Lina Malakauskaitė šiuo metu gyvena Rygoje, o dirba iš visų trijų Baltijos šalių oro uostų keleivius skraidinančioje kompanijoje. Vilniuje ji – dažna viešnia, per vieną viešnagę šiltą rudens popietę ir susitinkame pokalbio vienoje lauko kavinių.
Lina, taip kaip prasidėjo Jūsų kelias į aviaciją?
Esu iš sportininkų šeimos, o jie, kaip žinia, visuomet siekia savo tikslo, mano mama Laimutė Malakauskienė, būdama brandaus amžiaus, vis dar laimi įvairias teniso varžybas. Aš gimiau Klaipėdoje, vėliau gyvenau Kaune, o studijavau Vilniuje. Tiesa, aviatorių mūsų šeimoje nebuvo, visi – sportininkai, o man pradėjo patikti lėktuvai. Būdavo, kad paauglystėje pabėgdavau iš pamokų, autostopu nuvažiuodavau iki Prienų, eidavau devynis kilometrus iki Pociūnų aerodromo ir stebėdavau lėktuvus. Galų gale mane pastebėjo sklandytojai, pakvietė pasikalbėti, taip sklandyti pradėjau ir aš.
Kad mano pašaukimas – aviacija, pati neabejojau. Tik kitiems apie tai labai nesipasakojau, nenorėjau, kad atkalbinėtų. Apie tai, kad negalėčiau skraidyti, nes esu mergaitė, niekuomet nesvarsčiau. Žinau, kad lėktuvas manęs klauso: skraidyti man patinka, aš puikiai tai darau, ir kolegos bei keleiviai tai jaučia. Nė karto negirdėjau priekaištų, kad nepasisekė, nes esu moteris. Taip, būna geresnių ar blogesnių dienų – kaip ir kolegoms vyrams.
Tiesa, kai stojau į Vilniaus Gedimino technikos universitetą studijuoti orlaivių pilotavimo, buvo kitaip – tuomet atrodė, kad gauti darbą Lietuvoje nebus jokių šansų, kai kas šaipėsi, kad turėsiu prekiauti sviestu Gariūnuose. Ar buvo sunku įstoti, mokytis? Man, kai ko nors tikrai noriu, niekas nėra sunku.
Ar ilgainiui svajonė nenublanko, ar tebesidžiaugiate savo profesija?
Pernai lapkritį sukako dešimt metų nuo pirmo skrydžio, kai pilotavau keleivinį lėktuvą, – skridau iš Vilniaus į Taliną. Ir iki šiol skraidyti man yra didžiulis malonumas.Žinoma, jei esu pavargusi, džiaugsmo mažiau. Bet vis tiek: kylu – ir jau šypsausi. Aviacija man nėra šiaip transporto rūšis, ji – stebuklinga. Oro uostuose jaučiuosi kaip magiškoje erdvėje, ten visai kitaip jaučiu laiką ir žmones. Man patinka, kad aviacija suteikia galimybių geriau pažinti ne tik išorinį pasaulį, bet ir savo vidų.
Oro uostuose mėgstu stebėti lėktuvų įgulas, kai pilotai ir palydovai žengia švytintys, pasitempę, tiesiomis nugaromis. Ar taip išeina savaime, ar Jus moko reprezentuoti savo profesiją?
Etiketo taisyklės, kaip pilotai turi atrodyti ir elgtis, tikrai yra. Uniforma suteikia pasitikėjimo, kita vertus, jaučiame savo atsakomybę: į mus žiūri, tad nori ar nenori, turi eiti oriai. Net ir pavargusi negaliu sau leisti atrodyti bet kaip. Beje, uniformas ir mums, ir skrydžių palydovėms dažniausiai tenka taisyti – prisitaikyti pagal savo figūrą. Batų aukštais kulnais per skrydžius nedėviu, nes tai nepatogu ir nesaugu, jie gali užstrigti, nusimauti. O štai ilglente apsiavusi aukštakulniais esu važiavusi.
Akivaizdu, kad pilotas privalo būti sveikas ir ištvermingas. Ar Jums taikomi labai griežti reikalavimai?
Piloto darbas yra unikalus tuo, kad turi būti fiziškai, emociškai ir psichologiškai stabilus, mus tikrina kiekvienais metais. Fiziškai turi būti sveikas, bet visko atsitinka, jei susergi – gydaisi ir vėl eini pas medikus tikrintis. Tas reikalaujamas stabilumas mane daug ko išmokė. Juk situacija gali greitai pasikeisti, privalai staigiai susiorientuoti. Mūsų įgulos nuolat keičiasi, o kolegų pasitaiko visokių. Dar skrydžio metu gauname ir turime apibendrinti daug informacijos, tad išlaikyti emocinį ir protinį stabilumą labai svarbu. Kaip rasti jėgų, nors esu neišsimiegojusi? Į tuos dalykus gilinuosi, studijuoju. Štai atsekiau, kad, įtemptai padirbus, man pradeda skaudėti nugarą, o nemalonios situcijos, kurių nenoriu ar tingiu spręsti, baigiasi sloga.
Kas, Jūsų galva, yra didžiausias profesinis pasiekimas?
Kas yra piloto profesijos viršūnė, kiekvienas nusistato pats. Matau, kad daug kolegų tarsi bėga maratoną, kurio tikslus jiems nurodo kiti. Aviacijoje karjeros laiptai yra antrasis pilotas, kapitonas, instruktorius. Tarp kolegų yra varžymosi skraidyti didesniais ir naujesniais lėktuvais, „užkariauti“ kuo daugiau oro uostų. Mano požiūriu, kiekvienas žmogus turi rinktis tai, kas jam patinka, o sėkminga karjera dar nereiškia, jog esi laimingas, dažniausiai – net atvirkščiai. Lyginčiau tai su kelione traukiniu: įlipai ir nuvažiavai, bet neišlipai stotelėje, kurioje norėjai. Užsikabinsi medalį, kad buvai pirmas, bet jei nesijausi laimingas, ar tai – siekiamybė?
Ar vartojate profesinį žargoną?
O kaip gi! Štai šiandien nutupdžiau lėktuvą labai švelniai, angliškai tai vadiname „Kiss landing“ – išvertus į lietuvių kalbą, „švelniu kaip bučinys nusileidimu“.
Kokia yra Jūsų darbo rutina, tarkim, tradicinė savaitė?
Jokia savaitė nėra įprasta, nes planai nuolat keičiasi. Būna, kad išeini į darbą dienai, o namo grįžti po trijų ir visai iš kitur, nei ketinai skristi. Todėl katino ar šuns laikyti tiesiog negalėčiau. Mes juokaujame, kad net piloto žiurkėnas dėl vienatvės netrukus imtų prašytis psichologinės pagalbos. Tarkim, šiandien kėliausi penktą ryto, šeštą jau buvau darbe, septintą skridom į Budapeštą, sugrįžom ir apie pietus jau atskridom į Vilnių kaip keleiviai. Ir tai labai lengva diena. Vakar taip pat kėliausi penktą, suskraidžiau į Budapeštą, paskui skridau į Kijevą ir atgal, grįžau apie šeštą vakaro. Taip, skrisdami labai pavargstame, viena iš priežasčių – nuolatinis triukšmas kabinoje. Tenka kvėpuoti vėdinamu oru, o slėgis lėktuve yra toks, tarsi būtum dviejų su puse kilometrų aukščio kalnuose. Jei keleiviai patektų į pilotų kabiną, jiems galėtų susidaryti įspūdis, kad per skrydį nieko neveikiam. Tačiau iš tikrųjų pilotas visą laiką stebi prietaisus, variklių darbą ir visas lėktuvo sistemas, visuomet seka, ką veikia kolega ir kas vyksta salone.
Tai kas yra pavojingiausia?
Žmogiškas nuovargis, juk kartais, pamiegojus vos tris valandas, laukia naujas skrydis. Man labiau patinka skristi dieną, naktiniai skrydžiai yra gražūs, bet labai išvargina, jų pakaktų vieno kito per mėnesį. Aš ir visiems keleiviams rekomenduoju pirkti dieninius skrydžius. Nors man pačiai dar labai patinka skristi kai vėjuota, per audrą.
O Jums bent gerai moka?
Aš gyvenu Rygoje, pilotuoju „Boeing 737“.Jei norėčiau uždirbti daug pinigų, kelčiausi į Honkongą ar Dubajų. Bet renkuosi gyventi čia, nes man reikia miško, vandens, neužteršto oro, man reikia draugų ir artimų žmonių šalia, o ne per skaipą. Lietuvoje ir kitose dviejose Baltijos šalyse galiu suderinti gerą gyvenimo kokybę ir tai, kas man yra viršūnių viršūnė – skraidymą. Ne visi mane supranta, bet išsisuku, kad esu moteris ir neprivalau dėl nieko aiškintis, juk moteriai nebūtina elgtis logiškai (juokiasi). Mūsų prigimtis – būti žaismingoms ir nenuspėjamoms.
O lakūnai, kaip keleiviai, turi privilegijų?
Oro linijų darbuotojams yra nuolaidos, bet turime sumokėti oro uosto mokesčius. Be to, kad viskas nebūtų idealu, į lėktuvą patenkame tik tuomet, kai yra laisvų vietų, antraip reikia laukti. Keliauti su manimi tiems, kas mėgsta viską kruopščiai planuoti ir žinoti iš anksto, neįmanoma, nes niekuomet nežinia, į kurį lėktuvą pateksiu, skrisiu per Madridą ar per Lisaboną. Bet man tas spontaniškumas patinka.
O kokia Jūs keleivė, juk geriau už kitus suprantate, kas vyksta ore?
Negaliu sakyti, kad kitas kolega ką nors padarė ne taip, bet pilotai iš tikrųjų geriau supranta situaciją, tarkim, jie žino vėlavimo priežastis, mato kitų lėktuvų išsidėstymą. Skrisdama kaip keleivė išmokau atsipalaiduoti. Kai manęs klausia, ką daryti, kai žmogus bijo skristi, patariu jam tą patį – atsipalaiduoti.
Bet juk baimė nepavaldi protui?
Atvirkščiai – kaip tik pavaldi, protas tą baimę ir sukuria. Beje, su savo baimėmis esu labai daug dirbusi ir pamačiau, kaip, jų atsikračius, gyvenimas tampa šviesesnis. Man asmeniškai geriausias būdas įveikti savo baimę yra priešprieša. Tarkim, paauglystėje bijojau vorų. Prisirinkau jų stiklainį, paprašiau, kad palaikytų mano ranką ir ant jos sudėtų vorus. Jie ant manęs lakstė, bet įsitikinau, kad nieko neatsitiko, ranka nenukrito. Vorai man vis dar nepatinka, bet jau galiu juos paimti.
Beje, bijojau ir aukščio. Viena, kai sėdi lėktuve ir to aukščio nejauti, o kita – kai stovi ant stogo kampo. Ką dariau? Tol šokinėjau su guma nuo krano strėlės, kol paniška baimė praėjo. Dar labai bijojau gilaus vandens, mūsų giminėje niekas tokio nemėgo, turbūt todėl maniau, kad gylys – ne man. Vėliau supratau, kad tai – visiškai ne mano baimė, galima sakyti, aš ją pakėliau kaip šiukšlę. Tada ėmiau buriuoti. Kiek tada buvo sunkių akimirkų! reikėjo su savimi padirbėti. Žodžiu, man gyvenime atrasti savo baimę ir ją išgyvendinti yra vienas smagiausių dalykų. Vandens bijoti nustojau, neseniai savaitę praleidau Svencelėje, pradėjau sportuoti su irklente ir jėgos aitvarais. Po Kuršių marias plaukiojau viena, anksčiau apie tai nebūčiau nė pagalvojusi.
Sakėte, kad dirbdama su savimi specialiai mokėtės derinti pasyvią ir aktyvią veiklas. Papasakokite plačiau.
Aplinkiniai manęs klausia, kodėl aš visuomet laiminga? Iš tikrųjų taip nėra, bet mokausi. Kai man kyla koks nors klausimas – nevadinu to problema, mėgstu viską išsiaiškinti iki galo. Pavyzdžiui, kai ėmiau daug skraidyti, pradėjau sirgti ir suvokiau, kad organizmas taip protestuoja, nes protas ir kūnas gyvena skirtingais tempais. Atradau, kad netinkamai ilsiuosi, blogai paskirstau savo laisvą laiką. Būdavau per daug prisiplanavusi, po skrydžių dar lėkdavau į susitikimus. Teko pasakyti sau „stop“. Išmokau grįžti į kūną, tarkim, pabūti gamtoje ar ne tiesiog išgerti kavos, o iš tikrųjų pajusti jos skonį. Draugai po savaitgalio sako, kad dvi poilsio dienos prabėgo kaip viena. O aš po dviejų poilsio dienų grįžtu tarsi po mėnesio, nes tiesiog išmokau sustoti.
Tai, kad esu užsispyrusi viską nuodugniai išsiaiškinti, paskatino išbandyti daug įvairių būdų bei mokyklų, priimti įvairias teorijas. Tarkim, išbandžiau ir pamėgau protą gryninančią vipasaną. Tai – meditacijos technika, esu buvusi dešimties dienų vipasanos stovykloje, iš jos tikrai grįžau kitokia. Man patinka, kad tai nėra susiję su jokia religija, tiesiog – su žmogaus kūnu, protu, dėmesio sutelkimu, kvėpavimu.
Dar man fantastiškai padeda šokis, esu lankusi įvairių seminarų. Esu temperamentinga, visuomet mėgau judėti. Kai nauji pažįstami klausia, ar nesu pietietė, atsakau, jog esu – iš Baltijos regiono pietų. Šokis tikrai labai padeda pajausti, kad esu čia ir dabar. Sportiniai šokiai ir jų taisyklės, tas viens, du, trys, čia čia čia – ne man, tai nuobodu. Mėgstu improvizuoti, patinka šokti taip, kaip juda kūnas, ta būsena, kai protas ilsisi, o kūnas – veda. Kai būnu pervargusi, nuovargį tiesiog iššoku. Ir kai tampa liūdna, įsijungiu mėgstamą muziką, tai gali būti klasika, rokas ar džiazas, ir leidžiu kūnui judėti – veikia stebuklingai. Jei neturite energijos šokti, pajudinkite nors pirštą.
Taigi meditacija, šokiai... Kas dar?
Gamta. Juokauju, kai tai – mano bažnyčia. Kai pradėjau sirgti ir suvokiau, kad kažkas ne taip, atradau mišką. Supratau, kad žmogui reikia ne tik parko su nupjauta žole, bet ir natūralios girios. Nors turiu butą Rygos priemiestyje, į miesto centrą, senamiestį, išsiruošiu vos kokius tris kartus per metus. O devyniasdešimt procentų savo laisvo laiko praleidžiu gamtoje. Žingsniuoti per mišką be konkretaus tikslo, neskaičiuojant žingsnių, taip pat teko išmokti. Miške nebūna nei blogo oro, nei blogos vietos. Į gamtą einu visais metų laikais. Štai pernai atradau, koks nuostabus mėnuo yra lapkritis. Vaikščiojau po purvą vos ne iki kelių ir galvojau – kiek gražaus purvo. Juk grįžus jį paprasta nusiplauti. Žinoma, bepigu man žavėtis nukritusiais lapais ir pilkuma, kai savo darbe gaunu pakankamai daug saulės – juk skraidome virš debesų. Gamtoje gali patirti nepakartojamų dalykų, esu Baltijoje maudžiusis su ruoniais, miegojusi tuščioje jūros pakrantėje, aplink lakstant lapėms.
Retas suabejotų, kad nesate stipri moteris. Ar leidžiate sau būti silpnai?
Kiekvienas iš mūsų yra ir stiprus, ir silpnas. Manau, svarbiausia yra pažinti save, žinoti, kuo esi stiprus, kokių turi tikslų ir kokios tavo silpnybės, kas skaudina. Man atrodo, kad mano stiprybė ir yra žinojimas, kada esu stipri, o kada – silpna. Dar, mano požiūriu, stiprybė yra elgtis ne stereotipiškai, o taip, kaip nori. Kaip sakiau, labai svarbu rasti pusiausvyrą tarp to, kas yra aišku, logiška, ir to, kas yra kūrybiška: juk turime du už tai atsakingus smegenų pusrutulius.
Kas yra Jūsų draugai, su kuo bičiuliaujatės?
Įdomūs, aktyvūs, laisvi žmonės: ne tik lakūnai, bet ir architektai, šokėjai, verslininkai, sportininkai. Apskritai mėgstu susipažinti su naujais žmonėmis ir stengiuosi priimti juos be išankstinių nuostatų. Kai išmoksti gyventi ekspromtu, ateina tokių dalykų, kurių anksčiau prie savęs neprisileidai, buvai tarsi užblokavęs Todėl manau, kad posakius „aš – ne tokia“ ar „aš niekuomet“, visus griežtus nusistatymus reikia mesti lauk.
O kas Jums nepatinka ir nervina?
Nepatinka, kai žmonės nesupranta, kad negalima niokoti gamtos, kad reikia rūpintis ne tik savo kiemu, o ir šiek tiek daugiau. Man pritrūksta žodžių, kai sužinau apie ketinimus iškirsti seną parką, išasfaltuoti takelius ir prisodinti iš svetur atvežtų medelių. Taip, esu ne kartą miške stovėjusi ir verkusi. Dalyvauju paminklosauginiuose judėjimuose ir į socialinius tinklus keliu iš lėktuvų darytas nuotraukas, kuriose matyti kvadratais, kaip šachmatų lenta, iškirsti miškai. Dėl masiškai kertamų medžių skauda širdį, manau, kad tai lemia godumas, senamadiškas požiūris, jog tai – lengvi pinigai. Tikiu, kad mes galime susivienyti ir tai sustabdyti.
Bet juk lėktuvai taip pat labai teršia...
Tai suprantu, bet daugiau žalos planetai daro besaikis vartojimas, gyvulininkystė ir žuvininkystė, tai, jog žmonės vengia atsakyti už savo veiksmus. Turėtume gyventi paprasčiau, mažiau vartoti, rinktis tvarų, atsakingą ir aplinkai draugišką gyvenimo būdą. O ateityje dabartinius lėktuvus, tikėkimės, pakeis bepiločiai, jei įdomi jų idėja – pasižiūrėkite projektą „The Venus Project“.
Ar kalbate apie asmeninį gyvenimą?
Ne, nekalbu. Kai klausia, kaip tavo vaikinas, nuleidžiu juokais – kuris... Iš tikrųjų mano asmeninis gyvenimas yra toks, koks ir turi būti: su pamokomis, džiaugsmais, didžiule meile, išsiskyrimais, žodžiu, viskas pulsuoja. Taip ir turi būti.
Esate vegetarė. Ar pati randate laiko gaminti?
Vegetarė esu jau kokie septyneri metai. Neseniai mane Svencelėje pavaišino keptais varškėčiais ir vos neapsiverkiau iš džiaugsmo, kad tai – naminis maistas. Paskui nuvažiavau pas močiutę Teresę į Klaipėdą, ji privirė skaniausių virtinių su varške. (Beje, mano močiutė yra labai jaunatviška, dėvi džinsus ir pritaria tam, kad nevalgau mėsos.) Į lėktuvą visuomet nešuosi savo maistą. Pasiimu falafelių, žalių daržovių, nusiperku avokadą. Valgau su tokiu malonumu, kad kolegos į mane pavydžiai žiūri. Mano metų kepinys – burokai su moliūgais. Kai tingiu ruošti valgį, tiesiog įkišu į orkaitę gabaliukais supjaustytas daržoves, pašlakstau aliejumi ir laukiu, kol iškeps.
Televizoriaus neturite, o ką skaitote?
Skaitau daug saviugdos knygų. Mėgstu psichologiją, tyrimus apie žmogaus galimybes, astronomiją ir naujausius mokslo atradimus. Grožinę literatūrą skaitau rečiau, beje, man patinka poezija, o vienas mėgstamiausių menininkų yra Jonas Mekas, jo kūryba čia ir dabar.
Beje, aš ir pati mėgstu rašyti, tačiau rašau sau, neturiu tikslo to kur nors skelbti – tiesiog lavinu savo kūrybingumą. Kaip ir poezija, man patinka tai, ką pavadinčiau akimirkos performansu, tarkim, sukomponuoti puokštę iš kankorėžių, ją nufotografuoti ir po kiek laiko kankorėžius išbarstyti.
Pakalbėkime apie dar vieną dalyką, kuris Jums labai svarbus – moteriškumą.
Manau, kad, kaip ir visos moterys, turiu įgimtą intuiciją, Sakoma, kad mergaitės turi tą dovaną, gimsta jau viską žinodamos. Bėda, kad vėliau įvairūs apribojimai mus apkarpo, tarsi uždaro į narvelį. Manau, kad aš pati, kai gyvenime pasiklioviau intuicija, visuomet elgiausi teisingai, net jei buvo skaudu. Todėl drąsinu ir kitas moteris, kad intuicija yra svarbi, ne visuomet verta pasikliauti vien logika, protu.
O moteriškas solidarumas? Ar jis egzistuoja?
Tikrai egzistuoja, turime palaikyti viena kitą. Anksčiau man buvo įprasta vyriška kompanija. Tiesą sakant, paauglystėje maniau, kad su merginomis nėra apie ką šnekėti. Vaikystėje turėjau tik vieną lėlę, man buvo įdomiau pasivaikščioti, po medžius palaipiot, labai mėgau konstruoti. Suaugusi pajutau, kad toks gyvenimas nepilnas, teko vėl prisjiaukinti savo moteriškąją pusę, net mokiausi segėti sijonus, dėvėti sukneles, rinktis ryškesnes spalvas.
Dirbdama pilote, negaliu pasiduoti emocijoms, bijoti ar stresuoti. O štai ne darbo metu neprivalau būti racionali, galiu būti atsipalaidavusi – šokti, improvizuoti. Dažnai imuosi iniciatyvos, tarkim, jei keliaujame su draugių kompanija, dažniausiai būnu ta, kuri veda. Nors jau išmokau ir perleisti vadelės. Manau, kad moteriškas yra ir mano sugebėjimas aplink susikurti jaukią aplinką, net gyvendama viešbučiuose perstumdau lovas taip, kaip man atrodo geriau, pakeičiu kvapą: štai šiandien mano viešbučio kambarys kvepės bergamotėmis.
Grįžkime prie pilotavimo – ar Jums svarbu, kokius žmones skraidinate?
Iš tikrųjų nelabai. Bet man patinka, kai keleiviai ploja. Netiesa, kad pilotų kabinoje plojimų negirdėti, – jei garsiai ploja, girdisi net „Boeing‘e“, o mažesniuose lėktuvuose juo labiau. Man juokinga skaityti, kad paploti pilotams yra kaimietiška. Parašykit, kad tie, kas taip kalba, patys yra kaimiečiai. Jei žmogus bijo garsiai paploti, tai koks jis yra susikaustęs, kompleksuotas! Man plojimai yra kaip komplimentas, žmonės džiaugasi, kad sėkmingai atvyko. Aš, kai skrendu kaip keleivė, savo kolegoms ploju.
Beje, o ką dabar veikia Jūsų bendrakursiai?
Visi dirba pagal specialybę, tarkim, skraido sraigtasparniais, dirba oro linijų bendrovėse. Dabar pasaulyje labai trūksta pilotų, tad jeigu jaučiate aistrą skraidyti, pats tinkamiausias laikas pradėti, rizikuoti ir investuoti į save. Turiu vyresnių draugių, kurios kaip tik dabar keičia profesiją, mokosi skraidyti. Ir jos tikrai ras darbą. Viskas yra įmanoma. Moterys, jei labai norite, – skraidykite. Ir prisiminkite, kad skraidyti įmanoma ne tik orlaiviais, galima tiesiog užsiauginti sparnus.
