Ketinome kalbėtis kavinėje, ten ir susitinkame. Patalpa nedidelė, ankštoka. Sonata greit sumoja – važiuokime į viešbutį, kur yra apsistojusi su šeima, pasikalbėsime jaukiai ir ramiai. Šokame į automobilį ir riedame viešbučio link. Bendrauti su Sonata nepaprastai lengva. Viena mano bičiulė kažkada gana taikliai apibūdino charizmatišką žmogų: jis elgiasi labai natūraliai ir nesistengia atrodyti geresnis, negu yra. Tai tinka ir Sonatai. Pirmas įspūdis – ryški, ekspresyvi, jaunatviška, energinga ir nesuvaržyta.
Automobilyje sėdi mylimiausi Sonatos žmonės – sūnus Deividas ir vyras amerikietis verslininkas Paulas Tuftas, su jais mūsų herojė JAV įkūrė savo vardo restoraną, dar – prodiuseris Denisas Ingoldsby. Jau pakeliui į viešbutį sakau, kad nekantrauju išgirsti, kokia likimo gija atvedė Sonatą iki vaidmens režisieriaus Andy Fickmano kuriamame seriale, – kaip vėliau papasakos Sonata, planuojama, kad jame vaidins ir visa plejada žvaigždžių, žinomų iš filmų „Sostų karai“, „Gladiatorius“, „Haris Poteris ir mirties relikvijos. I dalis“ ir kitų. Matau, kaip ir ji nenustygsta vietoje, nori pasidalyti savo istorija, bet prašau dar luktelėti. Prie jaukaus staliuko, su kava. Ir tada jungiu diktofoną.
Kaip atsitiko, kad Jus pakvietė filmuotis seriale „Du vilkai“ („The two wolves“)?
Tai visiškas atsitiktinumas. Labai gera mano draugė dainininkė Eleonora Sebrova Havajuose, Honolulu saloje, įrašinėjo muzikos albumą. Dirbo su žymiais prodiuseriais, tarp jų – ir Denisu Ingoldsby. Tuo metu su vyru ir sūnumi kaip tik sprendėme, kur atostogauti. Havajuose, skirtingose salose, jau buvome lankęsi porą kartų. Kadangi patiko, nutarėme pakartoti. Pamaniau – ir su drauge susitiksiu, ir pamatysiu, kaip įrašomi albumai. Tai labai įdomu. Tos viešnagės metu likimas lėmė sutikti Denisą. Jam labai patinka Lietuva. D. Ingoldsby buvo nacionalinės „Eurovizijos“ atrankos, kurią laimėjo Donny Montell (Donatas Montvydas, – aut. past.), komisijos narys. Jis man pasakė: „Dabar Londone filmuojamas serialas „Du vilkai“ („The two wolves“), mano dukra Madisson vaidina vaiduokliuką.
Pabendravęs su tavimi matau, kad labai tiktum kurti vieną vaidmenį – raudonplaukės merginos, kalbančios su europietišku akcentu, kokia ir esi. Ta mergina – viešųjų ryšių specialistė, kuri atstovautų milijardierių šeimai – būtų viena iš dvylikos tos šeimos darbuotojų. Gal norėtum pabandyti?“ Aš visada griebiu, ką likimas man pameta. Iškart pasakiau: „Norėčiau, kur jau ne.“ Jis pažadėjo pakalbėti su scenarijaus autore, filmo režisieriumi ir išbandyti mane, kaip aktorę, nuotoliniu būdu – duoti paskaityti tekstą – ir tada žiūrėti, kas išeis.
Kai grįžome namo, į Arizoną, Denisas man atsiuntė tekstą, paaiškino, kaip turėčiau įsigyventi į vaidmenį. Peržiūra vyko skaipu. Turėjau suvaidinti kelis epizodus. Režisieriai vis prašė tekstą pakartoti – tai tyliau, tai greičiau, tai ramiau, tai pikčiau. Paskui viena pasakė: „Tu mums patikai, kviesime.“ Netrukus sulaukiau žinios, kad tada ir tada turiu būti Londone. Pagalvojau – štai, prisidirbau, prisižaidžiau. Denisas mane palaikė – tikino, kad sugebu, tad tikrai nebus sunku. Tame seriale vaidina pripažinimą pelnę profesionalūs aktoriai, ir štai šalia jų bumbt aš – tokia nepatyrusi, pirmą kartą. Aišku, mano vaidmuo mažytis, bet kaip pirmasis...
Didelių laurų nesitikiu. Tai ypatinga galimybė, aš ją priėmiau negalvodama, kas bus, ir labai džiaugiuosi. Tai ir puiki proga garsinti mūsų šalies vardą, kad vis daugiau žmonių apie ją sužinotų. Lietuvoje – mano šaknys, čia aš gimiau, augau. Nors mūsų ir mažai, bet turime, ką parodyti.
Kas Jus parengė šiam vaidmeniui? Kaip apmokė?
Iš Britanijos man atsiuntė moterį vardu Sarah Arnott. Ji jau daugybę metų sukasi kino pasaulyje. Yra dirbusi su Melu Gibsonu (dalyvavo Melo Gibsono ir Bruce‘o Davey valdomos kino kompanijos „Icon Entertainment“ plėtros projektuose, – aut. past.), žymiomis kino studijomis ir aktoriais.
Kartu praleidome 30 dienų, ji mane mokė, kaip įsivaizduoti, kas būsiu, drąsino, įkvėpė, supažindino su filmo siužetu. Milijonierius, kurio šeimos atstovė spaudai esu, merdėja, spauda nori ištraukti iš manęs informaciją. Aš turiu būti išdidi ir įžūli. Kadangi serialas kuriamas kaip miuziklas, daugiausia laiko Sarah mokė mane dainuoti. Ši sritis man visiškai nauja, tad buvo gana sunku. Iš viso dainavo dvylika žmonių, tarp jų buvo ir dainininkų, taigi mano balsas įsiliejo į gražų profesionalų dainavimą, ir viskas išėjo puikiai.
Vienoje serijoje yra tokia scena: mes, dvylika milijonieriaus šeimos darbuotojų, stovime prie mirštančios šeimos galvos lovos. Jam pradeda vaidentis, mes tampame piktosiomis dvasiomis, tarsi kokios sektos nariais. Stovėdami prie jo lovos dainuojame ir lotyniškai, ir angliškai.
Ar Jums reikės dainuoti ir kitose serijose?
Nežinau, greičiausiai – ne. Ten bus tikri dainininkai, o aš vaidinsiu atstovę spaudai.
Labai smalsu, kaip buvo filmuojama...
Filmuotis į Londoną išskridau rugpjūčio mėnesį. Stebino tai, kad aktoriai su manimi bendravo labai nuoširdžiai ir draugiškai, be jokio pasipūtimo. Tokios patirties gavau! Nepakartojama yra matyti, kaip kuriamas tikras kinas, kaip šalia tavęs vaidina tikri aktoriai. Scenas kartais reikia pakartoti po keturis penkis kartus, ir kaskart aktoriai vaidina tas pačias emocijas. Jeigu reikia verkti – verkia. Kai kamera sustabdoma, jie juokiasi, o kai įjungiama – vėl verkia.
Galvoju – Dieve brangus, kiek metų reikia dirbti, kad galėtum šitaip laisvai jaustis. Filmo režisierius Andy Fickmanas (amerikiečių kino ir teatro režisierius, prodiuseris; jo filmografijoje – „Prekybos centro kietuolis. Las Vegasas“ („Paul Blart: Mall Cop 2“, 2015 m.), „Ir vėl tu!“ („You Again“, 2010 m.), „Kelionė į Raganų kalną“ („Race to Witch Mountain“, 2009 m.), „Planas tėčiui“ („The Game Plan“, 2007 m.) ir kitos juostos, – aut. past.) – nuostabus žmogus. Jis kuria puikią atmosferą, kad jaustumeisi gerai, palaiko, ramina, kad čia – nieko tokio, tiesiog zuikio dainos. Sako: „Pirmyn, labai gerai darai.“ Pasijutau kaip žuvis vandeny. Antrą filmavimo dieną man jau labai patiko ir buvo nepaprastai smagu. Serija filmuota Didžiojoje Britanijoje, Niukasle (Newcastle), įspūdingoje senoje pilyje. Be šios, bus dar penkios serijos. Ketinama filmuoti Italijoje, Romoje, Anglijoje, Londone.
Serialas paremtas legenda apie Romulą ir Remą, vilkės išgelbėtus dvynukus, pagal jų vardus miestas ir buvo pavadintas Roma. Filme vystomos dvi paralelios istorijos – iš senovės ir dabartinių laikų. Pastaroji yra apie mirties patale gulintį iš priklausomybę keliančių vaistų prekybos milijonus uždirbusį vyrą. Jis turi sūnus dvynius. Vienas yra labai geras, o kitas – labai blogas. Savo turtus milijonierius nori palikti blogajam, nes šis visą laiką dirbo su juo. O gerasis yra muzikantas, jam visai nerūpi pinigai ir tėvo bei brolio bizniai. Tėvui suleidžiama paties sukurtų vaistų, ir jam pradeda vaidentis. Vienu metu vaistai liaujasi veikę, ir milijonierius pakeičia savo sprendimą – palieka viską mažajam sūnui liepdamas su tais pinigais padaryti ką nors gera ir nesekti jo keliu. Tada ir prasideda visa drama, nes anas brolis manė, kad visi pinigai atiteks jam. Beje, šeima turėjo ir dukrą, bet ši mirė vos penkių dienų. Ir ta dukrytė – ją vaidina mano prodiuserio Deniso dukra Madisson – mirštančiam tėvui ima vaidentis.
Šiame įtempto siužeto filme bus ir kriminalinio trilerio elementų, ir meilės, ir senovės dvasios, ir daug muzikos. Jį turėtų pradėti rodyti kitais metais.
Kas bus kitoje serijoje?
Pačiai labai įdomu, kas bus toliau, tačiau net ir mes, filmo aktoriai, to nežinome. Žinau tik tiek, kad filmo pabaiga bus įtempta.
O gal jau žinote, kada filmuositės artimiausiu metu?
Priklauso nuo to, kada bus sukurtas scenarijus. Visko gali nutikti, gali būti keičiami aktoriai, bet filmo režisierius ir scenarijaus autorė sakė, kad jiems labai patinka, kaip atrodau nufilmuota, kaip jaučiuosi prieš kamerą ir kad darbą tęsime. Netgi žada plėsti mano vaidmenį. Žodžiu, gal vėl mane lydės sėkmė, kaip ir tada, kai laimėjau žaliosios kortelės loteriją. Bus matyti.
Be to, mane pastebėjo viena agentė. Ji sako jau numačiusi man kelis vaidmenis Europos kūrėjų filmuose.
Sakote, kad laimėjote žaliąją kortą. Kodėl emigruoti pasirinkote būtent į Jungtines Amerikos Valstijas?
Viskas vyko labai įdomiai. Visi kalba apie Ameriką kaip apie nepaprastą šalį. Niekada neplanavau ten gyventi, bet visada svajojau ją pamatyti. Esu kilusi iš Mažeikių, vėliau su šeima gyvenome Klaipėdoje. Mano buvusio vyro mama išvažiavo į Ameriką, nes ten gyveno jos sesuo. Ji siuntė mums nuotraukas, daug pasakojo. Susidomėjome. Gavome su vyru turistinę vizą ir išvažiavome. Daug keliavome. Aplankėme ir Didįjį Kanjoną, Las Vegasą, Kaliforniją – ką turistai paprastai aplanko. Amerikoje sutikau labai daug įdomių žmonių, pamačiau daug galimybių, tad pamaniau, kad būtų visai neblogai pabandyti, iš arčiau pažiūrėti, kaip žmonės čia gyvena.
Supratusi, kad vienintelis būdas man likti Amerikoje yra laimėti žaliosios kortelės loteriją, užpildžiau anketą. Visada maniau, kad esu gimusi po laiminga žvaigžde. Ir tąkart nė sekundės neabejojau, kad laimėsiu. Ar sutapimas, ar Dievo pagalba, bet taip ir atsitiko. Dabar jau 15 metų, kai su sūnumi esame Amerikoje. Iš pradžių, kaip ir visiems emigrantams, buvo labai sunku – kalbos nemoki, šeima toli, draugų – vos vienas kitas. Porą metų galvojau, kad neištversiu – grįšiu į Lietuvą. Žlugo iliuzija, kad Amerikoje doleriai auga ant medžių. Viena, kai esi turistas ir džiaugiesi tuo, ką matai, ir visai kas kita, kai reikia ten gyventi. Niekam tu neįdomus, ir nesvarbu, ką esi pasiekęs savo šalyje. Pradedi nuo nulio.
Nuo ko pradėjote Jūs?
Pradėjau nuo kalbos mokymosi, o pagrindinis mano užsiėmimas buvo būti mama. Vėliau išsiskyriau, vaikas buvo tik 11-os metų, paauglys. Iš pradžių gyvenau iš santaupų. Paskui patekau į restoranų verslą – dirbau tai vieną, tai kitą darbelį. Man labai patinka gaminti, dar gyvendama Lietuvoje esu dirbusi šiame versle. Kai atsirado galimybių, nusprendžiau atidaryti Amerikoje savo restoraną – supažindinti amerikiečius su lietuvių virtuve. Padedama sūnaus Deivido (Moločajevo, – aut. past.) savo idėją įgyvendinau. Jis yra labai geras interjero dizaineris, nors ir ne pagal išsilavinimą. Tarėmės ir su kitais žmonėmis, bet jis, galima sakyti, vienas sugalvojo, kaip restoranas turi atrodyti, koks turi būti interjeras.
Internete mačiau Jūsų restorano nuotraukų. Labai įdomus sprendimas vieną prabangaus restorano sieną paversti rąstų rietuve. Kaip gimė tokia idėja?
Deividas: Labai juokingai. Lankiau draugę Lietuvoje, tekdavo daug skraidyti, aplankydavau ir gimines. Kartą važiavau iš Mažeikių į Klaipėdą. Keliukai siauri, riedėjau iš paskos rąstus vežančiam sunkvežimiui. Gal 40 minučių žiūrėjau į tuos rąstus. Ir į galvą šovė dizaino idėja. Rąstai dideli, stambūs. Galvoju – jei juos pasmulkinčiau, panaudočiau skirtingo ilgio, kad atsirastų trys dimensijos, pridėčiau spalvų, būtų visai įdomus sprendimas. Norėjau, kad restorane atsirastų kokia nors išskirtinė elegantiška detalė. Nes mama labai elegantiška...
Sonata: Žmonės teiraujasi, kokia restorano virtuvė. Sakau, kad europietiška, lietuviška, o jie klausia, kas tai. Norėjome lietuvišką maistą pristatyti kaip aukštos klasės. Kad amerikiečiai nemanytų, jog mūsų tradiciniai patiekalai yra tokie, kokie būdingi trečiojo pasaulio šalims. Lietuva – maža šalis, bet esame ypatingi.
Deividas: Turėjome pakeisti jų požiūrį į lietuvių ir Rytų Europos virtuvę, norėjome sukurti prabangaus, elegantiško maisto, tarp jo – ir lietuviško, restoraną. Egzotiškas tokio maisto restoranas Amerikoje – nedažnas reiškinys.
Sonata: Kiekviena lėkštutė, kiekviena detalė apgalvota. Viskas labai mandra. Kad ir Kijevo kotleto patiekimas. Paserviruojame taip, kad galėtum pamanyti, jog tai – su rožytėmis kepta antis. Beje, šis patiekalas labai populiarus. Aišku, stengiamės, kad būtų ir amerikiečiams įprasto maisto, pavyzdžiui, žuvų patiekalų.
Ar tiesa, kad Jūsų restorano svečiai labai mėgsta keptą duoną su majonezu ir sūriu? Beje, skaičiau, kad restorano valgiaraštyje šio patiekalo pavadinimo į anglų kalbą neverčiate, taip ir rašote – „Kepta duona“.
Labai žymus Arizonoje gyvenantis maisto kritikas Dominicas Armato rinko 10 jam įsimintiniausių patiekalų. Kepta mūsų restorano duona jo sąraše buvo 8-a. Dominicas Armato labai išrankus, kritiškas ir kartu įtakingas. Jei pasakys, kad restorane geras maistas, tai visi ten eis, o jei pasakys priešingai, neis.
Beje, didelio pasisekimo sulaukė ir varškės spurgos. Jos Skotsdeilio (Scottsdale) geriausių restoranų metiniame festivalyje tarp desertų laimėjo pirmą vietą. Dėl tų gražiai padekoruotų spurgyčių su šokoladiniu, vaniliniu, braškiniu padažu visi iš proto kraustėsi. Skotsdeilis – antrasis Beverli Hilsas. Labai prabangus miestas, jame gyvena turtingi ir išrankūs žmonės.
O kaip restorano svečiams patinka kugelis, cepelinai?
Cepelinai jiems nepriimtini. Kaip ir šaltibarščiai. Mūsų svečiai negali atsitokėti iš nuostabos matydami, kad juos valgome. Restorane siūlėme ir bulvinius blynus su žiupsneliu rūkytos lašišos ant viršaus. Visai neblogai sekėsi.
Beje, lietuvių virėjų neturime, visi – amerikiečiai.
Kaip suprantu, į restorano verslą reikia investuoti labai daug savo laiko ir jėgų. O Jums dabar nusimato filmavimas...
Mano karjera sukasi aktorystės link, ir aš noriu pamatyti, kokių staigmenų šioje srityje man yra numatęs likimas. Vyrui pasiūlė konsultuoti statant Kinijoje ligoninių tinklą. Paulas sako, kad tai yra didžiausia gyvenime jam duota galimybė. Planuoja įgyvendinti šioje šalyje didžiulį projektą – pastatyti 12 naujų modernių ligoninių. Jis visą gyvenimą dirbo su ligoninėmis. Ir dabar yra vienos – esančios Kalifornijoje – savininkas, o buvo laikas, kai turėjo net trylika.
Mano sūnus yra verslo žmogus. Jis įkūrė mūsų restoraną, be to, yra agentūros „FORD/Robert Black Agency“ modelis, filmuojasi reklamose, dalyvauja fotosesijose, kolekcijų pristatymuose. Beje, modelio darbas Deividui yra malonus hobis, pirmenybę jis teikia verslui. Dabar jo visas dėmesys nukreiptas į logistikos sritį.
Taigi visų mūsų šeimos narių keliai šiuo metu eina skirtingomis kryptimis. Jei sukiesi restoranų versle, savo darbui turi atsiduoti 24 valandas per parą. O mes dabar daug laiko būsime išvažiavę iš šalies ir negalėsime tiek skirti. Restoranas daugeliui žmonių patinka, turi gerą vardą, puikų įvaizdį, tad dabar turbūt geras laikas jį parduoti. Jau turime daug besidominčių pirkėjų, tačiau restoranų verslo iš savo akiračio paleisti neketiname.
Kaip Jums patiko atstovės spaudai vaidmuo? Ar norėtumėte užsiimti tokia veikla realiame gyvenime?
Kodėl gi ne? Būtų labai įdomu. Visas likimo man teikiamas galimybes bandau įvertinti ir pasinaudoti. Sutinki daug žmonių, bendrauji, pleti akiratį... Įdomu sužinoti, ką jie mąsto, kokios jų emocijos. Visa tai matydamas keitiesi ir pats.
Ar vaikystėje svajojote būti aktore?
Būdami maži, visi norime tapti aktoriais, dainininkais, modeliais – žvaigždėmis, bet paskui realiai pradedame vertinti gyvenimą, ir tokių minčių net nebekyla. Kiek aktorių pasiekia tiek, kad uždirbtų iš to duoną, tampa žymūs? Todėl ir renkiesi „normalią“ profesiją – iš kurios galėtum gyventi. O širdy visi turime polėkio ir noro patirti gyvenimą su prieskoniu. Jei nėra galimybių, tai ir nereikia. Jei atsirado, pabandyti tikrai verta.
