Ernestą Statkutę atradau per „Sostinės dienas“. Prie Dizaino skvere savo papuošalais prekiaujančios besišypsančios aukštos ilgaplaukės stoviniavo mama su dviem vaikais, ir visi paeiliui matavosi žiedus, auskarus, kaklo papuošalus. Aš irgi išsimatavau visus žiedus. Apsukusi ratą išsimatavau dar kartą. Man jie tokie gražūs! Nors kai kurie ir nelabai praktiški.
Kai susitikome su Ernesta, ji papasakojo, kad kartą į Užupio meno inkubatoriuje jos su dviem menininkėmis nuomojamą galeriją užsuko brandaus amžiaus moteris – maždaug 70-ies metų – ir ėmė apžiūrinėti estetiškai atrodančius, bet nelabai praktiškus žiedus. Ernesta mėgino jai sakyti, kad tokį galės dėvėti nebent išskirtinėmis progomis. Moteris atkirto: „Visą gyvenimą rinkausi praktiškus papuošalus, dabar noriu būti tiesiog graži.“ Vienas per „Sostinės dienas“ segę pirkdamas vyras juvelyrei taip pat pasakė: „Tikrai nenešiosiu, bet man jos tikrai reikia.“
Estetikai, kuriančiai savitą, stiprią energiją, pirmenybę teikia ir pati juvelyrė. Beje, papuošalų kūryba ji užsiima tik 3,5 metų. Vilniaus dizaino kolegijoje interjero dizainą baigusi Ernesta iki juvelyrikos kūrė interjerus, tuo užsiima ir dabar. Negana to, jaunystėje lengvąją atletiką dievinusi mergina neseniai Kaune, Sporto akademijoje, gavo sporto trenerės licenciją ir dabar sporto klube „Health & Sports Performance“ veda individualias bei grupines funkcines treniruotes.
„Jaunystėje bėgdavau trumpas distancijas, bet patyriau stuburo traumą: mėgau karstytis po medžius, porą kartų iškritau – reikėjo skilusį diską tvarkyti, raumenis dirbtinai priauginti, tad sportą teko atidėti, – sakė pašnekovė. – Vaikščiojau pas kineziterapeutus, jie rekomendavo mankštintis sporto klube – kad būtų palaikomas raumenų tonusas ir stuburo stabilumas. Taigi kurį laiką nesportavau, bet artėjant 30-mečiui suvokiau, kad, be juvelyrikos ir interjerų kūrimo, noriu dar ko nors, o kadangi mintis apie sportą nebuvo apleidusi, nutariau įgyti trenerės licenciją. Vaikystėje patirtos traumos tam netrukdo. Dėl stuburo šiek tiek jaudinausi šią vasarą, ruošdamasi kopti į Monblaną, nes su savimi reikėjo neštis 20 kg sveriančią kuprinę, bet viskas pavyko.“
Ernesta pasakojo, kad menas į jos gyvenimą atėjo atsiradus vakuumui dėl negalėjimo rimtai sportuoti. „Kretingoje gyvenanti mano močiutė yra lininių drabužių mezgėja, siuvėja. Su viena panašaus amžiaus pussesere, kuri dabar kartu su savo mama kuria lininių rūbų liniją „Lapelis“, visas vasaras pas ją praleisdavome, nuo vaikystės padėdavome. O mano mama (Vilma Statkuvienė, – aut. past.) yra odos aksesuarų kūrėja. Su ja esame labai geros draugės, per dieną po 5 kartus susiskambiname. Dažnai kartu pietaujame, nes jos dirbtuvės yra Pilies gatvėje, o mano – Užupyje. Ir kolekcijas kuriame kartu. Mūsų šeimoje meninį, dvasinį, širdies gyvenimą palaikė būtent mama.
Aš irgi žavėjausi menu – fotografija, interjero dizainu, tad studijas rinkausi iš šios srities. Tėtis verslininkas norėjo, kad studijuočiau ką nors rimčiau, tad, be interjero dizaino, įstojau ir į verslo vadybą. Tiesa, rinktis leido pačiai – kad būčiau laiminga. Tik kai baigiau Vilniaus dizaino kolegiją, tėvai norėjo, kad magistro diplomą turėčiau rimtesnį. Baigiau Florencijos dizaino akademiją.
Dvejus metus pagyvenusi ir padirbusi Norvegijoje, grįžau į Lietuvą ir ėmiau kurti interjerus. Ilgainiui pradėjau jausti įtampą, stresą. Esu jautri – jeigu stengiuosi, tai maksimaliai, tad jei kas nors nepavyksta, labai išgyvenu. Norėjosi atpalaiduojamos veiklos. Prieš trejus su puse metų atradau Darijų Gerliką ir jo juvelyrikos mokyklą „Vilnensis“. Po pusmečio, matydamas mano potencialą, menininkas pasiūlė surengti parodą. Surengiau po metų, pradėjau dalyvauti mugėse, juvelyrikos ir gintaro parodoje „Amber Trip“ laimėjau 1-ąją vietą, Lenkijoje vykusiame konkurse patekau į laureatų penketuką, o šiemet, italų kvietimu – jie mane atrado instagrame – dalyvavau Milane, Giureconsulti rūmuose esančioje meno galerijoje, vykusioje parodoje „Artistar Jewels 2018“. Buvo labai gera pabūti tarp kūrėjų, kurie dalijasi savo technikomis, įkvėpimais, nes, būdamas tarp tokių žmonių, augi, kyli į viršų.“
Augti, kilti, keistis Ernestai apskritai svarbu. „Skaityti psichologinę literatūrą pradėjau būdama 15-os. Stengiuosi mokytis, savanoriauti, auginti save, ypač savo emocinį intelektą. Galbūt visa tai padėjo įgyti vidinės stiprybės. Ypač lipdamas į kalnus suvoki, koks svarbus yra psichologinis nusiteikimas. Buvo mūsų grupėje žmonių, kurie, likus 300 m iki viršukalnės, pasakė „ne“, bet, raginami vadovo, juos įveikė. Ta vidinė stiprybė tikriausiai ir skatina įveikti iššūkius, peržengti ribas. Esu pastebėjusi, kad gyvenime elgiuosi taip – bijau, bet darau“, – pasakojo Ernesta.
Ernestos Statkutės asmenybės žiedas
Energijos genas. „Tėvų šeimoje aktyvaus gyvenimo variklis buvo tėtis. Jo dėka keliaudavome su palapinėmis, važiuodavome į kalnus slidinėti. Aktyvi buvau nuo mažens. Tėvai leido eiti į visus būrelius, kokius tik norėjau. Mėgstamiausia mano pamoka buvo kūno kultūra. Kur nubėgt, užlipt – visur buvau pirma. Be lengvosios atletikos, lankiau plaukimą, tenisą. Iš meno mokiausi muzikos – Vilniaus muzikos mokykloje „Lyra“ baigiau fortepijono klasę. Iki šiol mėgstu klausytis klasikos. Pasileidžiu C. Debussy ir šlifuoju. Dabar mano darbotvarkė tokia: rytais vedu tris treniruotes, tada važiuoju į dirbtuves, tvarkau su interjero dizainu susijusius reikalus, vėl grįžtu į Užupį, vakare vedu dar kelias treniruotes.“
Darbštumo genas. „Tėvai skatino užsidirbti, tarkim, padarai, kas nėra tavo pareiga, pavyzdžiui, mašiną nuplauni, ir gauni šiokį tokį uždarbį. Jaunystėje pas močiutę su pussesere prisikepdavome duonos, čeburekų ir – į pajūrį: „Karšta duona, čeburekai...“ Nuravime braškes, tada – į turgų, pardavinėjame. Per Vėlines tame pačiame turguje su chrizantemomis stovime. Kai baigiau mokslus Florencijoje, su draugu išvažiavome į Norvegiją padirbėti – ir namus valėme, ir dažėme, ir aukle, ir modeliu buvau (modeliauti teko ir Lietuvoje). Tik antrais metais gavau pasiūlymą dirbti pagal specialybę – kūriau reklamas. Sunkumai moko, padeda augti. Tas paprastas darbas išmokė mane nelaikyti savęs aukštesne už kitus ir kartu suvokti, kad neturi prarasti savojo „aš“. Kiekvienas žmogus yra tavo mokytojas. Tuo įsitikinau dar jaunystėje savanoriaudama pas pranciškonų vienuolius. Padėdama priklausomybių turintiems žmonėms, supratau, kad negalima jų visų nurašyti.“
Estetikos jausmas. „Galima sakyti, kad gavau jį su genais per šeimos moteriškąją liniją – mama, močiutė, bet ir tėtis turi labai gerą skonį. Jie yra ir pirmieji mano kūrybos vertintojai. Jei turėčiau susikurti savo grožio oazę, joje būtų Japonija. Teko prieš porą metų ten būti. Pakerėjo žmonės – savo tyrumu, jie nesugadinti, turi nuolankumo savo valstybei, aplinkai, kitiems. Džiaugiasi už kitą, paprastais dalykais, mažu augimu. Dar būtų kalnai. Tai toks lengvumas, švara, man gražu tos kalnų, debesų linijos. Dar – Zahos Hadid architektūra. Žaviuosi įdomiomis, slankiomis formomis, grafika. Man gražu, kai nelygu, man priimtina klaidos estetika. Daugelis sako, kad mano papuošalai – juos kuriu iš sidabro, aukso, brangiųjų ir pusbrangių metalų – architektūriški, įtakos tam turi interjero dizaino mokslai.“
