Tunija į mane net nežiūri – nusisukusi ramiai rup šnoja žolę. Ir turbūt visai ne todėl, kad alkana. Trypčioju su vadelėmis rankose, saldžiu balseliu raginu apsisukti ir pradėti eiti su manimi per kliūtis į tikslą, kurio siekiu. Tikslas dabar – oranžinis kuoliukas. Turime atsistoti šalia jo sėkmingai įveikusios ant smėlio sudėtų baslių ir trijų padangų kliūtis. Tunija eina į kitą pusę. Ir tik tada, kai iš tikrųjų susikaupiu ir viduje atleidžiu kažkokį bloką, ji nesispy riodama pradeda judėti kartu. Viskas trunka vos kelias minutes, tačiau man atrodo, kad laikas dingo ir likome tik mudvi šioje vasaros pievoje po šviesiai mėlynu dangumi. Vėliau, žiūrėdama filmuotą medžiagą, supratau, kad kliūčių ruože Tunija stojo ir neklausė būtent tada, kai aš pati suabejodavau, pavyks ar ne.
„Žiūrėkite į savo atradimus kaip į alternatyvias tiesos versijas. Žirgo matymo laukas yra 300 laipsnių. Praplėsti savo matymo ribas naudinga kiekvienam iš mūsų“, – dar su trimis terapijos dalyviais perskaitome prieš seansą. „Žirgas, kaip veidrodis, kaip katalizatorius, leis Jums pamatyti kažką, suvokti, gauti atsakymą, bet tai nėra nei taisyklė, nei dogma, nei galutinis rezultatas. Jūs tuo galite pasinaudoti arba galite tai ignoruoti. <...> Svarbu mokytis visose suvokimų ribose, neriboti savęs.“
Praeities bagažas nerūpi
Žirgų terapija veikia pojūčius. Šie gyvūnai, nors ir dideli – o galbūt kaip tik dėl to – turi galių nuraminti, padėti įveikti baimę, nepasitikėjimą savimi, susitvarkyti su persekiojančiomis praeities traumomis. Kadangi šalia žirgo esame budresni ir atsargesni nei paprastai, ar iš baimės, ar genami savisaugos instinkto intuityviai išmokstame suvokti savo jausmų, minčių ir veiksmų jungtis. Tai ypač svarbu tiems, kurie emocijas ir jausmus slepia po paviršiniais skydais.
Žirgai, kaip ir žmonės, yra socialūs bandos gyvūnai ir, kadangi yra vegetarai, patys natūraliomis sąlygomis rizikuoja tapti plėšrūnų grobiu. Tokia realybė juos padarė itin jautrius ir pastabius, todėl emocijas ir aplinkinių elgesį žirgai identifikuoja iškart ir daug greičiau nei, pavyzdžiui, žmogus. Šios didžiulės elegantiškos būtybės yra visiškai nešališkos ir nesprendžia apie mus nei pagal išvaizdą, nei pagal praeities klaidas. Žirgui nesvarbu tavo lytis, tautybė, socialinis statusas ir kiti veiksniai, kurie lemia neigiamą požiūrį į kitą, panieką ar diskriminaciją. Jam visi esame lygūs, ir jis nuoširdžiai, atvirai reaguoja į mus tokius, kokie esame iš tikrųjų, čia ir dabar.
Išėjusi Vokietijos žirgų švietimo asociacijos mokymo kursą, šiemet Laima Martinavičienė-Šalčiūtė pirmoji Lietuvoje įgijo sertifikatą pati vesti kursus. „Žirgai mus moko bendrauti giluminiu „aš“, be jokių kaukių, – sako pašnekovė. – Žirgo neapgausi, jis iškart lyg veidrodis atspindės visas tavo manipuliacijas. Jei savimi nepasitiki, esi suvaržytas, žirgas iškart tai parodys – jo nepajudinsi. O jei esi nusiteikęs ryžtingai, eis su tavimi ir tavęs klausys. Matau, kaip su žirgais pabuvęs žmogus pasikeičia – pradeda aktyviau judėti, įgauna drąsos ir pasitikėjimo savimi. O per kelias terapijos ar lyderystės seanso valandas matyti didžiuliai pokyčiai, nes žmogus ir pats padaro tam tikras išvadas, ir gauna refleksijų iš kitų. Kai pasikeičia elgesys, ima keistis ir gyvenimas.“ Įdomu, kaipgi žirgas mato tą „giluminį aš“? Galbūt tai kažkelintas pojūtis, kurio dar nesame išlavinę ar tiesiog... neturime?
„Žirgas yra labai žemiškas gyvūnas, jis priima sprendimus čia ir dabar, to paties moko ir mus. Jei nenori, tai ir neprieina. Kodėl? Galbūt žmogui tuo metu reikia būtent tokios pamokos – nereikalauti dėmesio bet kokia kaina, nepapirkinėti, nemanipuliuoti, nelipti kitam ant galvos. Išlaukti, kada kitas pats norės kontakto, – sako Laima. – Šie gyvūnai mus moko ir savo kūno kalba. Žirgas niekada nepuls kito žirgo prieš tai nedavęs tam tikrų signalų, vos vos matomų. Kuo didesnis lyderis hierarchijoje, tuo mažiau ir subtilesnių signalų duoda, užtenka ausies pakreipimo ar žvilgsnio. Jo elgesys agresyvėja tik tada, kai signalai ignoruojami. O žmonės dažniausiai iškart pradeda nuo agresijos. Pabuvus tarp žirgų tampa akivaizdu, kiek daug nereikalingų žodžių pasakome, judesių padarome. Žirgai moko kontakto be žodžių, kantrybės, nuoširdumo, paprastumo, neslėpti savo emocijų. Kai jam nepatinka, iškart parodo tai suglausdamas ausis. Terapijos metu iš žirgų gaunama informacija labai koncentruota ir gausi. Terapijos poveikis – daug, labai daug apmąstymų...“
Anot Laimos, žirgas yra Dievo dovana žmogui. Kartu nuėjome ilgą kelią, tūkstantmečius gyvenome kartu, ir dabar mūsų ryšys labai artimas. „Mūsų terapijos seansuose dalyvavę kunigai ir vienuolės pripažino, kad juose atsakymus žmogus gauna labai greitai ir koncentruotus. Dalyvauti šiose pratybose gali ir tie, kurie apie žirgus visai nieko nežino. Esmė ta, kad atsakymą žmogus randa pats. O kai randi pats, įsisąmonini, ir elgesys iškart ima keistis. Procesas akivaizdus: atplaukia tarsi juodas debesis, išplaukia besišypsantis. Tiesa, svarbu ir tai, kaip žmogus pasiruošęs gauti tuos atsakymus. Manau, žirgų terapija labiau padeda tiems, kurie jau dirba su savimi, bet jei ir nedirba, ši patirtis daugumą išjudina. Beje, net skausmingiausi dalykai, iškylantys terapijos metu, išgyvenami lengviau, žmogus juose neužstringa. Matyt, tą sunkumą neutralizuoja žirgas“, – aiškina Laima.
Po seanso vyksta refleksija: kaip jauteisi, kaip suvokei situaciją, ką tau tai reiškia? Peržiūrime filmuotą medžiagą, komentuojame ir savo, ir kitų dalyvių veiksmus, kai reikėjo atlikti paprastas užduotis su žirgu. Pajuntu vidinį lengvumą, tarsi Tunija nuo mano pečių būtų nuvertusi samanotą akmenį. „Kiekvienas žmogus ieško atsakymų, – sako Laima. – Turime sąmoningai daryti išvadas ir ieškoti priežasčių, kodėl mūsų gyvenime vyksta tam tikri dalykai. Galbūt kalti nuo mažumės užspausti kompleksai. Kodėl man pačiai vaikystėje buvo taip gera su žirgais? Nes suaugusieji nepriimdavo manęs tokios, kokia esu. Visuomenės akimis, neatitikau „normalios“ mergaitės standartų. O su žirgais jaučiausi gerai, nes jiems aš buvau aš.“
Moteris su dalgiu rankose
„Kai pradėjau savo kelią Trakuose, buvau moteris su dalgiu rankose, keturiais žirgais ir dviem vaikais, – sako Laima. – Jodinėdavau pakrante siūlydama žmonėms nemokamai pajodinėti. Susidomėjusieji klausdavo, kur galima išmokti, – tai buvo pirmasis mano uždarbis. Keldavausi trečią ryto, šienaudavau žolę, šerdavau žirgus. Laisvu laiku planuodavau maršrutus. Sunkus buvo laikas. Kartais net valgyti neturėdavau, tačiau jaučiau begalinį norą išmokyti žmones joti, supažindinti su žirgais.“
Laimos gyvenime žirgai buvo visada. „Kiek save atsimenu, tai aš – vis įsikibusi diedukui į parankę, einame žirgo parsivest, – sako ji. – O jei manęs kartu neima, būdavo, ir pabėgu. Žinau, kur jis eis, nulekiu ir laukiu pusiaukelėj. Nepatogu mane grąžint atgal, vis tiek reikia vestis! Diedukas pasodina ant žirgo, ir grįžtam namo. Bulves irgi kartu vagodavom. Aš ant žirgo sėdėdavau laiminga.“ Laima užaugo kaime, jos tėtis buvo kolūkio pirmininkas. Pasakoja, kad sovietmečiu žemės ūkyje pradėjus intensyviau taikyti techniką įsakyta mažinti arklių skaičių, o nepaklusę ūkininkai buvo barami ir baudžiami. Laimos tėtis matė žirgo naudą, daug ūkio darbų su juo nudirbdavo. Kolūkyje tada buvo beveik 200 žirgų, įskaitant ir keletą Orlovo ristūnų, šie dalyvaudavo sporto varžybose.
Laima su žirgais nuo vaikystės praleisdavo daug laiko, visas vasaras aptvertose ganyklose stebėdavo jų elgesį ir psichologiją. Tik mamai tai nelabai patiko, sakydavo: „Mergaitė, ir dar su arkliais! Kažkokia nesąmonė!“ Laima juokiasi prisiminusi: „Sakydavo, kad mergaitėms reikia megzti ir užsiimti panašiais dalykais. O man labiausiai patiko būti arklidėse. Kartais net tekdavo meluoti, kad važiuoju pas draugę... Draugės tėtė dirbo arklidėse! Būdavo, landžioji tarp žirgų, norisi užsilipt. Vienas numetė, kitas nesileido, bet vis tiek lipi ant trečio, ketvirto... Ir pavyksta. Išmokome visus būdus, pažinome kiekvieno žirgo charakterį. Žiemą pakinkome roges dviem žirgais: vienu mokytu, kitu nemokytu, laukiniu, ir pasileidžiame per laukus. Tikra atrakcija! Žinoma, dabar suvokiu, kaip pavojingai elgėmės, bet tada vienintelė emocija buvo smagumas.“
Jokios baimės Laima nejautė nei tada, nei vėliau, kai, vos perkopusi dvidešimt metų, išjodinėdavo laukinius žirgus. Atveža keliolika jaunų, nejodytų dvimečių, ir prašom sutramdyti! O tokie patys pavojingiausi, turi daugiausia jėgos. Tuo laikotarpiu žirgus gabendavo iš Rusijos į Lietuvą, čia išjodydavo ir išsiųsdavo į Vokietiją – turizmui, sportui. „Už tą patirtį esu labai dėkinga, – sako Laima. – Laukinis žirgas visiškai kitoks nei užaugintas tvarte ar Lietuvos laukuose. Manot, negali spirti į šoną? Stovėdamas laukinio žirgo priešakyje gali gauti spyrį iš užpakalinės kojos! Kol juos sugaudydavome ir pripratindavome prie žmonių, visi būdavome apkandžioti ir apspardyti. Puiki praktika. Jei esi turėjęs reikalų su laukiniais žirgais, gali ramiai eiti prie bet kurio Lietuvoje užaugusio, kad ir labiausiai pasiutusio. Jokios baimės žirgams niekada nejaučiau, mūsų santykiai labai glaudūs. Jie jaučia mane, o aš – juos.“
Žirgas – ne barbė
Neseniai žurnale „Science“ paskelbto genų tyrimo rezultatai parodė, kad tikrų laukinių (t. y. niekada neprijaukintų) žirgų pasaulyje nebėra jau šimtus, o gal ir tūkstančius metų. Tai, ką šiandien vadiname laukiniais arba laisvėje gyvenančiais žirgais, yra prieš kelis tūkstantmečius prijaukintų arklių palikuonys. Net ir tie laisvieji klajokliai aptvertose teritorijose Mongolijos ar Šiaurės Amerikos prerijose. Arčiausiai Lietuvos tokie laukiniai žirgai gyvena Latvijoje, prie Papės ežero. Ten jie apgyvendinti dar 1999 m. Pasaulio gamtos fondo iniciatyva.
Laima sako, kad žirgams šiais laikais suteikiama nepakankamai tinkamų sąlygų: pievos ir ganyklos kultūrinės, mažai medžių ir kalvų, o kalvotose vietovėse žirgai auga daug stipresni. Be to, laisvėje žirgas žino, kokio krūmo reikia pagraužti nuo kirminų, atsirenka kiekvieną savo organizmui tuo metu reikalingą augalą. Laima, kritus kumelei, užaugino ne vieną kumeliuką, sako, kad jis, jei nuo pirmų dienų nepratinsi prie žirgų, niekada kalbos su jais ir neras – bendraus su žmogumi ir šio kūno kalbą supras geriau nei kito žirgo. „Mes stengiamės prie kumeliukų nelįsti. Jeigu sveikata gera, paliekame jam tą gryną arklišką džiaugsmą, kad kuo ilgiau turėtų ryšį su motina“, – sako Laima.
Moterį piktina savanaudiškas, vartotojiškas požiūris į gyvūnus. „Baisu, kai iš žirgo savo ego, puikybei patenkinti daroma barbė. Daug žmonių myli ne žirgą, o save ant jo, – sako pašnekovė. – Toks popinamas žirgas dažniausiai stovi su gūnia tvarte, o lauką mato tik per šeimininko treniruotę. Visi pripratę matyti žirgus iščiustytus, blizgančius. Bet toks jis nebūna laimingas. Šie gyvūnai natūraliai linkę pasivolioti po žemę, tai jiems – ir masažas, ir purvo vonia. Deja, vis dažniau matai juos gulinėjančius, o žirgas sukurtas ne tam. Kodėl sako, kad žirgas turi penkias kojas? Jo širdis per maža aprūpinti krauju mašiną, sveriančią 600 kilogramų ar visą toną. Todėl kanopos atlieka širdies funkciją: žirgas stato koją, išsiplečia kraujagyslės, priteka kraujo, pakelia – traukiasi. Taip susidaro kraujo apytakos ratas, visi raumenys ir organai aprūpinami krauju. Kuo ilgiau žirgas nejuda, tuo greičiau sutrinka visos jo funkcijos.“
Žirgų terapija, arba komandos formavimo, lyderystės pamokos, Būdos kaime trunka kelias valandas. Laima planuoja pradėti organizuoti ir dviejų dienų programas, jos padės artimiau susipažinti su žirgais ir savimi. Pradėjusi pavasarį, terapijos seansus Laima tęs visais metų laikais. Sako, kad gamta čia taip pat labai svarbi, – jei susikaupti trukdo dulksna ar šaltukas, kaip reaguosi į sunkesnius gyvenimo iššūkius?
Žirgų psichologija Laimai pažįstama nuo mažens, tačiau tą ryšį kažkuriuo metu buvo praradusi – dėl užgriuvusių gyvenimo vingių, vartotojiškų poreikių. Ar dėl to ir nutarė užsiimti žirgų terapija? „Taip, atsiminiau tą jaunystėje turėtą ryšį ir pradėjau vėl jo ieškoti, – sako Laima. – Seniai pastebėjau, kad sunkiausiais laikotarpiais – didžiulių sukrėtimų esu patyrusi ne vieną – būtent žirgai man padėjo viską ištverti ir vėl tvirtai atsistoti ant kojų.“
