Sėdime šalia Bernardinų parko. Visai netoli – Dailės akademija, kurioje mokėtės. Neabejoju, kad marširuodavote pirmyn atgal palei Vilnelę. Kokie prisiminimai grįžta iš to laiko?
Anų laikų Jaunimo sodas ir Vilnelė sentimentaliai įsirašę į atmintį. Prisimenu senąją Rotondą, pigias dešreles, teniso kortų kavinukę, mūsų vadinamą „pas bobutes“, – neformalaus jaunimo ir dailės studentų susitikimo vietas visais metų laikais. Suoliukus, ant kurių mes, įsimylėję dvidešimtmečiai, svajodavome ar diskutuodavome. Ir praktiką iškart po stojamųjų į tuometį Dailės institutą: dvylika pirmakursių birželį kasėme griovį palei Bernardinų bažnyčios tvorą. Sulindę į griovį mojavome kastuvais, tik nelabai žinojome – kodėl? Ar turime atidirbti už tai, kad pagaliau įstojome?
Į Lietuvą parvažiuoju dažnai – kasmet. Senųjų laikų prisiminimai tolsta, nebėra tokie gyvi, tarsi sinchronizuojasi su dabartimi. Esu sau pasakiusi: kad ir kas būtų, kartą per metus turiu parskristi į Lietuvą. Buvo laikas, kai nepavykdavo, jausdavausi blogai – jaučiau nerimą, atrodė, kad kažko trūksta...
Kodėl Amerika?
Į mūsų institutą dėstyti vieną semestrą iš Niujorko atvyko dailininkas Kęstutis Zapkus. Jis pirmasis atvėrė supratimą apie Amerikos meną. Lietuvoje tada nedaugelis apie jį žinojo, tos šalies menininkus nuo mūsų skyrė geležinė uždanga. Tiesą sakant, Amerika manęs niekada netraukė, žinojau apie ją tik iš Jacko Kerouaco ar Ernesto Hemingway’aus knygų. Nuo vaikystės norėjau į Italiją, dažnai aplankydavo jausmas, lyg būčiau ten gimusi. Vis dėlto mokytis išskridau į Niujorką, o šis miestas – ne Amerika. Taip sako ir patys amerikiečiai. Ambicijų vedama, veržiausi ten dėl meno, norėdama atnaujinti tapybos įgūdžius. Nebenorėjau gyvuoti tuomečiame įsisenėjusio antraeiliškumo kultūros kontekste, kai mokomasi iš reprodukcijų ir savų sentimentų, kai saldžiai romantizuojama sava kultūra.
Išvykau pačiu laiku – būdamas dvidešimties, trokšti žinių ir naujų patirčių. Gyvenimas Lietuvoje 1996-aisiais, po sovietmečio, vis dar buvo slogus, o mums, jauniems, reikėjo augti ir suvokti, kaip galima gyventi laisvoje visuomenėje. Buvau viena iš tų, kurie išvyko ne ieškoti geresnio gyvenimo, o turėdami tikslą augti kaip menininkai. Atrodė, kad galiu ištaisyti sovietmečio paliktas spragas, pasivyti gyvenimą. Pamenu save, iš pažiūros trapią merginą, oro uoste tempiančią didžiulį žalią lagaminą, kurį beveik visą užėmė avikailis. Tempiau tą lagaminą į nežinią, bet su dešimteriopai didesne nei jis naujo gyvenimo aistra. Dabar taip nedrįsčiau. Šiandien suprantu, kad niekur veržtis nebereikia. Triukas paprastas – užtenka pamatyti painiavą savo viduje, ir tai išlaisvina, nesvarbu, kur atsiduri. Vis dėlto šiandien tai dvidešimtmetei merginai norėčiau pasakyti: „Gerai, kad taip padarei, you go girl!“
Sakoma, Niujorkas yra miestas, kuris pribloškia. Ar taip ir buvo?
Tokio jausmo nepatyriau – gal todėl, kad neidealizavau tos vietos. Priėmiau Niujorką tokį, koks yra, jis pasirodė man labai savas. Prieš išskrisdama iš Lietuvos, gerą mėnesį kas naktį tą miestą sapnavau. Kai jame atsidūriau, viskas buvo kaip mano sapnuose. Niujorkas yra tarp dviejų upių, jų pakrantėse riogso daugybė industrinių mūrų. Daug vandens ir aukšti pastatai – tokį miestą ir mačiau. Daugeliui žmonių, gal jau – ir dabartinei man, ta industrinė Niujorko estetika, ypač atliekų kvapai vasarą, per karščius, nepriimtina. Tačiau miestas yra gyvas, – šiukšlių maišai, sirenos, benamiai, bepročiai, skaitmeninių reklamų trukdžiai, o kartu ir gilieji gyvenimo sluoksniai daug įdomesni, patrauklesni, suvokiami tiems, kurie jį pažįsta.
Manhatane pirmą kartą atsidūriau karštą liepą. Ne pamačiau jį, o išgirdau: žemu tonu ūžė postmodernistinių dangoraižių kondicionieriai, metro požemiuose grojo muzikantai. Jų buvo daugybė ir visi – geri. Pradėjau į diktofoną įrašinėti gatvės garsus, galvojau – gal išeis kokia garso instaliacija. Niujorke radau visko – ir romantikos, ir jai priešingų dalykų, bet kultūrinis šokas pasiveja, įslenka į kasdienybę, supranti, kad šiame mieste nerasi Kultūros ministerijos, kuri padės išgyventi, pasijunti esąs dulkė. Kartais tai – visai į gera. Niujorkas gali išsunkti iš tavęs paskutinius syvus, bet kartu – įkvėpti kurti. Gali jo nekęsti, bet jis suteikia ir laisvę būti tuo, kas esi. Todėl vėl pradedi jį mylėti. Šiuo metu Niujorko man taip kaip tada nebereikia. Suvaldžiau jį savyje, išgyvenau, sugėriau, išspjoviau, prijaukinau.
Ir tokiame mieste reikia gyventi. Išgyventi.
O čia jau – mėsmalė. Teko ir ją pereiti. Atvykau be stipendijų ar apdovanojimų. Įstojau į Hunterio koledžą, už mokslą reikėjo mokėti pačiai. Turėjau laviruoti tarp mokslo ir darbo. Beje, vieno darbo gali ir neužtekti, nes Niujorkas – brangus miestas. Kol pradėjau eksponuoti savo kūrybą rimtoje meno galerijoje Čelsio rajone, dirbau baruose, vėliau penkerius metus – asistente šiuolaikinio meno galerijoje ir prašmatnių renginių dizainere.
Jeigu anuomet Lietuvoje kas nors būtų pasiūlęs Jums po studijų padirbėti bare, juk nebūtumėte priėmusi tokio pasiūlymo?
Dirbti bare anuomet būčiau bijojusi, nes ten būdavo pilna baisių girtų vyrų. Niujorke man teko dirbti tvarkinguose greitojo maisto restoranuose. Į kai kurias gyvenimo fazes nebegrįši, bent jau tikiesi nebegrįžti. Menininku tampa tas, kuris tiki pašaukimu ir tikrai nori likti erdvėje, kurią pasirinko. Jis dažniausiai žino, kad lengva nebus. Apsimetinėti, kad pragyvensi iš meno, neverta. Taip pat nerealu teigti, kad menininkas privalo pragyventi iš meno. Tokių labai nedaug. Gali būti, kad finansinis pripažinimas kada nors ateis, bet gali ir neateiti. Karūna nuo galvos nenukris, jei dar ką nors sugebėsi daryti.
Niujorke įdomu, jei turi ką veikti. Tai – darbo, reikalų, verslo miestas. Jei atkeliavai tik pažioplinėti, jis gali pasirodyti atgrasus, šaltas, grubus. Veiklos energija puikiai veikia – patekęs į jos srovę, susilieji, viskas teka, klostosi tarsi savaime, o miestas padeda atsirinkti, kas vertinga, o kas – ne. Studijų metais gyvenau pačiame Manhatano centre, nuolat lankiau ir analizavau renginius, parodas. Šiandien atvykusi apžiūriu kelias svarbesnes parodas, būtinai nueinu į mėgstamiausią muziejų – Metropoliteno – ir grįžtu traukiniu palei Hadsono upę ir kalnus į užmiestį. Niujorke manęs nėra jau vienuolika metų, – ateina laikas, kai nusprendi palikti miestą ir jo energiją. O Niujorkas labai pasikeitęs, dabar jis – korporacinis, skaitmeninių technologijų konvejeris, dar kartą pabrangęs, išsivalęs nuo inspiruojančios andergraundo kūrybos dvasios, vejantis menininkus į užmiesčius. Mūzas mieste pakeitė dirbtinis intelektas.
Dabar man reikia gamtos – skaitmeninėmis šviesomis neužteršto dangaus, gryno oro, svirplių, žiogų ir varlių chorų. Gyvename nuostabių slėnių supamame Hadsono miestelyje. Tai – dar Niujorko valstija, iki Niujorko miesto – pora valandų kelio traukiniu, esame kūrybingų, ekologiškai gyvenančių žmonių bendruomenės nariai.
Ar toks ir buvo planas – po studijų apsigyventi Amerikoje?
Būsiu atvira – po ketverių mokslo metų Amerikoje man nekilo klausimas, ar turiu grįžti atgal. Žinojau – Lietuva iš manęs niekur nedings. Studijos reikalavo puikios anglų kalbos, stengiausi suprasti amerikiečių kultūrą, jų gyvenimo būdą. Nukirsti saitų su gimtine niekada nenorėjau. Stebiu, kad dukra neprarastų kalbėjimo lietuviškai įgūdžių, nes gyvename labai amerikietiškoje aplinkoje, lietuvių čia visai nėra. Kalba yra be galo svarbu, joje – visi kodai. Išsaugoti protėvių kalbą – esmių esmė.
Pradžia Amerikoje buvo nelengva, tačiau studijos padėjo integruotis į tenykščio gyvenimo ritmą, neįstrigti kaip emigrantui, suteikė galimybę tapti lygiaverte diskusijų su meno profesionalais dalyve. Esu emigravusi, tačiau emigrante nesijaučiu, greičiau jaučiuosi esanti pasaulio pilietė. Net ir savo tėvynėje.
Tikiu, kad didelis noras pritraukia tai, ko reikia. Manasis pritraukė gerą galeriją. Nuo jos viskas ir prasidėjo, o toliau... Visa tai nebėra svarbu. Kur kas svarbiau savo viduje nuolat kurti erdves – pauzes. Atsitraukęs nuo išorinių sąlygų diktatūros ir triukšmo, jauti savastį. Tuomet išsiskleidžia kūryba. Be abejo, būtina ir fizinė erdvė, tokias turiu dvi: viena studija – namie, kita – kažkada buvusioje mokykloje, pačiame senovinių kapinių vidury. Būnu ten, gal net nenutapau nieko, bet jaučiu, kad atsitraukusi nuo buities srauto atsigaunu.
Amerikoje ištekėjote. Kur sutikote savo meilę – dabartinį vyrą Tomą?
Tai nebuvo meilė iš pirmo žvilgsnio. Susituokėme ir tik tada pradėjome draugauti. Praėjo dvidešimt metų, o mes vis dar – kartu. Nebūtinai viskas turi būti, kaip dauguma tikisi: pirma įsimylėjo vienas kitą, o paskui gražiai ir laimingai gyveno. Dažniau taip nenutinka, nei nutinka. Romeo ir Džuljeta, kad jųdviejų meilė būtų amžina, turėjo numirti. Visiems susiklosto savaip...
Ar tai reiškia, kad ištekėjote, nes norėjote likti Amerikoje? Atsiprašau už tiesmukumą...
Taip geriausiai įsivaizdavau integraciją. Meilė įvairiais gyvenimo etapais pasirodo skirtingais pavidalais. Ankstyvoje jaunystėje veikia chemija, dega aistra, tačiau tai nėra amžina. Vėliau pamatai, kad svarbiau yra pagarba ir draugystė, o tai juk – irgi meilė. Ir mudu su vyru išgyvenome įsimylėjimo etapą. Tą jausmą kartą savo gyvenime jau buvau išgyvenusi – dar Lietuvoje. Anuomet žvaigždynai nesupynė mano ir to žmogaus takų. Dabar šypsausi – iki šiol likę slaptų kertelių, kuriose buvusi meilė gyvena.
Mano amerikietis vyras – meniškos sielos, baigęs filosofijos mokslus. Kai jį sutikau, rašė poeziją, dabar studijuoja psichoanalizę. Susipažinę turėjome apie ką kalbėtis, daug filosofuodavome, aptarinėdavome mano paveikslus, ypač jų pavadinimus, aprašymus.
Visada būsiu dėkinga jam, kad ėjo drauge, kai Niujorke man buvo sunku.
Ar šita Ieva, su kuria kalbuosi, labai skiriasi nuo tos – prieš dvidešimt metų?
Tie, kurie pažinojo mane Lietuvoje, tikisi, kad tokia tebesu. Iš tikrųjų vidumi pasikeičiau, mano mąstymas pasikeitė. Šiandien jaučiuosi tvirta, nesakau, kad viską žinau, bet esu ramesnė ir brandesnė. Patinku sau tokia. Jei kas paklaustų, ar norėčiau grįžti į aną laiką, atsakyčiau – ne. Natūralu, juk tai buvo ankstyvas ieškojimų, neaiškių emocijų laikas.
Jūsų paveiksluose dažnai susiduria fizinis ir dvasinis pasauliai. Kuo dvasinės būsenos Jums įdomios?
Labai įdomios. Įdomu sąmonė ir tai, ką apie ją galima sužinoti. Jau senokai domiuosi neurogeneze – naujų smegenų ląstelių kūrimosi procesu. Visa tai, ką sužinojau, man padėjo tarsi iš vidaus pamatyti, kas vyksta. Neurogenezės idėja migravo iš mano būsenų į darbus, nuo tada jaučiu būtinybę nuolat atsinaujinti, neįstrigti, dvasiškai augti.
Ar galime sakyti, kad kiekviena būsena, kai tenka pasitraukti iš komforto zonos, ir lemia atsinaujinimo procesus?
Nekomforto zona nebūtinai nemaloni. Atsinaujini, kai skaitai naują knygą, stebi meno kūrinius, dalyvauji prasmingoje diskusijoje, lankai vietas, kuriose nebuvai. Nesu keliautoja. Būdama Niujorke sakau, kad niekur daugiau man ir nereikia važiuoti, bet ir iš šio miesto reikia išlįsti, nes kaipmat įstrigsi – aplinkui daugybė psichologinių voverių ratelių arba skalbimo mašinų. Taigi keliauju į gimtinę, aplankau mamą ir tėtį, būtinai pabūnu prie jūros. Anksčiau, kai Lietuva dar nebuvo taip pasikeitusi, grįždavau į Ameriką lyg iš praeities į dabartį. Dabar viso to nebėra – pasaulis vienodėja. Svarbu rasti jame savo kryptį.
Ar tapydama kartais pažvelgiate į ateitį?
Mėgstu mokslinę fantastiką, manęs neapleidžia jausmas, kad anksčiau ar vėliau žmonės susilies su mašinomis. Be galo knieti sužinoti, ar tada, kai vaikščiosime su smegenyse implantuotais čipais, būsime geresni? Nenoriu pamokslauti ir kalbėti apie baimes, tiesiog keliu klausimus. Elonas Muskas ieško kelių į Marsą – daro tai, kas jam be galo įdomu. O man – ir įdomu, ir baisu, nes kas prisiims atsakomybę? Žmonijai numestos technologijos – imkit ir darykit su jomis, ką norite. O kokios siaubingos gali būti besaikio vartojimo pasekmės! Ar neatiduosime laisvo kūrybinio mąstymo nuolat gaminamoms programoms? Bet gal tas mąstymas jau seniai nebėra laisvas? Paradoksas – socialinių tinklų kūrėjai savo vaikų prie jų neprileidžia. Tie žmonės žinojo, kad kuria galingą priklausomybę. Vis dėlto nepaliauju tikėti, kad joks tobulas dirbtinis robotas nepakeis kuriančios sąmonės.
Ar sunku didžiulėje pasaulio menininkų bendruomenėje išlikti savitam?
Sakoma – pasaulio nenustebinsi. Ir tikrai nereikia to daryti. Vienam atrodys, kad tai, ką darai, labai autentiška, o kitas praeis pro šalį. Savitas tiesiog esi arba ne. Ir daug tokių krūvoj. Nematomais siūlais mus sieja bendravimas, bendradarbiavimas, integracija... Netrunki pamatyti, kad atskirto tavęs negali būti.
Ar kiekvienais metais rengiate parodas?
Maždaug dvidešimt metų kasmet dalyvauju bent viename meno projekte. Tapau ilgai, o atsiskaityti nemėgstu. Man svarbiau kalbėti apie tai, kas rūpi, turėti užtektinai laiko procesui plėtoti. Svarstau vėl surengti parodą Lietuvoje. Šiais metais su kolega buvau atvykusi į meno mugę „ArtVilnius“, savo ir kitų išeivių kūrybą pristatėme meno erdvės „SLA307“ stende. Patyriau jaudinamų momentų – buvo miela sutikti tiek seniai matytų žmonių. Bendraudama su kolegomis jutau draugišką atmosferą.
Vidury Manhatano mes, keli menininkai, esame įkūrę meno erdvę „SLA307“. Tai – lietuvių išeivijos organizacijos SLA (susivienijimas lietuvių Amerikoje) veiklos dalis. Mūsų misija – lietuvių meno sklaida.
Ar Jums sekasi išgyventi iš meno?
Neturiu uždavinio iš jo išgyventi. Tam tikru laikotarpiu taip gyvenau, nieko kito nedariau, tik dirbau studijoje. Tada daug metų sėkmingai eksponavau darbus Niujorko galerijoje. Dabar savo kūrinius irgi parduodu, bet rečiau. Stebiu, kad komerciniai interesai neužgožtų šviežių idėjų ir noro kurti. Normalu, kai darbą nuperka už gerą kainą, tai – tarsi mano visos meninės patirties įvertinimas. Tylioji vidinė kūrybos erdvė man yra likusi kaip tikroji laisvė be įsipareigojimų, vienintelė laisvės sala, nes kitas gudriai iš mūsų paima ir priklausomybėmis paverčia skaitmeninis pasaulis.
Susigyvenau su mintimi, kad savo vienintelę laisvę galiu remti iš kitos įdomios veiklos. Įgytą kūrybinę patirtį puikiai pritaikau atlikdama renginių scenografijos užsakymus. Esu dailininkė vadovė, jau daug metų bendradarbiauju su renginių agentūra, kuri organizuoja pokylius garsenybėms. Vakarėliams išleidžiami milijonai, taigi užsakymų būna įdomių. Agentūra rezultatais patenkinta. Kartkartėmis prisidedu prie Holivudo filmų, Brodvėjaus teatro spektaklių scenografijų kūrimo. Galiu pritaikyti patirtį, įgytą dar Vilniuje, – žinių klodai iškyla, kai labiausiai to reikia. Gal skambės kaip nuobodybė, bet iš tikrųjų nebesvajoju, nebeturiu didžiųjų tikslų, gal tik kontempliuoju. Noriu tiesiog patirti vidinę pilnatvę, būti su kūryba, tarp kūrėjų, turėti įdomių darbų ir kad liktų šiltas ryšys su dukra.
