RACHEL AZARIA, valdančiajai Kneseto koalicijai priklausančios centro partijos „Kulanu“ narė
Apie kelią į politiką
„Niekada nemaniau, kad vieną dieną atsidursiu politikoje. Mano šeima nebuvo susijusi su šia sritimi, nebuvau politiška paauglystėje ir universitete. Po antrosios intifados (palestiniečių sukilimo) daug mano draugų paliko Jeruzalę. Tuo metu buvau ištekėjusi dviejų vaikų mama, ir mes nusprendėme pasilikti. Reikėjo kažką daryti, kad miestas taptų dinamiškesnis ir kiti jauni žmonės neišvažiuotų. Žinoma, kad pasiekti geriausių pokyčių galima per politiką. Taigi kandidatavau į miesto tarybą, ir mane išrinko. Buvau dvidešimt devynerių. Turėjau du vaikus, vėliau susilaukiau dar dviejų.
Per pirmąją savo kadenciją supratau, kad mūsų – mažų vaikų tėvų – niekas nemato, todėl ėmiau siekti, kad būtų pagerintas mažas atžalas auginančių šeimų gyvenimo lygis – būtų subsidijuojami darželiai, ikimokyklinės grupės, vaikų vasaros stovyklos. Dar vienas dalykas, su kuriuo kovojau, – tai moterų segregacija, arba atskyrimas, viešojoje erdvėje. Tuo metu Jeruzalėje daug galios turėjo radikalūs ultraortodoksai (itin religingi žydai). Pati esu ortodoksė, tačiau moderni, feministė. Kai mano portretą politinės reklamos tikslais atsisakė atspausti ant autobusų, nepasidaviau – kreipiausi į Aukščiausiąjį Teismą. Prasidėjo diskusija, ir mano pageidavimas buvo įvykdytas. Tada inicijavau didelę kampaniją prieš moterų išstūmimą iš viešosios erdvės. Šiandien to pasitaiko gerokai mažiau, o ir vyksta tai švelniau.“
Apie politinę veiklą
„Į nacionalinę politiką atėjau iš Jeruzalės vicemero kėdės. Inicijavau daug įstatymų, susijusių su tėvų teisėmis ir darbo aplinka, pavyzdžiui, kad mokamos motinystės atostogos truktų viena savaite ilgiau. Atostogos, nemokant išmokų, galėtų būti dar ilgesnės, tačiau moterims kiekviena savaitė labai brangi, nes iš vienos algos pragyventi neįmanoma, – Izraelyje dauguma moterų dirba. Inicijavau, kad būtų įteisintos tėvystės atostogos. Anksčiau vyrai galėjo gauti atostogų tik žmonų sąskaita, o dabar gali gauti dvi savaites mokamų atostogų, ir moterys tuo metu neprivalo grįžti į darbą. Vis dar nedaug tėčių pasinaudoja tokia galimybe, tačiau skaičiai auga ir artėja prie 1 proc. Vyrai vis labiau įsitraukia į vaikų auginimą, nemažai jų su savo atžalomis galima pamatyti popietėmis parkuose. Izraelyje gimstamumo vidurkis 3,3 yra aukščiausias rodiklis iš EBPO (Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos) šalių. Kodėl? Judaizmas yra į šeimą orientuota religija. Kiekvieną penktadienio vakarą visa šeima susirenka drauge, kartu vakarieniauja. Kita didelio gimstamumo priežastis, apie kurią daug nekalbama, yra baimė, kadangi mūsų gyvenimas nėra 100 proc. saugus. Be to, jei vieni turi vaikų, ir kiti nori jų turėti. Tai užkrečiama (juokiasi).
Be darbo santykių, man dar rūpi miestų planavimas. Kai Izraelis minės valstybės gyvavimo 100-metį, o tai nutiks 2048-aisiais, mūsų populiacija bus beveik dvigubai didesnė, tapsime tankiausiai gyvenama EBPO valstybe. Jei norime savo vaikams ir anūkams padovanoti gerą ateitį, turime viską perplanuoti ir užtikrinti, kad statybos augtų į aukštį, o ne plėstųsi į likusias atviras erdves.“
Apie moteris politikoje
„Žinau, kad Lietuvos prezidentė yra moteris. Tai nuostabu. Pagal moterų skaičių parlamente Izraelis atrodo neblogai, bet štai tarp dvidešimt trijų ministrų moterų yra tik keturios. Manau, kad dailiosios lyties atstovėms sunkiau būti išgirstoms visur, ne tik Izraelyje. Ultraortodoksų partijose moterų nėra, o jei kitos partijos narė nesutinka su tų partijų pageidavimais, negauna jų balso. Taigi, žvelgiant politiškai, išmintingiau yra moterų klausimų nejudinti. Aš stengiuosi su tokiu požiūriu kovoti – renkuosi sunkesnį kelią. Kartais politikas gali jaustis vienišas, tad svarbu išgirsti, ką daro kitos šalys, gauti daugiau galimybių suteikiančios paramos. Per Vilniuje vykusią konferenciją sėdėjau šalia Airijos atstovės. Ten aktualus abortų klausimas. Izraelyje tai – ne problema, bet iššūkių kelia santuokų ir skyrybų klausimas. Dar prieš tapdama politike dirbau su moterimis, negalinčiomis gauti skyrybų. Izraelyje santuoka ir skyrybos turi būti patvirtintos rabinų teismų. Tai reguliuoja halacha – žydų religinė teisė. Moteris išsiskirti gali tik tada, jei vyras sutinka. Smurtaujantys sutuoktiniai dažnai nori išlaikyti kontrolę per skyrybas. Žydų religinė teisė tokią galimybę suteikia, ir daugelis ja naudojasi, piktnaudžiauja. Rabinatas gali priversti vyrus sutikti skirtis, pavyzdžiui, pasodindami į kalėjimą, tačiau dažniausiai to nedaro. Suorganizavome didžiulę kampaniją, norėjome pakeisti įstatymus. To padaryti mums nepavyko, tačiau rabinatas pradėjo griežčiau elgtis su vyrais.“
Apie moteris kariuomenėje
„Kai dar buvau Jeruzalės tarybos narė, į mane kreipdavosi paauglės – jos nuogąstavo, kad jų galimybės dalyvauti karių atrankoje yra kitokios. Atrankos tvarka buvo pakeista – į interviu pradėtos kviesti ir merginos. Padarę bandomąjį testą įsitikinome, kad tai pasiteisino, – merginos buvo skiriamos į joms tinkamesnes pozicijas. Manau, kariuomenei reikia gerų kareivių, nesvarbu – vaikinų ar merginų. Labai didžiuojuosi, kad tarp tarnaujančių merginų – vis daugiau religingų. Aš pati užaugau religingoje šeimoje, ir jai mano tarnyba nebuvo savaime suprantamas dalykas. Kartą vykau į mokyklos organizuotą kelionę į Lenkiją. Su mumis buvo Holokaustą išgyvenęs asmuo, jis pasakė, kad šiandien mus saugo kariuomenė, tad turime ją branginti ir suprasti, jog ji suteikia mums galios. Kai grįžau namo, pasakiau tėčiui, kad noriu prisijungti prie kariuomenės. Tuo metu ji nelaikyta saugia, tinkama vieta ortodoksėms merginoms, nes buvo seksualinio priekabiavimo (dabar to gerokai mažiau). Viską aptarėme su šeima, ir tapau kareive mokytoja. Šiandien labai didžiuojuosi, kad religingos merginos eina į kariuomenę ir kad daug padalinių joms atviri.“
Apie savo šeimą
„Mano vyras yra labai uždaras žmogus. Aš taip pat neatvirauju, apie vaikus – irgi, mano feisbuko ar instagramo profiliuose nerasite jų nuotraukų. Manau, būtų neteisinga, jei mano šeima turėtų mokėti už tai, kad nusprendžiau būti viešas asmuo. Kartą vienas žurnalistas pasakė, esą sklinda gandas, jog esu netekėjusi ir neturiu keturių vaikų, nes niekas niekada jų nematė (juokiasi). Iš tikrųjų turiu keturis vaikus – 15-os, 11-os, 8-erių ir 5-erių metų. Vyresnioji domisi žmogaus, moterų teisėmis. Neseniai vienai pamokai ji parengė didelį pristatymą apie sufražistes, moterų balsavimo teisę, kitą projektą – apie afroamerikiečių teises, vergovę. Ar taps aktyviste, nežinau, nes jai taip pat sekasi dailė ir tikslieji mokslai. Dabar kaip tik skatiname jaunas merginas studijuoti tiksliuosius mokslus, taigi mano dukra turi įvairių galimybių. Suderinti motinystę ir karjerą man buvo labai sunku. Esame jauna, sparčiai augančios ekonomikos šalis, iššūkių mums kelia nedirbančios visuomenės grupės. Turime dirbti sunkiai ir daug valandų. Tai tikrai nelengva, turint mažų vaikų, reikia tiesiog stengtis išlaikyti galvą virš vandens.“
Apie Lietuvą ir Izraelį
„Abi šalys švenčia savo praeitį ir žvelgia į ateitį. Manau, tai, ką pasakiau Airijos parlamentarei, tinka ir Lietuvai: mūsų šalių nepriklausomybė nebuvo savaime suprantamas dalykas. To galėjo ir neįvykti, – pažvelkime kad ir į kurdus. Manau, tokiu atveju esi labai susijęs su savo praeitimi ir kartu kuri savo ateitį. Tai mus sieja. Tiek jūs, tiek mes šokame tango su praeitimi ir ateitimi.“
Michal Rozin, opozicinės kairės partijos „Meretz“ narė
Apie polinkį į politiką
„Politika domino mane nuo vaikystės kaip galimybė pakeisti visuomenę. Tai nereiškia, kad augau galvodama, jog tapsiu parlamentare, tiesiog norėjau prisidėti prie socialinio teisingumo ir lygybės kūrimo. Dėl šių priežasčių dar jaunystėje prisijungiau prie partijos, kuriai atstovauju ir dabar.“
Apie Izraelio ir palestiniečių konfliktą
„Į Knesetą atėjau vedama ideologijos, kad jei mes, žydų tauta, turime teisę į žydų valstybę, palestiniečiai taip pat turi teisę į palestiniečių valstybę. Dviejų valstybių sprendimą palaikau dėl dviejų priežasčių. Pirmiausia manau, kad galiausiai visi konfliktai bus vienaip ar kitaip išspręsti. Negalime tiesiog ignoruoti problemos, nes ji neišnyks, palestiniečiai nenustos reikalauti savo valstybės. Galimi du keliai: kovoti arba susitarti. Be to, mūsų protėviai įkūrė Izraelį, kad turėtų žydų valstybę. Jei prijungsime Vakarų krantą – teritoriją C, teritoriją A, teritoriją B ir jas paskelbsime Izraeliu, turėsime trims milijonams palestiniečių suteikti lygias teises, pilietybę. Kas tada bus su sionistine svajone? Todėl vienintelis man priimtinas sprendimas yra dviejų valstybių egzistavimas. Viena valstybė dviem tautoms būtų blogiausia sionistinės svajonės požiūriu.
Ko mums labiausiai reikia – tai drąsaus lyderio, kuris žengtų pirmą sunkų žingsnį. Manau, pastaruosius dvidešimt metų palestiniečiai turėjo Izraeliui labai patogų lyderį. Susitarimas jau galėjo būti pasiektas, tačiau kai viskas ramu, nejaučiame poreikio derėtis, o jei kas nors nutinka, sakome: „Matote, su jais negalima kalbėtis.“ Tai nereiškia, kad palestiniečiai nebuvo problemiški ir derybos buvo be trūkumų, tačiau Mahmoudas Abbasas dvidešimt metų laikėsi pažado neleisti smurtui ir terorui tapti derybų dalimi.“
Apie #MeToo
„Izraelyje #MeToo kampanija prasidėjo anksčiau nei kitur. Pirmiausia kaltinimai buvo pareikšti buvusiam prezidentui Moshei Katsavui (2010 m. M. Katsavas nuteistas kalėti septynerius metus dėl prievartavimo ir kitų nusikaltimų, – aut. past.), o prieš trejus metus Kneseto narys Yinonas Magalas atsistatydino dėl kaltinimų seksualiniu priekabiavimu feisbuke. Jei dabar paklaustumėte Kneseto nario, ar jis labiau norėtų būti apkaltintas seksualiniu priekabiavimu, ar pavogęs pinigus, jis rinktųsi pinigus. Seksualinis priekabiavimas Izraelyje šiandien yra už raudonos linijos.
Jaunos moterys nebijo sugriauti tylos, jos kur kas drąsesnės nei mano karta. #MeToo kampanija labai svarbi, tačiau teisinė sistema nepakankamai pritaikyta – daugiau kaip 80 proc. pareiškimų dėl seksualinio priekabiavimo atmetami. Likusi mažuma susitaria su kaltinamuoju, ir jis gauna minimalią bausmę. Jeigu vis dėlto prieinama iki teismo proceso, labai sunku stovėti prieš tą, kuris tave nuskriaudė, bei jo advokatus, kurie klausia sudėtingų klausimų, o teisėjai nėra pakankamai kompetentingi. Mums reikia, kad policininkai būtų jautresni, turėtų daugiau žinių, teisėjai būtų supratingesni, žinotų apie potrauminį sindromą.“
Apie politinę veiklą
„Du pagrindiniai dalykai, dėl kurių kovoju, yra seksualinis priekabiavimas ir smurtas bei pabėgėliai. Pavyzdžiui, kai kurie rabinai, guru, kiti dvasiniai lyderiai turi lytinių santykių su moterimis, šios jais tiki, garbina, ateina patarimų. Vienas rabinas iš šiaurės turėjo seksualinių santykių su daugiau nei dešimčia moterų. Joms sakydavo, kad jei su juo permiegos, gaus dvasinės naudos. Kai tam rabinui buvo pareikšti kaltinimai, prokurorai klausė, kokiu pagrindu yra kaltinamas, nes santykiavo suaugę žmonės, moterys pačios sutiko tai daryti. Mano iniciatyva įstatymas buvo pakeistas. Dabar galima teisti rabinus, dvasinius lyderius, nes jiems, panašiai kaip psichologams, draudžiama turėti lytinių santykių su savo klientais. Taip pat pasiūliau sukurti specialius seksualinius nusikaltimus nagrinėjančius teismus. Tokie egzistuoja Naujojoje Zelandijoje, Pietų Afrikoje, Indijoje, Niujorke. Taip pat – kad aukoms būtų suteikiama daugiau teisių, pavyzdžiui, kad jos galėtų liudyti kambaryje be kaltinamojo, – dabar tai gali daryti tik vaikai.
Labai didžiuojuosi, kad pavyko sutrukdyti Izraelio vyriausybei įgyvendinti planą iš šalies išsiųsti pabėgėlius. Nuvykau į Ruandą patikrinti, ar ten jie turės teisinį statusą, darbo leidimus, ar su jais bus gerai elgiamasi, ir supratau, kad ne.
Grįžusi pateikiau įrodymų. Tai buvo kaip sniego kamuolys: deportacija buvo sustabdyta, Kagamė (Ruandos prezidentas Paulas Kagamė, – aut. past.) nusprendė nepriimti iš Izraelio deportuotų žmonių. Stengiuosi pakeisti izraeliečių nusistatymą dėl prieglobsčio prašančių pabėgėlių. Daug žmonių tiki propaganda, kad jie – tik darbo migrantai, atvyko norėdami geresnio gyvenimo, kad gali grįžti atgal į Pietų Sudaną, Eritrėją... Bet Pietų Sudane vyksta genocidas, o Eritrėją valdo siaubingas lyderis, panašiai kaip Šiaurės Korėjoje. Pas mus yra tik dešimtys tūkstančių imigrantų, Europoje jų – milijonai. Užuot baudę pabėgėlius ir siuntę atgal, turime jais pasirūpinti, iki galės grįžti į savo šalis.“
Apie moteris politikoje ir kariuomenėje
„Ar moterims politikėms sunkiau būti išgirstoms nei vyrams, priklauso nuo temos. Jei kalbame apie saugumą, gynybą, žiniasklaida daugiau dėmesio greičiausiai skirs vyrams ir jų nuomonei. Ir net nesvarbu, jei tie vyrai niekada netarnavo kariuomenėje ar nekovojo kare. Panašiai yra su politine lygybe. Kai Tzipi Livni ir Shelly Yachimovich siekė ministro pirmininko posto, kritikai klausė: „Ką jos darys, kai naktį sulauks raudono telefono skambučio?“ Tai reiškia – kaip gebės susitvarkyti su saugumo iššūkiais?
Kariuomenėje taip pat trūksta lygybės, egzistuoja vadinamosios stiklinės lubos. Pagal 1995 m. priimtą įstatymą, moterys kariuomenėje gali gauti bet kokią poziciją, taip pat – ir kovinę, tačiau realiai dar ne visos kovinės pozicijos moterims atviros. Norėčiau, kad būtų taika ir mums nereikėtų kariuomenės. Nemanau, kad moterys turėtų svajoti tapti kovinėmis karėmis. To netrokštu ir aš, tačiau manau, kad kol taikos nėra ir karinė tarnyba privaloma, neteisinga, kad į kariuomenę pašaukta mano dukra galės tapti tik tuo, tuo ir tuo, o jos brolis – kuo nori. Be to, jei kariuomenėje eini vadovaujamas pareigas, vėliau tai suteikia privalumų civiliame darbe.“
Apie savo šeimą
„Man nebūtų pavykę be nuostabaus sutuoktinio, kokybiškų santykių namuose, tėvų ir artimųjų pagalbos. Poroje turi būti balansas, vaikai juk – mūsų abiejų. Daug moterų negali drąsiai pasakyti: „Mes esame lygūs.“ Dažnai tai sunku, nes šeima ir aplinkiniai tikisi, kad elgsiesi kitaip. Kai vyrą prašai pakeisti vaikui vystyklus, jis žiūri į tave ir sako: „Kokia tu bloga mama.“ Labai sunku tai atlaikyti ir atkirsti, kad vaikas yra ir jo, o tu nesi bloga mama. Kai posėdžiaujame iki antros valandos nakties, vyras parlamentaras gali prieiti prie manęs ir paklausti: „Kur tavo vaikai?“ Atsakau: „O kur tavo?“ „Žinoma, su mano žmona“, – sako jis. „Žinoma, su mano vyru“, – sakau aš. Jie nesupranta, mano, kad tai – ne tas pats.
Mano trys vaikai – 21-ų, 17-os ir 12-os metų – labai domisi, ką daro jų mama. Jauniausioji dukra mokykloje ką tik inicijavo protestą prieš sprendimą, kad mergaitės negali dėvėti šortų, ir mes ją labai palaikėme.“
Apie Lietuvą ir Izraelį
„Manau, mūsų dvišaliai santykiai yra nuostabūs. Lietuvos ir Izraelio tarpparlamentinių ryšių grupė, vadovaujama Emanuelio Zingerio, labai iniciatyvi. Jei pažvelgsime į mūsų istoriją, abi tautos yra patyrusios priespaudą, kovojo už savo laisvę, savo kalbą. Žinoma, istorija yra ir nelengva, ir nepatogi – daugybė žydų tautybės žmonių buvo ištremti, išžudyti. Pernai lankydamasi Lietuvoje dalyvavau labai emocingoje ceremonijoje Paneriuose. Mano senelis gyveno Lietuvos ir Lenkijos pasienyje, prieš išvykdamas į Izraelį kelerius metus mokėsi Vilniuje, gimnazijoje. Buvau čia atvykusi ir su tėvais, parodžiau tas vietas.
Turime mokytis iš istorijos ir sau priminti, kad ji gali pasikartoti, ir nebūtinai – žydų tautai. Tai neturėtų nutikti niekam pasaulyje, bet dabar tai vyksta Sirijoje, Pietų Sudane, kitose Afrikos vietose. Turime ten būti, kovoti su diktatūromis, genocidu, diskriminacija. Negalime apsitverti sienomis ir sakyti: „Tai – ne mano problema.“ Nenorite pabėgėlių? Padėkite nutraukti jų pilietinius karus. Padėkite žmonėms atgauti laisvę, teises. Turime pasimokyti iš Antrojo pasaulinio karo ir Holokausto. Tai neturėtų nutikti ne tik žydams, lietuviams ar rusams – tai neturėtų nutikti niekam.“
