Į susitikimą lauko kavinėje Milda Mitkutė atlekia tiesiai iš treniruotės ir iškart užsisako didžiulį sumuštinį. Sako, kad pasportavusi būna alkana kaip vilkas. Ji vilki paprastutę sportinę palaidinę, į akis nekrentančius šortus, ant pečių – kuprinė, veidas – nepaliestas makiažo, nagai – nelakuoti, pusilgius keliomis spalvomis nudažytus plaukus draiko vėjas... Nieko, visiškai nieko, kas galėtų sietis su klestinčios verslininkės įvaizdžiu.
Spauda mirga pranešimais apie stulbinamą „Vinted“ augimą per pastarąjį pusmetį – kad šios elektroninės prekybos įmonės pajamos padidėjo daugiau kaip 200 proc., kad ji turi dešimtis milijonų vartotojų, o metinė apyvarta siekia šimtus milijonų eurų, o Milda vis dar atrodo tokia pat paprasta kaip tuomet, kai aptikusi spintoje krūvą nenaudojamų daiktų sumąstė, jog juos galima būtų parduoti, ir su bendraminčiu Justu Janausku įkūrė portalą „Mano Drabužiai“.
Anuomet, kad turėtų kuo užpildyti šią interneto svetainę, Milda siuntė elektroninius laiškus draugams prašydama nufotografuoti ir įkelti savo nenaudojamus drabužius. Dabar platformoje „Vinted“ trokštamą daiktą gali rinktis iš 52 milijonų.
Milda, šiemet Jūsų kūdikis „Vinted“ švęs savo veiklos dešimtmetį. Kaip Jums atrodo, tai – daug ar mažai?
Tikrasis mūsų gimtadienis yra rugsėjo 16-ą, bet tuomet būna pats darbymetis, tad švęsime spalio mėnesį. Planuojame didelę šventę, tikrai paminėsime šį įvykį. Jubiliejai veikia. Tampi ir nostalgiška, ir analizuojanti. Retrospektyviai apžvelgi, ką nuveikei, ir kartu mąstai apie tai, kur norėtum eiti toliau. Tie 10 metų prabėgo labai greitai ir buvo išskirtinai intensyvūs – tiek darbo, tiek asmenine prasmėmis. Žmonėms rekomenduojama keisti darbovietę bent kas 5-erius metus, kad jų nepasiglemžtų rutina, bet per tuos 10 metų nejutau jokios rutinos ir poreikio ieškoti ko nors nauja.
Žinant, kokia nepastovi esu, tai yra beprotiškai ilgas pastovumo periodas. Iki tol nauja veikla man būdavo įdomi ne ilgiau kaip 2 mėnesius, bet šis darbas neleido užmigti. Kasmet kildavo vis naujų iššūkių. Iš pradžių tai buvo hobis, paskui jis tapo verslu, tuomet pradėjom plėstis į kitas šalis, sulaukėme stiprių investuotojų. Augo mūsų darbų apimtys, vartotojų skaičius, komanda ir ambicijos. Iš pradžių norėjome užkariauti Lietuvą, o paskui, kai sėkmė lydėjo Vokietijoje, – visą pasaulį.
Atrodo, kad Jums tai pavyko. Šiuo metu esate didžiausia tokio pobūdžio platforma pasaulyje. 10-yje šalių turite 20 milijonų vartotojų ir kasdien atsiranda 15 tūkstančių naujų. Kas minutę įkeliami 185 nauji drabužiai ir kas dvi sekundes kažkas nuperkama. Gal jau atėjo laikas stabtelėti ir pradėti džiaugtis tuo, ką turite?
Augti visada yra kur. Pirmaisiais metais džiūgavome, kad vartotojų skaičius užaugo nuo 1000 iki 5000. Dabar svajojam nuo 20 mln. jį užauginti iki 40 mln., ir tai padaryti kur kas sunkiau, nei padvigubinti tūkstantį. Kai mus pastebėjo didieji investuotojai – fondai „Accel Partner“, „Insight Venture Partners“, „Burda Media Group“, supratome, kad atradome kažką unikalaus ir turime galimybę tapti išties dideli. Aš iki šiol negaliu tiksliai pasakyti, kas lėmė mūsų sėkmę – juk panašių idėjų gimė ir kitų žmonių galvose. Manau, kad pirmiausia atsidūrėme laiku ir vietoje. Tuo metu prasidėjo ekonominė krizė, pradėta daug diskutuoti apie vartojimo bumą, tad idėja pirkti ir parduoti dėvėtus drabužius buvo ir ekologiška, ir ekonomiška.
Tiesa, pradėjusi ją įgyvendinti nesitikėjau, kad tai taps mano pragyvenimo šaltiniu ir pagrindine veikla. Studijavau Vilniaus dailės akademijoje kultūros vadybą, buvau pirmo kurso magistrantė. Darbo patirties beveik neturėjau, – buvau dirbusi tris mėnesius padavėja ir šiek tiek turizmo srityje. Apie verslą neišmaniau nieko. Svajojau, baigusi mokslus, nusipirkti bilietą į Vietnamą ir pradėti nuo šios šalies kelionę po pasaulį. Bet tuomet portalas „Mano Drabužiai“ pradėjo taip augti, kad idėjos apie kelionę teko atsisakyti. Per tą laiką buvo visko – ir džiaugsmo akimirkų, ir sunkesnių periodų, bet dabar akivaizdu, kad einame teisingu keliu.
Praėjusiais metais žiniasklaidoje pasirodė informacija, kad mažinate darbuotojų skaičių, uždarote biurus užsienyje, pakeitėte generalinį direktorių... Bet nuo rudens vėl staiga pradėjote augti. Ar tiesa, kad prieš metus išgyvenote krizę?
Kai tendencingai sudėlioji faktus, išties gali taip atrodyti, bet iš tikrųjų jokios krizės nebuvo, tiesiog optimizavome situaciją. Tai, kad uždarėme biurą Paryžiuje, nereiškia, kad šioje šalyje mums blogai sekasi, – Prancūzijoje turime itin daug vartotojų. Dabar biurus turime tik Lietuvoje ir Berlyne. Kodėl Berlynas? Tiesiog ten lengviau nei į Lietuvą prisikviesti dirbti aukšto lygio specialistų iš viso pasaulio. Labai didžiuojuosi „Vinted“ komanda. Tai mano šeima. Einu per mūsų biuro patalpas ir džiaugiuosi, nes aplink matau vien žmones, kurie mane įkvepia. Visi – protingi, įdomūs, moka atsakingai naudotis laisve, dega troškimu kurti.
Kai pernai mažinome darbuotojų skaičių, buvo sunku su kai kuriais jų atsisveikinti. Deja, keičiantis verslo modeliui, turi keistis ir darbuotojai – kai kurių specialybių tiesiog nebereikia, tad tenka žmogaus atsisakyti. Tai, ką darėme pernai, buvo sąmoningai apgalvota strategija, tie pokyčiai buvo suplanuoti, o naujas verslo modelis buvo tikrinamas dvejus metus. Startuoliai kiek skiriasi nuo tradicinio verslo – jie gimsta iš inovatyvios idėjos, turi greitai augti, ir tik tuomet imama galvoti, kaip gauti pelno. Todėl ir investuotojų ieškojome tokių, kurie būtų orientuoti į ilgalaikius tikslus. Mes augome labai greitai, bet kiek gali gyventi iš kitų kišenės? Norisi ir pačiam save išlaikyti. Mūsų darbuotojai sakė, kad tai juos motyvuotų. Tai, kad tapome pelninga įmone, mus paskatino psichologiškai, užėmėme stipresnę poziciją verslo pasaulyje. Dabar „Vinted“ sparčiausiai auga savo istorijoje, prasidėjo mūsų aukso amžius.
Pagaliau galite save laikyti turtinga moterimi?
Turtinga? Skamba taip keistai... Niekada nesvarsčiau, ar esu turtinga. Dirbti mėgstamą darbą man visada buvo svarbiau, nei uždirbti pinigus. Aišku, meluočiau, jei sakyčiau, kad pinigai man visai nerūpi. Pirmiausia jie suteikia saugumo. Man svarbu gebėti save išlaikyti. Antra, tai yra laisvė. Dabar aš galiu sau leisti padaryti pauzę, išbandyti kitokias veiklas. Vis dėlto svarbiausia, kad jie suteikia galimybę dalytis. Juk pačiam žmogui daug nereikia – ar uždirbi vieną milijoną, ar dešimt, skrandį turi tik vieną. O štai galimybės padėti yra neribotos, išdalyti gali ir 20 milijonų ir vis tiek bus kam galėtum dar padėti.
Tiesa, dabar nenorėčiau dalyti daiktų, norisi investuoti į prasmingesnius dalykus, duoti ne žuvį, o meškerę. Manau, geriau vaikui iš vaikų namų ne nupirkti žaislą, o praleisti su juo kelias valandas. Jei pati tai daryti neturiu laiko, galiu pasamdyti auklę, kad ji kelias valandas per dieną panešiotų kūdikėlius. Tokių minčių turiu daug, tik jos dar neišgrynintos. Moku suburti reikiamus žmones, turiu finansinių galimybių, tad nuveikti galiu nemažai. Vis dėlto didžiausias mano turtas yra artimi žmonės, šeima, vidinė harmonija. Ją atrasti nebuvo labai lengva.
Ką apie save nauja sužinojote per tuos 10 metų? Kas buvo sunkiausia?
Keisti save. Supratau, kad nebegaliu būti ta spontaniška, į menus linkusi pankė. Turėjau išmokti disciplinos. Kai verslas tampa globalus, vien entuziazmu toli nenuvažiuosi. Vienu metu suvokiau, kad „Vinted“ auga greičiau nei aš, ir tai buvo vienas skaudžiausių ir kartu labiausiai auginančių potyrių. Pasinėriau į darboholizmą, ardavau iki išnaktų, bet tai nepadėjo. Dabar žinau, kad darboholizmas nėra joks privalumas, tai veikiau būdas pabėgti nuo savęs, įrodyti sau ir kitiems, kad esi svarbus, nors toks nesijauti. Galiausiai tai išsekina, galutinai prarandi kūrybiškumą ir pasitikėjimą savimi. Buvau taip iki ausų pasinėrusi į darbą, kad bijodavau sutikti gatvėje kokį nors seną pažįstamą, nes nežinojau, ką jam pasakyti, jei paklaus, kaip gyvenu. Apie darbą nei jam įdomu būtų klausytis, nei man įdomu kalbėti, o nieko kito tuo metu mano gyvenime nevyko.
Dabar išmokau dirbti ne sunkiai, o išmaniai (angl. Work Smart, Not Hard). Turėjau įveikti ir tam tikras iš vaikystės atėjusias neįsisąmonintas nuostatas. Tada verslas buvo laikomas kažkuo nešvariu, į verslininkus buvo žiūrima su nepasitikėjimu. Tad ir aš iš pradžių net vengiau save vadinti verslininke. Ilgainiui išmokau pasakyti „ne“, atsiriboti nuo kitų žmonių nuomonės. Prisimenu, kaip bijodavau atrodyti nekompetentinga, arogantiška, pernelyg kvaila ar, priešingai, – pernelyg protinga. Ilgainiui supratau, kad kiekvienas mano žodis ar veiksmas bus interpretuojamas skirtingai, bet nėra prasmės eikvoti savo laiko ir energijos tam analizuoti, neigti ar pan. Bandydamas prisitaikyti, keiti savo asmenybę, ilgainiui net pats imi nesuprasti, kas iš tikrųjų esi ir ko nori.
Pamažu ėmiau labiau pasitikėti savimi, žinau, kaip elgtis, kai nežinai atsakymo. Nepuolu į paniką, o tiesiog racionaliai susidėlioju, ko nežinau ir kur galėčiau ieškoti informacijos. „Vinted“ mane sukūrė ir kaip profesionalą, ir kaip žmogų. Dabar esu pasitraukusi iš aktyvios veiklos, jau dvejus metus esu motinystės atostogose. Domiuosi tuo, kas vyksta įmonėje, dalyvauju vakarėliuose, esu akcininkė, bet vadinu šį periodą kūrybinėmis atostogomis. Dabar ne tik prisimenu draugų gimtadienius, bet ir turiu laiko paskambinti ir pasikalbėti. Mėgaujuosi galėdama daugiau dėmesio skirti sau ir šeimai.
Atrodo, kad Jūs į viską linkusi nerti stačia galva ir išsemti iki dugno: jei dirbate, tai iki užsimiršimo, jei gimdote – tai vieną po kito. Jūsų vyresnėliui Matui (1 m. 9 mėn.) buvo vos keli mėnesiai, kai pastojote antrą kartą. Dabar sūpuojate 6 mėnesių Juozą ir užsiminėte apie planuojamą trečią atžalą.
Tikra tiesa. Gyvenu etapais. Nenoriu 15 metų praleisti tarp vystyklų, tad manau, kad šiuo etapu gimdysiu vaikus, o kai jie paaugs, pamąstysiu, ką noriu veikti toliau. Abu su Donatu norime gausios šeimos, svajojame apie vaikų ir gyvūnų pilnus namus. Turime viziją, kaip galėtų atrodyti mūsų Kūčios senatvėje, ir abu matome prie stalo didelį pulką vaikų ir vaikaičių. Kol kas esame nutarę bent jau neviršyti 6 vaikų skaičiaus, bet, gimus kiekvienam vaikui, šiuos planus peržiūrime iš naujo (juokiasi). Aišku, nesakau, kad visus vaikus būtinai gimdysiu, turime minčių ir apie įsivaikinimą.
Suvokimas, kad mano gyvenimas nėra vien darbas, pirmąsyk aplankė prieš porą metų, žvelgiant į kolegės kūdikį.
Susimąsčiau apie tai, kas esu. Ar „Vinted“ vardas yra viskas, ką norėčiau palikti? Pajutau, kad noriu šeimos. Man tikrai labai patiko mano darbas, jis teikė malonumą, leido augti. Negalėčiau sakyti, kad visai išsisėmiau, bet ne veltui sakoma, kad iš baliaus reikia išeiti, kol dar linksma. Jei paklaustumėte manęs, ką darančią matau save po kokių 5-erių metų, nežinočiau, ką atsakyti. Bandau labai įvairius vaidmenis, grąžinu skolas sau. Šiuo metu dar studijuoju finansus ISM vadovų magistrantūroje, lankau keramikos studiją, skaitau paskaitas mokiniams ir studentams. Neseniai atradau naują aistrą – apželdinimą. Galvoju padirbėti praktikante kokioje nors apželdinimo įmonėje, kad suprasčiau svarbiausius principus.
Oho, kiek veiklos! Kam Jums tiek visko reikia?
Man patinka naujos patirtys, ir nebūtinai tai turi tapti profesija. Štai keramika man yra savotiška meditacija ir kartu tai praktiškai naudinga – beveik visi indai mūsų virtuvėje padaryti mano pačios. Geriausias būdas ko nors išmokti – savanoriauti. Esu savanoriavusi daug kur. Su šokių grupe „Aura“ dalyvavau tarptautiniuose festivaliuose, pamačiau visą tokių renginių virtuvę. Dalyvaudama programoje „Big Brothers Big Sisters“ galėjau pažinti pasaulį vaiko akimis. Dar norėčiau padirbėti televizijoje, oro uoste, gal net pabūti padavėja... Kodėl ne? Man patinka išbandyti ir praplėsti savo ribas. Darbas „Vinted“ išugdė iššūkių alkį. Tai leidžia sumažinti stresą, nes kiekvieną sudėtingą situaciją pasitinki kaip įdomų galvosūkį, o ne kaip gąsdinančią kliūtį. Dažnai jaučiu baimę, ar sugebėsiu, bet vienintelis būdas ją įveikti – pabandyti.
Norai norais, bet ne visuomet yra galimybių. Pametinukus auginančios mamos neretai neranda laiko net dantų išsivalyti. Kaip viską spėjate?
Manau, kad visada galima rasti laiko tam, kas tau yra svarbu. Skirtingais gyvenimo etapais svarbūs vis kiti dalykai. Jei sakai, kad kažkam neturi laiko, vadinasi, kol kas to nelabai reikia.
Sulaukiame daug pagalbos, todėl auginti vaikus nėra labai sunku. Turime auklę, padeda mano mama, močiutė, Donato tėvai. Džiaugiuosi, kad gimus sūnums mūsų šeimos ratas labai prasiplėtė, atradau giminystės, kartų ryšius iš naujo. Prisiminiau savo vaikystę. Tėčio netekau būdama šešerių. Mirus jam, mama metais jaunesnę seserį ir mane augino viena, bet mes niekad nesijautėme vienišos, nes mūsų šeima buvo kur kas didesnė nei mūsų trijulė.
Sako, kad be tėvo augusios merginos dažnai tėviškos globos tikisi iš savo vyrų. Ar Jūs tai galite patvirtinti?
Niekada nesusimąsčiau apie tai, kaip mano gyvenimą paveikė tėčio netektis. Man viskas įvyko priešingai. Mačiau stiprią, savarankišką savo mamą ir užaugau tokia pat. Ji dirbo Statistikos departamente paprasta tarnautoja, viena turėjo išlaikyti šeimą, bet niekada nesiskundė, viską gebėjo padaryti pati. Aš irgi moku pasirūpinti savimi. Noriu, kad mano vyras būtų ne globėjas ar globotinis, o lygiavertis partneris.
Donatas turi savo kompaniją, dirba technologijų srityje. Yra stiprus, ambicingas, protingas, galiu su juo diskutuoti, dalytis nuomonėmis, mokytis iš jo. Nenorėčiau, kad jis visuomet man pritartų ir besąlygiškai palaikytų. Man kaip tik įdomiau bendrauti su žmonėmis, kurių nuomonė yra kitokia nei mano. Mes gerbiame vienas kito laisvę, teisę pabūti vienam, daryti savarankiškus sprendimus, eiti savo keliu. Tai, kai pora būna suaugusi į vieną „mes“ darinį, man nėra patrauklu. Savininkiškumas, partnerio kontrolė, man regis, kyla iš nevisavertiškumo, nepasitikėjimo savimi. Nemanau, kad tvirta pora turi viską daryti drauge. Turime daug bendros veiklos, interesų, ateities planų, esame „mes“, bet kartu nepamirštame, jog kiekvienas turime tvirtą „aš“. Tai, kad esame dvi savarankiškos, laisvos asmenybės, sukuria stiprią trauką.
Ir nekyla minčių šį tvirtą ryšį įprasminti santuoka? Juolab jei svajojate apie tokią gausią šeimą...
Man mano pavardė labai graži, nenoriu jos keisti. Svajoju ją perduoti dukrai, jei ją turėsiu. Esame su Donatu taip sutarę, kad berniukai turės Stonkaus pavardę, o mergaitės bus Mitkutės. Aišku, šiokių tokių raginimų susituokti girdime, bet aš nemanau, kad santuoka padaro santykius tvirtesnius. Kartą jau buvau susituokusi, bet ta santuoka iširo. Man nereikia įsipareigojimų. Žinau, kad viskas gali pasikeisti, – ką padarysi, toks gyvenimas. Kol kas mums gera drauge ir būtent tai, o ne juridinis statusas mus laiko kartu. Jaučiu savotišką sportinį azartą įrodyti, kad žmonės gali laimingai gyventi ir auginti vaikus nebūdami susituokę. Galima sakyti, maištauju prieš santuokos instituciją.
Sako, kad visos moterys trokšta ištekėti, tik nedrįsta apie tai užsiminti...
(Juokiasi.) Giminaičiai kartais būtent taip Donatui ir sako, todėl jis vis tikslinasi, ar mano nuomonė tikrai nepasikeitė. Atsakau, kad ne. Bent jau ne šiuo etapu.
Trumpai apie...
... žinomumą. „Gyvenu ne tam, kad būčiau žinoma. Man nepatiktų, jei paparacai mane medžiotų. Kita vertus, žinomumas padeda dalytis. Prisipažinsiu, jaučiuosi šiek tiek diskomfortiškai kalbėdama apie asmeninius dalykus, bet suprantu – jei nori duoti, turi išlįsti iš kiauto.“
... verslo duetą. „Su Justu esame ir panašūs, ir skirtingi. Mano stiprioji pusė – spontaniškumas, entuziazmas, intuicija. Justas šias savybes irgi turi, nes mūsų idėja atsirado per naktį ir buvo iškart paleista į gyvenimą. Jei būtume pradėję nuo verslo plano, „Vinted“ nebūtų. Justo stiprybė – racionalumas, strateginis mąstymas, disciplina. To turėjau išmokti ir aš.“
... knygas. „Pagaliau galiu sau leisti skaityti – ne tik profesinę, bet ir grožinę literatūrą. Esame įsteigę knygų klubą, jame yra 9 nariai. Mėnesį visi skaitome tą pačią knygą, o paskui susitinkame aptarti. Dabar skaitome Thomo Manno „Budenbrokus“.
... sportą. „Pradėjau sportuoti, kad žmonės nepradėtų kalbėti, jog laukiuosi trečio vaiko. Planuojame jį, bet nesinori nėščiai atrodyti per anksti. Turiu asmeninę trenerę, kuri išmano, kaip mankštintis po gimdymo. Beje, tai pirmas kartas, kai sportuoju taip ilgai – net pusę metų!“
... gyvūnus. „Kokie namai be gyvūnų? Turime 4 katinus ir šunį. Visi arba atklydo patys, arba pasiėmėme iš prieglaudos.“
