Gyvenimas siūlo daugybę siužetų. Kaip atsirenkate istoriją filmui kurti?
Iš tikrųjų aplink daug istorijų: tų, kurias matome, – savo artimųjų, draugų, tų, kurias išgirstame iš jų ar minioje, kurias perskaitome. Vis dėlto ne kiekviena jų gali tapti filmu. Kuo ilgiau gyveni ir giliniesi į profesijos paslaptis, tuo labiau supranti, kurios istorijos yra kinematografinės, o kurios – ne. Kaip kad sodininkas iš maišo sėklų, nors visos atrodo vienodai, sugeba atrinkti tą, iš kurios išaugs augalas ir duos vaisių, žino, kurios nesudygs. Taip ir su istorijom. Turi jas atsirinkti, suvoki, kad su tam tikra turėsi gyventi dvejus, trejus ar daugiau metų, tai bus tavo laikas, tavo siela, – atsakomybė labai didelė. Filmų galime sukurti ribotą kiekį – gal 10, gal 20. Visa mūsų gyvenimo kūryba telpa į vieną išorinį kietąjį diską.
Kaip kilo idėja kurti filmą apie Baltijos šalių poetinį dokumentinį kiną, kurį XX a. 7-ąjį ir 8-ąjį dešimtmečiais puoselėjo lietuviai Robertas Verba, Henrikas Šablevičius, latviai Herzas Frankas, Uldis Braunas, Ivaras Seleckis, Aivaras Freimanis, estai Markas Soosaaras, Andresas Söötas ir kt.?
Idėja gimė Latvijoje, bet ore jau kybojo. Kai latviai kolegos man ją papasakojo ir pakvietė būti filmo dalimi, suvokiau, kokią likimo dovaną turiu – esu tiltas tarp praeities ir ateities dokumentininkų kartų. Man teko pažinoti didžiuosius meistrus, ypač Henriką Šablevičių ir Herzą Franką, mokytis iš jų. Šablevičius dėstė man, kai studijavau Vilniaus valstybinėje konservatorijoje. Kai ją baigiau, tapome kolegomis. Šablevičius išsakydavo pastabas apie mano kūrybą, džiaugdavosi mano pasiekimais. Pagal jį matuojuosi visą savo kūrybą. Šablevičius turėjo fantastišką bruožą matyti visa ko paradoksaliąją pusę, galėjo viską apversti aukštyn kojomis, liūdną situaciją paversti komiška, komišką – liūdna. Tiek jo kūryboje, tiek gyvenime pynėsi komizmas ir tragizmas, buvo daug žaismės. Toks įspūdis, kad ne kūrė kiną, o žaidė. Ir žaisdamas paliudijo esminius istorijos, epochos ženklus, kalbėjo apie praeinantį laiką ir nykstančias jo žymes, pavyzdžiui, kelionę siauruku su žąsimis ir armonika („Kelionė ūkų lankomis“), begalinę to laiko žmonių stiprybę („Žmogus, einantis namo“). Pastarojo filmo personažas skulptorius Juozas Adomaitis – liaunas, vėjo perpučiamas ir kartu vidumi be galo stiprus senukas, netelpantis į jokius sovietinio žmogaus rėmus.
Savo mokytoju laikau ir H. Franką. Su juo susitikdavome festivaliuose, vadino mane „Stuoniu“. Kai buvau užstrigęs su savo „Tas, kurio nėra“, per 5-ias minutes viską sustatė į savo vietas nurodęs mano klaidas.Tie kūrėjai buvo nedaugiažodžiautojai. Mūsų karta visai atsisakė žodžio, o jie pasižymėjo stebuklingu, gal, sakyčiau, net vaikišku gebėjimu džiaugtis vaizdu. Jų filmuose kiekvienas vaizdas spinduliuoja džiaugsmą.
Poetinio dokumentinio kino kūrėjams patiko žaisti šviesa, stebėti veidus, jie buvo smalsūs, be galo azartiški, aistringi žmonės. Ir ta aistra, man regis, yra negęstantis jų kūrinių kodas, todėl tie kūriniai nesensta. Režisieriai kalbėjo vaizdais ir kūrė nuostabaus grožio poetinį kiną, šio vizualumas yra nepralenkiamas. Mano karta – aš, Arūnas Matelis, mokėsi ir iš Roberto Verbos, Edmundo Zubavičiaus, Viktoro Starošo, Rimtauto Šilinio. Tie didieji meistrai yra kamienas, mes esame šakos, o mūsų mokiniai yra mūsų šakos. Ir net jeigu kartais gali atrodyti, kad kuri nors net nepriklauso medžiui, vis dėlto ryšys su kamienu egzistuoja.
Jaunieji kino kūrėjai, klausydami manęs (Muzikos ir teatro akademijoje A. Stonys dėsto daugiau kaip 10 metų, – aut. past.), iš tiesų klausosi H. Šablevičiaus balso. Tąsa yra ir tiesioginė – mano duktė Marija taip pat pasirinko dokumentiką. Tą balsą ryškiai yra perėmę Giedrė Žickytė, Linas Mikuta, Mindaugas Survila ir kiti. Lietuvių kinas, kad ir kas jį darytų, niekada nenusirito ir nenusirita iki reportažinio, jo šerdis visada buvo ir yra poezija, poetinis vaizdas.
Kas būdinga mūsų, latvių ir estų poetinės dokumentikos kūrėjams?
Estai visada buvo ironiški, sarkastiški. Šablevičiui irgi buvo būdinga ironija, bet estų dokumentininkų ji kandesnė. Toks protestantiškas šaltis, racionalumas. Estų filmai irgi gražūs, bet ryškesnis konceptualumas. Jie sukonstruoti, tarkim, Andreso Sööto filmas „511 kadrų iš Marso“ ar Marko Soosaaro „Kihnu moteris“. Latvių kinas labai įvairus. Yra vienas kontekstas ir yra H. Frankas. Jis buvo žydas, beje, labai religingas, mokės ješivoje, religinėje mokykloje, jam visą gyvenimą rūpėjo amžinieji klausimai – žmogaus ir Dievo, žmogaus likimo, prasmės. H. Frankas visame Baltijos šalių poetinės dokumentikos kontekste išsiskiria kaip kino filosofas. Kiti latviai buvo labiau prisitaikę prie sistemos, kalbėjo apie naujus statomus fabrikus, kolūkių pirmininkus ir t. t., tik darė tai itin švelniai, žaismingai. Latviai ėjo į sovietinio gyvenimo sūkurį, o mūsų kinas – į paraštes, kūrėjai ieškojo personažų už sovietinės tikrovės ribų. Toks yra, tarkim, nedidelio miestelio milicininkas storulis Apolinaras („Apolinaras“, H. Šablevičius). Tai bendri bruožai. Iš esmės kūrėjai buvo skirtingi, – apibendrinimai pasmerkti, nes jie visada klaidingi.
Kaip Jūsų filme atsispindi šie skirtumai?
Kūriau ne mokomąją priemonę kino istorikams ar tiems, kurie domisi šio meno istorija. Tai filmas apie praeinantį laiką ir apie kino stebuklą, nes išsaugo tai, ką gyvenimas pakeičia: mus, peizažus, istorinį Vilnių.
Ką apskritai žmogui reiškia vieta?
Tai nėra tik miestas ir namai. Visa prisodrinta žmogaus asmeninių istorijų: čia gyveno mano draugas, pro čia eidavau į mokyklą... Kai tam tikrų vietų nebelieka, tarkim, medžių Gedimino prospekte, kurių pavėsyje eidamas slėpdavaisi nuo saulės, jauti, kad išpjovė dalį tavęs ir tavo istorijos. Ir pasipriešinti tam sudėtinga, tai prilygtų donkichotiškam, beviltiškam mūšiui su vėjo malūnais. Mes to padaryti negalime, bet kinas jau padarė. Jei noriu pamatyti savo vaikystės ir savo tėvų jaunystės miestą, pabūti jame, pažiūriu Almanto Grikevičiaus filmą „Laikas eina per miestą“ (1966 m.), jei noriu grįžti į savo mokyklos laikus, – R. Verbos, H. Šablevičiaus filmus, ypač – pastarojo. Juose išsaugota viskas – kaip žmonės rengėsi, atrodė, kokie troleibusai važinėjo. Tai lyg nuotrauka, bet ji turi savo rėmą, o kinas eina ir į gylį, ir į plotį, jis judantis, tai – laiko konservai.
To ir ieškojau kurdamas filmą – tarsi tiesiau tiltus į praeitį ir bandžiau pažiūrėti, kas išsaugota ir kas pasikeitę. Tarkim, R. Verbos filmuota mokykla stovi iki šiol. Ir Verbos nebėra, ir mokytojo, ir tikriausiai daugelio mokinių, o ji stovi.
Taigi galima sakyti, kad filmai – ir mirties, laikinumo liudijimai. Kas žmogui svarbu tokio laikinumo akivaizdoje?
H. Frankas sakė, kad dokumentinis kinas yra gyvenimas po mirties. Henriko Šablevičiaus nebėra, bet jis kalba vaizdais, aš girdžiu jį, jo personažų – biologijos mokslų daktarės Eugenijos Šimkūnaitės („Žiniuonė“), Adomaičio ir kitų – nebėra, bet jie gyvena, juokiasi, kreipiasi į mus. Tokio laikinumo akivaizdoje žmogui itin svarbu suprasti, dėl ko jis gyvena, ir džiaugtis. Laikinumas nėra kažkas negatyvaus. Suvokęs pasaulio, žmonių, daiktų laikinumą, pradedi juos labiau vertinti. Kai sutikau operatorių Audrių Kemežį, nežinojau, atrodė – dirbsim, dirbsim, kol pasensim, būsim, kai nebedirbsim, bet likimas susiklostė kitaip, jis su manimi buvo 13 metų. Suvokdamas tą laikinumą pradedi jautriau žiūrėti į pasaulį, džiaugtis ta akimirka. Nežinai, ar tu išnyksi, ar pasaulis pasikeis.
Tą laikinumą sustiprina ir atšiaurus peizažas. Kodėl lietuvių dokumentikos firminis ženklas yra rūkas?
Pažvelkite pro langą ir gausite atsakymus. Mes gyvename su lietumi, ūkais, ilgu rudeniu. Ši vasara buvo karšta, bet tai neįprasta. Pasižiūrėkit kad ir mūsų peizažą – važiuodami bet kuria kryptimi pamatysite daug didžiulių laukų, tuščių kalvų. Esame nostalgiška tauta, Lietuvos ir lietaus paralelės neišnaikinsi. Jei, kaip pageidavo K. Pakštas, būtume persikėlę į Madagaskarą, mūsų filmai tikriausiai būtų kitokie (šypsosi).
„Laiko tiltus“ kūrėte kartu su latvių režisiere Kristina Briede. Koks jos indėlis ir kokių žiūrovų atsiliepimų jau sulaukėte keliaudami po tarptautinius festivalius?
Aš gerai pažįstu lietuvių kiną, o kuriamas latvių yra galingas klodas, įsigilinti į jį ne taip paprasta. Tarkim, Ivaras Seleckis yra visa epocha. Šablevičiaus amžininkas, bet kuria iki dabar. Jo kūryba verta atskiros studijos. Dar yra H. Frankas, Aivaras Freimanis, paslaptingasis Uldis Braunas, dar – estai. Susigaudyti šiame labirinte man labai padėjo Kristina. Kartu aptarėme, ieškojome sąsajų, tiltų. Kartu filmavome Lietuvoje, Rygoje, Estijoje – Taline, Kihnu, Ruhnu, Manilaido salose ir Izraelyje, nes čia paskutinius savo gyvenimo metus praleido H. Frankas. Svarsčiau, kaip filmą priims latviai, juk aš – svetimšalis, jie labai didžiuojasi savo mokykla, vadina ją Rygos kino mokykla, mes sakome Baltijos poetinės dokumentikos. Priėmė gerai, jautriai, draugiškai. Tai, kad atsisakėme istoriografinio požiūrio ir pažvelgėme per atsiminimų, emocijų prizmę, juos sujaudino, nes pamatė ir kuriančių, ir jau išėjusių režisierių veidų. Tarkim, U. Brauną nufilmavome, ir jis išėjo, A. Freimanis irgi nesulaukė filmo premjeros. Tie kadrai – kaip istoriniai dokumentai.
