Jūsų gyvenime, Lina, netrūko ryžtingų posūkių. Palikusi aukštas pareigas banke, sukūrėte programą „Svajonių dirbtuves“ ir savo mokymo verslą, o netrukus, viską metusi, išvažiavote dvejiem metams į Balį. Ar lengva apsispręsti keisti kryptį?
Na, nesakyčiau, kad į Balį išvykau viską metusi... Nuo savęs nepabėgsi (juokiasi). Mes visi augame etapais. Nėra taip, kad vieną kartą gyvenime užduodi sau klausimą, ko iš tikrųjų nori, atsakai į jį ir nuvažiuoji lygiais bėgiais tiesiai į šviesią ateitį. Sustoji ne vieną kartą. Man nuolat tekdavo rinktis iš kelių variantų.
Kad ir apsisprendžiant, ką studijuoti. Gerai sekėsi visi dalykai, todėl apsispręsti buvo nelengva. Tuo metu perspektyvios buvo laikomos dvi specialybės: medicina ir ekonomika. Kraujo bijojau, tad nunešiau dokumentus į Vilniaus universitetą, į ekonomiką. Išsigandusi, kad galiu neįstoti, pateikiau dokumentus ir į Vilniaus pedagoginį universitetą, anglų kalbos specialybę. Taip nutiko, kad stojamieji egzaminai į pastarąjį universitetą vyko anksčiau. Įstojau. Kai paskambinau savo matematikos korepetitoriui, jis pasakė: „Ateik rytoj, turim savaitę iki egzamino, duosiu tau 100 uždavinukų išspręsti.“ O aš jaučiausi tokia pavargusi po baigiamųjų ir stojamųjų egzaminų maratono... Jei korepetitorius nebūtų taip tiksliai įvardijęs skaičiaus, gal būčiau atėjusi, laikiusi stojamąjį egzaminą į ekonomiką ir nuėjusi kitu keliu.
Nė dienos nesigailėjau pasirinkusi anglų kalbą. Supratau, kad svarbiau yra ne tai, ką pasirenki, o kiek širdies įdedi ir ką iš to pasiimi. Man visada labai patiko skaityti, todėl tos studijos buvo rojus. Anglų kalba perskaičiau kone visą britų ir amerikiečių klasiką. Daug naudos davė psichologijos ir pedagogikos studijos.
Vis dėlto nuo ekonomikos toli nepabėgote. Kaip nutiko, kad pradėjote dirbti banke?
Studijuodama įsidarbinau Nacionalinėje vertybinių popierių biržoje vertėja. Man lyg ir neblogai sekėsi, bet didelės aistros darbui nejaučiau. Merdėjau be bendravimo su žmonėmis. Galvojau, ką norėčiau dirbti, ir susidomėjau bankininkyste. Man tai atrodė nauja, įdomi sritis. Sužinojusi, kad Latvijoje ir Estijoje yra bankas „Hansabank“ (vėliau – „Swedbank“), tikėjausi, kad vieną dieną jis ateis ir į Lietuvą, tad juo domėjausi. Vieną dieną vyras atnešė populiarų dienraštį, padėjo jį ant stalo ir pasakė: „Štai čia yra tai, ko tu laukei.“ „Hansabank“ per visą puslapį skelbė ieškąs darbuotojų į 17 pozicijų. Iš pradžių negalėjau suprasti, į kurią jų galėčiau pretenduoti, bet galiausiai pastebėjau, kad ieškomas biuro administravimo vadovas. Dvi savaites rašiau savo gyvenimo aprašymą ir motyvacinį laišką. Man tuomet buvo vos 22 metai, didelės patirties neturėjau.
Nors buvote jauna, turėjote kuklią profesinę patirtį, darbą gavote?
Gavau. Tik po kelerių metų sužinojau, per kokį plauką. Pasirodo į tą vietą kandidatavo 500 žmonių. Aš tarp pirmų atrinktųjų net nepatekau. Pabendravę su pastaraisiais vadovai neišsirinko nė vieno. Tuomet pakėlė atmestų kandidatų gyvenimo aprašymų šūsnį ir peržiūrėjo dar kartą. Mano pagrindinė konkurentė buvo 5 metais už mane vyresnė labiau patyrusi moteris, bet juos sužavėjo mano entuziazmas ir aistra. Ne visada buvau tokia savimi pasitikinti kaip tada. Mokykloje nuolat buvau pašiepiama, vadinama moksliuke, zubriuke, nes gerai mokiausi. Tik įstojusi į Vilniaus licėjų pajutau atradusi savo gentį. Ten man užaugo sparnai. Mums buvo įdomu mokytis, bet ne tik – turėjom įdomios veiklos, aš dalyvavau tautinio kolektyvo „Bubilas“ veikloje, organizavau renginius, kartu kūrėme mokyklos tradicijas, nes buvom tik antra šios mokyklos karta. Nors man reikėjo į licėjų važiuoti per visą miestą, kiekvieną kartą tai dariau su džiaugsmu. Tuomet supratau, koks didelis skirtumas tarp to, ką darai iš pareigos, ir to, ką darai su aistra.
Jūsų istorija – puiki iliustracija, kad profesinis išsilavinimas ne toks jau svarbus. Pagal specialybę turėjote būti anglų kalbos mokytoja, o dirbote „Swedbank“ padalinio vadove.
Manau, kad vis dėlto svarbus. Tik nereikia skubėti stoti bet kur, vien dėl diplomo. Dirbdama Vertybinių popierių biržoje įstojau, o dirbdama banke baigiau išlyginamąsias ekonomikos studijas Vilniaus universiteto Tarptautinio verslo mokykloje, ketinau stoti į ekonomikos magistrantūrą – buvo labai nesmagu neturėti magistro diplomo. Bet vienas protingas žmogus patarė neskubėti ir pirma padirbėti, kad suprasčiau, ko reikia. Tuo metu mano komanda išaugo iki 40 žmonių, supratau, kad turiu tobulėti kaip vadovė. Įstojau į ISM Vadybos ir ekonomikos universiteto vadovų magistrantūrą. Mokiausi daug ir gerai, nes man viskas buvo įdomu. Mano magistrinis darbas buvo įvertintas kaip geriausias.
Kokia buvo jo tema?
Visą gyvenimą domėjausi savanoryste, dar nuo mokyklos laikų buvau žalioji, gediminaitė, labdaros organizacijoje rūšiavau ir lyginau skurdžioms šeimos paaukotus drabužius, savanoriavau įvairiuose renginiuose. Mačiau, kad yra daug norinčių padėti ir daug pagalbos trokštančių žmonių, bet nėra kam juos vienų su kitais suvesti. Mano magistrinis darbas buvo apie tai, kaip įmonės galėtų paskatinti savo darbuotojus savanoriauti kartu gaudamos naudos ir sau – socialiai atsakingos įmonės vertinamos ir darbuotojų, ir klientų. Pristačiusi jį „Swedbank“ kolegoms sulaukiau palaikymo, tad po kurio laiko su partneriais įgyvendinome iniciatyvą „Kam to reikia?!“ (dabar – „busiu.eu”), ji gyvuoja iki šiol ir padeda bendrauti mokykloms ir profesionalams. Neatsitiktinai pasirinkau švietimo sritį. Ilgai savanoriavau Nacionalinėje moksleivių akademijoje. Tai darydama supratau, kaip svarbu yra ugdyti asmenybę. Vaikams neužtenka gerai mokėti matematiką ar lietuvių, ne mažiau svarbu užaugti brandžiais, sąmoningais žmonėmis.
Atrodo, kad jau tuomet linkote į ugdomąjį vadovavimą, vadinamąjį koučingą. Tik anuomet tai buvo kažkas nauja ir negirdėta, o dabar retas nežino, kas yra koučeris. Prisipažinsiu, aš į šią profesiją vis dar žiūriu kiek skeptiškai...
Aš ir pati žiūrėjau skeptiškai. Maniau, kad niekas geriau už mane negali žinoti, ko man reikia... O paskui Londone sutikau koučingo specialistę Beą Benkovą, ir mano nuomonė pasikeitė. Aš vis dar manau, kad pats žmogus geriausiai žino, ko jam reikia, bet kartais mums reikia, kad kiti padėtų sudėlioti mintis, kaip pasirinkti savo kelią.
Sako, kad iš gero geresnio neieškoma. Jei patinka tai, ką darai, ar verta imtis pokyčių vien dėl pokyčių?
Prieš susitikdama su Bea, nesijaučiau labai gerai. Tuo metu buvau ką tik pagimdžiusi antrą vaiką ir mąsčiau, kuriuo keliu sukti. Galėjau toliau dirbti banke, vadovauti nevyriausybinei organizacijai arba steigti savo mokymo įmonę. Jutau, kad nenoriu rinktis nė vieno iš trijų kelių, nes visi atrodė nelengvi. Po susitikimo su Bea pasikeitė mano požiūris. Įvardijau savo stiprybes, norus, o tuos tris kelius pamačiau kaip erdvę augti, įžvelgiau daug įdomių dalykų, galimybių reikštis. Supratau, kad noriu visko.
Tiesą sakant, keisdami veiklą, iš tikrųjų savo gyvenimą keičiame maždaug 10 proc., o esminiai dalykai – mūsų charakteris, vertybės, ryšiai, įgūdžiai, gebėjimai – lieka tie patys. Paslaugumas, disciplina, kūrybiškumas, gebėjimas bendrauti, planuoti laiką – tai praverčia daugelyje sričių, ir ne toks jau didelis skirtumas, ar dirbsi banke, ar pardavinėsi gėles. Kai Bea paklausė, ką darydama aš jaučiausi geriausiai, supratau, kad man labiausiai patinka diegti naujoves ir bendrauti su žmonėmis, prisidėti prie reikšmingų pokyčių. Iš pradžių ėmiausi Nacionalinės moksleivių akademijos vadovės pareigų, vėliau grįžau į banką įgyvendinti tvarumo, socialinės atsakomybės projektų. Po kelerių metų tapau Kauno technologijų universiteto Rinkodaros ir komunikacijų departamento direktore. Tuo metu buvo daug kalbama, kad universitetams reikia naujo požiūrio, ir aš gavau šansą būti to naujo požiūrio dalimi. Padirbusi kurį laiką supratau, kad kaina, kurią moku už šią galimybę, yra per didelė. Gyvenau Vilniuje, darbas buvo Kaune. Išeidavau iš namų šeštą ryto, grįždavau 7-ą vakaro. Šeimai beveik nelikdavo laiko ir energijos. Tuo metu jauniausiai dukrai buvo treji metai. Supratau, kad dar negaliu sau leisti pasinerti vien į karjerą, reikia lukterėti, kol vaikai paaugs.
Turite 3 vaikus. Pasakykite atvirai, ar tikrai jie nė kiek netrukdo daryti karjeros?
Buvau motinystės atostogose tris kartus, ir visi jie buvo skirtingi. Pirmąsyk gimdžiau būdama 28-erių. Gimus sūnui, paskendau motinystėje. Kai po 11 mėnesių grįžau į darbą, jaučiausi labai nepasitikinti savimi. Per pirmus susirinkimus sėdėdavau ir tylėdavau. Maniau, kad visi nušuoliavo į priekį, o aš likau gale. Prisimenu, kaip tarėmės dėl vieno renginio organizavimo. Kolega pasisuko į mane ir sako: „Gal darykim kaip pernai?“ Aš atsakiau, kad pernai manęs nebuvo. Jis nustebo. Jam atrodė, kad buvau dingusi trumpam. Tuomet supratau, kad baimę, esą būdamos motinystės atostogose iškrentame iš rinkos, susikuriame pačios. Per metus niekas taip stipriai nepasikeičia. Antras vaikas gimė po 2,5 metų. Nenorėjau į ankstesnę panašios patirties, todėl augindama dukrą stengiausi veikti ką nors įdomaus. Tuo metu savanoriavau Nacionalinėje moksleivių akademijoje, galėjau pati reguliuoti savo darbo ritmą, tad nesijaučiau nei skriaudžianti vaikus, nei užsidariusi namie. Taip pat studijavau ISM.
Net pavydu klausantis, kad Jums viską taip lengvai sekasi derinti. Negi niekuomet nebuvote palūžusi?
Nesakau, kad buvo lengva, bet argi mus džiugina tik lengvi dalykai? Manau, netgi atvirkščiai. Mes norime ne lengvo, bet įdomaus, džiaugsmingo gyvenimo. Norėjau šurmulio namie, kad gyvenčiau tarsi vaikų darželyje, kur nuolat vyksta veiksmas. Aišku, ne visada turi jėgų jį atlaikyti. Atsimenu, kartą grįžau iš darbo, atsiguliau ant šildomų grindų vonioje, prisiglaudžiau veidu prie plytelių ir klausiausi, kaip galvoje skamba senkančios baterijos garsas. Galvojau, kaip rasti jėgų atsistoti ir toliau funkcionuoti. Paprašiau vaikų šiek tiek laiko. Niekada neslėpiau ir atvirai sakau, kad kartais būna sunku rasti balansą tarp šeimos ir darbo, bet svarbiausia neplakti savęs botagėliu ir nesistengti būti tobulai visose srityse. Moterys neretai verčiamos rinktis – būti gera mama ar profesionalia darbuotoja. Jei jau grįžti į darbą, turi dirbti pilna koja ir net viršvalandžius. Natūralu, kad taip įsitraukus į darbą sunku būti ir gera mama.
O to moterims visuomenė neatleidžia. Jei vaikai suserga, darbe jautiesi kalta, kad skiri laiko jiems slaugyti, namie – kad dėl darbo reikalų tinkamai vaikų neprižiūrėjai...
Dėl tokių nuostatų kenčia abi lytys. Moterys – dėl to, kad yra priverstos rinktis, vyrai – dėl to, kad tokios galimybės neturi. Jie privalo uždirbti pinigus. Niekas neklausia, ar gali tai padaryti. Vyrams negalima būti silpniems. Todėl jie neverkia, iškart žudosi. Kultūriniai stereotipai padeda gyventi, bet ir klaidina. Nesutikčiau, kad moterys vadovės vadovaujasi emocijomis ir dėl to nemoka priimti racionalių sprendimų. Juk užjausdama sergantį vaiką neverki kampe kartu su juo, o mąstai, ar jam išgydyti užteks namuose turimų priemonių, ar reikia kviesti greitąją, ar vežti į ligoninę pačiai, kam palikti kitus du vaikus.
Kai moterys pasakoja, kad per motinystės atostogas prarado kvalifikaciją, atsakau, kad jos ne tik nieko neprarado, bet ir įgavo papildomų kompetencijų. Vis dėlto manau, kad augantiems vaikams labai svarbu matyti dirbančią mamą. Vaikinai, vadovaudamiesi jos pavyzdžiu, mokės gerbti savo žmonos profesines ambicijas, o merginos, matydamos ją ne piktą ir nelaimingą, o sėkmingai save realizuojančią visose srityse, kur kas labiau pasitikės savimi.
O jei moteris jaučiasi pikta ir nelaiminga dirbdama? Tokių pavyzdžių irgi netrūksta...
Problema ta, kad mes manome, jog kiti lemia mūsų laimę, nes visą laiką kažko iš mūsų tikisi, o mes dėl to neturim kada gyventi savo gyvenimo. Vaikai tikisi kasvakar valgyti šiltą vakarienę. Darbdavys nori, kad vis projektai būtų baigti laiku. Mama – kad padėtumėte marinuoti agurkus. Moteris pasijunta užspeista į kampą, nes supranta, kad visų norų patenkinti negalės. Tuomet pradeda pykti, bet užuot pykusi, ji galėtų paklausti, ko šiuo atveju nori pati, teisingai susidėlioti prioritetus ir mokėti pasakyti „ne“. Jei norite baigti skubų projektą, mamos agurkai palauks, o vaikai nenumirs vakarienės suvalgę užsakytą picą. Svarbiausia nežaisti visą laiką į vienus vartus: nuolat neaukoti šeimos dėl darbo, darbo – dėl šeimos ar savo poreikių – dėl visų kitų. Tai, kad kažkam šįvakar neradote laiko, nereiškia, kad tai jums nėra svarbu apskritai. Svarbiausia – kalbėtis, kartu ieškoti sprendimo ir nesitikėti, kad kiti savaime supras, kaip jaučiatės.
Teoriškai skamba puikiai, bet ar pavyksta tai įgyvendinti praktiškai?
Draugai, atėję pas mus į svečius, stebisi, kai mūsų vaikai iškart po vakarienės net neprašomi puola nurinkti indų. Tiesiog jie žino, kad tai yra jų pareiga, ir kuo greičiau ją atliks, tuo anksčiau bus laisvi. Svarbu suprasti, kodėl prisiimame tiek daug pareigų – gal todėl, kad nepasitikime kitais ir manome, kad geriausiai viską galime padaryti patys, o gal tai padeda mums jaustis nepakeičiamiems, svarbiems ir reikalingiems? Moterys dažnai pyksta, kad vyrai joms nepadeda, bet pačios padarome juos buitiškai neįgalius siūlydamos nesikišti, o paskui pykstame, kad vyras nieko nepadeda. Nedirbanti moteris nori turėti savo valdomą teritoriją ir ta erdve paprastai tampa namai. Tuomet kiti šeimos nariai namie jaučiasi kaip svečiai, turintys ir mažiau teisių, ir mažiau pareigų.
Jūsų vyras Antanas šiuo požiūriu turbūt idealus. Susituokėte su juo gana jauna, vos 21-ų, o šiemet jau švenčiate 20 metų bendro gyvenimo jubiliejų. Kas lėmė tokią darną?
Idealių nebūna. Paburba jis, paburbu aš. Per gyvenimą visi einame skirtingu tempu ir būna etapų, kai erziname vienas kitą, nes atrodo, kad tavo partneris velkasi per lėtai, nubėgo per greitai arba išvis pasuko ne tuo keliu. Nėra lengva išmokti gerbti kito žmogaus tempą. Įdomiausia, kad tuo metu, kai tau atrodo, kad gyvenimo draugas atsilieka, iš tikrųjų jis gali būti tave aplenkęs.
Prisimenu, buvo ir man toks etapas. Jaučiausi labai tobulėjanti, lankiau įvairius kursus, studijavau, o mano vyras tik dirbo. Niekada nemačiau ant jo stalo jokio atversto vadybos vadovėlio ir ėmiau abejoti jo gebėjimais. Bet vieną dieną aš... priaugau iki jo. Man reikėjo nueiti visą šitą kelią, kad pamatyčiau, jog jis intuityviai yra pasirinkęs optimaliausią vadovavimo stilių.
Geri santykiai šeimoje būna tuomet, kai kiekvienas tobulina ne kitą, o save. Jei erzina kitas žmogus, reikia klausti, ne kodėl jis toks bjaurus, o kas man yra, kad taip nervinuosi dėl šių jo savybių. Svarbiausia prisiminti, jog gyvenate kartu ne todėl, kad būtų su kuo pakariauti, o todėl, kad sukurtumėte bendrą ramybės oazę.
Ar Jūsų vyras palaikė Jus, kai, išbandžiusi du kelius – darbą švietimo srityje ir banke, pasukote trečiuoju – pradėjote vesti „Svajonių dirbtuves“?
Taip. Kai įstrigau savo dvejonėse, jis paskatino mane nuvykti į Rogerio J. Hamiltono verslo mokymus Balyje. Prisipažinsiu, išėjus iš samdomo darbo, pradėti savo verslą man sekėsi labai sunkiai. Pastebėjau, kad vis atidėlioju. Pavasarį organizavau didžiulę konferenciją, vasarą nutariau laiką skirti šeimai ir poilsiui. Galiausiai turėjau pripažinti, kad darau viską, išskyrus tai, ką turėčiau. Tuomet mano mokytoja Bea susisiekė su manimi, pasiūlė ištrūkti iš kasdienės aplinkos ir atvykti į Balį – ten R. Hamiltonas kaip tik rengė specialius seminarus žmonėms, kurie savo verslo kelyje jautėsi atsitrenkę į stiklines lubas. Iš pradžių atsikalbinėjau. Sakiau, kad negaliu sau leisti ilgam palikti vyrą su mažais vaikais, buvo gaila pinigų. Antanas tąsyk pasakė: „Žiūrėk į tai kaip į prasmingą investiciją ir važiuok rimtai nusiteikusi grįžti su verslo planu.“ Ten ir prasilaužiau. Mus ne tik mokė, kaip daryti vienus ar kitus dalykus, bet skatino veikti iškart. Kai sukūriau mokymo programą, mentorius liepė rasti bent 10 dalyvių. Kai juos radau, pasakė, kad dalyviai nėra tikri, kol nesumokėjo avanso. Turėjau perlipti per save ir išdrįsti paprašyti pinigų. Taigi grįždama į Lietuvą jau turėjau ne tik mokymo programą, bet ir dalyvius. Teliko vesti pirmąjį seminarą.
Jei viskas klostėsi taip sėkmingai, kodėl pabėgote į Balį?
Mes nepabėgome. Žiūrėjome į tai kaip į galimybę pažinti kitokią kultūrą, patikrinti save. Tai, kad išdrįsau pradėti savo verslą, tarsi atrišo mazgus. Supratau, kad jei nori, gali viską, tad kodėl neįgyvendinti senos mūsų svajonės pagyventi nevakarietiškos kultūros šalyje? Vyras tuo metu jau buvo išėjęs iš darbo banke, turėjo savo nekilnojamojo turto verslą, tad abu galėjome tęsti savo veiklą nuotoliniu būdu. Be to, norėjome, kad vaikai pasimokytų Balyje, Žaliojoje mokykloje (Green School).
Ką Jums davė tas nuotykis?
Supratau vieną svarbų dalyką – gali nuvažiuoti tūkstančius kilometrų, bet nuo savęs nepabėgsi. Ketinau ten ilsėtis, bet nepavyko – rengiau seminarus skaipu, kviečiausi grupes į Balį, rašiau savo tinklaraštį, rengiausi seminarams Lietuvoje... Antrus metus likome dėl vaikų. Matėme, kad jie tik pradeda įeiti į mokyklos bendruomenę, tad reikėtų dar bent metų įsivažiuoti ir pasiimti tai, kas geriausia. Grįžome, kai pasijutome įveikę iššūkį. Pamatėme, kad net išėję iš komforto zonos galime prigyti.
Be to, ši patirtis leido iš naujo įvertinti, ką turime Lietuvoje. Kai grįžom, mus džiugino viskas. Tai, kaip gera kalbėti savo kalba, turėti draugų ir artimųjų ratą, jaustis visaverčiu visuomenės nariu, kūrėju. Svetur esi tik pinigų maišas. Tau šypsosi, tave su džiaugsmu sutinka, bet iš tikrųjų ten esi niekas – negali turėti savo nuosavybės, dalyvauti rinkimuose ir pan. Moterų padėtis ten irgi nekokia. Jos negali turėti turto. Jei ryžtasi skirtis, turi išeiti iš šeimos namų, palikti viską, net vaikus. Grįžusi springau nuo galimybių gausos. Nežinojau, į kurią pusę pulti – dėsčiau universitete, vedžiau kursus įmonėms, privačias konsultacijas, pradėjau dalyvauti įvairiose asociacijose. Norėjau visko, tad turėjau išmokti atsirinkti, kad neperdegčiau.
Net ir atsirinkusi darote visko daug: bėgiojate pusmaratonius, lipate į kalnus... Kaip nepervargstate?
Pervargti lengviau, kai ilgai dirbi tą patį, nors ir mėgstamą darbą. Iš prigimties esu darboholikė. Galėdavau dirbti valandų valandas, bet paskui supratau, kokia iliuzija yra įsivaizduoti, kad profesinė veikla gali atstoti viską. Laimę suteikia galimybė save išbandyti įvairiose srityse. Meilė, motinystė, draugai, darbas, sveikata, saviugda, laisvalaikio pomėgiai – visa tai vienodai svarbu.
Pradėjau domėtis mityba ir sportu. Jauna būdama laikiau save nesportiška. Mokykloje nubėgti 2 kilometrus man buvo tragedija. Sportuoti pradėjau dėl geresnės savijautos, bet mano problema ta, kad esu orientuota į pasiekimus. Man visada negana. Nubėgusi 4 km negalėjau atsialsuoti ir savimi atsidžiaugti. O įveikusi 8 kilometrus pajutau, kad galiu daugiau. Nubėgusi pusmaratonį, 21 kilometrą, supratau, kad bėgimas – ne fizinis, o psichologinis dalykas. Visas ribas nusibrėžiame galvose patys, todėl reikia tiek išmokti jas griauti, tiek laiku pasakyti „stop“. Nuo maratono mane sulaikė šeimos gydytojos patarimas. Pasakė, kad po 40 metų vertėtų labiau pasaugoti sąnarius. Tuomet paklausiau savęs, kodėl tai darau – ar man svarbu nubėgti kuo daugiau kilometrų, ar gerai jaustis.
Mes esam pernelyg orientuoti į rezultatus, bet nepagalvojam, kad galutinis rezultatas – atsigulti po velėna ir gražiu marmuriniu antkapiu – nėra toks jau džiuginantis. Gyvenimas yra procesas. Tad kuo daugiau įvairių patirčių įgyjame, tuo laimingiau jį nugyvename.
Trumpa dosjė
Veikla. Programos „Svajonių dirbtuvės“ autorė ir lektorė. Linos konsultacijos ir mokymas skirti žmonėms, norintiems įgyvendinti reikšmingus pokyčius savo profesiniame gyvenime.
Mityba. „Mūsų racione dominuoja augalinis maistas. Ir dėl sveikatos ir dėl etinių motyvų. Įtraukti į tai šeimą yra du keliai – pamokslavimo ir pavyzdžio. Išbandžiau abu ir žinau, kad antrasis kur kas lengvesnis. Kai gamini skanų maistą, nereikia šeimai įrodinėti, kodėl verta jį valgyti, jie patys nori paragauti ir neklausinėja, kodėl nėra mėsos.“
Kalnai. „Eidamas į kalnus, nugali ne kalnus, o save. Kai įlipau į 5000 metrų aukščio viršukalnę, tai buvo didelis iššūkis. Dėl aukštuminės ligos kalnuose nepaskubėsi. Negali eiti per greitai, nes pradės taip skaudėti galvą, kad turėsi sustoti. Jei eisi darniu ritmu su savimi ir gamta, įveiksi bet ką.“
Apie pasitikėjimą savimi. „Pasitikintis savimi žmogus nebūna arogantiškas, netgi priešingai. Kai žinai, ko esi vertas, tau nereikia nieko įrodinėti kitiems. Tuomet nebijai atsipalaiduoti, rizikuoti ir klysti.“
