Laukdama kavinėje gerokai vėluojančio Gyčio Ivanausko, o vėliau stebėdama, kaip jis, dėvintis aptemptus džinsus ir kepurę su snapeliu, iš po kurios sprūsta neklusni šviesi garbana, atsiprašinėdamas įsiveržia pro duris, pagalvoju, kad tebeturi kažką to maištaujančio „Ugnies veido“ paauglio ir įsimylėjusio Romeo, sliuogiančio į Džuljetos balkoną. Ir, ko gero, turės dar ilgai, nes kai kurie dalykai nesikeičia. Pavyzdžiui, jo polinkis visur vėluoti. Išgirdęs mano apgailestavimą, kad planuotas mūsų interviu laikas sutrumpėjo beveik valanda, tuoj pat kažkam perskambina, nukelia susitikimą, o pokalbiui įsibėgėjus ir visai jį atšaukia. „Juk dar paplepėsim, ar ne?“ – sako suokalbiškai šyptelėdamas. Lieka tik pasidžiaugti, kad spėjau įsisprausti į pirmąją jo dienotvarkės pusę.
Matau, Gyti, kad esate kaip reikiant užsilakstęs. Ką šiuo metu veikiate?
Dabar daugiausia laiko praleidžiu Kaune. Su režisieriumi Gintaru Varnu repetuojam „Getą“. Į tą spektaklį mane pakvietė šiek tiek vėliau, kai visi jau buvo pradėję repetuoti, tad turiu pasivyti kolegas. Kai režisierius paskambinęs pasakė, kad turi man vaidmenuką, pagalvojau, kad būsiu medis antroje eilėj, o, pasirodo, vaidmuo – vienas iš pagrindinių. Vaidinsiu Lėlininką. Nelengva, nes tenka kalbėti už du – save ir lėlę. Ir ta lėlė nėra jau tokia paprasta, vien žiopčiojanti – yra ir mimikos, ir charakteris. Tad kuriu du vaidmenis vienu metu, negana to, mokausi pilvakalbystės meno. Šį sezoną keliskart vaidinsiu spektaklyje „Lokys“, nemažai – „Domino“ teatre. Su Nele Savičenko Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje surinkome aktorių kursą, jaučiu, kad bus įdomu, nes ketinam juos mokytis daug naujų dalykų. Su Latvijos žvaigžde Guna Zariņa ir rusų aktoriumi Aleksandru Malikovu dar pradėjau repetuoti Rygoje statomame spektaklyje „Karas dar neprasidėjo“. Jį planuojama rodyti ir Lietuvoje. Tekstai – nuostabūs, kol kas kalbame rusiškai, bet neatmetame galimybės, kad spektaklyje skambės 4 kalbos, tarp jų – ir lietuvių. Šis vaidmuo – taip pat daugialypis. Esu vienas iš 3 personažų, jie 12-oje novelių nuolat keičiasi. Mane vilioja tokie neišbandyti horizontai, bandau save pastumti už įprastų ribų.
Turbūt savo ribas bandėte ir stodamas į Muzikos ir teatro akademijoje Anželikos Cholinos renkamą aktorių šokėjų kursą. Juk iki tol mokėtės dailės ir su šokiu neturėjote nieko bendra?
Įstojau tiesiai į antrą kursą, kai atsirado pora laisvų vietų. Kadangi patekau į Anželikos Cholinos kursą, į mano gyvenimą atėjo šokis. Iki tol nebuvau ragavęs baleto, nemokėjau padaryti špagato, bet to, matyt, ir nereikėjo. Tiesą sakant, net ir aktoriumi būti niekada nesvajojau. Nežinau, kodėl sugalvojau stoti. Mokykloje mokiausi dailės, vėliau ją studijavau M. K. Čiurlionio menų mokykloje. Baigęs, mąsčiau apie architektūrą, bet įstoti nepavyko, tad pradėjau studijuoti statybų inžineriją. Tiesa, po 3 mėnesių supratau, kad tai – ne man. Iš tikrųjų aktorių šokėjų kursą pasirinkau dėl Jono Vaitkaus, nes jis mums dėstė vaidybą.
Keista, bet vėliau Jūs nei šokote pas A. Choliną, nei vaidinote pas J. Vaitkų. Argi surinkti trupę iš savo studentų nėra įprasta praktika?
Nežinau, kodėl taip nutiko. Gal reikėtų paklausti jų? Šiaip jau šokau poroje A. Cholinos spektaklių... Taip jau nutiko, kad pirmieji mane pastebėjo ir manimi patikėjo Oskaras Koršunovas ir Gintaras Varnas. Jau pirmaisiais studijų metais Oskaras pakvietė mane atlikti Kurto vaidmenį spektaklyje „Ugnies veidas“.
Šiemet kaip tik su juo atsisveikinote. Koks jausmas ištarti „sudie“ vaidmeniui, kuris Jums buvo pirmas? Sunku ar kaip tik lengva baigti tam tikrą gyvenimo etapą?
Aišku, sunku. Labiau nei spektaklio baigties bijojau kitko – kad mano vaidmuo bus perduotas kam nors kitam. Taip nutiko su Oskaro Koršunovo spektaklio „Įstabioji ir graudžioji Romeo ir Džuljetos istorija“ Romeo. Skaudžiausia, kad tai sužinojau iš kažkokių reklamų. Manau, būtų buvę žmogiška paskambinti ir pranešti asmeniškai aktoriui apie pasikeitusius planus. Atvirai kalbant, niekada nesijaučiau per senas jaunuolio vaidmeniui. Manau, mano scenos partnerė Rasa Samuolytė – taip pat. Oskaras kažkada yra pasakęs: „Gytis su Rasa – dar visai nieko, ypač – jei žiūri iš toli.“ Manau, nuo scenos reikia nulipti, kol dar ne gėda. Man atrodo, kad mes laiku sustojom.
Vis dėlto svarbiausiu savo gyvenimo režisieriumi turbūt pavadintumėte Gintarą Varną? „Tolima šalis“, „Ruzvelto aikštė“, „Nusikaltimas ir bausmė“, „Nusiaubta šalis“, „Publika“, „Švyturys“ – visų šių spektaklių pagrindinius vaidmenis jis patikėjo Jums.
Gintaras Varnas mane pastebėjo dar per stojamuosius egzaminus. Pamatęs mane vaidinantį etiudą priėjo ir liepė būtinai pateikti dokumentus. Pasakiau, kad jau esu pateikęs. Po poros metų pakvietė vaidinti savo spektaklyje. Mes su Gintaru suprantam vienas kitą iš pusės žodžio. Kai žmonės ilgai kartu, jiems nereikia daug kalbėtis ar diskutuoti. Gerbiu jį už tai, kad niekada nepalieka aktoriaus vieno išplaukti. Jis myli savo aktorius. Tiesą sakant, manau, kad kiekvienas, net ir pats griežčiausias, režisierius savo aktorius myli, net jei niekada nepasako jiems „ačiū“.
O kodėl negalėtų nusiimti aureolės ir padėkoti? Vis daugiau aktorių atvirai kalba apie tai, kad lietuvių teatre klesti savotiškas režisierių kultas, prabyla apie seksualinį priekabiavimą...
Aš nenoriu stoti į kurią nors pusę, bet turbūt vis tiek teks. Man atrodo, kad nė viena save gerbianti moteris, nesvarbu, ar jai – 18, ar 28 metai, neis girta su vyno buteliu pas režisierių į namus pakalbėti apie meną. Nereikia šitų pasakų pasakoti ir staiga prisiminti jas po 10 metų. Jei dabar išlįstų visi tie, prie kurių neva priekabiavau, jau seniai sėdėčiau kalėjime. Aišku, teko ir man iš režisierių išgirsti savo adresu visko – ir necenzūrinės leksikos, o parėjus namo galvoti, kodėl turėjau tą š... išklausyti, jei kritiką buvo galima išsakyti ir gražiau. Yra aktorių, kurie dėl tokių dalykų apsižliumbia, bet aš režisieriaus pastabas, kad ir kokios grubios būtų, priimu ne kaip įžeidimą, o kaip paskatą tobulėti. Esu buvęs abiejose barikadų pusėse, suprantu režisieriaus atsakomybę dėl spektaklio. Natūralu, kad kartais jis pratrūksta. O aktoriai... Jie kaip dideli, ambicingi vaikai, visi labai nori jaustis svarbūs ir nepakartojami.
Gal dabar išgyvenam tam tikrą lūžį, kai aktorius tampa vis mažiau svarbus? Štai žiūrėjau „Lokį“ ir mąsčiau, ar aktorius nepradeda pralaimėti technologijoms ir specialiesiems efektams.
Mes to paties paklausėm „Lokio“ režisieriaus Łukaszo Twarkowskio. Jis atsakė, kad be aktorių teatras neįmanomas. Ir to užteko. Nemanau, kad efektai gali taip giliai paliesti žiūrovo širdį, kaip tai sugeba padaryti aktorius. Kita vertus, kodėl reikėtų laikyti aktorių Dievu ir manyti, kad jis svarbesnis už choreografą, garso režisierių, apšvietėją? Spektaklis – visų bendras kūrinys. Dirbdami su Łukaszu jautėmės kaip vienas kumštis, tai buvo nuostabus jausmas. Ir, beje, jis nė sykio nepakėlė balso. Tik kartą buvo pratrūkęs dėl techninių problemų. Aišku, laikai keičiasi. Socialiniai tinklai aktorius padarė lengvai pasiekiamus – atrodo, užtenka spustelėti mygtuką ir didžiausia žvaigždė atsiduria tarp tavo „draugų“.
Norite pasakyti, kad nesijaučiate garsus ir atpažįstamas?
Atpažįstamas – taip, bet Gedimino prospektu dar galiu eiti, gerbėjai nepuola po kojomis (juokiasi). Ir parduotuvėse niekas neužleidžia be eilės. Iš pradžių, kol dėmesys buvo nauja patirtis, labai patiko. Paskui pradėjo žiauriai erzinti. Dabar išmokau tai priimti kaip natūralią gyvenimo dalį, nesureikšminti to ir nesipiktinti. Smagu, kad kai kurie gerbėjai išdrįsta prieiti ir pagirti vaidmenį. Norėčiau pelnyti žmonių pagarbą už tai, ką darau, o ne už tai, koks esu. Nes tai, ką darau, lengviau kontroliuoti nei savo prigimtį.
Skamba taip, tarsi būtumėte neprognozuojamas...
Kartais norisi pasiųsti žmones, kaip čia švelniau pasakyti, kuo toliau... Ir pasiunčiu, nes su kvailiais terliotis tingiu. Nemanau, kad kokia nors boba iš provincijos turi teisę mane auklėti, lyg būčiau jos vaikas. Dar galiu pakentėti, kai kalbama apie mane, bet jei nepelnytai užpuolami man artimi žmonės, tuomet tikrai supykstu. Negatyvo mūsų visuomenėje yra per daug. Štai kad ir ta su fondu „Unicef“ susijusi istorija. Visi pradėjo pulti, kad mūsų žvaigždės, naudodamosi vargšais vaikais, tik reklamuojasi, bet argi ne svarbiau yra tai, kiek pinigų tų vaikų reikmėms jos padėjo surinkti? Arba štai neseniai įdėjau į savo feisbuko profilį nuotrauką, kur aš sėdžiu ant dramblio. Kad sušoko gyvūnų teisų gynėjai!.. Maniau, gyvą sudraskys. Bet jei tas dramblys į prieglaudą, netekęs motinos, pateko būdamas 5-erių, o dabar yra jau 25-erių, ir jis vis dar gyvas ir sveikas, gal ne taip blogai jis gyvena? Tegul suskaičiuoja visi, kiek šunų ir kačių namie laiko. Juk tai irgi yra gyvūnų išnaudojimas.
Nemėgstate kritikos?
Jei ji racionali ir pagrįsta, sugebu tai priimti ir netgi pasidarau tam tikras išvadas. Aišku, nepamirštu, kad net pati profesionaliausia kritika yra tik vieno žmogaus subjektyvi nuomonė, taigi neturėčiau su tuo susitapatinti 100 procentų. Nemėgstu, kai žmonės taškosi įžeidimais, kad tiesiog išlietų neigiamas emocijas. Kai pilamos pamazgos, norisi tą šūdo pilną kibirą užpilti jo savininkui ant galvos.
Turbūt daugiausia įžeidimų sulaukėte dėl Lolitos vaidmens Emilio Vėlyvio filme „Zero 3“ ir pasirodymo 2017 metų nacionalinėje „Eurovizijos“ atrankoje? Beje, ar nepikta, kad būtent šis vaidmuo Jus padarė garsų visoje Lietuvoje?
Jei būčiau naivus ir nepatyręs scenos naujokas, atlaikyti visas reakcijas būtų sunku. Bet aš žinojau, kur ėjau. Lolita man brangi kaip vienas mano vaidmenų. Gal jis ne toks rimtas kaip Raskolnikovo ar Romeo, bet džiaugiuosi, kad Dievas davė man gebėjimą vaidinti įvairius personažus. Suvaidinti lėkštoje komedijoje pilna koja ir su pasitikėjimu sugeba anaiptol ne kiekvienas aktorius. Mano širdis labiau linksta į rimtąją dramą, bet komediniai vaidmenys yra atsvara. Būtų sunku, jei vaidintum vien dramose. Laiptelis atgal yra tuomet, kai aktorius pradeda chaltūrinti, nebegerbti kolegų ir žiūrovų. Aš visada jaudinuosi lipdamas į sceną. Nors nesu uoliai tikintis, prieš kiekvieną spektaklį persižegnoju.
Pasakykite atvirai – tikėjotės laimėti „Euroviziją“ ar tai buvo tik filmo reklama? Nesijaučiate nejaukiai, kad išsišaipėte iš šio daugumai lietuvių kone švento konkurso?
Aišku, tikėjausi laimėti. Ir, manau, tai būtų išėję visiems į naudą, bent jau nebūtume likę Europoje nepastebėti ir nebūtų gėda. Buvo žmonių, kurie mano pasirodymą vadino scenos chuliganizmu ir reklama, bet iš tikrųjų ir filmas buvo kuriamas, ir „Eurovizijai“ ruošėmės vienu metu. Emilis Vėlyvis mane pastebėjo užsukęs į įrašų studiją ir sugalvojo manimi pakeisti Džordaną Butkutę. Ji turėjo vaidinti dainininkę, o aš – prodiuserį. Kadangi Džordana atsisakė, man teko vaidinti ir atlikėją, ir prodiuserį.
Esate minėjęs, kad į kiekvieną vaidmenį aktoriaus įdeda dalį savęs. Ne paslaptis, kad Jums gana dažnai tenka vaidinti transvestitus ir gėjus. Ir, beje, darote tai taip ironizuodamas, kad rizikuojate sunervinti ne tik homofobus, bet ir homoseksualus. Nebijote neigiamų reakcijų?
Tai, kad spektaklyje „Nusikaltimas ir bausmė“ vaidinu žudiką, anaiptol nereiškia, kad laisvalaikiu žudau žmonės. Tegul galvoja kas ką nori. Jei žmonėms patinka įsivaizduoti, kad aš kiaušinienę rytais kepu avėdamas aukštakulnius, negaliu jiems uždrausti. Ironija yra svarbus gyvenimo prieskonis, gaila žmonių, kurie jos nesupranta. Neketinu teisintis ar pasakoti asmeninio gyvenimo detalių, kad tai paneigčiau ar patvirtinčiau.
Kūriau labai daug sunkių vaidmenų, ir rizika nepajusti ribos tarp jų ir realaus gyvenimo buvo didelė. Peržengęs tą ribą gali išeiti iš proto. Tokių atvejų daug. Aš iš vaidmens išsivaduoju nusilenkdamas scenoje. Iš teatro išeinu jau būdamas Gytis. Kartais reikia ir stipresnės iškrovos. Po „Nusikaltimo ir bausmės“ premjeros grįžęs namo turėjau išsiraudoti, bet to užteko išleisti susitvenkusiai įtampai. Kiekvienas vaidmuo palieka randą širdyje. Arčiausiai manęs yra „Nusiaubtos šalies“ Parsifalis. Daug šviesaus liūdesio manyje liko ir iš Raskolnikovo. Ir skauda, ir gera, kad skauda.
Katarsis, kurio tikimės iš meno kūrinių, nuo skausmo neatsiejamas. Tik ar Jums nesusidaro įspūdis, kad to bandymo sužeisti scenoje darosi per daug? „Didis blogis“, „Lokis“, kuriuose vaidinate, – šokiruojantys spektakliai. Gal žiūrovai tapo pernelyg paviršutiniški, tad vienintelis būdas juos pažadinti – stipriai sukrėsti?
Bet argi karo, prievartos, neapykantos, keiksmažodžių nėra mūsų gyvenime? Spektaklis yra tarsi veidrodis, leidžiantis mums pamatyti pačius save. Nesakau, kad teatras turi būti tik toks. Jis yra įvairus – kaip ir gyvenimas. Pilna gražių spektaklių, kuriuose yra daug gėrio, grožio ir įkvėpimo; komedijų, į kurias einama pasijuokti ir atsipalaiduoti. Man pačiam labiau patinka, kai kūrinys priverčia susimąstyti, pasiknaisioti savyje. Taip žmogus išsivalo. Teatras neprivalo būti patogus.
Šiuo metu esate ant bangos, bet aktoriaus profesija pernelyg nepastovi, kad jaustumėte esąs saugus. Ar esate patyręs gilesnių duobių?
Žinoma. Prieš kelerius metus norėjau viską mesti ir važiuoti į Norvegiją braškių skinti, bet paskui pagalvojau: „Ten gi šalta. Gal braškės neauga?“ Man ilgai sekėsi. Nuo pat stojamųjų nereikėjo vaikščioti į kastingus, viskas klostėsi tarsi savaime – vieną vaidmenį vaidinu, kitam ruošiuosi. Atrodė, kad tai tęsis amžinai. Niekada neturėjau etato jokiame teatre. Bet prieš kelerius metus įkritau į savotišką duobę. Atrodė, kad man viskas tebėra gerai, bet kažkodėl niekas nesiūlo naujų vaidmenų. Mąsčiau – gal problema ta, kad įkūriau savo teatrą? Gal koją pakišo tai, kad pasirodžiau televizijos konkurse „Šok su manimi“ ir tapau žmogumi be paslapties? Gal įtakos turėjo mano amžius – jau nebesi jaunas herojus, bet tėvus vaidinti dar anksti? Užklupus krizei pagunda susisupti į chalatą yra labai didelė, bet rizikuoji toks ir likti. Spyriau sau į užpakalį. Prisiversdavau išeiti į žmones. Pasinėriau į savo teatro veiklą. Jei ne jis, būčiau uždusęs. Išmokau ne dvejoti, bet eiti ir daryti. Trenkti durimis ar užsikabinti kilpą ant kaklo labai paprasta. Prisimenu, skambinu mamai ir sakau: „Gal man nusižudyt?“ Mama sako: „Nežinau, kaip nori. Bet gal pagalvok apie tai, kad kažkam dėl to bus skaudu?“ Juodas humoras, bet jis padeda neišskysti.
Esate su mama labai artimi, daug apie ją pasakojate, bet nieko neteko girdėti apie Jūsų tėvą.
Tėčio jau nebeturiu, netekau dar studijuodamas. Jis buvo žinomas futbolininkas, Ukmergės „Vienybės“ klubo žvaigždė. Labai mylėjo mamą ir mane. Mama man buvo artimesnė, ji yra tokia pat kaip aš – prie meno, o tėtis buvo sportininkas. Bandžiau ir aš lankyti futbolą, dziudo, bet nugalėjo dailė. Mano tėvai manimi visiškai pasitikėjo, leido pačiam susivokti, ko noriu gyvenime. Prisimenu, kaip 13-os metų su draugais tranzuodavom į Vilnių nusipirkti dažų. Į M. K. Čiurlionio menų mokyklą įstojau tėvams nežinant. Kai grįžau ir pasakiau, nepatikėjo. Sako: „Tu ką, Vilniuje buvai?“
Dabar turėsite galimybę savo rankomis užauginti naują teatro kūrėjų kartą. Papasakokite, kas tas fizinis teatras, kurio kartu su N. Savičenko ketinate mokyti aktorius.
Buvusi mano dėstytoja Vesta Grabštaitė jau seniai ragino mane rinkti savo kursą. Šiemet kartu su ja statėme miuziklą „Eglė – žalčių karalienė“, aš rūpinausi choreografija, ir ji vėl man tai priminė. Taip sutapo, kad šiemet kurso nerinko nė vienas režisierius. Turiu šiek tiek pedagoginės patirties, 2 metus dėsčiau vaidybą ir šokį Vytauto Didžiojo universitete, bet dėstymo akademijoje praktikos ir patirties neturėjau, dėl to į pagalbą pasikviečiau Nelę. Labai ją myliu, su ja nebijau klysti. Tai be galo nuoširdus žmogus, kartais man atrodo, kad iš jos išoperuotas pykčio genas. Sudėliojom labai įdomią programą: studentai mokysis ne tik klasikinių šokių, bet ir kapueiros, hiphopo, vaidybos mokys net penki dėstytojai. Aktoriai bus auginami itin plataus profilio, – teatras nuolat kinta, tad kuo esi universalesnis, tuo lengviau jame rasti savo vietą. Norinčiųjų buvo 150, o nemokamų vietų – tik 12. Dabar turime daugiau kaip 20 įdomių, talentingų žmonių, tikiuosi, studentiška bohema jų nepasiglemš ir pavyks suformuoti savo teatro trupę.
Ar Gyčio Ivanausko teatras vis dar gyvas?
Įšaldytas. Jei kuri komercinį teatrą, pačiam išsilaikyti įmanoma, bet jei turi kitokių tikslų, be valstybės finansavimo sunku, tad kol kas veiklą pristabdėme. Aktyviai gyvenome netrumpai – 10 metų. Įkūriau šį teatrą, nes man nepatinka būti priklausomam. Troškau laisvės kurti. Turėti savo teatrą labai lengva: sumoki 450 litų (tais laikais) registravimo mokestį ir tu – jau direktorius, bet vienam jį išlaikyti ir priversti suktis nepaprasta. Buvau ir aktorius, ir režisierius, ir buhalteris. Įdomu išbandyti visus vaidmenis, bet dabar jau tingėčiau tai daryti. Mano pašaukimas – vaidinti ir statyti spektaklius.
O kaip asmeninis gyvenimas? Ar jam laiko lieka? Turite šalia kokią nors artimą sielą ar esate užkietėjęs vienišius? Kartą prisipažinote, kad, nors turite daug draugų, nėra kam paskambinti pirmą valandą nakties, jei tampa sunku.
Žmonės sujudo, ėmė siūlyti pagalbos telefonų numerius... Noriu visus nuraminti – turiu aš kam paskambinti. Turėti artimą žmogų, kuris norėtų eiti kartu į pasaulio kraštą, yra tam tikra prabanga, ir, ačiū Dievui, aš ją turiu. Bet taip pat svarbu išsaugoti nepriklausomybę. Galbūt taip, kad noriu vienu metu būti dviejose vietose, pasireiškia mano dvyniškas charakteris? Kažkokia šizofrenija. Dvilypumo mano gyvenime daug – štai ir vaidmenys tokie dvigubi, ir profesija šokėjas-aktorius. Nemoku paleisti žmonių. Man skaudu, kai santykiai su žmogumi, kuris tau buvo labai artimas, nežinia kodėl nutrūksta. Buitis gali sužlugdyti labai gražius dalykus.
Eini kartu į pasaulio kraštą, bet kelią pastoja neplautos kojinės ar purvinas kavos puodelis?
(Juokiasi.) Panašiai. Moku sudirbti net gražiausius dalykus, neskubu atskleisti savo jausmų. Galiu prisipažinti meilę ir apsisukęs įžeisti. Nežinau, iš ko tai kyla – baimės būti pažeidžiamam ar savanaudiškumo.
Norėtumėte turėti savo vaikų ar gal ką nors įsivaikinti?
Kai man buvo 25-eri, labai norėjau, bet gerai, kad tuomet neprisidirbau. Nors dabar, kai pagalvoju, jau turėčiau suaugusį sūnų ar dukrą, eitume sau dviese į naktinius klubus... Turėti suaugusį vaiką būtų gerai, bet jį auginti? Nežinau. Pasakysiu paprasčiau. Aš bandžiau laikyti šunį. Nepavyko. Atidaviau geriems žmonėms. Pamačiau, koks galiu būti piktas, šiurkštus ir griežtas. Pavyzdžiui, grįžtu ir matau, kad mano antikvarinė XVIII a. sofa negrįžtamai suniokota... Bet iš tiesų – ne šuo kaltas, o aš. Negali jo palikti vieno, reikia skirti dėmesio, auklėti, bet aš negaliu tuo pat metu būti ir aukle, ir teatre. Tegul nesupyksta man artimi žmonės, bet teatras man yra svarbiau už viską.
Nebijote vienišas baigti dienas senelių namuose?
Labai tikiuosi jaunas numirti, bet jaučiu, kad tempsiu ilgai. Kartais pagalvoju, kaip būtų gerai, pavyzdžiui, nukristi skrendant lėktuvu. Miršti greitai, be kančių, nespėjęs prisidirbti, visiems įkyrėti, nenužudytas ir nenusižudęs... Tik viens – ir viskas.
O gal ne viskas? Tikite pomirtiniu gyvenimu ir Dievu?
Nežinau, kas yra Dievas. Tikiu, kad mes nesame vien kūnas, o pasaulį sudaro ne tik tai, ką matome. Tikiu minčių energija ir tuo, kad viskas yra daugiau, nei kažkieno suformuota Dievo sąvoka, reinkarnacija ar kitos religinės sistemos. Begalybė nesuvokiama. Mes esame tik maži mikrobai ant Žemės paviršiaus, o ir Žemė – tik dulkelė kosmoso platybėse. Esame maža dalelytė kažko, o kas tas kažkas, turbūt niekada nesužinosime.
