Praveriame socialinio reastorano „Pirmas blynas“ duris likus penkiolikai minučių iki atidarymo, tačiau pasiruošimo darbai ten vyksta pilnu pajėgumu jau nuo pat ryto – personalas puošia patalpas stalo žaidimų vakarui, skirtam negalią turintiems žmonėms. Įstaigos savininkas olandas Timas van Wijk (29 m.) nulipa nuo kopėčių pasisveikinti, tačiau paprašo iš pradžių pakalbinti personalą: „Aš negaliu kalbėti apie savo verslą neįtraukdamas jų – darbuotojai yra svarbiausia šios įstaigos dalis“.
Mus supažindina su salėje dirbančiais Dominyku ir Edvinu. Vaikinai labai noriai pozuoja nuotraukoms ir dalinasi savo įspūdžiais apie darbą kavinėje. Pareigomis čia visi dalijasi pasikeisdami, vienas aptarnauja klientus, kitas paruošia gėrimus arba eina plauti indų. Abiem šis darbas yra pirmasis, jie labai džiaugiasi turėdami naują veiklą.
„Mums čia patinka, nes visada ką nors švenčiame,”– sako Edvinas. „Tik labai nepatinka kai grįžus namo reikia ir vėl indus plauti,“ – priduria Dominykas.
Netrukus prie mūsų pokalbio prisijungia Timas ir plačiau papasakoja apie kelionę į Lietuvą, verslo idėją ir kitus pirmus savo gyvenimo blynus.
Timai, papasakokite kokie keliai jus atvedė į Lietuvą?
Meilės keliai (juokiasi). Mano žmona yra lietuvė, taip jau atsitiko, kad susipažinome vienoje konferencijoje, pradėjom bendrauti, o po kurio laiko ji atvažiavo pas mane į Nyderlandus. Gyvenome Hagos mieste, abu turėjome mėgstamus darbus, tačiau aš visada norėjau pagyventi Lietuvoje, susipažinti su žmonos gimtinės kultūra, išmokti lietuvių kalbą. Ji taip pat svajojo grįžti, todėl po trijų metų bendro gyvenimo Nyderlanduose nusprendėme, kad būtent dabar, kol esame jauni, neturime vaikų ar kitų rimtų įsipareigojimų, yra pats tinkamiausias laikas išvažiuoti. Palikome savo darbus, namus ir prieš du metus atkeliavome į Vilnių kurti naujo gyvenimo.
Ar atvykote į Lietuvą jau turėdamas verslo planą?
Tikrai ne, atvažiavęs tiesiog pradėjau darbo paieškas. Nyderlanduose įgijau socialinio darbo bakalaurą ir dirbau pagal specialybę, tačiau Lietuvoje susirasti tokias pareigas man trukdė kalbos barjeras. Įsidarbinau skambučių centre, tačiau tai buvo be galo nuobodus darbas.
Pradėjau sukti galvą, kaip galėčiau įsilieti į socialinio darbo sferą Lietuvoje ir supratau, kad čia visiškai neužpildyta socialinio verslo niša – Olandijoje gana įprasta, kad vietiniai maitinimo verslai samdosi žmones su negalia. Pats keturis metus dirbau kepykloje, kuri vykdė darbo su priežiūra iniciatyvą (angl. work under guidance), buvau koordinatorius, padedantis neįgaliesiems sėkmingai dirbti ir įgauti kuo daugiau savarankiškumo. Įkvėptas šios patirties nusprendžiau sukurti panašaus pobūdžio įstaigą, kuri leistų man užsiimti tuo, kas arčiausia širdies.
Kodėl restoranas, o ne, tarkime, krautuvė? Norėjote išbandyti save būtent maitinimo versle?
Matote, restoranas “Pirmame blyne” veikia tik nuo 11 iki 15 valandos, o vakarais mes dažnai organizuojame įvairias pramogas ir veiklas neįgaliesiems. Man ši vieta visada pirmiausia bus socialinė, o tik paskui – maitinimo įstaiga.
Restoranas yra būdas integruoti žmones su negalia į darbo rinką. Mūsų meniu yra trumpas, o pagrindinis patiekalas neįmantrus, todėl personalui lengviau įsiminti informaciją ir perprasti darbo sistemą. Be abejonės, mes siekiame maksimalios maisto kokybės, turim puikų šefą, kuris šiek tiek pagerino įprastų lietinių receptą, todėl mūsų blynai yra stori bei sotūs, o priedų įvairovė leidžia patenkinti skirtingus skonius. Ruošiame lietuvių skrudinamą kavą ir, žinoma, prekiaujame olandiškais vafliais, kuriuos gamina savo verslą Vilniuje įkūrusi pora iš Nyderlandų.
Kokį neįgalumą turintys žmonės gali čia dirbti?
Pas mus dirba ir fizinių, ir psichinių negalių turintys darbuotojai, kuriuos mums delegavo socialinio įdarbinimo agentūra „SOPA“. Mes klausiame pretendentų, ką jie moka ir gali daryti, o tada pritaikome darbus pagal skirtingus poreikius. Man nesvarbu kokia žmogaus negalia, svarbiausia tai, ką jis sugeba, o sugebėjimai ne visada apsiriboja darbo sferoje. Pavyzdžiui, turime tokį darbuotoją Titą, kuris, nepaisant savo negalių, puikiai piešia įvairius animacinius paveikslėlius ir jo dėka mūsų restorano sienos įgauna daugiau spalvų.
Ar nenuogąstavote dėl galimų sunkumų su darbuotojais? Juk pirmą kartą imtis socialinio restoranų verslo svečioje šalyje atrodo gana rizikinga.
Kadangi turėjau analogiškos patirties, pasitikėjau savo jėgomis. Dėl personalo niekada nepergyvenau, nes šie žmonės yra labiausiai motyvuoti darbuotojai, kokius tik galima rasti. Jiems „Pirmas blynas“ yra bene vienintelė pasitaikiusi galimybė dirbti ir pasijusti pilnaverčiais visuomenės nariais, todėl jie kas dieną ateina su džiugesiu ir iš visų jėgų bando kuo geriau pasirodyti. Be to, jie visada šypsosi! Ar esate matę daug aptarnaujančio personalo darbuotojų, kurie nuolat šypsotųsi? Čia kiekvieną pasitinka su šypsena, o geriausia dalis yra tai, kad man net nereikia jų to prašyti.
Kaip reaguoja aplinkiniai? Ar sulaukiate daug komentarų?
Pastebiu, kad nuomonės pasiskirstė pagal amžių: žmonės iki daugmaž keturiasdešimties metų labai palaiko mano idėją ir sako, kad Vilniui seniai trūko tokios vietos, o vyresni klausia „kam tau to reikia – argi tai nėra beviltiška ?“ Vyresnė karta įpratusi prie minties, kad žmogus su negalia yra pasmerktas gyventi savotiškame socialiniame šešėlyje, jau nekalbant apie įdarbinimą, bet dauguma apsilankę „Pirmame blyne“ pakeičia savo nuomonę.
Neįgaliems žmonėms ypač svarbus bendravimas ir užimtumas, o mes esame gyvas pavyzdys, kaip teigiamai šitie dalykai veika asmenybę – jie atsiskleidžia, pradeda labiau pasitikėti savimi ir aplinkiniais. Man ne kartą skambino darbuotojų artimieji, norėdami padėkoti ir paklausti, ką tokio mes darome, kad jų kuklūs bei uždari vaikai grįžę namo pradeda juokauti, šypsotis ir nevaržomai bendrauti.
„Pirmas blynas“ įsikūrė patalpose šalia Planetariumo – ar šią vietą pasirinkote neatsitiktinai?
Žinoma, pradžioje norėjau įsikurti miesto centre, tačiau ten pasirodė per brangu. Verslą pradėjau be jokios paramos, viską dariau iš savo kišenės, todėl teko paieškoti pigesnio varianto. Dažnai praeidavau pro šią vietą – čia buvo baras, kuris dienos metu nedirbdavo. Vis pagalvodavau, kad tai nebloga lokacija, aplink – parduotuvės ir ofisai, be to, vaikų grupės, keliaujančios į planetariumą, galėtų užsukti papietauti. Kai atsidarėme, supratau, kad tikėdamasis vaikų dėmesio, gerokai prašoviau (juokiasi). Klientų tikrai sulaukiame, gal ne tiek kiek tikėjomės, bet kol kas didelių nuostolių nepatiriame.
Ar siejate savo ateitį su Lietuva? Gal spręsite pagal tai, ar jūsų verslas sulauks pasisekimo?
Sakiau žmonai, kad galėsiu gyventi čia tol, kol rasiu čia sau mėgstamos veiklos. Tai nebūtinai yra šis verslas, tačiau neslėpsiu – tikrai noriu, kad mums pasisektų ir galėtume plėstis. Neseniai sužinojome, kad esame nominuoti “Verslo geno” metų socialinio verslo ir pilietinės iniciatyvos kategorijoje. Tai rodo, kad einame teisinga linkme. Kol kas planų išvykti neturiu ir manau, kad kol jausiuosi reikalingas Lietuvoje, apie išvykimą tikrai nemąstysiu.
