Pradėkime nuo lietuvių santykių su žydais pradžių pradžios. Kada ir kodėl jie atkeliavo į Lietuvą?
Pasak populiarios legendos, pirmieji žydai atvyko, kai didysis kunigaikštis Gediminas laiškuose Vakarų Europos miestų valdytojams kvietė į Lietuvą atvykti amatininkus, tarp jų – žydus. Taip pat kalbama, kad dauguma jų šiuose kraštuose atsirado bėgdami nuo persekiojimo Vakarų Europoje. Deja, mitai ne visuomet sutampa su istoriniais faktais. Iš tikrųjų pirmieji žydai į Lietuvą ne atėjo, o buvo užkariauti kartu su Kijevo Rusia. Ten jie gyveno jau nuo IX a. Dalis žydų vėliau pas mus imigravo iš Vakarų. Į Rytus jie judėjo vengdami persekiojimo ir ieškodami naujų rinkų. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) teritorijoje gyvenę žydai vadinami litvakais.
Vardyti garsius litvakų šaknų turinčius žmones galima iki begalybės: dainininkai Leonardas Cohenas ir Bobas Dylanas, rašytojai Romainas Gary ir Jerome‘as Salingeris, dailininkai Marcas Chagallas, Chaimas Soutine‘as, Isakas Levitanas, skulptorius Jobūbas Lipšicas, filosofas Emmanuelis Levinas, Izraelio prezidentas Shimonas Peresas ir t. t. Vis dėlto lietuvių santykis su litvakais labai nevienalytis. Vieni juos laiko mūsų kultūros dalimi ir jais didžiuojasi, kiti nieko apie juos nežino arba mano, kad su Lietuva juos sieja tik vardas.
Netikslu ieškoti jų šaknų vien Lietuvoje – kai LDK nebeliko, dalis Rusijos teritorijoje gyvenusių žydų taip pat išlaikė litvakų tapatybę. Jų buvo ir dabartinio Bialystoko vaivadijoje Lenkijoje, dalyje Latvijos. Litvakai paprastai didžiuojasi savo kilme, su meile kalba apie Lietuvą, bet reikia pripažinti, kad dauguma pasaulyje garsių litvakų kažko pasiekė tik emigravę. Tad nėra paprasto atsakymo į klausimą, ar galime laikyti juos savo kultūros dalimi.
Yra ir išimčių. Štai Ludwikas Zamenhofas esperanto kalbą baigė kurti Veisiejuose... Bet grįžkime prie ištakų. Ar tiesa, kad Vytautas Didysis žydus labai globojo ir suteikė jiems daug privilegijų?
Vytautas Didysis 1388 m. iš tikrųjų suteikė privilegiją Brastos žydams, tai yra leido jiems įsikurti. Tais laikais, kai žydai buvo vejami iš Europos miestų, jau vien tai buvo nemažai. Privilegija žydams garantavo teisę praktikuoti judaizmą, atlikti savas laidojimo apeigas, išlaikyti sinagogas ir žydų kapines, krikščionims drausta verslo reikalais trukdyti žydus šventadieniais ir kaltinti ritualinėmis žmogžudystėmis. Beje, kai kurie mokslininkai mano, kad ši privilegija yra falsifikatas. Mes neturime šio dokumento originalo, apie tai žinoma tik iš pirmojo Lietuvos Statuto. Tačiau net jei ji yra falsifikatas, vis tiek turėjo didelę reikšmę, nes vėliau tapo daugybės dokumentų teisiniu pagrindu. Vėliau privilegiją gavo ir Gardino žydai.
Vis dėlto LDK gyvenantys žydai turėjo daugiau teisių nei kitose šalyse: jie galėjo verstis amatininkyste, turėti savo žemės. Taigi iš tikrųjų buvo savotiškai privilegijuoti.
Tai, kad LDK žydai galėjo turėti nuosavos žemės, išties buvo išskirtinė padėtis. Taip pat jiems buvo neuždrausta verstis amatininkyste, – bijant konkurencijos, šis draudimas galiojo beveik visoje Europoje. XV–XVIII a. apsikrikštijusiems LDK žydams buvo suteikiamas bajorų statusas. Tam itin priešinosi Lenkijos bajorai, ir jie galiausiai pasiekė, kad ši Lietuvos Statute įtvirtinta nuostata būtų atšaukta. Jei žydų padėtį lygintume su kitų socialinių grupių (ypač baudžiavinių valstiečių), reikia pripažinti, kad ji buvo geresnė, nes jie buvo laisvi žmonės. Vis dėlto netrūko ir apribojimų. Žydai galėjo gyventi tik jiems skirtame kvartale, dažnai – prie turgaus aikštės ir į ją vedančiose gatvėse, toliau nuo pagrindinės miesto bažnyčios. Miestų valdžia apribodavo jų galimybes verstis amatais, palikdavo tik tai, ko nenorėjo vietiniai. Tarkim, prekiauti sendaikčiais, dėl to šios kilmės gyventojai išgarsėjo kaip antikvarai. Tarp siuvėjų, kailiadirbių, batsiuvių, aludarių, mėsininkų taip pat dažnai dominavo žydai. Visi žino stereotipą apie tai, kad žydai prekiavo silkėmis, bet iš tikrųjų silkės yra ilgai negendantis produktas, tad, kaip ir kitomis paklausiomis prekėmis, tarkim, rugiais, druska, linais ir kanapėmis, turėjo teisę prekiauti tik krikščionys LDK gyventojai. Žydai negalėjo rinktis vieno pigiausių prekių gabenimo būdų – upėmis. Nenuostabu, kad priversti išgyventi tokiomis sąlygomis, jie sukosi kaip galėjo, ieškojo naujų verslo nišų. Ten, kur negalėjo turėti savo krautuvių, plėtojo prekių pristatymo į namus paslaugą, išmoko reklamuotis. Neišsitekdami mieste, nuomojosi ir administruodavo dvarams priklausančius verslo objektus, tarkime, smukles. Nors jos priklausė bajorams ir bažnyčiai, dėl valstiečių girtuoklystės buvo kaltinami ne jie, o žydai nuomininkai.
Žydai garsėja kaip talentingi verslininkai, tarp jų – kaip pirmieji bankininkai. Tai irgi buvo panaudota prieš juos ir pelnė jiems lupikautojų etiketę.
Iš tikrųjų žydus galime laikyti šiuolaikinės bankininkystės pradininkais. Pinigų skolinimo niša jiems liko todėl, kad viduramžiais bažnyčia griežtai draudė uždirbti pinigus iš pinigų, tokiems žmonėms skelbė ekskomunikaciją. Kadangi žydai nėra krikščionys, jiems šie draudimai negaliojo. Deja, ir iš kreditavimo veiklos juos pradėta stumti. Ilgai draudusi skolinimą, bažnyčia pati pradėjo teikti paskolas. Tuo užsiėmė ir viena turtingiausių to meto religinių organizacijų – Jėzuitų ordinas. Negana to, jis skolino amžiams, be konkretaus skolos grąžinimo termino, imdamas tik nedideles palūkanas. Sąlygos buvo tokios puikios, kad netrukus žydai prasiskolino ordinui. Kai XVIII a. antroje pusėje Jėzuitų ordino švietimo funkcijas perėmusi Edukacinė komisija staiga pareikalavo visą skolą grąžinti, žydų bendruomenei tai buvo didelis smūgis, Lietuvos ir Lenkijos žydai bankrutavo. Iki žlugo Abiejų Tautų Respublika, šis klausimas taip ir nebuvo išspręstas. XIX a. Lietuvos žydai gyveno taip skurdžiai, kad Vakarų Europos žydų bendruomenės nuolat rinko lėšas jiems šelpti.
Negi mitai apie žydų turtus laužti iš piršto? Skaičiau, kad XX a. pradžioje žydai, sudarydami apie 10 proc. Lietuvos gyventojų, valdė apie 80 proc. pramonės gamybos ir prekybos.
Iš tikrųjų tarp tų 10 proc. buvo vos keli turtingi žydai, ir jie tikrai galėjo valdyti daug, turėjo savo fabrikų, tačiau dauguma gyveno gana kukliai ir taupiai. Vis dėlto finansinė nepriklausomybė ir savarankiškumas žydams visada buvo labai svarbūs. Beveik visi jie siekė pradėti savo, kad ir nedidelį verslą, nebijojo rizikuoti. Jei bankrutuodavo, pradėdavo iš naujo. Stereotipas, kad žydai yra labai gudrūs ar klastingi, skatino nepakantumą – įsivaizdavimą, neva jie skurdina krikščionis, o vėlesniais laikotarpiais – lietuvius. Iš tikrųjų yra kitaip – sunku net įsivaizduoti, kiek daug talentingų, protingų žmonių pasaulis prarado per Holokaustą ir kokio lygio dabar būtų Lietuvos ekonomika, kultūra, mokslas, jei nebūtume išnaikinę daugiau kaip 90 proc. pas mus gyvenusių žydų.
Nuo senų laikų žydai buvo laikomi savotiškais atpirkimo ožiais, kaltinami dėl visų bėdų. Kokios yra tokio priešiškumo šaknys?
Viena esminių priežasčių priešiškumui atsirasti – religinė. Judaizmas buvo suvokiamas kaip grėsmė krikščionybei, gimė ritualinės žmogžudystės, Šv. Komunijos išniekinimo mitai. Vis dėlto netrūko ir judaizmu besidominčių žmonių. Martynas Radvila dėl to visiems laikams pelnė bepročio etiketę, šeimos buvo izoliuotas nuo visuomenės. 1495 m. LDK kunigaikštis Aleksandras žydus netgi buvo ištrėmęs iš šalies. Kodėl tai padarė, svarstymų daug. Galbūt bandė sukurti krikščionišką valstybę, mat kaip alternatyvą siūlė jiems apsikrikštyti. Tuo metu antijudaizmas ritosi per visą Europą, 1492 m. žydai buvo išvyti ir iš Ispanijos. Yra versija, kad Aleksandras buvo labai įsiskolinęs žydams. Trečia mažiausiai patikrinta istorija pasakoja, kad kažkoks žydų gydytojas neva nugydė Aleksandro žmoną, tad tokiu būdu valdovas jiems atkeršijo. Vis dėlto jau 1503 m. Aleksandras leido žydams grįžti ir netgi grąžino jų turtą. Tai precedento neturintis atvejis, kai krikščionis valdovas grąžina nekrikščionims žydams nusavintą ir savo bajorams jau išdalytą turtą. Priežastys, kodėl jis pakvietė žydus grįžti, aiškesnės. Mirus broliui Albrechtui, Aleksandras perėmė valdyti ir Lenkiją, o ten žydų buvo gausu. Nuo tada jie nuolat gyveno LDK, bendruomenė augo ir plėtėsi. Tiesa, iki XVII a. dabartinėje Lietuvos teritorijoje žydų beveik nebuvo, o Vilniaus miestas turėjo imunitetą, lotyniškai vadinamą privilegium de non tolerandis iudaeis, tai yra teisę neįsileisti žydų. XVII a. pradžios vilniečiai netgi laiką skaičiavo iki žydų atėjimo ir po jo.
Įdomu, kaip Vilnius iš žydų netoleruojančio miesto tapo vos ne jų kultūros centru, pelnė Šiaurės Jeruzalės vardą?
Žydų kultūros ir švietimo centru mūsų sostinė tapo žymaus rabino Elijo ben Šlomo Zalmano, vadinamu Vilniaus Gaonu, dėka. Jis buvo vienas garsiausių talmudistų, o jo ortodoksinis, tradicinis judaizmo mokymas tapo ryškia atsvara plintančiam chasidizmo judėjimui. Į Vilnių studijuoti Toros atvažiuodavo jaunuolių iš daugelio šalių. Vilniaus Gaonas yra minimas visuose žydų istorijos vadovėliuose, o Babilonijos Talmudas iki šiol spausdinamas su jo komentarais. Labai svarbus žydų švietimui ir kultūrai Vilnius tapo tarpukariu. Nors antisemitizmas buvo stiprus, apie 40 proc. miesto gyventojų sudarantys žydai puoselėjo savo kultūrą – turėjo savo mokyklas, teatrus, visuomenines ir labdaros draugijas, spaustuves, leido dienraščius, žurnalus, knygas, veikė daugiau kaip 100 sinagogų. 1925 m. įsteigtas YIVO institutas tapo jidiš ir apskritai žydų kultūros studijų centru, paveldo kaupimo ir saugojimo institucija. Čia atvažiuodavo mokslininkų iš viso pasaulio, o Albertas Einsteinas ir Sigmuntas Freudas buvo instituto valdybos nariai. Beje, YIVO Vilniuje įkurtas tuo pačiu metu kaip Hebrajų universitetas Jeruzalėje. Tiesa, instituto veiklos ir intensyvaus žydų kultūrinio gyvenimo kiti vilniečiai dažnai nė nepastebėdavo.
Kauno žydai pasirinko visai kitą kryptį – ne izoliaciją ir jidiš, o hebrajų kalbą ir integraciją. Jie mokėsi lietuvių kalbos, šia kalba buvo leidžiama žydų spauda, palaikė Lietuvos nepriklausomybės siekį, suvokė šią šalį kaip savo gimtinę ir norėjo čia įsikurti ilgam. Žydai ieškojo savo indėlio, sakė, kad lietuviai rusų okupacijos laikais išsaugojo kaimą, o jie – miestą. Deja, visus šiuos vilties teikiančius procesus sustabdė Antrasis pasaulinis karas.
Sunku rasti Lietuvoje šeimą, kurios vienaip ar kitaip nebūtų palietęs šis karas ir Holokausto tragedija. Kartais atrodo, kad tai visiems laikams iškasė karo kirvį tarp žydų ir lietuvių. Kaip manote, ar geranoriški mūsų santykiai kada nors atsigaus?
Iš tikrųjų aš manau, kad Lietuvos ir Izraelio, lietuvių ir žydų santykiai niekada nebuvo tokie geri, kokie yra dabar. Kita vertus, negali apsimesti, kad nieko neįvyko. Lietuvoje buvo išnaikinta 90–95 proc. žydų, tai didžiausias procentas iš visų Europos šalių. Izraelis laikosi politikos, kad Holokaustas niekada neturi būti pamirštas, kad turi būti apie tai kalbama, kad šios labai stiprų emocinį krūvį turinčios edukacijos reikia tam, jog tokie dalykai nepasikartotų. Girdisi kalbų, kad gal jau gana tą temą eskaluoti, nes ji tik supriešina žmones, bet iš tikrųjų tik visai neseniai pradėta apie tai kalbėti. Ilgus dešimtmečius Holokaustą išgyvenę žydai apie tai, ką patyrė, nekalbėjo net su artimiausiais žmonėmis. Tai buvo sunki patirtis ne tik žydams, bet ir lietuviams. Normalų žmogų sukrečia, kai atsikėlęs ryte pamato, jog nebeliko pusės ar daugiau miestelio gyventojų. Tai buvo didžiausias genocidas žmonijos istorijoje. Ne spontaniškas, bet organizuotas, šaltakraujiškai vykdomas veiksmas, siekiant išnaikinti visus žydus iki paskutinio.
Holokaustu kaltinami lietuviai sako, kad tai buvo jų kovos už Nepriklausomybę dalis, nes esą žydai kolaboravo su sovietiniu režimu.
Buvo ir tokių. Bet netrūko ir kolaboravusių lietuvių. Lygiai kaip ne visi lietuviai buvo žydšaudžiai. Žydus gelbėjusių žmonių, pelniusių Pasaulio tautų teisuolio vardą, skaičius 1000 gyventojų Lietuvoje yra vienas didžiausių Europoje. Tai buvo herojiškas, daug drąsos reikalavęs veiksmas. Dažnai vieną žydą ar jų šeimą gelbėjo daug lietuvių, ir apie tai tikrai reikia kalbėti. Tik noriu pabrėžti, kad gelbėjimas nepateisina Holokausto, o vienų žmonių herojiškumas neatperka kitų kaltės. Iš tikrųjų tai buvo sudėtingų apsisprendimų laikas – karas, okupacija. Lietuviai tikėjo, kad nacionalsocialistai padės atgauti Nepriklausomybę, todėl pasitiko juos kaip gelbėtojus. Žydai žinojo, kas vyksta Vokietijoje, ir pasitiko juos kaip pražūtį. Jiems savotišku prieglobsčiu tapo sovietai. Žmones veikė ir antisemitizmo idėjos, įtakos turėjo keršto jausmas ar net noras praturtėti.
Kuo antisemitizmas skiriasi nuo antijudaizmo?
Antijudaizmas gimė religiniu pagrindu, jis išreiškė krikščionybės varžymąsi su judaizmu. Apsikrikštiję žydai bent oficialiai tapdavo visateisiais visuomenės nariais, nors tikrosios integracijos procesas paprastai trukdavo dvi ar tris kartas, iki aplinkiniai pamiršdavo tikrąją kilmę. Antisemitizmas gimė XIX a. antroje pusėje. Nors jo šaknys – iš antijudaizmo, bet jis yra nereliginis. Pagal jį, krikštas žydo nekeičia, jo „nepatobulina“ – žydai pripažįstami iš prigimties esantys blogi, visuomenei kenksmingi ir ją ardantys. Tai pseudomokslinės rasės teorijos esmė, ja, be kitų klaidinamų idėjų, pagrįstas ir Holokaustas.
Kaip manote, ar dabar antisemitizmo mažiau?
Matomų antisemitizmo apraiškų išties yra mažiau, bet daug paslėpto priešiškumo. Dabar žmonės žino, kas yra korektiškas elgesys, todėl nutyli tai, ką iš tikrųjų mano. Tai išlenda tik artimų draugų, šeimos rate, anoniminiuose komentaruose. Vis dėlto nauja karta nemato atvirai reiškiamo priešiškumo, yra platesnio akiračio, jų nuostatos skiriasi nuo ankstesnių kartų. Stebiu, kaip keičiasi XII a. Anglijoje gimęs populiarus mitas apie tai, kad prieš krikščionių Velykas (žydai šios šventės nešvenčia, žmonės tai painiojo su panašiu metu švenčiama žydų švente Pesachu) kepamiems macams yra būtinas nekalto vaiko krikščionio kraujas. Šis mitas, skleistas, komentuotas ir pildytas šimtmečius, dabar yra faktiškai nunykęs, atpažįstamas tik senosios lietuvių kartos. Kai šiandien paklausiu studentų, kas tą mitą yra girdėjęs, pakyla vos viena kita ranka.
Kita vertus, Lietuvoje nyksta ne tik antižydiški mitai, joje beveik nebeliko ir žydų. 1941 m. statistikos duomenimis, mūsų šalyje buvo daugiau kaip 200 tūkst. žydų, o 2011 m. gyventojų surašymo metu prie žydų save priskyrė tik kiek daugiau nei trys tūkstančiai Lietuvos gyventojų.
Kaip minėjau, dauguma žydų buvo sunaikinti per Holokaustą, bet net ir išgyvenusieji neskubėjo grįžti į tas pačias vietas. Kaip jaustis, kai eini miestelio gatve ir sutinki žmogų, kuris į tave šovė, bet nepataikė? Į miestelius mažai kas grįžo, dauguma susikoncentravo didesniuose miestuose: Kaune, Vilniuje ir Klaipėdoje. Europos žydai nenorėjo vaikščioti ta žeme, kuri buvo taip sulaistyta jų artimųjų krauju. Dalis žydų rado būdų, kai kada net pėsčiomis, pasiekti Palestiną, prisidėjo prie Izraelio valstybės kūrimo. Žydų siekis kurtis Izraelyje pakeitė situaciją Lietuvoje. Buvo manoma, galbūt visai pagrįstai, kad iš Lietuvos yra lengviau išvykti į Izraelį, todėl pas mus važiavo žydai iš visos Sovietų Sąjungos, o tie, kuriems taip ir nepavyko emigruoti, neretai čia pasilikdavo. Dalis atvyko į idealizuotas Baltijos šalis ieškodami palankesnių sąlygų gyventi. Tad labai padaugėjo rusiškai kalbančių žydų. Beje, jau yra ir grįžusiųjų iš Izraelio.
Mitai ar tiesa?
Istorikė dr. Jurgita Verbickienė komentuoja populiarius mitus apie žydus.
Žydės moterys buvo lygios vyrams
„Visuomenėje moteris nebuvo lygi vyrams, bet namie jos funkcijos buvo svarbios. Ji skelbdavo šabo pradžią, nes uždegdavo žvakes, buvo atsakinga už tinkamą košerinio maisto paruošimą, laikė visus 4 namų kampus ir kartu su vyru (o neretai – net ir už jį) valdė šeimos verslą. Mat vyrams reikėjo laiko svarbiausiai savo pareigai – Torai ir Talmudui studijuoti. Moterys turėjo teisę inicijuoti skyrybas, ir šių žydų bendruomenėje tikrai netrūko. Judaizmas skatina žmones gyventi santuokoje, bet neskatina išsaugoti ją bet kokia kaina. Svarbiau yra tai, kad santuoka teiktų laimę, pilnatvę, joje gimtų vaikai. Tad žydai dažniau nei kitų tautų atstovai sukuria antrą ar net trečią santuokas.“
Žydai labai myli savo vaikus
„Kadangi žydai žemės ūkiu neužsiėmė, jų verslas sukosi namie, moterims eiti dirbti laukuose nereikėjo, tad vaikai visada buvo šalia: ilgai žindomi, mylimi ir prižiūrimi. Dėl to jų mirtingumas buvo mažesnis, o demografinis prieaugis didesnis. Ukrainos valstiečiai netgi tikėjo, kad žydžių nėštumas trunka vos 6 mėnesius. Žydų šeimose nuo seno rūpinamasi vaikų švietimu. Talmudo išmanymas galėjo žydą pakylėti į aukštesnį luomą, tad net uošviai apmokėdavo žentų studijas.“
Žydai labai religingi
„Izraelio visuomenė labai įvairi ir skirtinga, tai – vienas iš jos esminių bruožų ir privalumų. Apšvietos amžiuje gimęs haskalos judėjimas skatino žydų pasaulietiškėjimą, atvirumą. Šiuo metu Izraelyje vyksta priešingi procesai: stiprėja sekuliarizacija, bet buriasi didelės, uždaros ultrareligingų žmonių grupės, jos turi savas taisykles, ne visada laikosi įstatymų – tarkim, neleidžia savo vaikų į karinę tarnybą. Nors dauguma Izraelio gyventojų yra saikingai tikintys, religija daro nemažą įtaką visuomenės gyvenimui. Tarkim, per šabą ne tik Jeruzalėje, bet ir Tel Avive nevažiuoja viešasis transportas, beveik nedirba parduotuvės, jos privalo turėti košerinio maisto sertifikatus, santuoka gali būti tik religinė ir pan. Įdomu tai, kad vis daugiau ultrareligingėse bendruomenėse užaugusių jaunų žmonių renkasi pasaulietinį gyvenimą – ryžtasi netgi nutraukti saitus su savo šeima.“
