Keli šimtai mokslinių straipsnių, 27 vadovėliai, 12 mokomųjų knygų, klinikinis, operacinis, pedagoginis darbas, – sunku net suvokti, kiek veiklos sugeba suderinti profesorė. Nors laiką skaičiuoja minutėmis, paprašyta duoti interviu, Kauno klinikų Akušerijos ir ginekologijos klinikos vadovė pasisiūlo atvykti į Vilnių, tik mandagiai pasiteirauja, ar ne per anksti bus devintą valandą – juk gydytojai pripratę anksti keltis, o žurnalistai dieną pradeda kur kas vėliau. Žvelgiant į giedrą šios moters veidą šmėkšteli mintis, kad prireikus nebūtų baisu atsidurti ligoninėje, jeigu ten būtų ji.
Už nuopelnus Lietuvos medicinai buvote apdovanota LDK Gedimino ordino Riterio kryžiumi. Bet sakykite, ką tokio ypatingo nuveikėte Kazachstane, kad ši šalis 2012-aisiais nusprendė Jus pagerbti Kazachstano Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos aukso medaliu „Už indėlį į Kazachstano sveikatos apsaugos vystymą“?
Tikrai dirbau ne viena, o su Kauno klinikų specialistų komanda. Pietų Kazachstane – didžiausiame šalies regione – buvo labai didelis nėščiųjų, gimdyvių, naujagimių ir kūdikių mirtingumas, ypač – kaimuose, kur, gimus vienam vaikui, moteris tuoj pat ima lauktis kito. Mūsų komanda vertino situaciją – gydymo įstaigose praleisdavome daug laiko, žiūrėdavome, kaip jie dirba, paskui konsultuodavome nuotoliniu būdu. Mums rūpėjo išsiaiškinti, kodėl jų sveikatos apsaugos sistema neleidžia medikams išvengti nelaimių ir klaidų. Visos moderniai mąstančios šalys kelia būtent šį klausimą, o ieškoti kalto gydytojo ir jį bausti – jau atgyvenęs požiūris. Aplaidumo negali būti, o klaidų buvo ir bus, todėl priežasčių reikia ieškoti giliau. Gal medikas neturi gero telefono ryšio, nemoka valdyti streso, gal trūksta mokymo, neveikia kraujo bankas ar reikia toli važiuoti iki specializuoto centro, gal negerai sužymėti medikamentai? Po mūsų konsultacijų pokyčiai Kazachstane buvo labai dideli, bet negaliu sakyti, kad situaciją pakeitėme visam laikui. Jokie užjūrio pranašai negali padaryti stebuklo. Kad rezultatas būtų stabilus, jiems teks susitvarkyti patiems.
Kolegos iš Kazachstano tikrai ne veltui kreipėsi pagalbos į lietuvius – spėju, turime kuo didžiuotis.
Kūdikių mirtingumas – vienas iš šalies socialinio ir ekonominio išsivystymo rodiklių. Šios srities statistika itin kruopšti, nieko nepaslėpsi, o mes tikrai esame daug pasiekę. 2016-aisiais Lietuvos kūdikių mirtingumo rodiklis buvo labai geras – 4 mirę 1000 gimusių gyvų, bet 2017-aisiais – toks, kokio dar niekada nėra buvę: 2,9. Kol kas tai – vienintelis išskirtinai geras šalies sveikatos apsaugos sistemos rodiklis, kuriuo galime pasigirti. O toks jis todėl, kad nuo 1992-ųjų turime gerai veikiančią nėščiųjų, gimdyvių ir naujagimių sveikatos priežiūros sistemą: įkurti du perinatologijos centrai su maksimaliai geriausiais naujagimių reanimacijos skyriais, nėščiųjų ir naujagimių pervežimo sistema ir kt. Nuo 1990 m. pagal PSO reikalavimą įvedėme vaisiaus registravimą, – nuo 22-os savaitės jis jau yra pilietis. Nesitenkiname vien kiekybiniais rodikliais – pradėjome registruoti ir kokybinius, jie leidžia daug išsamiau vertinti ir tobulinti mūsų teikiamų paslaugų kokybę.
Jei kas nors bloga nutinka nėščiajai ar naujagimiui, visuomenė reaguoja daug aštriau, nei mirus senam ar labai sunkiai sirgusiam žmogui. Kodėl?
Moters, motinos, gimdyvės, naujagimio ar kūdikio netektis – tai ne tik šeimos nelaimė ir sunkus išgyvenimas, bet ir didelis sukrėtimas visuomenei. Priežastys dažniausiai kur kas gilesnės nei konkrečiu atveju suteikta medicininė priežiūra. Tai – socialiniai veiksniai ir visos sistemos veikimo ypatumai.
Ką patyrė gimdymo namuose, moteris prisimena visą gyvenimą.
Tikrai, moteris bet kada su menkiausiomis smulkmenomis gali atpasakoti, kaip viskas vyko, šių atsiminimų neįmanoma ištrinti. To akušerėms ir gydytojams ginekologams svarbu nepamiršti. Privalome būti ne tik geri savo srities specialistai, bet ir profesionalai plačiąja prasme – turime bendrauti pacientėms suprantama kalba, nuolat informuoti apie gydymo eigą, būti moterų sveikatos advokatais ir pan. Kitų specialybių medikai pasišaipo, kad akušeriai ginekologai visą laiką kelia bangas – truputį kas, ir tuoj kviečiasi pasikonsultuoti chirurgus ar kardiologus. Mes iš tikrųjų taip dažnai elgiamės, bet tik todėl, kad norime užbėgti už akių nepageidaujamoms pasekmėms, nes, kaip jau minėjau, į mūsų nesėkmes žiūrima pro didinamąjį stiklą.
Visgi vis daugiau moterų nori gimdyti namie. Gal Jums žinomos priežastys?
Moterys nenori susidurti su medicinos mašina. Jos nori ramaus, bet kartu ir saugaus gimdymo. Tai gali suteikti akušerės. Deja, ši specialybė mūsų šalyje sumenkinta, netekusi savarankiškumo ir savo tikrosios esmės – sveikų moterų sveikatos priežiūros, bet ateis laikas, ir tai pasikeis. Tvirtai įrodyta, kad akušerė yra geriausias specialistas, kai reikia stebėti normalaus nėštumo eigą, suteikti šeimai reikiamų žinių jautriu laikotarpiu, mokyti ligų prevencijos. O gydytojo, tai yra akušerio ginekologo, reikia nėštumo ir gimdymo priežiūros taktikai sudaryti, sudėtingiems diagnostiniams ir gydymo veiksmams atlikti, ginekologinėmis ligomis sergančioms moterims konsultuoti ir gydyti. Taigi jiedu turi dirbti išvien. Svajoju, kad kada nors atsirastų ir bendruomenės akušerės – kaip šeimos gydytojo komandos narės. Patyrusių šios srities specialisčių, įgijusių ir aukštąjį išsilavinimą, tikrai labai daug.
Jus visada prisimenu kaip aktyvią sveikatos sistemos veikėją. Ar niekada nesvarstėte daryti ir politinės karjeros?
Visais laikais gydytojai gaudavo gerą išsilavinimą, būdavo mokomi kritinio mąstymo. Ne veltui tiek daug iškilių medikų buvo ir politikais, valstybės kūrėjais. Politika – susitarimo menas, reikia mokėti atsitraukti, o man toli gražu ne visada tai pavyksta, neturiu politikams dažnai būdingo įgūdžio viena galvoti, kita šnekėti, o trečia daryti. Mane kur kas labiau domina verslas. Gėriuosi žmonėmis, kurie sukuria verslo idėją, tiesiog va taip iš nieko ima ir padaro ką nors naudinga ne tik sau, bet ir visuomenei. Beje, medicinos studijos ir šioje srityje gali pravesti. Mano kurso draugas, dabar vienos stambios įmonės savininkas, labai remiantis mediciną, sako, kad vis dar sapnuoja operacinę, bet viskas, ko mokėsi, jam pravertė verslo srityje – kurdamas strategijas, į verslo reikalus jis žvelgia kaip gydytojas – nustato priežastį, išsiaiškina veiksnius, numato padarinius ir riziką.
Nuo sovietmečio apie verslą ir turtingus žmones turime neigiamą nuomonę, bet mūsų šalis gražėja todėl, kad čia kuriasi verslas. Tai – nuostabi kūrybos išraiška. Šiame gyvenime verslininke jau netapsiu, bet galbūt pavyks kitame. (Šypsosi.)
Vaikystėje lankėte muzikos mokyklą. Gal svajojote tapti muzike?
Juozo Naujalio muzikos gimnazijoje baigiau aštuonias fortepijono klases, bet nebūtų iš manęs muzikės. Mano sesuo griežia altu Lietuvos nacionaliniame simfoniniame orkestre, o aš nemėgstu net prisėsti paskambinti pačiai sau, nes suprantu, kaip smarkiai mano išgaunami garsai skiriasi nuo geros muzikos. Verčiau jau paklausyti profesionalų. Mėgstu koncertus, turiu prisipirkusi bilietų į naujojo 2018–2019 m. sezono transliacijas iš „Metropolitan Opera“. Jau yra susibūrusi nuolatinė medikų grupelė, visi kartu pažiūrime transliaciją, po to nueiname kur nors išgerti kavos ir pasidalyti įspūdžiais. Muzika nepaprastai daug duoda, kaip ir dailė ar kitos meno rūšys. Įrodyta, kad dailės pažinimas padeda išsiugdyti pastabumą labai smulkioms žmogaus elgesio detalėms, jo išvaizdos savitumui, o tai suteikia medikui daug naudingos informacijos, padeda ugdytis jutimus. Ne veltui prestižinėse vakarietiškose mokyklose būna privaloma kokia nors meno disciplina – teatras, muzika ar dailė. Na, žinoma, – ir sportas.
O pati ar mėgstate sportuoti?
Ilgai buvo taip, kad geriau knygą paskaitysiu, nei sportuosiu, bet po truputį požiūris pasikeitė. Su draugėmis pamėgome šiaurietišką ėjimą, lankiau jogos pratybas, šokau. Esu du kartus ėjusi Šv. Jokūbo keliu. Pirmąkart su draugėmis ėjome per Prancūzijos Pirėnus, kitais metais – nuo Porto iki Santjago di Kompostelos. Vieni žmonės eina šiuo keliu dėl dvasinių dalykų, o aš labiau norėjau pasitikrinti ištvermę, pasigrožėti gamta, miesteliais. Pakeliui sutinki labai solidaus amžiaus žmonių, jų pavyzdys įkvepia tikėjimą, kad ir pati ilgai galėsi būti aktyvi.
Daug metų dėstote Lietuvos sveikatos mokslų universitete. Ar Jums svarbu perduoti žinias jaunajai kartai?
Kiekvienas gydytojas, net ir dirbantis kaimo ambulatorijoje, yra ir dėstytojas. Jis tampa mokytoju savo jaunesniam kolegai, slaugytojai, kitiems komandos nariams. Kita vertus, ir pats gydytojas turi visą gyvenimą mokytis, nes žinios, sistemos nuolat keičiasi, – kol mokslinis ar mokomasis leidinys atspausdinamas, jis jau būna pasenęs. Užtat technologijos atvėrė daug naujų galimybių – klausomės podkastų, dalyvaujame virtualiose konferencijose. Dabar nebūtina dirbti universitetinėje klinikoje, kad galėtum tobulėti, nes žinios prieinamos kiekvienam, reikia tik būti smalsiam ir nesileisti sugniuždomam rutinos.
Ar laikotarpis medikams kelia specifinius reikalavimus?
Šiuolaikinėje visuomenėje gydytojas turi gerai išmanyti savo amatą, bet tik to jam jau nebepakanka. Tarkime, esi nepaprastai geras medikas, dirbi nuo ryto iki vakaro visas septynias savaitės dienas, beveik niekada neatostogauji. Kiek žmonių taip dirbdamas galėsi pagelbėti? Tiek, kiek jų pas tave pateks, o ar tinkamai pagelbėsi pervargęs? Daugybės pacientų tau neteks diagnozuoti ir gydyti, net jei ir labai norėsi. Vadinasi, sistema turi būti tokia, kad pacientai patektų laiku pas reikiamą specialistą. Dauguma problemų gali būti išspręstos pirminiame etape, sklandžiai dirbant visai šeimos gydytojų pagalbininkų komandai.
Veikiausiai medicinos sistemos mechanizmas priklauso ir nuo to, kaip ruošiami būsimieji gydytojai. Kokie procesai vyksta?
Anksčiau studentas buvo laikomas pasyviu klausytoju, kuris nieko nežino, todėl turi ateiti į auditoriją klausytis dėstytojo skaitomos paskaitos. Dabar siekiame, kad jie būtų aktyvūs mokymosi proceso dalyviai. Naudojame daug naujų mokymo būdų, pavyzdžiui, apverstos klasės (angl. flipped classroom). Daugumą teorinių paskaitų įrašėme suskaidę į dalis po 10–15 minučių, nes ilgiau sukaupti dėmesį sunku. Iš esmės viskas tas pats, kaip ir einant į paskaitą, tik įrašą galima kada nori sustabdyti, pakartoti. O į paskaitas studentai jai turi ateiti pasiruošę. Vis dažniau taikome įvairias simuliacijų technikas – studentai praktinių įgūdžių mokosi naudodamiesi muliažais, virtualiais treniruokliais.
Pacientai turbūt irgi keičiasi?
Pokyčiai jau vyksta, bet ryškiausi bus po kelerių metų. Jau seniai labai domiuosi įrodymais grįsta medicina (angl. evidence-based medicine). Pagal ją, yra trys labai svarbūs dalykai. Du jau aptarėme, tai – mokslo žinios, gydytojo mokymasis visą gyvenimą ir gydytojo profesinę intuiciją ugdanti klinikinė patirtis. O trečias itin svarbus dėmuo – pacientas, jo jutimai, intuicija, nuomonė. Pacientas turi aktyviai priimti sprendimą, todėl jam labai svarbu gerai suprasti, kas su juo vyksta, kokia numatoma operacija ir kokios galimos pasekmės. Visais laikais mylimiausi pacientų gydytojai yra tie, kurie moka suprantamai paaiškinti situaciją, tai yra kalbėti žmonių kalba. Jau dabar visame pasaulyje keičiasi vizito pas gydytoją struktūra – ilgėja ta dalis, kai jis kalbasi su pacientu ir aiškina. Šito mes dar mažai mokome studentus, bet stengiamės, kad komunikacijos įgūdžių jie įgytų praktikuodamiesi, jiems tai labai patinka.
Kiekvienam gydytojui tenka daugybę kartų išgyventi tą sunkią akimirką, kai ore pakimba skaudus paciento klausimas: „Už ką man?“
Turime būti labai sąžiningi ir tiesiog pasakyti, kad šito dar nežinome. Mūsų prietaisai dar labai grubūs, o mokslinių įrodymų apie kol kas neapčiuopiamus dalykus nėra.
Jums ir pačiai teko išgyventi sunkią ligą.
Aš ja ir dabar gyvenu. Nusprendžiau, kad mano kolegos turi žinoti, kas su manimi vyksta, todėl nieko nuo jų neslepiu. Gydymo svetur taip pat neieškojau, nes kolegos išmano ir gali viską, ką ir kitų šalių medikai. Net ir gydymo išlaidų kompensavimo mechanizmai Lietuvoje gerai sustyguoti. Visgi teko įveikti klasikinius etapus, kai savęs klausi – kodėl, ką ne taip padariau? Kai jau maniau, kad pasveikau, liga ir vėl atsinaujino. „Kodėl mane taip stabdo?“ – klausiau savęs. Patraukti tokius klausimus šalin nuo savęs – didelis ir labai sunkus darbas, bet jei pavyksta, atsiranda aštrumas džiaugsmo, kad šiandien yra gerai. Visada gali rinktis – skendėti sunkume ar gyventi tol, kol gyveni. Supratau – ir net fiziškai, kodėl bažnyčioje vieni kitiems po mišių linki ramybės. Būtent šis būvis mums yra pats reikalingiausias, teikiantis sveikatą fiziniam kūnui. Tik aplinka, net ir geranoriška, ramybę labai lengvai sudrumsčia.
Gyvenime man jau yra tekę patirti labai skaudžią netektį – į mokyklą ėjusį dešimtmetį sūnų nutrenkė užlėkęs automobilis. Vaikas mirė vietoje. Niekas manęs nebuvo mokęs, kaip susidoroti su skausmu atsidūrus tokioje situacijoje, tiesiog visa savimi supratau, kad negaliu nė minutei to išgyvenimo nuslopinti ir gerti raminamųjų, nes tai yra mano gyvenimas. Paskui vieni pirmųjų pradėjome taikyti tai klinikose – netekusioms kūdikio leisti išsiverkti, gedėti, atsisveikinti. Kai skausmingus išgyvenimus užslopini, paskui jie išlenda skausmais ir įvairiomis psichologinėmis problemomis. Taip jau yra, kad ne tik didžiausius džiaugsmus, koks yra gimimas, mums lemta patirti, bet ir skausmus. Juos reikia išmokti priimti ir išgyventi.
Praėjote visą moters kelią. Kaip jis atrodo iš gydytojos ginekologės perspektyvos?
Moters gyvenimas labai turtingas – transformacija vyksta kiekvieną mėnesį visą gyvenimą. Štai kodėl esame nenuspėjamos ir labai įdomios. Bet moteris reikia „ginkluoti“ žiniomis, kad žinotų, kas su jomis vyksta ir kodėl. Ypač tai svarbu paauglystės metais, kai vyksta didžiausios transformacijos.
Atėjus motinystės laikui, jei savęs dar nepažinai, tai per nėštumą, gimdymą ir žindymą daug ką suvoki, mąstymas keičiasi, visos pajautos aštrėja. Moterys tuo metu sąmoningai ar nesąmoningai sprendžia, kiek dėmesio skirs karjerai, kiek šeimai. Man šitoje srityje pasisekė, nes šalia buvo mama. Abu su vyru esame medikai, daug dirbome. Esu mamai labai dėkinga, kad, išvažiuodama į konferenciją, galėdavau būti rami. Jei būtume buvę tik mudu, siekti profesinių tikslų be artimųjų pagalbos būtų buvę labai sunku, o jei būčiau buvusi viena, net neįsivaizduoju, kaip būtų reikėję suderinti karjerą ir vaiko auginimą. Mus ginė sovietmečio nuostata, kad niekam neturi rodyti savo bėdų, niekam nerūpi, kad tavo vaikas mažas. Užtat, žiūrėdama į mūsų gražias, protingas rezidentes, labai žaviuosi šiuolaikinėmis moterimis – jos daug išmintingesnės. Geros studentės nesibaimina stabdyti karjeros ir atsiduoti motinystei, o įgūdžius puikiausiai atgauna grįžusios, tampa labai geromis gydytojomis. Visgi mūsų visuomenei dar labai daug reikia pasistengti, kad mamoms būtų sudarytos sąlygos gražiai auginti vaikus ir dirbti tiek, kiek jos gali.
Kai reprodukcinis moters laikotarpis baigiasi, įvyksta labai didelis lūžis. Aplinkiniai gal ne iš karto pamato pokyčius, bet pati moteris greitai pastebi. Kita vertus, branda turi daug privalumų. Su draugėmis pakalbame, kad niekada nekeistume dabartinio laikotarpio į jokį kitą. Nebereikia daiktų, vieni kitiems dovanojame koncertus, SPA procedūras, keliones. Į viską žiūrime su šypsena. Nuostabus rudens laikas.
