Esu trijų vaikų mama. Kai kurie draugai mano, kad mes su Jurgiu esame gana senamadiški tėvai, nes turime lūkesčių savo vaikams. Kiti mano, kad esame labai progresyvūs, nes mezgame dialogą su jais visomis temomis.
Mes tikimės iš jų pagarbos kitiems. Taip pat tikimės, kad jie atliks namų ruošos darbus, paisys gerų manierų, bus geri ir empatiški. Taip pat, kad jie gerbs save. Ir, beje, gana dažnai, o jei nuoširdžiai tai labai dažnai, žmonės pastebi, kad mūsų vaikai yra labai mandagūs. Tačiau šis gero elgesio pradžiamokslis buvo pradėtas diegti nuo pat gilios vaikystės.
Nesvarbu, kad savo vaikus mokote būti gerais ir mandagiais, jei patys taip nesielgiate. Labai svarbu auklėjant vaikus stebėti save ir savo elgesį. Vaikai seka pavyzdžiu. Tačiau, tuo pačiu, nesupraskite manęs neteisingai. Mūsų vaikai nėra ramuoliai. Jie yra pratę drąsiai reikšti savo nuomonę ir užsiimti kita saviraiška. Jie yra smagūs ir linksmi, dažnai kalba garsiai ir svaidosi energetiniais kamuoliais.
Šie mieli ir mylintis berniukai žaidžia regbį, mokosi capoeira šokių – neturiu abejonių, kad apgintų save kovoje. Tačiau, kad jie imtųsi smurto, turėtų atsitikti kažkas kraštutinio, nes jie yra išmokyti, jog smurtas yra žemiausia komunikacijos forma.
Aš ir pati niekada neskaudinsiu savo vaikų nei fiziškai, nei žodžiais. Nemušiu jų, kad man paklustų. Negrasinsiu, kad trenksiu, jei nesielgs tinkamai. Turiu draugų, kuriuos nuolat mušė, kurie vis gaudavo pylos. Kai kurie jų netgi dabar sako „turbūt pats nusipelniau“. Tačiau mes visi žinome, kad toks mąstymas yra tik būdas su tuo susitaikyti ir gyventi toliau.
Mušti vaikus ir valdyti namus, pagrįstus baime, yra paprasta. Tačiau toks elgesys visam laikui nutraukia bet kokį ryšį su vaiku. Jis jus vis tiek mylės, bet ir visada bijos. Jūs nebūsite jo užuovėja.
Taigi vietoj to, kad vaikus „verstume elgtis tinkamai“, yra kitų metodų. Žinoma, jie reikalauja kur kas daugiau dėmesio ir kantrybės, tačiau tikrai atsiperka. Pavyzdžiui, mano vaikai žino, kad reikia atlikti namų ruošos darbus ir po savęs susitvarkyti, nes mūsų šeimą mes suprantame kaip mažą bendruomenę. Jei kažkas gamina valgyti, kitas suplauna indus, o dar kitas viską sutvarko ir išvalo. Mūsų šeima yra mini pasaulio versija. Ir, beje, už namų ruošą mano vaikai negauna pinigų!
Manieros – kam jos? Geros manieros vaikams pasitarnauja dabar ir dar labiau pasitarnaus ateityje sutikus naujus žmones. Kaip ir tai, kad jie jau moka patys išsiskalbti rūbus. O pagarba? Kodėl jie visad turi gerbti tai, ką jiems pasakau? Jie gali su manimi ginčytis, tačiau žino – su pagarba. Mano pareiga jiems paaiškinti, kas yra gerai, o kas blogai ir šioje vietoje labai svarbu ne tik KĄ, bet ir KAIP vaikams perduodu informaciją.
Smurtas pradangina pasitikėjimą. Turime susitarimą su savo vaikais – pasakyk tiesą ir negausi papeikimo ar baudos. Netgi jeigu labai supyksiu, aš noriu žinoti tiesą. Tik tada visada galėsiu pasitikėti savo vaiku ir jie tą žino. Ar ant jų pykstu? Žinoma! Prarandu kantrybę? Be abejonės! Ar aš rėkiu ant jų? Kartais. Ar mano vaikai bijo manęs? Ne. Jie ima liūdėti ir pergyventi, kad tampu liūdna ir nusivylusi dėl jų elgesio. Kartais aš atsiprašau jų, kartais jie manęs. Tačiau mes niekada neprasivardžiuojame ir nemenkiname vieni kitų žodžiais.
Taigi, kokias papeikimo formas už blogą elgesį naudojame savo šeimoje? Mes atimame iš jų tam tikras privilegijas. Jie gali žiūrėti filmukus ar žaisti kompiterinius žaidimus, tačiau ne daugiau nei 30 min. per dieną. Tai nėra jų teisė. Tai yra jų privilegija, kuri iš jų, reikalui esant, yra atimama. Tačiau jie turi teisę būti mylimi ir būti gerbiami. Jie turi teisę būti apsaugoti. Jie turi teisę jausti, kad namai yra jų saugi erdvė ir kad jų tėvai visada šalia.
Priešingai nei kai kurie neseniai pasisakę, aš tikrai žinau, kad galima išauginti drąsius, stiprius, padorius ir darbščius vaikus nenaudojant smurto ir nekeliant jiems baimės.
