Netrukus į šią elitine laikomą gimnaziją pradėjo prašytis ir lietuviai. Paklaustas, kaip pavyko pasiekti tokių rezultatų, ilgametis mokyklos direktorius Miša Jakobas (69 m.) mįslingai šypsosi ir tikina jokių stebuklingų metodikų nežinąs.
Apie Šolomo Aleichemo ORT gimnaziją teko girdėti nemažai. Vieni žavisi gera mokyklos atmosfera, puikiais brandos egzaminų rezultatais ir svajoja ten įtaisyti savo atžalas, kiti gąsdina itin griežta tvarka ir pasakoja apie direktorių, neva pasitinkantį visus mokinius prie durų ir negailestingai siunčiantį namo kiekvieną, kuris drįsta ateiti neplauta galva. Nenuostabu, kad skambindama direktoriui jaučiuosi kiek nedrąsiai, kaip pamokos neišmokusi mokinukė, bet jau nuo pirmo sakinio Miša Jakobas ima juokauti. „Kalbėsimės apie mokyklą? – jis atrodo kiek nusivylęs. – O aš maniau, kad moterims įdomiau sužinoti, koks aš žavus, tvarkingas ir galantiškas vyras...“ Ir, man nė nespėjus atsakyti, nuramina: „Nesijaudinkit, čia toks mano žydiškas humoras.“ Ką gi, reikia pripažinti, kad mano pašnekovas išties žavi įgimta elegancija, puikia iškalba ir galantiškumu. Bet ne iš piršto laužti ir gandai apie jo griežtumą bei išskirtinę meilę tvarkai.
Tai, kad Jūs, p. Miša Jakobai, esate vienintelės žydų mokyklos Lietuvoje direktorius – daugiau nei dėsninga. Kiek teko girdėti, Jūsų žydiškos giminės šaknys Lietuvoje yra gana gilios?
Jūs, ponia, turite išties unikalią galimybę kalbėti su žydu, kurio šaknys yra giliai Lietuvoje ir kuris kilęs iš Žemaitijos, Telšių miesto. Abu mano tėvai yra žydai ir jų tėvai – žydai. Mano pavardė yra vokiška. Tai reiškia, kad mano protėviai iš Vakarų Europos atvyko gana seniai, ne vėliau kaip prieš 200 metų. 1949 m. rugpjūtį išmušė ir mano atėjimo valanda – Jakobų šeimoje gimė sūnus. Žydams tai – labai reikšmingas įvykis. O ką jau kalbėti, jei sūnus yra pirmagimis ir dar Liūtas!.. Turėti sūnų svarbu, nes tik jis, mirus tėvui, per laidotuves gali skaityti specialią maldą – kadišą. Jei sūnaus nėra, ją sako rabinas. Ačiū Dievui, šios pareigos man dar neteko atlikti, nes mano tėvas tebėra gyvas. Jam šiuo metu 94 metai, jis gyvena Izraelyje. Matomės du kartus per metus, bet tėvas man skambina kiekvieną šeštadienį 7 val. 40 min., ir aš juokaudamas vadinu jį „Septyni 40“ – yra toks populiarus žydų šokis. Mano tėvas turi labai gerą atmintį. Ypač pastaruoju metu išgirstu iš jo daug dar negirdėtų praeities istorijų.
Su amžiumi ir pats vis dažniau mintimis grįžtu į praeitį, susimąstau apie nueitą kelią, apie tai, ką padariau ir ko nepadariau, ko reikėtų atsiprašyti, kam padėkoti. Esu pastebėjęs – jei kam nors duosi eurą, tai Dievas tau atsiųs tris. Todėl nereikia užgniaužti saujoje pinigų, geriau padėti vargšui. Šitos dvasinės vertybės atkeliavo iš mano tėvų. Mama visuomet skatino dalytis, sutepusi sumuštinį liepdavo pirma duoti atsikąsti draugui, nors patys gyvenom labai neturtingai.
Keista girdėti, kad Jūsų šeima stokojo pinigų. Stereotipiškai manoma, kad žydai visais laikais buvo turtingesni už kitus.
Yra toks stereotipas, bet jis visiškai nepagrįstas. Mes gyvenom beveik ubagiškai, kaip, beje, ir dauguma šeimų pokario laikais. Mūsų šeimoje dirbo tik tėvas. Jis buvo sunkvežimio vairuotojas. Mama įsidarbino tik tuomet, kai aš buvau devintoje klasėje. Ir tai – su skaudama širdimi. Retoje žydų šeimoje moterys dirbdavo, nes manė, kad namie jos reikalingesnės. Tėvas dažnai dejuodavo ir ragindavo mamą susirasti darbą, bet ji jo neklausydavo. Mama buvo puiki šeimininkė. Jei nusipirkdavo vištą, mes valgydavom ją tris dienas, ir vis kitokius patiekalus. Ji neišmesdavo nieko – nei kojyčių, nei skrandukų, mokėjo prigaminti skanėstų iš subprodukčių. Žydai moka taupyti ir teisingai paskirstyti pinigus. Matydavau, kaip kaimynų šeimose geriama, vargani uždirbami pinigai išleidžiami alkoholiui.
Mūsų tėvai visa, ką turėjo, atiduodavo mums. Augome trise, turiu dvi jaunesnes seseris. Neretai, kad būtume pamaitinti, tėvams tekdavo skolintis iki algos. Prisimenu, kai važiavau studijuoti į Šiaulių pedagoginį institutą, jie neturėjo pinigų net traukinio bilietui, tad pasiskolino 10 rublių ir davė man. Įsivaizduoju, kaip tėvą žemino tokia situacija, juk jis buvo kilęs iš gana pasiturinčios šeimos. Jakobai tarpukariu turėjo savo mašinų, autobusą, sunkvežimį. Jų neištrėmė vien dėl to, kad neturėjo samdinių, patys vairavo. Sovietų valdžia viską nacionalizavo, paliko tik fordą. Jis ir išgelbėjo tėvo šeimą, mat su šia mašina, vokiečiams jau įžengus į miestą, jie per Pskovą pabėgo į Rusijos gilumą. Mano senelis niekada nepripažino sovietų valdžios, vadino Staliną ūsočium ir su nostalgija prisimindavo Smetonos laikus. Močiutė taip pat kilusi iš kilmingos šeimos, anksti tapo našlaitė, bet visą laiką išsaugojo inteligenciją. Ji sakė, kad žmogų puošia plaukai ir batai, tad šie turi būti visada švarūs, o galva – išplauta. Tai ji man įkalė visiems laikams.
Tikra laimė, kad Jūsų tėvai išliko gyvi per Holokaustą, kai buvo sunaikinta daugiau kaip 90 proc. visų Lietuvos žydų.
Jiems tikrai labai pasisekė. Tėvas karo metu išgyveno, nes buvo mobilizuotas į Tarybinę armiją. Tuomet jam buvo vos 17 metų! Jam teko visko patirti, gulėti apkasuose, kulkoms švilpiant pro ausis ir matant, kaip aplink žūsta jo draugai, šliaužti į priešo apšaudomą teritoriją atnaujinti nutrūkusio ryšio – mat jis buvo ryšininkas. Ačiū Dievui, per karą išgyveno ne tik jis, bet ir jo tėvai. O štai mamos šeimos likimas susiklostė tragiškai. Ji turėjo 10 brolių ir seserų.
Sužinojusi, kad gresia sušaudymas, ragino juos visus slėptis, bet šeima nuolankiai pasitiko likimą, pabėgo tik mano mama. Manau, ji visą gyvenimą jautė kaltę, kad vienintelė liko gyva. Dažnai sėdėdavo liūdna, žvelgdama kažkur pro langą, įsmeigusi akis į tolį, o gal – į praeitį... Šiandien pats sau turiu daug priekaištų, kodėl aš neišklausinėjau visko. Mamos gelbėtojai nusipelnė būti įrašyti į istoriją. Išsislapstyti jai padėjo ne viena lietuvių šeima. Deja, žinau tik vieną gelbėtoją – kunigą Jurgį Galdiką. Mama niekada nėra sugrįžusi prie tos istorijos. Žinau tik tiek, kad ji 4 metus išsėdėjo rūsyje ir pražilo per vieną naktį.
Ar Jūsų tėvai buvo religingi žmonės, laikėsi žydiškų tradicijų?
Seneliai buvo labai religingi. Jie gyveno mūsų namo pirmame aukšte. Kalbėjo tik jidiš kalba. Žmonės sakydavo, kad Telšiuose aš geriausiai iš visų vaikų kalbu jidiš, nes dauguma neturėjo iš ko gyvai mokytis. Senelių dėka pažinau daug žydiškų tradicijų. Per šabą močiutė uždegdavo žvakes, o mane, kol neturėjau 13 metų, prašydavo atlikti vieną kitą darbelį, nes tokio amžiaus vaikai dar gali nesilaikyti Toros taisyklių. Šeštadienio vakarą jie aklinai uždarydavo visas langines, senelis užsidėdavo kipą ir melsdavosi lankstydamasis į 3 pasaulio puses. Močiutė laikėsi kašruto, senelis kepdavo macus, jų tais laikais nebuvo kur nusipirkti. Labai gerbiu savo senelius, nes puoselėti tikėjimą tais laikais buvo itin pavojinga. Mano tėvai nesilaikė tradicijų, esame net ir kiaulę pjovę – dėl to močiutė buvo ne juokais supykusi. Slėpdavau nuo jos, kad valgau lašinius ir kumpį, ir net tai, kad į burokėlių sriubą dedu grietinės – maišyti mėsiškus ir pieniškus valgius pagal kašrutą draudžiama. Dabar tam tikrų taisyklių laikausi tik dėl sveikatos: nepersivalgau, nevartoju alkoholio, nerūkau.
Kalbama, kad žydų meilė savo vaikams yra tokia besąlygiška ir begalinė, kad jie jaučiasi kaip maži dievukai. Ar tai patyrėte?
Žydams išties labiau būdinga lepinti vaikus. Lankydamasis Izraelyje stebiu, kaip ten elgiasi vaikai, ir, prisipažinsiu, ne viskas man patinka. Manau, dirbti mokytoju toje šalyje tikrai nelengva. Vis dėlto mūsų šeimoje to nebuvo. Mama mus mylėjo besąlygiškai, bet tėvas buvo gana griežtas. Esu gavęs nuo jo į kailį – tiesa, ne diržu, kaip daugelis mano bendraamžių lietuvių, bet ranka. Iki šiol jam priekaištauju, kad jis mane bausdavo ne visuomet pelnytai ir neretai – per griežtai. Aš buvau geras vaikas. Nedariau gėdos savo tėvams, buvau dėmesingas sūnus, pareigingas, gerai mokiausi. Mano tėvas nenorėjo, kad kartočiau jo likimą – būčiau kareivis arba vairuotojas. Jis sakė, kad mano rankos neskirtos fiziniam darbui, todėl skatino siekti išsilavinimo.
Abu mano tėvai buvo išauklėti smetoninėse mokyklose. Tėvas lankė žydų mokyklą Telšiuose, o mama – lietuvių mokyklą Veiviržėnuose. Puikiai kalbėjo lietuviškai, tik per tikybos pamokas eidavo pas rabiną.
Po karo, o neretai – ir dabar, dalis žydų tebėra linkę slėpti savo tautybę, kad išvengtų pašaipų, diskriminacijos. Ar Jūs esate patyręs antisemitinių išpuolių? Niekada nekilo minčių nuslėpti savo kilmę?
Aš manau, kad nepadoru ir negražu slėpti savo tautybę ar jos gėdytis. Pažįstu tokių šeimų, kurios keitė pavardes, įrašydavo kitą tautybę, o paskui atvedė vaiką pas mus į mokyklą. Sakydavau: „Pone, girdėjau, kad Jūs esate gruzinas. Kodėl tikitės pirmumo užrašyti vaiką į žydų mokyklą?“ Tam tikru metu ir man būtų buvę naudinga nutylėti kilmę. Esu ne kartą girdėjęs, kad nesvajočiau apie vadovaujamas pareigas, nes esu žydas ir dar sesuo išvykusi į Izraelį. Bet aš savo šaknų neišsižadėjau, ir dabar tai tapo mano privalumu. Būtų juokinga, jei būčiau mėginęs kažkuo apsimesti. Mus visi Telšiai pažinojo nuo senų laikų. Aišku, buvo skaudu klausytis įžeidžių eilėraštukų ar kai kas nors šaukdavo iš už kampo: „Žydas, žydas!“ Buitinio antisemitizmo netrūko. Vengdavau sakyti žodžius su „r“, nors kalbėjau gerai. O vaikai vis šaipėsi, liepdavo ištarti „kukurūzai“ ar pan. Prisimenu, kai kartą prieš Velykas dingo vaikas, pasklido kalbos, kad jį pagrobė žydai, nes reikia macams kraujo. Pasiskundėm mokytojai, o ji pasakė: „Ką gali žinoti... Gal taip ir buvo?“
Tąsyk su pusbroliu Iciku išėjom iš klasės ir negrįžom į mokyklą, kol mūsų neatsiprašė. Vis dėlto dažniausiai mano tėvai siūlydavo pasitraukti, duoti kelią, nesivelti į konfliktus ar muštynes. Gal dėl to, kad buvau fiziškai nelabai stiprus ir kovą vis tiek būčiau pralaimėjęs, o gal dėl tos giliai įsišaknijusios baimės, kuri po Holokausto įaugo į visų žydų kraują. Kai išžudoma visa tavo šeima ir per naktį nelieka pusės miesto gyventojų, negali jaustis saugus – nuolat lauki beldimo į duris ar kulkos į pakaušį. Tai jie perdavė ir mums, savo vaikams. Aš visą laiką kažko bijau. Mudviem su žmona iki šiol svarbu, kad šaldytuvas būtų pilnutėlis, nes pasąmoningai bijom bado. Vis dėlto reikia pripažinti, kad dauguma vaikų buvo man draugiški. Kartu žaisdavom, dalydavomės duonos kąsniu, aš padėdavau jiems mokytis.
Gal tuomet ir supratote, kad pedagoginė veikla – Jūsų pašaukimas?
Aš labai myliu savo darbą. Vertinu tai, kad Nepriklausomybė man davė šansą būti ne tik mokytoju, bet ir direktoriumi. Džiaugiuosi, kad išsivadavom iš to gniuždančio režimo, o į mano rankas buvo įduota vėliava ir paskui ją eina kiti. Mūsų mokykla tuoj švęs įkūrimo 30-metį. Iš pradžių jai vadovavo Simas Levinas, aš buvau pavaduotojas, o nuo 1991 m. tapau direktoriumi. Džiaugiuosi, kai sutinku savo buvusius mokinius gatvėje ir jie bėga manęs apkabinti. Aš nieko neatstumiu. Esu padėjęs ne vienam vaikui, ištraukęs iš narkomanijos ar kitokių žalingų įpročių liūno. Dabar jie laimingai gyvena. Turėjome ir autistę mergaitę. Buvo sunkumų, bet mūsų mokykloje ji pradėjo bendrauti, išmoko kepti pyragus, buvo kviečiama į draugų šventes, netgi turėjo visai neblogą humoro jausmą. Kai ką nors ne taip padarydavau, manęs klausdavo: „Direktoriau, o ką jums pasakys bendruomenė?“ Štai vakar man paskambino viena moteris. Pasakė, kad labai nori pasitarti su manimi dėl savo sūnaus problemų. Ta moteris negyvena Vilniuje, jos vaikas nelanko mūsų mokyklos, bet ji mane pasirinko kaip autoritetą. Vadinasi, einu teisingu keliu.
Jūsų vadovaujama gimnazija pagal brandos egzaminų rezultatus yra geriausiųjų dešimtuke, o tarp tų, kurios nedaro atrankos, 2016 m. Vilniuje užėmėte pirmąją vietą. Kokia Jūsų sėkmės paslaptis? Gal tikrai žydai iš prigimties gabesni nei lietuviai ar kitų tautybių vaikai?
Nepastebėjau, kad žydai būtų gabesni. Tiesiog jų tėvai nuo vaikystės daugiau dėmesio skiria vaikų talentams įžvelgti ir išvystyti. Aš ir lietuviams dažnai sakau: „Jei turite atliekamų pinigų, skirkite juos savo vaiko švietimui, o ne savo malonumams. Ši investicija visada atsiperka.“ Manau, kad negabių vaikų nėra. Pirmenybę teikiame žydams, nes toks buvo šios mokyklos įkūrimo tikslas – sutelkti žydus ir suteikti jiems reikiamą išsilavinimą. Jei lieka vietos, priimame ir kitų tautybių vaikus. Galiu atvirai pasakyti, kad tokia tvarka truputį išbalansuoja. Lietuviai ar rusai labiau stengiasi, nes vertina tai, kad jiems pavyko patekti į šią mokyklą, ir nori to pasitikėjimo neapvilti. Žydai savo privilegijomis linkę papiktnaudžiauti, jaučiasi vertingi savaime, nori viską gauti ant lėkštutės. Dėl to turiu nemažai pretenzijų žydų bendruomenei, neretai tenka auklėti ne tik vaikus, bet ir jų tėvus. Vis dėlto ypatingų metodinių paslapčių neturiu – pagarba ir bendradarbiavimas yra visa ko pagrindas.
Ar būna tokių vaikų, kurie mokykloje vis dėlto nepritampa?
Būna. Neneigiu, kad esu labai konservatyvus ir griežtas vadovas. Kai tėvai atveda savo vaikus, aiškiai pasakau, ko iš jų tikiuosi ir kokie mano reikalavimai. Tyčia juos išgąsdinu, kad suprastų, jog lengva nebus. Net ir žydų šeimos ne visos čia leidžia savo atžalas – gal kai kam norisi laisvesnės aplinkos, didesnio komforto. Žmonės mėgsta gyventi lengvai, bet čia – ne sanatorija. Mano reikalavimai paprasti – mokytis ir būti žmogumi. Mes turim susikibti rankomis – vaikas, jo tėvai, aš ir mokytojai. Ir visas rankas reikia laikyti tame pačiame aukštyje. Svarbu yra viskas – ir tai, kaip atrodai, ir tai, kaip kalbi. Jei ateisi pas darbdavį nusuktu kaklaraiščiu, neplauta galva ir nešvariomis panagėmis, jis tavęs nesamdys. Noriu, kad mano mokykloje vaikai būtų tvarkingi ir švarūs. Aš pats esu jiems pavyzdys. Niekada neateinu į darbą nesiskutęs, susiglamžiusiomis kelnėmis, be kaklaraiščio. Tokie buvo ir mano mokytojai – visada gražūs, švarūs, su kostiumais. Mus netgi nurengdavo ir tikrindavo švarą. Dabar sako, kad mes neturim teisės kištis į vaikų higienos įgūdžius. Bet mokykla – ne tvartas. Šiuolaikiniai tėvai neišmoko savo vaikų ne tik higienos, bet ir pagarbos vyresniems žmonėms, mokytojams, moterims. Retai matau vyrus, paduodančius ranką iš autobuso išlipančiai moteriai. Koncertų salėse į savo vietą daugelis braunasi atkišę užpakalius sėdintiesiems. Kita šiuolaikinio jaunimo bėda – noras be darbo kažką pasiekti. Tai neįmanoma. Svarbiausias vaikų darbas – mokytis, ir dėl to nedarau jokių nuolaidų.
Matau, kad esate vedęs. Papasakokite apie savo šeimą. Ar turite vaikų?
Esu vedęs, mano žmona Ema irgi žydė. Ji dirba bendruomenėje socialinį darbą, anksčiau dirbo Aplinkos apsaugos ministerijoje. Vaikų neturime. Manau, Dievas taip panorėjo, kad mylėčiau ne vieną ar du savo vaikus, o šimtus. Neslėpsiu, aš juos iš tikrųjų labai myliu. Nevaidinu direktoriaus, labiau noriu būti jiems kaip tėvas. Jei matau liūdną vaiką, visada prie jo prieinu. Jei budėdamas valgykloje pastebiu, kad kažkas neturi už ką nusipirkti bandelės, tylomis nuperku. Vaikai nebijo ateiti pas mane pasiskolinti pinigų. Visada atsiprašau, jei suprantu esąs neteisus. Neseniai vieną abiturientą net iki stotelės vijausi, nes pasijutau be reikalo jį išbaręs. Man svarbiausia, kad vaikai nemeluotų – nei man, nei savo tėvams. Kilus nesusipratimų, esu tarpininkas tarp mokinių ir mokytojų. Kad galėčiau priimti teisingą sprendimą, turiu žinoti tiesą. Kai žmogus yra teisingas, žmonės dėl jo griežtumo nepyksta.
Ar būna taip, kad stojate į mokinių pusę? Turėtų būti sunku suderinti besąlygišką pagarbą mokytojui ir aukštus reikalavimus jo profesionalumui.
Mokytojų yra įvairių – geresnių ir blogesnių, bet nėra absoliučiai blogų. Visi jie perduoda vaikams svarbias dvasines vertybes ir vien dėl to nusipelno pagarbos. O jei neaiškiai išdėsto dalyką ar neranda bendros kalbos su vaikais, kalbamės. Kartais sprendimas atsisakyti mokytojo duonos ir imtis kitos profesijos yra geriausias ne tik jo mokiniams, bet ir jam pačiam. Turime būti savikritiški. Deja, jau greitai neturėsime, iš ko rinktis, mums gresia rimtas gerų mokytojų deficitas, nes įvarėme juos į kampą savo nepagarba ir pastangų nevertu atlygiu.
Jūsų gimnazija – puikus tolerancijos skatinimo pavyzdys. Ne tik žydai, bet ir lietuviai čia noriai mokosi hebrajų kalbos, švenčia žydų šventes, valgo macus. Ar niekada nekyla konfliktų tautiniu pagrindu?
O kodėl turėtų kilti? Dabar žmonės daugiau keliauja, nėra tokie uždari kitoms kultūroms. Gyvename nuostabiu metu, kai niekam nedraudžiama puoselėti nacionalinių tradicijų, laikytis tikėjimo, švęsti religinių švenčių. Manau, lietuviams pažinti žydų kultūrą taip pat naudinga, kaip ir žydams – lietuvių. Reikia gerbti valstybę, kurioje gyveni, ir valdžią, kurią išsirenki. Galima ją kritikuoti, bet apipilti purvu ir pamazgomis yra nepilietiška. Didžiuojuosi tuo, kad esu litvakas. Mes išpuoselėjome europietišką kultūrą, švietimą, davėme pasauliui daug garsių žmonių, dailininkų, gydytojų, mokslininkų, rašytojų. Netgi dabartinę hebrajų kalbą vartoti pritaikė litvakas.
Jūsų tėvas ir dvi seserys gyvena Izraelyje. Kodėl Jūs neemigravote?
Mano labai geras draugas 1970 m. kvietė važiuoti kartu. 1981 m. išvyko ir viena mano sesuo. Ilgai svarsčiau, ką daryti. Iš pradžių manęs labai nenorėjo paleisti mama, buvau jos numylėtinis sūnelis. Kai netekau mamos ir netrukus po to išvyko į Izraelį tėvas bei antroji sesuo, mane čia laikančių šeimos saitų lyg ir neliko. Turbūt būčiau išvažiavęs ir aš, jei Lietuva nebūtų tapusi nepriklausoma. Pagaliau galėjom puoselėti tai, apie ką tarybiniais laikais nedrįsom kalbėti. Pradėjo kurtis žydų bendrija, tapau Vilniaus žydų bendruomenės pirmininku. Ėmėm galvoti apie mokyklą.
Tapau gerbiamu ir pripažintu žmogumi. Pelniau ne vieną apdovanojimą: ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Riterio kryžių, šventojo Kristoforo statulėlę už nuopelnu švietimui, Švietimo ir mokslo ministerijos garbės ženklą, Tautybių departamento garbės ženklą, medalį „Už nuopelnus Vilniui ir tautai“. Jaučiuosi čia reikalingas. Mano emigravęs draugas Izraelyje pasiekė labai daug, bet neseniai pripažino, kad mano sprendimas likti buvo teisingas. Nors Izraelyje ir aš galėjau pasiekti nemažai, bet tokios pagarbos ir pripažinimo, kaip čia, veikiausiai neturėčiau. Mes padarėme labai daug, kad pakeistume lietuvių santykius su žydais, žmonių požiūrį į Izraelį. Beje, mano šeima ten jaučiasi puikiai. Nieko nestokoja, tėvas turi net 11 proanūkių, yra labai šeimos mylimas. Izraelis – puiki ekonomiškai ir technologiškai pirmaujanti šalis. Vis dėlto reikia pripažinti, kad tai yra Rytai – su savo triukšmu, spalvomis, savitu bendravimo stiliumi. Man artimesnė Vakarų kultūra, juk joje formavausi ne tik aš, bet ir mano tėvai, seneliai, proseneliai. Patyriau, kad Lietuvos žydai tavęs niekada neparduos, yra garbingi. Vienas malonumas su jais bendrauti. Gaila tik, kad Lietuvos žydų Lietuvoje beveik nebelikę.
