Judviejų su Oskaru Koršunovu pasirodymą šį birželį ant „Sidabrinių gervių“ raudonojo kilimo būtų galima skelbti metų staigmena. Kaip nusprendėte, kad jau laikas paviešinti dvejus metus trunkančią meilę?
Mudu nesislapstėme, o ir feisbuke apie mus buvo įrašų, tiesiog niekada nesvarstėme, ar reikia santykius viešinti. Kartą Oskaras paklausė, ar turiu gražią suknelę, ir paprašė, kad skrisdama į Vilnių atsivežčiau papuošalų, gražius aukštakulnius. Pasmalsavau – kam, o jis trumpai atsakė, kad eisime ant raudonojo kilimo. Oskaras visada toks – nenuspėjamas, dominuojantis, priimantis sprendimus, ir tai beprotiškai įdomu. Kažkada savo dienoraštyje radau įrašą, kad jis – kaip ugnikalnis, o aš, pasirodo, mėgstu sėdėti ant kraterio. (Juokiasi.)
Kartą esate sakiusi, kad dveji metai su Oskaru – tarsi dvidešimt. Vadinasi, taip smarkiai verda judviejų gyvenimas?
Kai Oskaras mane išlydi į Paryžių, atrodo, kad tik oro uoste suvokia, jog tikrai išvykstu. Stebisi, kodėl taip anksti. „Betgi dvi savaites praleidome kartu“, – atsakau. Jis ir vėl nustemba – kaip? Ir išties, kai tiek daug veiklos turi – lankaisi Nidoje, Trakuose, eini į daugybę repeticijų, savaitės pralekia kaip viena diena.
Ką ir sakyti, tokie santykiai – laimė.
Atrodo, kad taip. Kartu būdami visko nuveikiame labai daug, bet tai – tik maža dalis to, ką norėjome padaryti. Dar tiek daug kur nenuėjome, daug ko nepažiūrėjome, neperskaitėme. Kur dingo laikas, kur jį padėjome? Juk net nemiegojome, ir vis tiek tiek daug dar nespėjome. O kiek dar turime planų! Viskas vyksta savaime, sklandžiai, natūraliai. Per gyvenimą tokio dalyko nesu patyrusi, išgyvenu pirmąkart.
Atrodo, kad ne tik meilė, bet ir bendri projektai sujungia porą.
Neabejotinai. Su kuo Oskarui kalbėtis apie Avinjono teatro festivalį, jeigu ne su manimi – juk buvau ten šalia kiekviename žingsnyje? Su kuo prisiminti „Tartiufo“ repeticijas? Sėdime, kalbamės, iškyla koks nors Oslo, kur Oskaras dažnai stato spektaklius, prisiminimas, – kam dar papasakosi, jei ne man, juk aš viską žinau? O dar pjesių traktuotės... Mums abiem labai įdomu keistis žiniomis ir interpretacijomis, diskutuoti apie herojų charakterius. Dabar, kai statomas „Rusiškas romanas“, kartu skaitėme „Aną Kareniną“, aš – net kokius penkis kartus. Mėgstu skaityti balsu, gestikuliuoti. Jis stato pjesę, aš darau fotografijas. Abu labai domimės neurolingvistika, praktikuojamės, žaidžiame stebėdami kitus žmones. Man daug įdomiau gyventi su žmogumi, su kuriuo turime daug bendra.
Buvote ištekėjusi už muzikos įžymybės Gidono Kremerio. Kokia bendrystė judu siejo?
Gidonas labai harmoningai įsiliejo į mano gyvenimą, nes visi mano giminės – muzikantai, daug bendrų mūsų draugų susiję su muzika. Taip ir susipažinome – per šeimos draugą pianistą Valerijų Afanasjevą. Su Gidonu važiuodavau į visas jo gastroles, fotografuodavau muzikantus. Afišos, diskai, sutartys su leidybos firmomis – visa tai buvo mano darbas. Redagavau jo pirmąsias knygas, net orkestro „Kremerata Baltica“ steigimas susijęs su manimi. Kartą Gidono paklausiau: „Tu tiek metų groji, kodėl vis dar neturi savo orkestro?“ Lyg ir nieko ypatingo, bet tas klausimas užvedė procesą.
Tad iš pradžių judviem pavykdavo susikalbėti. Kas gi nutiko?
Laikui bėgant, viskas keičiasi. Visgi kartu praleidome dešimt metų. Kiekvienas progresavo, įgijo patirties. Man pasidarė sunku. Daug padėdavau Gidonui, bet kurgi buvau pati? Ir štai vieną dieną man pasiūlė dirbti savaitraštyje „Paris Match“. Pradėjau važinėti į komandiruotes, darbo grafikai ėmė nebesutapti. Vis dažniau pajusdavau, kad, nors ir domiuosi, nebedegu taip, kaip anksčiau, klausydamasi jo pasakojimų apie naują projektą, nes tai jau nebebuvo mūsų bendra veikla. Tiesa, Gidonas tvirtindavo, kad, būdami muzikantai, imtume konkuruoti, todėl jaučiasi laimingas, jog užsiimu kita veikla. Visgi jo mama sėdėdavo dešimtyje repeticijų paeiliui, o aš negalėdavau. Nebuvau muzikantė, kalbėjome skirtingomis kalbomis. O pas Oskarą galiu sėdėti ir dvidešimtyje repeticijų. Mes kartu ryte, dieną, vakare, iki penkių nemiegame – diskutuojame. Žinoma, galutiniai sprendimai yra jo, juk jis – režisierius, bet visada atsižvelgia ir į mano nuomonę.
Nuspręsti, kad saitai nutrūko ir laikas sukti skirtingais keliais, visada labai sunku. Kaip atsisveikinote su muzikos įžymybe?
Išties buvo sunku. Negalėčiau pasakyti, kad vieną dieną susėdome, pasikalbėjome ir išsiskyrėme, bet mūsų santykiai iki šiol labai šilti. Mudviejų dukrai Gigi Kremer jau – dvidešimt penkeri. Tiek pat metų su Gidonu kasdien bendraujame, ir ne tik kaip geri tėvai – tiesiog labai mėgstame vienas kitą, visada palaikome. Jis vis toks pats, gyvena lėktuvuose, nes labai daug gastroliuoja.
Gidonas Jus ir su Oskaru supažindino.
Gidonas pasakė: „Sandrik, nesiseka tau – ir vėl genijus.“ (Juokiasi.) Juk supranta, abu supranta, kaip sunku su jais gyventi. Genijai ne visada sau priklauso. Energija, kuria genijus apdovanotas, tokia stipri, kad nuneša pakeliui viską, jį patį – taip pat. Tarsi būtum patekęs į centrifugą. Menas reikalauja aukų, ir dažnai ta auka būna žmogiška. Genijaus jėgą reikia mokėti valdyti. Mes dabar su Oskaru visa tai išgyvename, bet jau išmokome. Jis jau – kitoks žmogus.
Bet visai nebijojote pamilti genijaus.
Manęs genijai tikrai negąsdina, juk daug metų pragyvenau su Gidonu. (Šypsosi.) Pirmąjį genijų atlaikyti buvo labai sunku, tai – išskirtinė patirtis. Oskaras – teatro režisierius, o tai – labai sunki specialybė ir sunkus gyvenimas. Nežmoniškas, su niekuo nepalyginamas darbas. Kodėl manęs nematote jo spektaklių premjerose? Nes aš visada užkulisiuose – ne bateliai ir suknelės rūpi, o jį palaikyti. Ir „Tartiufo“ triumfas Avinjono teatro festivalyje mums brangiai kainavo – rytą atsibudau anksčiau, kad anksčiau už jį spėčiau perskaityti, ką rašo spauda, o per spaudos konferenciją Oskaras paprašė manęs vertėjauti, nors turėjo profesionalią vertėją, nes reikėjo savo žmogaus šalia.
Profesiniame kelyje esate patyrusi perversmų – baigėte dailės studijas, paskui tapote fotografe. Ar su šiuo virsmu susijęs muzikos genijus?
Pokyčiai vyksta ne dėl šalia esančio žmogaus. Mano toks būdas, kad vis ką nors nauja turiu sugalvoti. Dirbau teatro dekoratore, restauruodavau paveikslus ir porcelianą. Kai pradėjau dažnai važinėti į gastroles su Gidonu, atsirado poreikis kurti muzikantų portretus. Kaip žurnalistė susiformavau dirbdama „Paris Match“ su žmonėmis, kurie moka išgyventi labai sunkiomis sąlygomis, – karo korespondentais, pavyzdžiui, žymiuoju Yanu Morvanu, paparacais. Iki šiol išsaugojau profesinį įgūdį stebėti aplinką ir iš menkų ženklų suprasti, kad po kelių minučių įvyks kai kas svarbaus. O dar anksčiau, nei pradėjau fotografuoti, domėjausi brangakmeniais. Su Gidonu pažinojome vieną labai įdomų žmogų – Jeaną Vendome’ą, konceptualų kūrėją, moderniosios juvelyrikos pradininką. Buvau jo bičiulė, mūza ir modelis, tad nepaprastai susidomėjau brangiųjų akmenų pasauliu, ėmiau rimtai studijuoti gemologiją.
Kuo Jums įdomus teatras?
Vizualumu. Dabar tai ypač ryškiai patiriu, nes nesuprantu lietuvių kalbos, matau tik spektaklio vaizdą, ir arba jis mane pagauna, arba ne. Tad dar ir dėl šios priežasties esu vertinga Oskaro patarėja. (Šypsosi.)
O kaip Oskaras? Ar jis domisi Jūsų aistra – fotografija?
Taip, domisi. Ir pats padaro gerų kadrų. Oskaras – mano geriausias modelis. Viešumoje jis dažnai pozuoja statiškai, bet prieš mano objektyvą jam labai patinka žaisti, pozuoti.
Esate padariusi daug įdomių fotografijų ciklų, kurdama projektą „What happiness is...“ apkeliavote Sibirą, Butaną, Veneciją. Ar kviesite Oskarą į savo darbines keliones?
Kai dirbu, nenoriu bendrauti, nenoriu nei valgyti, nei miegoti, noriu tik gero kadro, todėl visada važiuoju viena, bet Oskaras – vienintelis – būtinai važiuos kartu. Jo vizualinį išmanymą ir patarimus labai vertinu. Mudu lengvai susiruošiame į keliones, Oskaras manimi pasitiki, žino, kad esu gera keliautoja. Kartu jau buvome 35 miestuose, esame apsitrynę, tik niekada neperkame atgalinio bilieto, nes vis tiek viskas pasikeičia paskutinę akimirką, kai režisierius įsikiša ir viską mikliai sustato į savo vietas. Oskaras sako, kad anksčiau nevažiuodavo atostogų, o dabar, kadangi jį tempiu, vis kur nors nuklystame, planuojame naujus maršrutus.
Trisdešimt metų gyvenate Paryžiuje. Įdomu, kaip ten atsidūrėte.
Tai – atsitiktinumas, tiksliau – likimas. Esu gimusi Maskvoje. Mano tėtis turėjo gruzinų ir rusų kraujo, o mama – azerbaidžanietė, todėl persikėlėme gyventi į Baku. Ten jau buvau pradėjusi dirbti teatro dekoratore, kai sulaukiau įdomaus pasiūlymo. Mano draugai iš Paryžiaus žinojo, kad turiu labai gerą akį, mano restauruotų darbų neįmanoma atskirti nuo originalo, tad pakvietė dirbti. Buvo 1990-ieji, nuvykau pasižiūrėti, ar man būtų įdomu, o į Baku kaip tik tada įsiveržė rusų kariai, prasidėjo perversmas. Likau Paryžiuje. Penkiolika metų ten gyvenau turėdama politinės pabėgėlės statusą, paskui gavau pilietybę. Mokykloje mokiausi prancūzų ir vokiečių, todėl kalbos barjero nepatyriau. Prancūziškai kalbu kone kaip vietiniai, o ir šiaip esu panaši į paryžietę, tad niekada nejaučiau atskirties, priešingai nei daugelis Prancūzijos imigrantų. Ši šalis labai greitai tapo mano. Prancūzai – liberalūs, demokratiški, pagarbūs. Turėjau galimybę išvažiuoti į Romą, nes ten man siūlė darbą, bet negalėjau net pagalvoti apie persikėlimą. Paryžiuje – visas mano gyvenimas, ten gimė dukros, gyvena mano mama.
Ar Jūsų antrosios dukters tėvas – taip pat Gidonas Kremeris?
Ne, jos tėtis – irgi genijus, bet kitos srities. Nenustebkite, jei internete rasite blogos informacijos apie ukrainietį oligarchą Michailą Živilo. Tai – juodoji Kremliaus propaganda, skirta susidoroti su žmogumi, kuriam priklausė daug Donecko gamyklų. Ramiai apie tai kalbu, nes žinau, kokia yra tiesa. Miša žinojo, kad jį ketina suimti, tad, pasitelkęs antrininką, suklaidino agentus, o pats išskrido į Prancūziją. Jis ilgai ir sunkiai kovėsi, laimėjo tarptautinius teismus, bet kova už tiesą sutrukdė jam gyventi normalų gyvenimą. Mišą pažįstu jau irgi beveik dvidešimt metų, turėjome bendrų draugų, buvome vienmečiai. Mane jis daug ko išmokė. Kai kas nors sudėtinga vyksta mano gyvenime, galvoju apie jį. Labai stiprus žmogus. Mažai kalba, bet yra labai atkaklus, atsparus. Kažkada buvo kandidatas į plaukimo meistrus.
Štai kodėl taip ramiai žvelgiate į Oskaro pomėgį rizikingai plaukioti.
Oskaras nuo manęs toli nenuplauks, tą tiksliai žinau. Užsinorės papasakoti, kaip pamatė plaukiančią auksinę žuvelę, kaip jautėsi tarp tų bangų, ir parplauks papasakoti. (Šypsosi.) O aš visada jam atnešu rankšluostį – tai mūsų tradicija. Žinau istorijų apie jo plaukimą, kai ilgam dingdavo vandenyje, bet jis labai gerai plaukia, tikrai nerizikuoja. Labai juo pasitikiu, ir tai viską keičia.
Kiek judviem su Miša pavyko išgyventi kartu?
Tik trejus metus. Anuškai tada buvo vieni. Nebuvome vedę. Jis labai norėjo, bet negalėjo to padaryti dėl verslo problemų. Norėjo šeimos, keturių vaikų. Anuška gimė iš labai stiprios mudviejų meilės, ji tai žino. Mylėti galėjau, o gyventi – ne. Santykiai nesusiklostė, nes buvome iš visiškai skirtingų pasaulių. Visko turėjome – auklę, virėją, dizainerių, advokatų... Norėdamas mane pradžiuginti, Miša darydavo beprotiškus dalykus. Papuošalo negalėjo tiesiog nupirkti parduotuvėje, jam įdomiau buvo apmokėti Ukrainos kurganų archeologinius kasinėjimus, ištraukti iš ten muziejaus vertus auskarus.
Atrodo, žinote kažkokią moterišką paslaptį, kaip paskatinti vyrą daryti dėl Jūsų tokias beprotybes.
Nežinau, man to visai nereikėjo. Buvau šokiruota. Įsivaizduokite, kad gaunate auskarus, nuimtus nuo kažkokios moters palaikų. Žinoma, labai vertinau tų poelgių romantiškumą. Kitą kartą paklausė, ko noriu dovanų. Pasakiau, kad – ikonos. Gavau ne bet kokią, o su dar trisdešimties nesulaukusio Jėzaus Kristaus atvaizdu, tai reiškia, kad tuo metu jis dar nebuvo pradėjęs savo žemiškos tarnystės kaip Dievo sūnus.
Daugelis moterų Jūsų nesuprastų – kodėl atsisakėte šitokio vyro atsidavimo, netgi garbinimo?
Miša sakydavo, kad man nieko nereikia daryti, reikia tik būti karaliene, bet karalienė jam pasitaikė keista, norinti dirbti. Vien būti šalia turtingo vyro ir priiminėti svečius yra labai nuobodu. Ko tik jis nedarė – ir pradėjo vaikščioti į koncertus, ir fotografuoti, bet susikalbėti buvo neįmanoma. Nesu materialistė. Tvirtas finansinis pagrindas svarbu, bet gyvenimas – svarbiau. Gyventi auksiniame narvelyje normaliam žmogui neįmanoma. Negali giedoti tik dėl to, kad tave gerai maitina, nes tai – sielos giesmė, o narvelyje siela negieda. Pasielgiau neteisingai, kad palikau savo dukros tėvą, nes vaikui geriausia gyventi su abiem gimdytojais, bet alternatyvų neturėjau. Ne visada išeina taip, kaip yra teisingiausia.
Išsiskyrėte draugiškai?
Deja, su Miša draugiškų santykių palaikyti nesiseka, nors viliuosi, kad vieną dieną jis man atleis. Nebuvo paprasta susitarti, su kuo liks gyventi dukra, – jis labai myli Anušką, savo vienturtę, bet niekaip negalėjau sutikti jos atiduoti. Mergaitė viskuo į jį panaši, vadovauja visiems mūsų namams. Miša pasirodė esąs vienmylys – niekada nebuvo vedęs ir dabar vis dar gyvena vienas. Tikrai labai gaila, kad tokiam puikiam žmogui nutiko šitaip skaudžiai apsirikti. Jam reikėjo kur kas mažiau kūrybingos moters.
Sakykite, ar patirtis mus gali apsaugoti nuo meilės klaidų ir nusivylimų?
Savo žmogų rasti labai sunku, net ieškoti beprasmiška, nes yra likimas. Nieko negali pasimokyti iš praeities, nes su nauju partneriu viskas klostosi kitaip. Kiekvienas turi neigiamos santykių patirties, ir būtų netgi labai liūdna, jeigu jos niekada nepamirštum, nes iš baimės negalėtum pradėti naujų santykių, užsidėti rožinių akinių. Aš optimistė, blogus dalykus užmirštu. Santykiai – tai ne mazurka, kur tik pirmyn šuoliuojama. Su Oskaru šokame tango – du žingsniai pirmyn, du žingsniai atgal ir trys į šoną. Čia reikia ir savo vaidmenį atlikti, ir partneriui leisti atsiskleisti.
Su Oskaru esate vienmečiai. Kaip amžius veikia poros santykius?
Sąžiningai negaliu pasakyti, nes nežinau. Buvo jaunystė, buvo daugiau įtampos, o dabar Oskarui atsirado poreikis kalbėtis. Mums įdomu žiūrėti senus dokumentinius ir meninius filmus, paklausyti senų dainų. Esame išgyvenę tas pačias istorines epochas, o jaunimas nežino, kas buvo prieš 20 metų, todėl skirtingo amžiaus partneriams sunkiau rasti bendrą kalbą. Abu norime pasidalyti tuo, ką sukaupėme per gyvenimą. Net kai esame atskirai, viską stengiamės įsiminti, kad susitikę galėtume papasakoti. Žinoma, kai gyvenimas verda, tai ir per galvą vožia, ir sunkių momentų nemažai. Neaplenks mūsų ir blogi dalykai, natūralu, kad trankysimės galvas, bet aš visada sakau, kad gyvenimas – tai liga ir mirtis, o visa kita – teatras, galime būti jo režisieriai.
Buitis poroms neretai tampa dideliu išbandymu. Kaip sekasi judviem?
Buityje Oskaras šaunuolis – viską palieka moteriai. (Šypsosi.) Mūsų šaldytuvas visada pilnas, nes gali netikėtai ateiti svečių ar naktį užsikalbėję užsimanysime valgyti. Aš pati sau nemėgstu gaminti ir negaminu, tik vaikams, dabar – ir Oskarui. Pamaitinti mylimą vyrą visada labai malonu, juolab tokį, kuris valgo ir džiaugiasi, giria. Kadangi daug keliaujame, ant mūsų stalo atsiranda patiekalų, primenančių tai, ką kažkur valgėme. Mylimasis mane irgi nustebina – yra kepęs kiaušinienę „Aš tave myliu“, Osle gamino žuvį mano atvykimo proga. Net ir ruošdamas valgį Oskaras nustebina netikėtais režisūriniais sprendimais. Štai neseniai trečią valandą nakties gamino seliavas su vyšnių padažu, – pats receptą sugalvojo, ir tikrai buvo skanu. Šios žuvys – ypatingos, sunkiai pagaunamos, bet mylimasis pats prigaudė ir mane pavaišino.
Ką pasirinksite – Vilnių ar Paryžių?
Gyvensime taip pat, kaip ir dabar, – tarp dviejų miestų. Tai juk tokia didelė laimė. Pastatei spektaklį ir nuskridai dviem dienoms į Paryžių. Susitikimai ir išsiskyrimai padeda puoselėti meilę. Nenoriu net žinoti, ką jis daro, kai manęs nėra, bet matyti, kaip laukia, kaip išsiilgęs atbėga pasitikti į oro uostą, visada labai jaudina. Pastarosios sutiktuvės buvo itin įspūdingos – sutapo su mano gimimo diena, tad namuose manęs laukė įspūdingas paties Oskaro sukurtas natiurmortas.
Kada nors būtinai turėsite aprašyti savo gyvenimą.
Kartą Miša padovanojo man knygą, ant kurios viršelio užrašyta „Mano gyvenimas“. Ji buvo tuščia, skirta užrašams. Ką ten būčiau rašiusi anksčiau, kol mano gyvenime nebuvo skyriaus „Oskaras Koršunovas“? Prieš akis dar tiek daug visko įdomaus, kad anksti suvedinėti sąskaitas.
Portreto štrichai
„Esu paryžietė. Gimiau Maskvoje, vaikystę praleidau Baku, o visą likusį gyvenimą – Paryžiuje.“
„Man įdomu vis ką nors nauja sugalvoti. Todėl daug mokiausi – Azerbaidžano menų akademijoje, Paryžiaus nacionaliniame gemologijos institute, fotografijos mokyklose EFET ir IRIS, Paryžiaus aukštojoje žurnalistikos mokykloje (Ecole Supérieure de Journalism) įgijau magistro laipsnį. Mano supervizorius ten buvo garsus karo korespondentas Yanas Morvanas.“
„Šviesa – tarsi dama, o šešėlis – amžinai ją įsimylėjęs, jų žaismu nepaliauju žavėtis. Nespalvota meninė fotografija – mano mėgstamiausias kūrybos žanras.“
„Turiu gerą akį. Kai dirbau paveikslų restauratore, buvau labai vertinama už kruopštumą ir tikslumą. Mano darbo būdavo kone neįmanoma atskirti nuo originalo.“
Kūrybos ženklai
Žurnalistinis bagažas. Jame – nuotraukos ir pasakojimai prestižiniuose leidiniuose „Paris Match“, „Le Monde“, „Le Figaro“, „Clasica“, „World of Azerbaijan“, „Photo“, „Desillisionist“, „Hermitage“, „Diapason“. „Kaip fotožurnalistė, aš fokusuojuosi į savo tikslą, o ne į kliūtis.“
„Live Music“ – garsiausių klasikinės muzikos atlikėjų portretų ciklas, kartu su pasakojimais sudėtas ir į to paties pavadinimo knygą. Spalio 5-ąją Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje bus atidaryta ir mėnesį veiks paroda „Live Music“. Eksponuosiu 150 šio ciklo fotografijų. Ši paroda jau rodyta aštuonis kartus skirtingose šalyse, o paskutinis jos kelionės punktas bus Ryga. Šiam miestui – čia gimė Gidonas Kremeris – aš ją padovanosiu.
„Face of Freedom“ – portretų projektas, iliustruojantis Jungtinių Tautų deklaracijos apie žmogaus teises pirmąjį straipsnį. „Mėgstu kurti konceptualius, iššūkius keliančius, globalius projektus.“
„What happiness is...“ Darydama šį projektą apkeliavau tolimiausius Sibiro kampelius, ten sutikau šamanų, banginių medžiotojų, Butane bendravau su budistų vienuoliais, o Venecijoje – su gondolininkais. Kiekvienas sutiktas šio mano fotografijų projekto herojus atsakydavo panašiai: laimė – tai sveikata, taika, ramybė.“
„Life is a Theatre“ – mano naujausias kuriamas fotografijų projektas. Jame – daug Oskaro Koršunovo teatro aktorių portretų.“
