Didžiosios motinos pranašystės
Romanas Kacewas, dabar žinomas kaip Romainas Gary, gimė Minos Bregsztejn (mergautinė pavardė – Owczynska) ir Lejbos Kacewų šeimoje praėjus dvejiems metams nuo jųdviejų tuoktuvių. 33-ejų Minai tai buvo antroji santuoka, o ketveriais metais jaunesniam Lejbai – pirmoji. Šis, pirklys, mirus tėvui, Vilniaus antrosios gildijos pirkliui, perėmė į savo rankas kailiais ir jų gaminiais prekiaujančią įmonę, dažnai vykdavo į užsienį verslo reikalais. Deja, prekyba nelabai sekėsi, tad po kurio laiko įmonę teko likviduoti. Vėliau kailiais prekiaujanti kompanija buvo įsteigta Lejbos brolio vardu. Deja, ir šis verslas žlugo, o Romaino tėvas – jis bandė padėti savo broliui ir buvo persekiojamas kreditorių – kuriam laikui net pabėgo į Lenkiją. Kacewų santykiai klostėsi ne itin sėkmingai.
Vyras ir žmona didelę laiko dalį gyveno atskirai, be to, kelerius metus Mina su sūnumi praleido Rusijoje. 1925 m. šeima galutinai iširo, Romainas liko gyventi su motina. Ši ėmė visomis išgalėmis kabintis į gyvenimą, kad sūnus būtų visapusiškai aprūpintas ir lavinamas. Jiedu įsikūrė Didžiosios Pohuliankos (dabar – J. Basanavičiaus) gatvės 16-ame name. Šioje gatvėje nutikusius įvykius rašytojas vėliau aprašė savo autobiografinėje knygoje „Aušros pažadas“. Joje taip pat papasakojo, kaip, būdamas devynerių, pirmąkart įsimylėjęs dėl užgaidžios išrinktosios Valentinos bandė suvalgyti guminį batą. Žinoma, toks didvyriškumas baigėsi ligonine. Šį meilės gestą įamžino skulptorius Romualdas Kvintas, – 2007 m. jo sukurta berniuko skulptūrėlė stovi Vilniuje, J. Basanavičiaus ir Mindaugo gatvių sankryžoje.
M. Kacewa uždarbiavo įvairiais būdais: buvo įsteigusi mados saloną, modeliavo moteriškas skrybėlaites ir siūlė jas turtingoms Vilniaus ponioms, turėjo moteriškų drabužių parduotuvę „Maison Nouvelle“. R. Gary savo knygoje atskleidė, kad jų namuose prie skrybėlaičių būdavo prisiuvamos kruopščiai padirbtos etiketės su garsaus tuomečio Paryžiaus aukštosios mados meistro Paulio Poiret pavarde.
Rašytojo motinos praeitis skendi paslapties rūke. Net jos gimimo vieta nėra tiksli: vienuose šaltiniuose nurodoma, kad ji gimė Švenčionyse, kituose – Rusijoje, Kurske. Sūnui ji tvirtino dirbusi aktore, o rašytojas memuaruose prisimena savo, maždaug penkiamečio vaiko, klajones su motina po apsnigtas Rusijos vietoves – ten ji vaidindavo fabrikuose ar kareivinėse. M. Kacewa kalbėjo net penkiomis kalbomis, itin žavėjosi Prancūzija, todėl savo sūnaus ateitį regėjo tik toje svajonių šalyje. „Aušros pažade“ R. Gary rašo: „Motina man pasakodavo apie Prancūziją, kaip kitos motinos pasakoja apie Miegančiąją Gražuolę ir Batuotą Katiną.“ Nepaisydama dažnai virš galvos kabančios skurdo šmėklos Mina atkakliai siekė Romainą išauginti žmogumi, tad samdė jam jodinėjimo, fechtavimosi ir kitų dalykų mokytojus. Dar vaikystėje sūnus kartu su motina rinkosi jo talentus atskleisiančią ir į aukštumas nuvesiančią profesiją ir kuo skambesnį slapyvardį. Vis dėlto Romanas Kacewas Romainu Gary tapo tik 1940 m., tarnaudamas judėjimo „Laisvoji Prancūzija“ oro pajėgose. Pasirinko šį pseudonimą kaip išbandymą, nes rusiškas žodis „gary“ reiškia „dek“.
Rašytojas „Aušros pažade“ kuria legendą, kad jo tėvas galėjo būti garsus to laiko Rusijos nebyliojo kino aktorius Ivanas Mozžuchinas, – dabar niekas negalėtų nei patvirtinti, nei paneigti šios versijos. Tik žinoma, kad 1913 m. rašytojo motina tikrai lankėsi Rusijoje, o R. Gary ne kartą mini jam į atmintį įstrigusias blyškias aktoriaus akis ir ryškius antakius, – šie bruožai stulbinamai atsikartojo paties Romaino veide.
M. Kacewa su pirmuoju vyru Aronu Bregsztejnu turėjo sūnų Jozefą, dvylika metų vyresnį už Romainą. Skyrybų peripetijos iki galo nežinomos, bet po jų sūnus gyveno ne su motina ir kitoje šalyje. Ilgainiui Jozefas sunkiai susirgo ir, būdamas vos dvidešimt dvejų metų, mirė. Netrukus po šios netekties sušlubavo ir jaunėlio Romaino sveikata, tad visai suprantama, kodėl nieko nelaukusi motina jį skubiai keliems mėnesiams išsivežė į Italiją.
Jei tikėsime R. Gary memuarais, per vieną konfliktą su kaimynais M. Kacewa išsviedė į orą tokius žodžius: „Mano sūnus bus Prancūzijos ambasadorius, Garbės legiono ordino kavalierius, didysis dramaturgas – kaip Henrikas Ibsenas ar Gabriele‘is d‘Annunzio!“ Kaipgi suveikė motinos pranašystės, įtaiga, o gal įsakmus reikalavimas? Rezultatas – mums prieš akis.
Motinos rūpestį ir begalinį atsidavimą patyręs Romainas visą gyvenimą nešiojosi širdyje pažadą, duotą sau gyvenimo aušroje: „... grąžinti, kas jai priklauso, įprasminti jos auką ir vieną dieną pargrįžti su pergale namo atkovojus pasaulį iš tų, kurių galią ir žiaurumą taip aiškiai patyriau nuo pat pirmųjų savo žingsnių.“
Metamorfozė Prancūzijos Rivjeroje ir karas
Vieniša motina nestokojo ryžto, kai reikalas būdavo susijęs su jos sūnumi. M. Kacewa nusprendė perdėlioti likimo kortas – įsikurti svajonių šalyje Prancūzijoje, kad Romainas galėtų patirti įspūdingą metamorfozę. Valstybės įstaigoms moteris nurodė, kad turi išvykti uždarbiauti į užsienį, nes negali išsilaikyti iš buvusio vyro skiriamų alimentų. Taigi 1928 m. ji su keturiolikmečiu sūnumi atvyko į Nicą. Tais pačiais metais Romainas ėmė lankyti mieste esantį berniukų licėjų, o motina įsidarbino pardavėja baldų įmonėje, taip pat siūlydavo „šeimos brangenybes“ prabangių vilų gyventojams. Lankydamas licėjų Romainas uoliai mokėsi valdyti plunksną – vieną po kito kurpė romanus ir poemas. 1935 m. jam, sulaukusiam dvidešimt vienų metų, natūralizacijos tvarka buvo suteikta Prancūzijos pilietybė. Kaip aukščiausią sūnaus karjeros viršūnę moteris regėjo Prancūzijos ambasadoriaus pareigas. Štai kokia „kukli“ užduotis buvo skirta atžalai! R. Gary savo memuaruose rašo: „... motina visad įsivaizdavo mane tik kaip Lordo Byrono, Giuseppe‘ės Garibaldi, d‘Annunzio, d‘Artagnano, Robino Hoodo ir Ričardo Liūtaširdžio hibridą.“ Negana to, išvaizdžiam žydraakiui jaunuoliui motina bandė suprojektuoti ir Kazanovos karjerą, nes pasiekimai šiame fronte jai atrodė ne mažiau reikšmingi. Neišsenkama motinos meilė ir skatinimas siekti kone fantastinių tikslų suteikė Romainui begalinio ryžto ir pasitikėjimo savimi.
1933 m. būsimasis rašytojas įstojo į Provanso Ekso (Aix-en-Provence) universiteto Teisės fakultetą. Teisės studijas tęsė Paryžiuje. Studijuojantį sūnų išlaikė motina, o 1935 m. jam pirmą kartą pavyko publikuoti dvi noveles savaitraštyje „Gringoire“ ir gauti solidų atlygį. Deja, uždarbis greitai išseko, ir studijuojančiam kūrėjui kartais tekdavo badmiriauti. Kai kada jis neatsilaikydavo ir vienoje Paryžiaus kavinėje susišelpdavo keliais rageliais – skrandžio nerimui numalšinti. R. Gary imdavosi įvairių darbų: durininko, padavėjo, maisto tiekėjo ir kt.
Studijuodamas teisę vaikinas lankė aukštesniojo karinio parengimo kursus. 1938 m. jis buvo pašauktas į kariuomenę ir įregistruotas kursantu Provanso Salone (Salon-de Provence). Baigęs kursus ruošėsi vykti į stažuotę Avoro (Avord) karinių oro pajėgų mokykloje netoli Buržo (Bourges), tačiau dėl nežinomų priežasčių įstrigo Provanso Salone, – jam nebuvo leista iškart pasiekti savo tikslo. Tik vėliau paaiškėjo, kad buvo tikrinama R. Gary biografija. Į Avoro aviacijos mokyklą vaikinas atvyko visu mėnesiu vėliau, bet atkakliai mokydamasis pasivijo kitus stažuotojus. Su džiaugsmu jaunuolis mokėsi pilotuoti lėktuvą „Potez-65“ ir biplaną „Leo-20“. Iš mokyklos jis turėjo išeiti įgijęs karininko rangą, su jaunesniojo leitenanto antpečiais ir lakūno-stebėtojo diplomu. Deja, R. Gary laukė žiaurus smūgis – lemiamą dieną vaikinas liko už borto. Beveik iš trijų šimtų kursantų vieninteliam Romainui nebuvo suteiktas jaunesniojo leitenanto laipsnis. Jauno vaikino pečius paženklino tik kapralo antpečiai, – karininkai tai vadino meilės balu, t. y. žemiausia pakopa. Kodėl su šiuo kursantu taip pasielgta, vienareikšmio atsakymo nėra.
Viena versija pateikta „Aušros pažado“ veikėjo kursanto lūpomis – už borto R. Gary liko dėl to, kad vos prieš trejus metus buvo gavęs Prancūzijos pilietybę. Koją pakišti galėjo ir žydiška būsimo karininko kilmė, juk žinome, kokia kryptimi judėjo pasaulis Antrojo pasaulinio karo išvakarėse. Grįžęs į Provanso Saloną, R. Gary savo kailiu patyrė visą pažeminimo spektrą, tad troško prisijungti prie judėjimo „Laisvoji Prancūzija“ oro pajėgų, – čia nebuvo įsigalėjęs toks diskriminuojantis požiūris. Čia vaikinas gavo seržanto laipsnį, deja, per Antrąjį pasaulinį karą Prancūzija kapituliavo. Entuziastingai nusiteikęs lakūnas to nesitikėjo, jis buvo pasiryžęs kovoti, vykti į Angliją. Vis dėlto pakariauti Romainui teko. Kaip „Laisvosios Prancūzijos“ oro pajėgų lakūnas-bombarduotojas, jis dalyvavo karo veiksmuose Afrikoje, Vidurio Rytuose ir Normandijoje. Ne kartą išsigelbėjo iš sudužusio lėktuvo, ne kartą – vienintelis iš visos įgulos. 1941 m. sunkiai susirgęs vidurių šiltine vos vos išsikapstė, – Damasko karo ligoninės gydytojai jau neturėjo vilčių, o kunigas jau buvo atlikęs paskutinį patepimą.
1944 m. numatyto taikinio link skrendančio lėktuvo pilotas per sprogimą apako, o šturmanas R. Gary buvo smarkiai sužeistas. Smarkiai kraujuodamas, jis vadovavo pilotui, skiriamam šarvuotos pertvaros, kad nuskristų iki taikinio, grįžtų ir nutupdytų lėktuvą. Nieko nematančiam pilotui tai pavyko padaryti iš trečio karto. Už šį žygdarbį Prancūzijos generolas Charle‘is de Gaulle‘is apdovanojo Romainą Išvadavimo kryžiumi. Už nuopelnus karo žygiuose jis taip pat buvo apdovanotas Garbės legiono ordinu, Karo kryžiumi ir kitais medaliais. Karo pabaigoje R. Gary jau nešiojo „Laisvosios Prancūzijos“ oro pajėgų kapitono antpečius. Daugybė lakūnų, su kuriais Romainas kartu dalyvavo kare, neišgyveno, jis – vienas iš nedaugelio laimingųjų. Daugybės draugų žūtį matęs vyras likusį gyvenimą nešiojosi totalios vienatvės ir svetimumo viskam jausmą. Vis dėlto R. Gary buvo gyvybingas kovotojas ir tikėjo laiminga pabaiga. Pirmiausia – dėl motinos. Deja, M. Kacewa mirė 1941 m. taip ir nepamačiusi sūnaus laimėjimų.
Žvaigždė tarp žvaigždžių
Kare pasižymėjęs lakūnas ir pirmąjį sėkmingą romaną išleidęs autorius 1945 m. vedė britų rašytoją, žurnalistę, žurnalo „Vogue“ redaktorę Lesley Blanch. Dešimt metų vyresnė sutuoktinė buvo pasinėrusi į kūrybą ir pro pirštus žiūrėjo į donžuaniškus vyro nuotykius. Visgi po septyniolikos metų, kai rašytojas įsimylėjo gražuolę amerikietę aktorę Jean Seberg, jiedu išsiskyrė, bet Lesley ir toliau noriai vadinosi ponia Gary. Aštrialiežuvė moteris sakydavo, kad ši pavardė jai padeda Prancūzijoje gauti geresnę vietą prie stalo. Lesley nepaniro į liūdesį – toliau rašė knygas, keliavo ir sulaukė garbaus šimto dvejų metų amžiaus.
Po karo Romainui atsirado galimybė išbandyti motinos dar vaikystėje išpranašautą karjeros kelią. 1945 m. rašytojui, atsargos kapitonui buvo pasiūlytos diplomato pareigos Sofijoje. Vėliau jis dirbo ambasadose Bulgarijoje ir Šveicarijoje, Prancūzijos užsienio reikalų ministerijoje, ėjo Prancūzijos delegacijos Jungtinių Tautų Organizacijoje sekretoriaus pareigas. 1956-aisiais R. Gary buvo paskirtas generaliniu konsulu Los Andžele, čia, apžavėtas Holivudo spindesio, įsiliejo į įžymybių pasaulį.
Inteligentiški ir charizmatiški sutuoktiniai Lesley ir Romainas buvo nuolat kviečiami į prašmatnius renginius, nes mėgo bendrauti. 1959 m. gruodį per kviestinius pietus rašytojas susipažino su dvidešimt vienų metų amerikiečių aktore J. Seberg ir jos vyru prancūzu advokatu. Impozantiškas skvarbaus žvilgsnio R. Gary ir į Twiggy panaši smulkutė blondinė Jean neatplėšė akių vienas nuo kito, taigi įvykiai ėmė klostytis žaibišku greičiu. Suvaidinusi prancūzų režisieriaus Jeano Luco Godard’o filme „Iki paskutinio atodūsio“ Jean tapo prancūzų Naujosios bangos kino simboliu, režisierių trokštama aktore. Kas galėjo susieti šešiomis kalbomis kalbantį, gyvenimo vėtytą ir mėtytą rašytoją, diplomatą ir jaunutę aktorę iš Amerikos? Ar tai buvo tik fizinė priešybių trauka? Ne paslaptis, kad Romainas lengvai pasiduodavo dailių moterų apžavams. Vis dėlto manoma, kad priežastis buvo gilesnė – jie vienas kito akyse atpažino begalinę vienatvę. Pajutęs aktorės pažeidžiamumą, dvigubai vyresnis rašytojas panoro ją globoti, tačiau netrukus buvo nustebintas jaunos moters seksualinio apetito. Kai J. Seberg pastojo, R. Gary išsiskyrė su Lesley, atsisakė diplomatinės karjeros ir kartu su mylimąja grįžo į Paryžių. Jųdviejų slaptos vestuvės vyko 1963 m. Korsikoje, iš čia sutuoktiniai grįžo į prabangiai įrengtą butą ir ėmė visapusiškai puoselėti žvaigždžių gyvenimo būdą. Šeima susilaukė sūnaus Alexandre‘o Diego tokiomis pat vaiskiai žydromis akimis kaip tėvo. Tuo metu R. Gary išbandė jėgas kaip režisierius ir scenarijų autorius. Pagal vieną jų 1968 m. sukūrė filmą „Paukščiai mirs Peru“, pagrindinės herojės vaidmenį atliko J. Seberg. Filmuojant vieną muzikinį filmą, pasigirdo kalbų, kad Jean užmezgė romaną su aktoriumi Clintu Eastwodu. Šį įsiutęs Romainas net iškvietė į dvikovą, bet ji neįvyko, nes priešininkas iššūkio nepriėmė.
Jean buvo aktyviai įsitraukusi į socialinę veiklą, palaikė kontroversiškai vertinamą partiją „Juodoji pantera“ („Black Panther“). Spauda paskleidė gandą, kad moteris laukiasi kūdikio nuo vieno šios partijos nario. Jautrioji aktorė pasijuto sugniuždyta, pagimdė neišnešiotą mergaitę, ši po dviejų parų mirė, o Jean bandė nusižudyti. Romaino žmonos psichinė būsena nuolat blogėjo, ji net įniko į kvaišalus ir vis bandė pasitraukti iš gyvenimo. R. Gary ir J. Seberg meilės istorija ėjo pabaigos link, 1970 m. jie išsiskyrė. Po 9-erių metų 40-metė aktorė buvo rasta negyva automobilyje netoli savo buto Paryžiuje. Oficiali mirties versija – savižudybė, tačiau ne visus ji įtikino. Dėl Jean mirties Romainas viešai apkaltino JAV Federalinį tyrimų biurą (FTB) – esą ši institucija šmeižė ir persekiojo aktorę dėl ryšių su „Juodąja pantera“.
Parašęs paskutinį romaną „Aitvarai“, R. Gary 1980 m. gruodžio 2 d. nusišovė savo bute Paryžiuje. Atsisveikinimo raštelyje vyras teigė, kad jo mirtis nesusijusi su Jean. Rašytojas atsisveikino šiais žodžiais: „Aš pagaliau pasakiau viską, ką turėjau pasakyti.“ Buvo sudeginęs save iki paskutinės žarijos.
Literatūrinės tapatybės
Savo pirmąjį romaną „Mirusiųjų vynas“ Romainas parašė 1937 m., tačiau kūrinys nebuvo išleistas. Žvelgiant į vėlesnį literatūrinį palikimą, stebina, kaip karo veiksmų įkarštyje ar diplomatinės tarnybos metu buvo įmanoma rašyti taip produktyviai – R. Gary kasmet išleisdavo po naują romaną. Produktyvumas ne tik stebino, bet ir kėlė pavydą, tad kai kurie literatai nevengė kritikuoti R. Gary dėl skubumo ir stiliaus negrabumo. 1944 m. išleistas romanas „Pykčio girios“ – pirmasis, atnešęs rašytojui sėkmę. Jį Romainas parašė anglų kalba, o po metų pasirodęs prancūziškas jo variantas „Europietiškas auklėjimas“ buvo apdovanotas Kritikų premija. Netgi prancūzų egzistencialistas Jeanas Paulis Sartre‘as su žmona Simone de Beauvoir panoro susitikti su talentingu šio kūrinio autoriumi. J. P. Sartre‘as romaną laikė geriausia knyga apie pasipriešinimo judėjimą. Intelektualų pora apstulbo išvydusi aukštą išvaizdų trisdešimtmetį, dėvintį lakūno-bombarduotojo striukę ir jau galintį pasigirti turtinga gyvenimo patirtimi.
Tikėtina, kad tie patys pavyduoliai kūrė ir rašytoją menkinančias istorijas – kad R. Gary prancūzų kalbą vartoja netinkamai, o jo romaną „Dangaus šaknys“ perrašė Albert‘as Camus. Jie buvo geri draugai, o vietos literatams atrodė savotiški autsaideriai: vienas – iš Rytų Europos emigravęs žydas, kitas – alžyrietis. Už romaną „Dangaus šaknys“ apie kovą už dramblių išsaugojimą R. Gary 1956 m. gavo Goncourt‘ų premiją – prestižiškiausią Prancūzijos literatūros apdovanojimą. Jis ir toliau intensyviai rašė. Kartais žaidė tapatybėmis – leido knygas Fosco Sinibaldi ir Shatan Bogat slapyvardžiais, o vėliau savo autorystę atskleisdavo.
Pasirodžius knygoms „Sudie, Gari Kuperi“, „Europa“ ir „Burtininkai“, R. Gary buvo vertinamas kaip savo aukso amžių išgyvenęs kūrėjas, tad parašęs romaną „Storulis Meilutis“ leidosi į literatūrinę avantiūrą – sukūrė mitinį autorių ir kartu personažą Emilį Ajarą, o jį įkūnyti prikalbino savo giminaitį Paulį Pavlowitchių. Šis turėjo bendrauti su spauda ir pateikti išgalvotą savo biografiją. R. Gary yra prisipažinęs, kad visą gyvenimą jį kankino troškimas tapti kitu, tad pasidavė naujos pradžios iliuzijai. Taigi nuo tada pradėjo veikti sukurtas autorius neva Brazilijoje gyvenantis teisėsaugos vengiantis jaunas alžyrietis. Nerimauti rašytojas ėmė, kai jo sukurtas alter ego išsprūdo iš rankų – 33-ejų Romaino pusseserės sūnus P. Pavlowitchius spaudai davė savo nuotrauką ir atskleidė savo tikrąją biografiją. Žinoma, žurnalistai tuoj pat atkapstė šio paslaptingo „autoriaus“ giminystės ryšius.
Nutiko dar didesnis kuriozas – 1975 m. Emilio Ajaro slapyvardžiu pasirašytas romanas „Gyvenimas dar prieš akis“ pateko tarp kandidatų gauti Goncourt‘ų premiją. Pagal taisykles, ši premija tam pačiam autoriui gali būti skiriama tik vieną kartą. E. Ajaru dedantis P. Pavlowitchius bandė atsisakyti apdovanojimo, tačiau šis nebuvo atšauktas. Negana to, „Gyvenimas dar prieš akis“ tapo perkamiausia XX a. knyga Prancūzijoje. Vieni tikėjo, kad R. Gary yra Emilis Ajaras, kiti manė, kad romaną parašė P. Pavlowitchius kartu su Romainu, treti niekaip negalėjo patikėti, kad pastarasis čia yra pridėjęs ranką. Rašytojas ėmė meistriškai mėtyti pėdsakus, pavyzdžiui, E. Ajaro vardu išleido knygą „Pseudo“ – tariamą nuo mažens haliucinacijų kamuojamo Paulio Pavlowitchiaus išpažintį, kurioje prisipažino esąs E. Ajaras. Kartu leido knygas ir savo tikruoju vardu. Emilio tapatybė buvo atskleista tik R. Gary mirus, 1981 m. pasirodžius pomirtinei jo išpažinčiai „Emilio Ajaro gyvenimas ir mirtis“. Po šios literatūrinės diversijos R. Gary ėmė garsėti kaip literatūrinis apgavikas, didysis mistifikatorius.
Rašytojas savo nuoširdžioje ir gėlos kupinoje išpažintyje tokio elgesio priežastis paaiškino taip: „Ypač ilgėjausi jaunystės, debiuto, pirmos knygos, naujos pradžios. Pradėti iš naujo, gyventi iš naujo, būti kitam – tai man buvo didžiulė pagunda. <...> Mane buvo labai giliai persmelkusi seniausia protėjiška pagunda – daugybiškumo. Didžiulis gyvenimo visomis jo formomis alkis, o kiekvienas paragautas skonis tik dar labiau jį sužadindavo.“ O savo išpažintį R. Gary baigė šiais žodžiais: „Man buvo baisiai smagu. Iki pasimatymo ir ačiū.“
