Erika – komunikabili, itin bendrauti mėgstanti moteris. Su vyru Mindaugu augina du vaikus – 3-ejų Izabelę ir 5-erių Dovydą. Ji mėgsta gaminti, domisi įvairiomis pasaulio virtuvėmis, labai mėgsta šokti, tačiau didžiausią vietą jos širdyje užima mada. „Tikriausiai tai įgimta, nes nuo vaikystės matydavau, kaip mano mama siuvasi sau rūbus, dekoruoja avalynę ir galbūt paveldėjau tą siekį ieškoti nestandartinių sprendimų, kai neini į parduotuvę, bet kuri daiktą pats“, – pasakoja 38 metų Erika.
Ilgus metus gyvenote Amerikoje, papasakokite, kaip ten atsidūrėte?
Į Jungtines Amerikos valstijas išvykau būdama vos 20-imties. Tuomet su draugėmis išvažiavome keliems mėnesiams, norėdamos įsitikinti, ar tikrai Amerikoje visos svajonės virsta realybe. Įsikūrėme Šiaurės Karolinoje esančiame Šarlotės mieste. Po kelių mėnesių supratome, kad mums jų nepakako ir turime pasilikti ilgiau. Susiradome darbus, viskas prasidėjo nuo pačių paprasčiausių darbų kaip padavėjos, barmenės.
Žingsnis po žingsnio kilau karjeros laiptais: tapau restorano vadove, paskui įsidarbinau prestižiniuose viešbučiuose. Amerikoje nėra stebuklų, iš dangaus pinigais nelyja – norint gero rezultato reikia dirbti neskaičiuojant valandų. Daug fizinių ir pichologinių pastangų reikalaujantis darbas galiausiai atnešė ir rezultatų: galėjau gyventi visavertį gyvenimą, įsigijau namą netoli miesto centro, automobilius galėjau keiti kas kelis metus, spintos lūžo nuo rūbų.
Sunkiausia Amerikoje buvo tai, kad buvau be šeimos. Kai ateidavo gražiausios, jaukiausios metų šventės ir būdavau viena, suvokdavau, kad noriu grįžti ten, kur mano artimieji, sukurti šeimą ir kad mano vaikai galėtų bendrauti su seneliais realybėje, o ne per telefoną. Vis tik, nors mintys grįžti į Lietuvą aplankydavo labai dažnai, tačiau mesti gerai apmokamo darbo ir grįžti į gimtąją šalį bei viską pradėti nuo nulio vis pritrūkdavo ryžto.
Tačiau vienas trumpas grįžimas į Lietuvą viską apvertė aukštyn kojomis.
Amerikoje jau buvau išgyvenusi 9 metus, kai grįžau į Lietuvą dviems mėnesiams – pakvietė į vestuves. Tai buvo prieš 10 metų. Nedvejodama sutikau atskristi, nes labai norėjau pabūti vestuvėse su daug lietuviškų papročių. Šventės rytą manęs paimti atvyko draugė su vyru ir jų draugu Mindaugu, kuris, kaip paaiškėjo, buvo vienišas. Nemaniau, kad taip būna, bet mano ir Mindaugo jausmai įsiplieskė staiga.
Ir tai apvertė mano gyvenimą aukštyn kojomis. Tiesa, aplinkiniai mūsų santykiams nepritarė: sakė, kad vis tiek išvažiuosiu į Ameriką, nes ten esu gerai įsitvirtinusi, o Mindaugas liks Lietuvoje, nes čia turėjo gerą darbą. Tačiau netrukus Mindaugas man pasipiršo ir aš net nedvejodama sutikau už jo tekėti – viskas klostėsi žaibo greičiu ir labai natūraliai, norėjome būti kartu ir nebesiskirti.
Žinoma, gyvenimo Amerikoje reikėjo atsisakyti, man tai buvo labai sunku, nes ten jau turėjau susikūrusi pasaulį, kuriame viskas klostėsi gerai, tačiau meilė ir netrukus mus pradžiuginęs pirmagimis Dovydas mano mintis nuo ankstensio gyvenimo Amerikoje atitolino, o dar vėliau gimusi dukra Izabelė leido suvokti, kad pagaliau tai, apie ką svajojau dar gyvendama Amerikoje, dabar turiu čia Lietuvoje.
Kartu su pirmagimiu Jums gimė ir verslo įdėja?
Man su vyru visuomet kirbėjo mintis, kad reikia sukurti ką nors savo. Buvo labai daug ir visokių minčių, kokio verslo imtis – nuo medienos iki vėžių veisimo – bet tik gimus Dovydui, man atsivėrė čakros (šypsosi). Tada, kai ieškojau sūnui kokybiškos stiligos kepurėlės ir niekaip neradau, kas man patiktų. Tada pati sukūriau kelis kepurių eskizus ir išsirinkusi medžiagą nuvežiau pas siuvėją. Rezultatas patiko ne tik man, bet ir mano vyrui, kuris žinodamas mano aistrą madai pasiūlė imtis drabužių kūrimo. Nuo tos akimirkos ir pradėjau tai daryti, sukūrėme prekinį ženklą.
Kodėl „Buboo“?
Rinkdami pavadinimą norėjome, kad jis būtų ne tik vaikiškas, nes kuriame ir suaugusiems, ne lietuviškas, nes nuo pat pradžių siekėme patekti į tarptautinę rinką. „Bubbo“, išvertus iš lotynų kalbos, yra didysis apuokas.
„Buboo“ – tai kokybiški ir stilingi drabužiai vaikams ir mamoms. Aš kuriu naujus drabužių modelius, ieškau kokybiškos medžiagos, o vyras užsiima pardavimų strategija, tad nenuostabu, kad kalbos apie darbą mūsų namuose skamba nuo ryto iki vakaro. Tačiau šeima mums visada pirmoje vietoje, jokiu būdu nenorėjome tapti tėvais, kurie įsisukę į verslą vis mažiau laiko praleidžia su vaikais. Nuo pat pradžių stengiausi suderinti vaikų auginimą ir verslą.
Iš kur semiatės idėjų ir įkvėpimo?
Specialiai neieškau, viskas ateina savaime. Domiuosi naujausiomis mados tendencijomis, gaminiai gimsta natūraliai, pirmiausia atsižvelgiant į mūsų poreikius. Pirma gaminį sukuria modeliuotoja, siuvame pavyzdžius, matuojame, tampome, bandome, skalbiame ir tik tada, kai visas patikros kelias praeinamas, perduodame užsakymą siuvyklai. Kartais poreikį padiktuoja ir mamos, rašančios mums ir ieškančios tam tikrų rūbelių.
Suprantu, kad pirmiausia naujas kolekcijas išbandote patys?
Kol turėjau tik sūnų, drabužius daugiausia kūriau berniukams, vyravo mėlyni atspalviai. Susilaukus dukrytės kolekcijose atsirado švelnesni tonai, puošnesnės suknelės. Tada šalia vaikiškų kolekcijų gimė moteriškų suknelių ir papuošalų linijos. Persikrausčius į nuosavą būstą, asortimentą papildė ir interjero detalės jaukiems namams. Prekių ženklas augo labai natūraliai, viską kūrėme lyg sau. Išbandome, žiūrime ar vilkėdami tiek aš tiek vaikai jaučiasi patogiai, taip pat ar išskalbus nepasikeičia audinio spalva ir kokybė. Visada norime, kad klientus pasiektų kokybiški, stilingi ir patogūs drabužiai, kuriuos būtų galima devėti ne vienerius metus.
Kokį patarimą turėtumėte norintiems kurti savo verslą?
Pradedant verslą reikia drąsos. Jei norite, imkite ir darykite, nes jei abejosite, ilgai svarstysite, jūsų sugalvotą įdėją įgyvendins kažkas kitas. Tik reikia žinoti, kad sau teks dirbti penkiskart daugiau nei tektų samdomame darbe, tad jei turite drąsos įdėti daug pastangų ir darbo, ir turite įdėjų, ilgai negalvokite ir darykite!
