai (juokiasi)? Kaip visada, gerumas nugalėjo tiesą. Manau, Ania dar pati ne visai supranta, kokia ji yra scenoje, o kokia – gyvenime, nemąsto. Ji nevaidina, yra nuoširdi, aistringa, temperamentinga, kartais – karštakošė, nesusilaikanti. Scenoje mes bandome sukurti personažą, Anna dar ieško savo veido.
Anna: Pastaruoju metu daug koncertuoju, tačiau nematau skirtumo, kokia esu scenoje ir asmeniniame gyvenime.
Lukas grodamas susikoncentruoja vien į kūrinį, aš esu kiek išsiblaškiusi, kartais grodama pradedu mąstyti apie dalykus, nesusijusius su muzika. Mano galvoje daug vėjo (juokiasi).
Kas Jums yra meilė?
Anna: Tai gyvenimo taisyklė. Bet koks poelgis, veiksmas, frazė, nata turi būti pripildyti meilės. Tai jausmas, kuris, kaip alsavimas privalo mus lydėti gyvenime. Jei meilė išsiskleidžia konkrečiam žmogui, tai atsispindi tavo kūryboje, muzikoje. Jautiesi visavertė, tavo vidinis indas pusiau pilnas, o ne pusiau tuščias.
Lukas: Gražiai atsakei, Anna, tik būtų gerai, kad pati laikytumeisi savo žodžių ir taisyklių.
Anna: Absoliučiai tipiškas Lukas: po gražių mano žodžių būtinai turi pasakyti: „Brangioji mano, nusileisk ant žemės.“
Lukas: Fantazuok, o pati gyvenk, kaip išgali.
Anna: Gerai. Amen.
Gyvenant tarp oro uostų, tenka pasitikėti vienas kitu arba vaduotis iš pavyduliavimo kančios. Ar prisiekdami vienas kitam svarstėte, kas būtų, jeigu..?
Lukas: Susitarimų dėl ištikimybės ar neištikimybės tarp mūsų nebuvo. Nes nežinai, kaip reaguosi, elgsiesi, kokie jausmai tave užplūs, ar sugebėsi atleisti, jei susidursi su išdavyste. Daugiau pavydo buvo mūsų santykių pradžioje.
Anna: Per dešimt bendro gyvenimo metų buvo momentų, kai likimas mums siuntė išbandymų. Galėjome ir išsiskirti. Įtariu, kad gyvenime gali nutikti, kai teks rinktis. Bet tą pačią akimirką, manau, suprasi, kas tau iš tikrųjų yra svarbu.
Lukas: Ne kartą pavydėjau Annos, bet jaučiau ir tai, kad ji pavydi manęs.
Anna: Tuo metu mes menkai pažinojome vienas kitą. Dabar esame atviri vienas kitam, nebijome pasakyti net ir kai ko nemalonaus.
Muzika nuskaidrina sielą, muzikai atsidavę žmonės negali elgtis blogai, tiesa?
Lukas: Oi, kaip gali! Mudu su Ania pažįstame didžių ir kartu šiurkščių, ciniškų, besielgiančių kaip veidmainiai niekšai menininkų. Piktybės genijai.
Anna: Kai labai aukštai pakyli, kita tavo dalis gali nusileisti labai žemai. Taip išsilygina svarstyklių lėkštutės. Žiaurumas, gobšumas – tarsi kompensacija, užmokestis už Dievo dovanotą talentą. Pats žmogus pasirenka, kas jam yra svarbiau.
Lukas: Mes save laikome geradūšiais, nuostabiais žmonėmis (juokiasi). Mano tėtis yra šviesaus, gerumo kupino žmogaus ir menininko pavyzdys.
