Su Eddie Redmayne susitinkame vakarų Holivude esančiame butiko stiliaus viešbutyje „Palihouse“, prieš pat filmo „Fantastiniai gyvūnai: Grindelvaldo nusikaltimai“ („The Fantastic Beasts: The Crimes of Grindelwald“) premjerą ir kalbamės apie rašytojos J. K. Rowling burtininkų pasaulį.
Kaip sekėsi sugrįžti prie šio herojaus kūrimo? Kas jus nustebino ir ar buvo kažkas, ko prieš tai nežinojote, kas pasikeitė?
Nuostabus dalykas šiuose filmuose yra tai, kad jie nėra paremti knygomis, taigi mes nežinome, kas bus toliau. Tai neįtikėtina. Mes sulaukiame užuominų iš autorės, ji į ausį pašnabžda švelnių pasiūlymų, bet iki kol gauname scenarijų, neturime nė žalio supratimo, kas bus toliau. Scenarijaus skaitymas prilygsta J. K. Rowling knygos skaitymui patį pirmąjį kartą. Esu labai laimingas, kad filme pamatysime tuos scenarijuje skaitytus kvapą gniaužiančius momentus, kuriuos turėjau taip ilgai laikyti paslaptyje.
Kalbant apie herojų, tiesiog jį dievinu, nes jis turiu nuostabią širdį ir niekada neišduoda savęs. Visą gyvenimą buvęs autsaideriu, jis aplink save sukūrė pasaulį, kuriame jaučiasi patogiai, kuriame yra aukšta moralė, bet ar to gana?
„Hario Poterio“ knygos švenčia jubiliejų, ką jūs pats prisimenate apie šią knygų seriją?
Na, pirmiausiai knygas skaičiau, nes jas skaitė mano „mažasis“ brolis, kuris iš tiesų yra 195 cm ūgio ir už mane žymiai didesnis (juokiasi). Jam knygos labai patiko. Patiko ir man. Tuomet buvo išleisti filmai ir juose mane labiausiai sužavėjo du dalykai. Pirmiausiai, jie buvo pilni geriausių pasaulyje britų aktorių, tokių kaip Maggie Smith, bei daugybės kitų didelių žvaigždžių. Nepaisant to, filmai spinduliavo šiluma, kas kelis metus pasirodžius filmui, galėdavai nueiti į kino teatrą ir pasijusti lyg gavęs apkabinimą iš burtininkų pasaulio. Taip pat, idėja, kad kol mes tiesiog gyvename savo gyvenimą, aplinkui gali šmirinėti burtinininkai, raganos, esantys toje pačioje realybėje, tik aukštesnėje jos versijoje, pasirodė tiesiog svaiginanti.
Kokie yra geriausi prisiminimai iš šių filmų? Ar sekėte filmavimo grupės narius, stebėjote, kaip jiems sekasi?
Man visada patiko Hagridas, net ir prieš tai, kai gavau Niuto vaidmenį, tai kažkoks su gyvūnų saugojimu susijęs ryšys, kuris mus sieja. Visi kartu stebėjome, kaip jauni filme vaidinantys aktoriai užaugo, man pasisekė, nes turėjau galimybę dirbti su Emma (aktore Emma Watson, – aut. past.) filme „Mano savaitė su Marilyn“ („ My Week With Marilyn“) bei mačiau abu Daną ir Rupertą (Danielį Radcliffą ir Rupertą Grintą, – aut. past.) vaidinančius scenoje, taip pat spektaklį, kuriame Rupertas vaidino su Benu Wishaw ir pasirodė tiesiog puikiai. Manau, kad visi jie daro labai įdomius karjeros pasirinkimus. Turėtų būti labai sudėtinga pradėti nuo tokio didžiulio dalyko, dėl kurio tave žino visas pasaulis, ir tada ieškoti savo kelio. Vis dėlto man daro įspūdį tai, kaip jie tai daro.
Sakėte, kad vaidinant pirmajame filme, sudėtingiausia dalis buvo šokis, kas sunkiausia buvo antrojoje dalyje?
Sunkiausia buvo nedidelė scena su mažaisiais nifleriais, nes dažniausiai, kai „žaliajame ekrane“ dirbi su didelio fantastinio gyvūno prototipu, jį atstoja aukštaūgis žaliu kostiumu apsirengęs kaskadininkas, taigi gali su juo bendrauti. Kadangi nifleriai nedideli, filmuodamasis scenoje turėjau tiesiog juos įsivaizduoti, o iš šalies tai atrodė kaip labai keistas šokis.
Jūsų vaikai yra per daug maži, kad žiūrėtų šį filmą, bet ar rodėte jį kokiems nors kitiems vaikams? Kokia buvo jų reakcija?
Negaliu atsakyti dėl būtent šito filmo, nes jūs jį pamatysite pirmieji pasaulyje. Man pačiam patiko, kad nors pirmąjį filmą kai kurie žmonės laikė labiau skirtu suaugusiems nei vaikams, mano krikštasūnis, kuriam yra dvylika metų, siužetą ir filmo esmę perprato greičiau, nei kai kurie kiti mūsų šeimos nariai. Manau, neįtikėtina yra tai, kad J. K. Rowling savo knygose nesistengia globoti skaitytojo. Paskutinėse „Poterio“ knygose herojai susiduria su neįtikėtinai intensyviomis, sudėtingomis emocinėmis problemomis, bet rašytoja gerbia jaunų žmonių išmintingumą. Nors šiame filme yra tamsių momentų, jame netrūksta ir džiaugsmo bei humoro, manau, kad jaunoji karta tai įvertins palankiai.
Papasakokite apie tai, kaip sekėsi dirbti su Johnny Deppu bei Jude'u Law.
Užaugau žavėdamasis jų darbu, taigi sužinojęs, kad kartu vaidinsime, turėjau pats sau įžnybti. Jude'as yra senas mano draugas ir aš visuomet svajojau su juo dirbti, taigi tai tapo vienu iš šio filmo džiaugsmų. Pačioje pirmoje scenoje, kurioje kartu filmavomės, stebėjau, kaip jis meistriškai įkūnija tokį ikonišką personažą (Jude Law filme vaidiną Albą Dumbuldorą, – aut. past.) su orumu ir ugnele.
Su Johnny taip pat buvome pažįstami iš anksčiau. Pirmajame filme buvau kone vienintelis aktorius, kuris su juo filmavosi, nes baigęs filmuotis, jis grįžo tik scenai, kurioje Colinas (aktorius Colinas Firthas, – aut. past.) juo pavirsta. Į savo namelį, kuriame jo laukė komanda, jis įėjo kaip Johnny'is, o išėjo jau šviesiai nudažytais, skustais plaukais, o iš jo akių buvo matyti, kad tai – Grindelvaldas. Po to grįžęs atgal jis išėjo ir vėl atrodydamas kaip Johnny'is, buvo juodai nusidažęs plaukus. Jis labai saugojo šį procesą, bet atsidūręs prieš kameras savęs negailėdavo, o mes tiesiog stebėjome jo nuostabų pasirodymą.
Ar turite bent menkiausią idėją, kaip baigsis šios penkios knygos?
Net neįsivaizduoju (juokiasi). Turėsime palaukti ir pamatyti.
