Jums, ambasadorei, tenka aprėpti šešias Azijos šalis. Su kiek darbuotojų dalijatės šia atsakomybe?
Mūsų iš Lietuvos yra dešimt žmonių. Nuomojamės patalpas Pekine ir jau iš jų išaugome. Tikiuosi, ateityje mūsų valstybė pastatys Kinijoje ambasadai skirtą pastatą. Daugumos valstybių ambasados Kinijoje, palyginti su esančiomis kitose šalyse, yra pačios didžiausios, nes ši valstybė milžiniška, pasaulio šalys čia turi daug interesų, tad natūralu, kad dirba daug diplomatų.
Mūsų ambasada yra geroje privačios valdos teritorijoje. Netoliese įsikūrę kartvelai, dar kelios ambasados, Arabų lygos atstovybė. Šalia – dirbtinis ežeras, daug žalumos. Turime gražų kiemelį. Buvęs gyvenamasis namas nėra gerai pritaikytas įstaigai, bet mūsų ambasada jauki. Tai – lietuviška sala Kinijoje.
Ar ilgai jaukinotės Pekiną?
Aš lengvai, greitai apsiprantu, niekas manęs nešokiravo. Žinoma, gyvenant čia pasikeitė dydžio, atstumo, kiekio supratimas. Kas mums yra daug ir toli, kinams – vienas juokas. Čia per tris valandas nuskrendi į kitą provinciją, Europoje perskrendi tris valstybes.
Jūsų pavyzdys rodo, kad filologo profesija gali nuvesti ypač toli...
Mano gyvenimas labai keitėsi, dirbau įvairiose vietose, ėjau įvairias pareigas. Ir ne aš, o mane renkasi. Sakoma, jei teisingai elgiesi, sąžiningai, dorai dirbi, tai viskas gerai ir klojasi. Šalčininkų rajono laikraštyje pradėjau dirbti mokydamasi penktame kurse, rašydama bakalauro darbą. Nuo tada nesu nedirbusi ilgiau negu mėnesį. Kadangi teko ragauti žurnalisto duonos, retai atsisakau interviu, nes suprantu buvusių kolegų darbą. Tik puikiai žinau, kad galiu pasirinkti, apie ką kalbėti. Nė vienam žurnalistui Kinijoje nesu pasakiusi „ne“, būna savaičių, kai duodu po du ar daugiau interviu. Mūsų darbas – reklamuoti Lietuvą. Pramokau kinų kalbą.
Kas, kalbantis su Jumis, labiausiai domina kinų žurnalistus?
Kinų žurnalistai yra santūrūs, oficialūs, jie niekada nepateiks provokuojamų klausimų. Žinodami, kad pagal biotechnologijų pasiekimus esame šešiolikti pasaulyje, taip pat sparčiai tobuliname lazerines technologijas, domisi, kaip tokia maža valstybė sugeba tiek daug nuveikti mokslo ir technologijų srityse. Taip pat domisi mūsų kultūra, turizmu, krepšiniu.
Kinijoje beveik prieš 3-ejus metus, kai pradėjote ten dirbti ambasadore, įvyko Lietuvos kultūros proveržis.
Kinų kultūros ministras per mūsų kultūros ministrės vizitą sakė, kad šis procesas prilygsta Lietuvos kultūros karštinei Kinijoje. Mūsų kultūros atašė labai aktyvi. Beveik visi lietuvių teatrai jau yra rodę Kinijoje spektaklius, šiuolaikinio šokio teatriukai – po kelis per metus. Rugpjūčio pabaigoje Siane „Hamletą“ rodė Oskaro Koršunovo teatras. Pristatomi ir lietuvių dailė, fotografija, kinas, muzika. Neseniai išleistas specialus Lietuvos architektūrai skirtas iliustruotas žurnalas. Leidinys pristatytas Pekine esančiame garsiame Cinghua universitete (Tsinghua University). Profesoriai buvo nustebę, kad turime tokių gražių architektūros pavyzdžių. Kinus ypač žavi mūsų architektūros ir gamtos dermė.
Prieš dvejus metus minėjome Lietuvos ir Kinijos diplomatinių santykių 25-metį. Ant ta proga išleisto jubiliejinio voko puikuojasi krepšininkų figūros. Kodėl?
Kitais metais pasaulio krepšinio čempionatas vyks Kinijoje. Kinai Lietuvą sieja su krepšiniu ir būtent su treneriu Jonu Kazlausku. Ilgai lietuvio prototipas jiems buvo Jonas. Dabar pažįsta ir Donatą Motiejūną, nes jis žaidžia Šandongo provincijos klube „Golden Stars“. Gintaras Krapikas treniruos Nandzingo komandą „Monkey Kings“. Lietuvos krepšinio lyga pirmoji pasirašė tarptautinio bendradarbiavimo su Kinijos krepšinio asociacija sutartį ir taip supykdė kai kurias didžiųjų šalių asociacijas. Skaičiau, kad treniruotis į Lietuvą atvažiavę kinai supranta, jog jiems dar toli iki mūsų krepšinio, jie turi ko iš mūsų pasimokyti.
Kas Jums sunkiausia Pekine?
Pekinas – spūsčių miestas, sunku apskaičiuoti, per kiek laiko nuo taško A pasieksi tašką B. Vieni sako, kad čia gyvena 23, kiti – kad 32 milijonai žmonių. Į susitikimą gali tekti važiuoti pusantros valandos. Žinodama, kad nemažai laiko užtruksiu kelyje, pasiimu ką nors skaityti. Kita – oro užterštumas. Kai atvažiavau 2015-ųjų pabaigoje, žiema buvo tikrai baisi. Galvojau, kaip čia gyvensiu, nes oro užterštumo indeksas (AQI) buvo 700–900. Jei Vilniuje jis siekia 38, kyla baisus triukšmas. Butuose yra oro valytuvai, bet sunkiausia, kad negalima atidaryti langų. Ima trūkti deguonies, atidarai, įleidi oro, o tada reikia įjungti valytuvą. Ši žiema buvo gerokai geresnė, AQI tebuvo 200, kartais matėme ir žydro dangaus. Didžiuosiuose Kinijos miestuose oras ir vanduo nėra švarūs, bet kinai labai stengiasi padėtį pakeisti. Šią žiemą anglis keitė dujomis, labai ribojo automobilių kiekį gatvėse. Lyginėmis dienomis buvo leista važiuoti vienokius numerius turinčioms mašinoms, nelyginėmis – kitokius.
Ar kinai laikosi įstatymų?
Visko būna. Iš principo laikosi, bet, pavyzdžiui, vairuoja nedrausmingai. Nereguliuojamose pėsčiųjų perėjose niekas tavęs nepraleis. Vis dėlto Kinija yra valstybė, kurioje galioja griežtos subordinacijos taisyklės, didelė pagarba vyresniam žmogui. Jie stebisi, kad tarp mūsų politikų yra ir labai jaunų. Kinijoje tokių ministrų nėra, nes pareigas reikia užsitarnauti, pakopa po pakopos kaupti patirtį, įgyti autoritetą.
Ar pripratote prie kinų maisto?
Maistas čia visiškai kitoks nei mūsų, bet labai skanus, įvairus, kiekvienoje provincijoje – vis kitoks. Pavyzdžiui, Sičuano provincijoje populiarus labai aštrus, Junanio provincijoje galima paskanauti bulvinių blynų, jie patiekiami kaip užkandis. Kinai mėgsta grybus, bet šie auginami pramoniniu būdu. Čia daug puikaus maisto, bet kiekvieną dieną jo nevalgysi. Kai pasiilgstu europietiško, einu į vokiečių restoraną. Pekine jų yra kokie šeši, jie populiarūs ir tarp kinų, vietiniai mėgsta vokiškas dešreles, mėsą, alų. Čia yra ir čekų, kartvelų restoranų. Ne kartą esame kinus vaišinę lietuviškais patiekalais – cepelinais, šaltibarščiais. Virėjus mokėme gaminti kibinus, balandėlius, burokėlių salotas. O patys jie daro stebuklus su baklažanais, kitomis daržovėmis bei vaisiais. Kita vertus, kinai nėra ekologiški. Žemė ir vanduo užteršti. Grįžtu į Vilnių – ieškau butelio vandens, staiga atsimenu: čiagi galima gerti iš čiaupo.
Kokio maisto pasiilgstate?
Labai pasiilgstu varškės, kefyro, kitų pieno produktų. Mūsų pieno produktai kokybiški, o Kinijoje sūris, sviestas – prabangos prekės. Pienas importuojamas iš Europos, bet jis pagamintas iš pieno miltelių, visai kitoks nei pas mus. Šviežių nesaldžių jogurtų reikėtų paieškoti. Laiko tam neturiu, tad tenka verstis be pieno produktų. Grįžusi į Lietuvą atsigriebiu.
Ar mūsų žmonės dažnai kreipiasi į Lietuvos ambasadą pagalbos? Ar daug lietuvių gyvena Pekine?
Daugiausia lietuvių yra Šanchajuje ir Honkonge, jie dirba tarptautinėse kompanijose. Tikslaus skaičiaus nežinome, kadangi jie atvažiuoja ir išvažiuoja, nesiregistruoja. Pekine daugiau studentų. Su lietuviais susitinkame, jei kokia bėda ištinka ar ką pameta. Kai rengiame Kalėdų šventę, į ambasadą ateina maždaug 50 lietuvių, dauguma – mišrių šeimų atstovai. Lietuvių gyvena visose mano kuruojamose valstybėse.
Kada lietuviai paliko Kinijoje pirmuosius pėdsakus?
Pirmasis Kinijoje XVII a., Mingų dinastijos laikais, lankėsi Vilniaus burmistro sūnus lietuvis misionierius, švietėjas Andrius Rudamina. Jis gyveno Fudžou mieste, ten ir palaidotas. Charbine gyveno nemažai litvakų, čia buvo Lietuvos konsulatas. Įdomu tai, kad čia savo veiklą pradėjo japonų diplomatas Chiune Sugihara.
Yra susibroliavusių miestų. Tai – Vilnius ir Guangdžou, Šendženas, Klaipėda ir Čingdao, Alytus ir Ningbas, Kauno rajonas ir Dziašano apskritis. Kaip jie bendrauja?
Paklausėme savivaldybių atstovų, ar nori rasti partnerių Kinijoje. Bandžiau ieškoti pagal profilį, kad protingai bendradarbiaudami gautų naudos. Rokiškį „supiršom“ su Charbinu, nes abiejuose vystoma pieno gamyba. Birštonas draugauja su Džinanu, abu turi mineralinių vandenų. Hangdžou ir Druskininkai – konferencijų turizmo miestai. Tuoj bus penkiolika susigiminiavusių abiejų šalių miestų ir provincijų.
Į ką Lietuvoje krypsta kinų ir kitų Azijos šalių investuotojų akys?
Kinai labiausiai mėgsta investuoti į infrastruktūrą, bet mes neplėtojame tokių didelių projektų kaip jie. Pietų Korėjoje sparčiai auga turizmas, šios šalies gyventojai labai domisi mūsų dizaino, ekologiniais produktais.
Kinijos vartus atvėrėte Lietuvos pieno ir mėsos gamintojams...
Mūsų pienininkai, ypač sūrininkai, jau yra įkėlę koją į Kinijos rinką. Dešimt Lietuvos įmonių neseniai gavo leidimus į Honkongą įvežti mėsą, laukiame šaldytos jautienos, pašarų, šienainio, medaus importo leidimo. Bėda, kad negalime eksportuoti daug produkcijos. Negalime bent maža dalimi patenkinti net Vietnamo, kur yra apie 100 milijonų gyventojų, rinkos. Didieji prekybos tinklai kartais nepateikia užsakymo dėl to, kad mūsų gamintojai negali garantuoti, jog pristatys reikiamą kiekį produktų. Galėtume pamaitinti, ko gero, tik vieną Kinijos miestą.
Ar paprasta lietuviškai produkcijai tapti populiariai ir perkamai, neprapulti didelėje rinkoje?
Tikrai ne, reikia investuoti į reklamą. Džiaugiausi, kad mūsų virėjos dalyvavo Honkonge vykusiame maisto gamybos konkurse ir laimėjo bronzos medalį. Lietuvių virėjai reklamuoja ir mūsų maistą. Pavyzdžiui, kinai valgo sojų varškę, o pieno varškės nepripažįsta, tačiau pyragai iš pastarosios jiems skanūs. Vaikai mėgsta mūsų varškės sūrelius. Kinai nemažai keliauja, yra pasirengę daug ką išbandyti. Tik viešbučiai, kurie nori sulaukti svečių iš šios šalies, privalo atsižvelgti į tai, kad kinai per pusryčius niekada nevalgys duonos su sviestu ir sūriu, jiems įprasta – troškintos daržovės, koldūnai, sriuba.
Kiniško medaus apstu mūsų parduotuvių lentynose. Kodėl jie perka mūsiškį?
Nes mūsų medus geresnis. Kinai vertina kokybę ir puikiai supranta, kas yra ekologiškas produktas. Be to, labai myli savo vaikus, tad perka jiems viską, kas geriausia. Vaikiškos produkcijos gamintojai Kinijoje turi daug galimybių.
„Švari, tyra, elegantiška“ – taip apie Lietuvą yra pasakęs vienas kinų turizmo profesionalas. Ar Kinijos gyventojai renkasi Lietuvoje siūlomas sveikatingumo paslaugas?
Kinai šiuos dalykus labai mėgsta, jie važiuoja į Čekiją. Čekai gudriai pasireklamavo – pakvietė kvėpavimo problemų turinčius vaikus į kelias nemokamas stovyklas. Panašiai gali pasireklamuoti ir universitetai – tarkim, kad suteikia kelias stipendijas. Grąža – garantuota. Turime atkakliai dirbti. Kinų turistų pas mus atvažiuoja vis daugiau.
Ar kinai Lietuvą žino ir kaip gintaro šalį?
Gintaras Kinijoje brangus, bet labai mėgstamas, perkamas. Klausiau – kodėl. Ogi todėl, kad geltonas, primena auksą, yra natūralus. Be to, kinai turi perlų, pusbrangių akmenų, o gintaro neturi. Aiškinu apie gydomąsias gintaro savybes, jiems tai aktualu, nes dėl oro užterštumo daugelis turi kvėpavimo takų problemų.
Tradicinė kinų medicina pas mus vadinama netradicine. Ar Jums teko kreiptis pagalbos į kinų medikus?
Teko. Kinų medikai yra profesionalūs, šalyje daug tarptautinių klinikų, jose dirba ir kinai, ir vakariečiai. Netradicinė kinų medicina ypač vertinama Amerikoje ir Europoje. Vieno mūsų kolegos ambasadoriaus žmona medikė mokosi šios medicinos paslapčių. Norėčiau, kad mūsų ir kinų medicinos specialistai daugiau bendradarbiautų. Įdomu, kad ir Kinijoje, ir Lietuvoje didžiausias sergamumas yra tomis pačiomis ligomis. Kinai mėgsta plastines operacijas, tad šios srities mūsų specialistams tai – nebloga rinka. Jų spaudoje skaičiau, kad 70 proc. žmonių iki 30 metų planuoja plastines operacijas. Kinai didinasi akis, keičiasi skruostikaulius, kad atrodytų gražūs, nes konkurencija labai didelė.
Ar kinai gerai moka anglų kalbą?
Oficialių įstaigų darbuotojai kalba tik padedami vertėjo. Gatvėje anglų kalba beveik nesusikalbėsi. Jaunesni kinai puikiai naudojasi mobiliosiomis vertimo programėlėmis, taip jie ir komunikuoja su užsieniečiais. Kinijos gyventojai nenaudoja grynųjų pinigų, net močiutės turguje atsiskaito telefonu. Jie mėgsta elektronines parduotuves. Pilnas miestas motocikliukų su dėžėmis, visi veža ką nors – iš restoranų užsakytą maistą, prekes ir t. t.
Koks Jūsų laisvalaikis Pekine?
Man sunku pasakyti, kur baigiasi darbas ir kur prasideda laisvalaikis. Einu į renginius ir kaip privatus asmuo, ir kaip ambasadorė. Visada lankausi lietuvių renginiuose. Stengiuosi pamatyti kinų ar kitų šalių parodas, koncertus. Lietuvoje, net Vilniuje, kultūrinis gyvenimas kur kas dinamiškesnis negu Pekine. Čia bilietai į renginius labai brangūs, bet publika smalsi, viskuo domisi.
Kokių taisyklių pravartu laikytis bendraujant su vietiniais?
Vizitinę kortelę reikia paduoti ir paimti abiem rankomis. Negalima iškart įsikišti jos į kišenę ar rašyti ant jos pašnekovui matant. Būtina perskaityti, pasidomėti. Su verslo partneriais ir apskritai bendraujant privalu keistis dovanomis. Šios gali būti nebrangios, svarbu – labai gražiai įpakuotos. Mūsų verslininkai turi žinoti, kad net labai geras produktas, jei nėra gražiai supakuotas, kinams netenka pusės vertės. Reikia atsižvelgti į tai, kad kinai itin mėgsta ryškias spalvas – raudoną, geltoną, auksinę. Taip pat labai svarbu pietavimas. Jeigu pasirašai sutartį ir nepakvieti partnerių pietų, jie tai priims kaip įžeidimą. Svarbu ne valgymas, o bendravimas dalijantis maistu. Kinai tavęs nepavalgiusio niekada neišleis.
Ką Jūs dovanojate kinams?
Gintaro dirbinius. Mūsų lazerių specialistų paprašau pagaminti jų sritį pristatančių suvenyrų. Prisistatome kaip aukštųjų technologijų valstybė, o tai iliustruojančių dovanų nelabai turime, verta būtų į tai investuoti. Kartais dovanojame lietuviškų maisto produktų ar gėrimų. Vasarą Pekine yra apie 40 laipsnių karščio, saldainių nelabai įteiksi – ištirps. Liepą ir rugpjūtį patarčiau į Kiniją nevažiuoti.
Dirbote nuolatinės atstovybės prie UNESCO ambasadore, gyvenote Paryžiuje, dabar – Pekine. Ar įmanoma prisijaukinti svetimus miestus, susikurti laikinus namus svetur?
Esu smalsi, lengvai adaptuojuosi, mėgstu pažinti kitas kultūras, tradicijas. Daug keliaujantys žmonės išmoksta mažiau stebėtis, lengviau priima kitus, kitokius, yra atviresni... Jaunimui kelionė yra pati geriausia gyvenimo mokykla.
Paryžiuje gyvenau septynerius metus. Grįžti namo visada smagu, bet sudėtinga vėl išjudėti. Įsigyveni, ir vėl tenka pakuotis daiktus, bet tai neišvengiama, jei pasirinkai tokį darbą. Lietuvoje gera ir patogu gyventi. Jeigu žmonės gautų didesnius atlyginimus, patogesnės valstybės gyventi nerastum. Svarbiausia, kad patys daugiau galvotume apie tai, kas gera, o ne apie tai, kas bloga.
Iki tapote ambasadore, koordinavote Rytų partnerystės programas, buvote Azijos ir kitų šalių departamento direktore.
Buvau pusės pasaulio departamento direktore, – juokiuosi.
Ar aukštai keliate savo lūkesčių kartelę?
Būna, pavargstu, laisvų dienų neturiu, bet iš savęs reikalauju daug, iš kitų – taip pat. Kolegos tai žino. Labai patinka dirbti su tais, kurie mėgsta ir netingi dirbti. Diplomato darbas lemia daug svarbių dalykų. Kinijoje mes atidarome duris į Lietuvos kultūros, verslo, mokslo pasaulį. Kartais nesame itin matomi, esame toli, bet tie, kurie dirba su Kinija, supranta: jei ambasada blogai dirbs, ir jie turės bėdų. Esame tiltų statytojai. Jeigu tiltas netvirtai suręstas, sunku juo eiti.
Interviu „Moteriai“ esate sakiusi: „Geriausia keliauti remiantis pačiai į save.“ Ar niekada nesijaučiate vieniša?
Man nėra kada jaustis vienišai. Jeigu galiu nors dieną pabūti viena, patikėkit manim, džiaugiuosi! Kinijoje visą laiką esu tarp žmonių, o tai labai išsekina. Žinoma, svetimoje šalyje jautiesi kitaip, nes nėra artimųjų ir geriausių draugų, bet yra kolegos, susirandu naujų bičiulių. Turiu draugų iš kiekvieno savo gyvenimo tarpsnio. Stengiuosi su jais susitikti. Draugystę lengva prarasti, ypač – kai išvažiuoji dirbti toli, tad būtina ją palaikyti. Žmonės, ryšiai yra pagrindinis lobis.
Žinome, kad ambasadorių žmonos atlieka nemažai pareigų, padeda savo vyrams organizuoti priėmimus, dalyvauja labdaros veikloje. Kas Jums padeda?
Pati viską darau. Su ambasadoriais vyrais pajuokaujam, sakau: „Aš juk neturiu žmonos.“ Padeda kolegos. Iš maždaug 200 ambasadorių Kinijoje moterų yra tik 15. Šis postas nelengvas, bet moterys turi didelį privalumą – mus lengvai įsidėmi. O dar šviesiaplaukė!.. Beje, įkūrėme moterų ambasadorių klubą – viena kitą palaikom.
Kas Jus labiausiai palaiko?
Žinoma, šeima – mano tėvai, sesuo ir jos šeima. Esu pažadėjusi savo tėvams visada per Kalėdas grįžti namo ir savo pažadą tesiu, grįžtu du ar tris kartus per metus. Džiaugiuosi, kad tėveliai tebėra su mumis. Esu vyriausia duktė, turiu jaunėlę seserį. Ji gyvena Vilniuje ir tėvelius aplanko kur kas dažniau nei aš.
Ar diplomatas turi stengtis įtikti žmonėms?
Diplomatas turi būti mandagus. Kalbėti taip, kaip dera tokios profesijos žmogui, nes neapdairiai ištartas žodis gali sukelti įvairių pasekmių.
Kokia esate?
Esu perfekcionistė, bet ne pedantė. Pedantiškumas man yra sunkiai suprantamas dalykas. Problemų dėl vienaip ar kitaip pasuktos kėdės nematau (juokiasi). Man svarbi to, ką darau, prasmė. Ambasadoriaus darbas žavus tuo, kad turi rasti geriausius savo valstybės bruožus ir įtikinamai pasakoti apie tai kitiems. Ir man tai smagu, nes tikiu ir savo valstybe, ir jos žmonėmis.
Ar dažnai randate laiko pasidžiaugti savo pačios laimėjimais?
Smagu, kai matau veiklos rezultatą ir žinau, kaip visa tai prasidėjo, kaip iš sėklytės kai kas išdygo, auga, klesti. Arba kam nors padėti išnarplioti kokią kebeknę. Yra darbų, kuriems tenka skirti daug laiko ir pastangų, bet apie kuriuos garsiai nekalbame. Mūsų darbo rezultatai išryškėja ne iš karto ir nelabai greitai. Yra daug dalykų, kuriuos pamato ir apie juos pasako tik kitų šalių kolegos. Tada būna smagu.
Kuo vadovaujatės gyvenime?
Seniai, nuo spektaklio „Haroldas ir Modė“ laikų, turiu savo credo, jis nesikeičia: „Ir šitai praeis.“
Ko labiausiai nemėgstate?
Labai nemėgstu melagių ir intrigantų, o arogantiški žmonės mane juokina. Mano patirtis gyvenime yra tokia: kuo žmogus daugiau pasiekęs, tuo jis paprastesnis. Nes tiesiog neturi laiko tuštybei.
