Kaip gali būti, kad nuo vaikystės žinojote, jog būsite menininkas?
Taip mus nukreipė tėvas. Jam pačiam nepavyko tapti menininku, nors buvo gabus piešėjas ir prieš karą mokėsi dailės. Atėjus karui, mano kauniečiai seneliai spėjo pasitraukti į Rusiją. Taip šeima išsigelbėjo nuo geto ir Holokausto. Tėvas baigė teisės studijas, dirbo teisininku, o polinkį į meną įgyvendino per savo vaikus – leido mus į dailės mokyklą, studijavome tuomečiame Dailės institute: pustrečių metų už mane vyresnė sesuo Aleksandra – scenografiją, aš – vitražą. Pasimokiau metus, nepritapau, perstojau į scenografiją, nes ten dėstė Augustinas Savickas. Norėjau būtent pas jį mokytis. Jis dėstė tik scenografijos studentams. Savickas man dėstė metus, paskui jį už kažką pašalino iš instituto. Grįžo tada, kai pasikeitė valdžia. Savickas buvo europinis žmogus – laisvas, intelektualus. Nedažnai ateidavo į paskaitas. Tapybos išmokyti neįmanoma: žmogus arba sugeba piešti, arba ne. Jis stengėsi neprimesti savo stilistikos, neugdė savickiukų plejados.
Vienuolika metų už mane jaunesnis brolis Jokūbas Vilniaus dailės akademijoje baigė grafiką, jis yra knygų dailininkas. Mano sūnus Marijus – scenografas, sesers Aleksandros duktė Marija – grafikė. Taigi su teatru ir daile yra susiję penki mūsų šeimos nariai.
Kokia buvo pokario vilniečių paauglių kasdienybė?
Mūsų gatvelėje, kurioje stovėjo vienuolika namų, iš viso buvo gal tik trys lietuvių šeimos. Kiti – rusai ir kelios žydų šeimos. Prie kiekvieno namo buvo po nedidelį darželį. Mano senelis pasodino žibučių, prižiūrėjo. Vos sniegas nutirpsta, vienintelis mūsų sodelis pražysta mėlynai. Rajone tarp Lukiškių kalėjimo ir tuometės Lenino aikštės visa mano vaikystė ir prabėgo. Kur dabar – Seimo pastatas, buvo Jaunimo stadionas, jame žiemą veikdavo čiuožykla. Ten visas Vilnius susirinkdavo.
Su Aleksandra lankėme vaikų darželį, vėliau – rusų mokyklą. Mūsų namai buvo svetingi.
Mano paauglystės zona – dabartinis Gedimino prospektas ir gretimos gatvelės. Tik tada, kai tapau studentu, susipažinau su Vilniaus senamiesčiu.
„Neringa“ – Jūsų mėgstama kavinė?
Joje pradėjau lankytis nuo pirmo kurso. Ir eidavau vos ne kasdien. Užtekdavo kišenėje turėti dešimt kapeikų. Dėl alkoholio niekada neturėjau problemų, pakakdavo kavos puodelio.
Kur buvo Jūsų rato studentų susibūrimų vieta?
Dailės parodų rūmų, dabar – ŠMC, kavinėje. Ten susirinkdavo jaunimas ir vyresni menininkai. Visuomet prie to paties staliuko sėdėdavo Stasys Krasauskas su Konstantinu Bogdanu, Rimtis Gibavičius, Petras Repšys ir kiti.
Jūsų sesuo Aleksandra buvo aktyvi, bohemiška, prijaučianti hipiams. O Jūs?
Aš buvau abejingas hipių judėjimui. Gal šiek tiek bohemiškas jaunystėje, ypač tada, kai studijavau. Iš vyresnių studentų išmoksti gerti, rūkyti. Instituto neuždarydavo iki nakties. Aš kartais dėl ko nors likdavau. Tušti koridoriai, o Petras Repšys yra. Užeidavau, žiūrėdavau, kaip jis kažką raižo, dirba.
Aleksandra Jacovskytė interviu „Moters“ žurnalui sakė, kad per griežtas auklėjimas kenkia savivertei: tėvai, norėdami vaikams gera, kartais įvaro nepasitikėjimo savimi kompleksą. Ar Jūsų tėveliai buvo griežti?
Ne, mūsų tėvai buvo liberalūs. Tik močiutė Marija sakydavo: „Kol neperskaitysi dešimt puslapių, į lauką negali eiti.“ Gal sesei tėvai ir buvo griežtesni, nes ji – vyriausia. Tėvai norėjo, kad ji penketais mokytųsi, o aš – kad be trejetų. Skirtingi kriterijai. Man buvo lengviau. Jaunėliui turbūt nekėlė jokių reikalavimų, bet jis mokėsi puikiai. Jis yra iš mūsų visų protingiausias.
Auginot Jokūbą?
Augint neauginau, gal šiek tiek, tik palutes keičiau. Man buvo vienuolika su puse, keisdavau jam palutes. Tėvystės meno išmokau (juokiasi). Dabar jis pamiršta, velnias, kad mano dėka negulėdavo šlapias. Jis man daug už tai skolingas.
Kokias vertybes Jums įskiepijo tėvai, seneliai?
Svarbiausia – padorumas. Meluoti galima, bet smulkiai. Esminius – nevalia. Ir pačiam nesinori. Ypač kūryba negalima meluoti. Blefas jaučiamas. Ranka nekyla.
Gal ir vogti galima smulkius dalykus?
Ne, vogti negalima. Kai buvau vaikas, prašydavau: „Močiute, duok man biškį kapeikų.“ Ji sakydavo: „Tu žinai, kur mano piniginė guli. Imk, tik sąžiningai. Ne per daug.“ Paimdavau 50 kapeikų. Užtekdavo.
Sūnui tas pačias vertybes įskiepijote?
Specialiai – ne, taip išėjo savaime. Mudu gražiai sutarėme.
Ar Jūsų šeima laikėsi žydiškų tradicijų?
Praktiškai ne, tik truputį. Žinojome apie žydiškas šventes, simboliškai jas paminėdavome. Tėvai buvo laisvamaniai. Seneliai – irgi.
Ar jaučiate moralinę pareigą atstovauti žydų diasporai Lietuvoje, pasaulyje?
Negalėčiau taip suformuluoti savo būsenos. Tiesiog esu žydas, ir tai žinau. Mano mokykloje pusė vaikų buvo žydai. Beveik visi mano bendraklasiai dabar gyvena Izraelyje.
Ar Jūsų šeima niekada nesvarstė išvykti į Izraelį?
Niekada, deja. Labai prasti žydai (juokiasi).
Esate sakęs, kad jausdavotės lyg balta varna. Kur?
Visur. Nežinau kodėl. Ir kaip tapytojas esu iškritęs iš lietuvių mokyklos. Stilius susiformuoja žiūrint, mąstant, analizuojant kitų darbus. Kiekvienas žmogus turi savo stilių. Žinoma, buvo Antano Gudaičio mokykla, visa eilė gudaičiukų, o savickiukų nėra, jacovskiukų nėra. Tapybą dėsčiau kelerius metus, bet griežtai draudžiau manimi sekti. Studentams sakydavau: „Manęs pertapyti negalima, tapykit save, ieškokit savo braižo.“
Ilgiausiai Vilniaus dailės akademijoje dirbote scenografijos dėstytoju.
Aš taip ilgai dėsčiau – nuo 1989-ųjų iki 2014-ųjų, 25-erius metus! Siaubas, kaip ilgai! Per ilgai. Vienas mano draugas sakė: „Dėstymas – veltui iššvaistytas laikas.“ Ir aš su juo iš dalies sutinku. Dėstymas – ne man. Nepakankamai susikaupdavau. Kartais man atrodydavo, kad ir žinių per mažai turiu ar daug ką esu pamiršęs. Bet visuomet kurse būdavo viena dvi imlios mergaitės, su jomis būdavo malonu dirbti. Mėgstu netikėtus sprendimus. Vaikų darbai kartais būna labai įdomūs. Aš taip nesugalvočiau. Pajutęs, kad studentas jaučia ir supranta, ką daro, specialiai nieko nesakydavau, bijojau, kad mano žodžiai gali pakenkti. Tik paskatindavau. Buvo darbščių ir talentingų.
Ar tiesa, kad kai pats mokėtės, dėstytojai manė, jog tapybos užduotis už Aleksandrą atliekate Jūs, o, tarkim, smulkių pynučių lovą už Jus nupynė sesuo?
Scenografijos mokęs V. Palaima nepatikėjo. Sakė: „Čia ne tu padarei, tau sesuo padarė.“ Iš vielučių nupyniau lovytę, jam patiko. Už ją gavau vienintelį penketą (penkių balų sistema) per penkerius studijų metus! Už kitą lovą gavau trejetą, – operos „Otelas“ spektaklio paskutinei scenai reikalingos lovos nenorėjau daryti puošnios. Padariau kareivišką.
Skaičiau tekstą: „Prieš n metų darbavosi tuometėje Konservatorijoje dosnių formų ir plačios sielos koncertmeisterė Betsi. Vieną dieną ji atvedė pas savo draugę Dalią Tamulevičiūtę kuklų ir liūdną žydų vaikiną Adomą – dailės studentą scenografą...“
Kas čia taip parašė?
Atvedė, kad pasižiūrėtų, gal tas vaikinas ką nors gali. Reikėjo spektaklio „Medaus skonis“ scenografijos eskizo. Režisierė, pasižiūrėjusi į Jūsų piešinį, kuriame buvo vaizduojama ant molberto ar rėmo ištempta ne tai marška, ne tai oda, pasakė: „Nieko čia nėra.“ Kaip toliau klostėsi Jūsų ir Dalios Tamulevičiūtės santykiai?
Betsi buvo pianistė, mūsų kaimynė ir draugė. Su Tamulevičiūte vėliau bendravome gražiai. Ji pakvietė mane dirbti Jaunimo teatro vyriausiuoju dailininku ir pasakė: „Tik negerk su scenos darbininkais.“ Buvau grįžęs iš kariuomenės, dirbau televizijoje. Studijas baigiau 1973 metais, pirmą scenografiją – spektaklio „Freken Julija“ – sukūriau Šiaulių dramos teatre 1977-aisiais. Iki tol kino teatre paišiau afišas. Dirbau su V. Čibiru. Paskui Jaunimo teatre su G. Padegimu pastatėme „Tris mylimas“. Na, o vėliau prasidėjo darbas su E. Nekrošiumi, D. Tamulevičiūte.
Mano studijų laikais prie Jaunimo teatro bilietų kasų eilę užsiimdavome iš vakaro. E. Nekrošiaus režisuoti spektakliai „Kvadratas“, „Pirosmani, Pirosmani“ ir kiti bei Jūsų scenografija buvo kažkas ypatinga.
Fantastiški spektakliai.
Puikiai tada sutapote su E. Nekrošiumi. Ar buvo režisierių, su kuriais negalėjote dirbti?
Oi, ir ne vienas. Aš ir dabar su niekuo negaliu dirbti. Tik su Tuminu. Gal su kuo nors dar galėčiau, bet pavardžių nesakysiu. Statant operą, dirbu tik su kompozitoriumi, dramą – tik su režisieriumi. Yra režisierių, kurie konkrečiai žino, ko nori, o būna, kad ir nežino. Man geriau, kai nežino – tada įdomiau.
Beveik šimtas spektaklių Lietuvos, užsienio šalių teatrų scenose... Jūsų scenovaizdžiams būdingi išdidinti vaizdiniai akcentai tamsioje erdvėje. Gal dėl to Rimas Tuminas Jus yra pavadinęs tamsos kunigaikščiu?
Tuminas žino daug gražių žodžių, jis įdomiai kalba. Tiesiog žinau, kad tamsioje erdvėje pavyksta geriau sukurti atmosferą. Scenografija turi netrukdyti. Nebūtinai padėti. O jeigu padeda, tai dar geriau. Stengiuosi kurti ne scenografiją, o erdvę. Kartais kompoziciškai trūksta prasmingo daikto arba viskas per daug gerai, reikia ką nors sugadinti, kad netiktų. Man patinka sąmoninga eklektika. Stengiuosi nebūti įdomus. Mano credo – likti antrame plane. Kaip daktaro – nepakenkti. Kuo mažiau scenografijos, tuo geriau. Kurdamas operos spektaklį, galiu sau leisti būti įdomus. Šiuo atveju dailininko vaidmuo svarbesnis, nei statant dramos spektaklį.
Dirbote kartu su seserimi, su sūnumi. Kaip sekasi kurti su artimaisiais?
Kai sūnus ar sesuo kuria kostiumus, o aš – scenografiją, man tenka daugiau atsakomybės. Tai trukdo, kainuoja nervų. Kita vertus, galiu jiems patarti, griežtai pasakyti, kas yra blogai. Kitam dailininkui negalėčiau taip drąsiai diktuoti. Sesė manęs dažniausiai paklauso, o sūnus – ne visada. Jis turi savo nuomonę, yra šiuolaikiškas menininkas.
Naujausias Jūsų darbas – P. Čaikovskio operos „Pikų dama“, kurią Maskvos didžiajame teatre režisavo R. Tuminas ir A. Cholina, scenografija.
Nuodėmė atsakyti Tuminui, jis turi gerų idėjų. Tai ir dirbu. O kai dirbu prie scenovaizdžio, negaliu tapyti. Negaliu tapyti ir galvoti, kad dar kai ko nepadariau dėl spektaklio. Turi būti absoliučiai laisva galva. Kai dirbu teatre, kartais pagalvoju, kad gaištu laiką nereikšmingiems darbams, geriau tapyčiau. Būdamas Maskvoje sėdžiu spūstyje, galvoju: „Dieve, nesąmonė.“ Bet gal jei nedirbčiau teatre, gal ir netapyčiau?
Abi sritys – ir pragyvenimo šaltinis.
Pragyventi galima, bet man jau nieko nereikia. Butą turiu, mašinos, kol dabartinė važiuoja, nereikia, svarbu, kad ratai būtų apvalūs. Pinigų reikia vaistams, cigaretėms ir kavai (juokiasi). Cigaretės brangiai kainuoja. O kavai užtenka.
Ar Maskvoje nepavargote nuo rusaičių dėmesio? Ten esate dievinami.
Tuminas sudievintas, o mes – šiaip, šalia. Mano laisvalaikis Maskvoje – prie televizoriaus ar su knyga. Arba vakarieniauti traukiam. Teatre yra tarnybinis bufetas, netoli – gruziniškų patiekalų restoranėlis, mėgstu jį jau daug metų. O namie mėgstamiausias mano patiekalas – kiaušinienė. Esu nepretenzingas šia prasme.
Ar dažnai sakote sau: „Viskas, su teatru baigta“?
Oi, kiekvieną dieną! Nes aš norėjau būti dailininkas, o pasidariau scenografas.
Regis, visą gyvenimą piešiate vien save.
Ne save. Tapau vis tą patį personažą. Nieko nauja neišradinėju. Ir personažai tie patys, ir tema ta pati – melancholiškas žmogus.
Kas Jus pažįsta artimiau, tikina, kad esate linksmas žmogus. Kodėl paveiksluose – metafizinis skausmas, liūdesys?
Man kitaip nesinori. Bandžiau vieną kartą linksmą nutapyti, bet vis tiek išėjo liūdnas. Esu kartais gal ir linksmas, bet dažniausiai – melancholiškas.
Ar visada žinojote, kad esate talentingas?
Oi, ne. Aš žinau, kad nemoku piešti, nemoku tapyti. Yra taip sunku padaryti gerą darbą! Nežinau, ir kaip tas menas pasidaro.
Nepasitikite savimi?
Gal. Ir su amžiumi vis labiau. Dabar man tapyti kur kas sunkiau nei jaunystėje. Teatre dirbti – irgi. Kuo daugiau žinau, tuo sunkiau. Nes matau daug variantų, sunkiai apsisprendžiu, kurį pasirinkti. Teatre nesinori daryti klaidų, tai kainuoja pinigų, žmonių darbo. Gerai padaryti – labai sunku, vidutiniškai – labai lengva, bet labai neįdomu.
Ar kūryba siekiate išreikšti savo tautinę tapatybę?
Matyt, yra kažkoks charakteris, dvasia. Aukštų frazių nemėgstu. Dėl to ir mano paveikslų pavadinimai paprasti. Paveikslai – ekspresionistiniai, o pavadinimas – kuo paprastesnis. Kad nebūtų įdomus. „Mėlyna galva baltame fone“ arba „Galva raudonam fone“. Darbas turi būti įdomus be pavadinimo.
Bet yra ir labai įdomių: „Einantis pro šalį juodais sparnais“, „Pirma padavė man vyšnių šaką, o laišką po to“.
Čia Macuo Basho – japonų haiku kūrėjas. Visą dieną skaičiau, kad parinkčiau pavadinimą raudonai galvai ir niekas nemanytų, jog ji aplieta krauju.
Rankos, sukryžiuotos ant krūtinės, pirštais suspausti smilkiniai, delnais uždengtas veidas... Tragedija – žmogaus prigimties dalis, aš Jūsų paveiksluose matau žydų tautos tragediją.
Niekada neišeina nutapyti taip, kaip esu sugalvojęs. Kartais ranka nepaklūsta minčiai.
1995 metais sakėte: „Noriu tapyti laisviau.“ Ar pavyko?
Iki galo tai ne. Maža ko aš noriu. Ranka neklauso. Žiūrėdavau į Chagallo paveikslus ir mąstydavau: „Kaip laisvai jis tapo, kokia laisvė – galvoje ir rankoje!“ Man taip neišeina.
Kas blokuoja?
Oi, nežinau, matyt, yra daug blokuojančių faktorių. Mokykla, stilistika, talentas, įpročiai... Kai kas padeda, o kai kas trukdo. Galiu dirbti skirtingomis manieromis, bet taip, kaip noriu, neišeina. Vaizdas galvoje. Kartais jį turiu, o kartais jis pradingsta. Tapau greitai, bet ruošiuosi ilgai. Girdėjau vieną dailininką giriantis, kad jis per dieną nutapė tris darbus. Pavydžiu jam.
Ar sunkiai atsisveikinate su savo paveikslais? Žinote, kur jie iškeliavę?
Reikėjo pragyventi, tai nesunkiai. O dabar, kai man nereikia pragyventi iš paveikslų, norėčiau juos visus supirkti. Niekas neparduos. Žinau, kur jie yra – gerose vietose, geruose namuose. Viena moteris sakė: „Atsibundu ir matau: jūsų paveikslas kabo pas mane ant sienos.“ – „Parduokit man, perku už dvigubą kainą.“ – „Ne, jokiu būdu.“
Sūnaus susilaukėte būdamas 24-erių.
Aš anksti vedžiau. Mano žmona – anglistė.
Tėvo profesija – geriausia reklama sūnui?
Veikiau antireklama. Atsimenu, buvo spektaklio „Pirosmani, Pirosmani“ premjera. Mama atsivedė Marijų. Po spektaklio klausiu devynmečio sūnaus: „Na, kaip?“ – „Man visai nepatiko.“ Jis taip pat lankė dailės mokyklą, kad turėtų užsiėmimą. Buvo geras lituanistas, gerai rašo. Galėjo bankininkas būti arba biologas, žiūrėti pro mikroskopą, kokie gyvenimai ten vyksta.
Kodėl Lietuvos žydų šeimos yra negausios?
Tai lemia ne tautybė. Gal taip gyvenimas susiklosto?
Sūnus kol kas Jūsų nepradžiugino vaikaičiu. O pats ar nepasako: „Va, neturiu brolio.“? Jūs tai ir brolį, ir sesę turite.
Geriau vienas būčiau (juokiasi).
Oho, Jūs – ne tik individualistas, dar ir egoistas?
Juokauju. Aš – humoristas. Mūsų šeima labai draugiška. Su broliu ir jo dėka sėdime feisbuke, jis nuolat mus abu fotografuoja: Verygos nevilčiai – su vyno buteliu. Parašo, kiek sulfidų yra tame butelyje. Aš pasiduodu jo lengvai prievartai, jis sako, kad darys apie mus parodą. Pas sesę dažnai nueinu atsigerti kavos, mes sėdime senelių sodintame sodelyje, kur – alyvos, senas beržas. Vaikystėje jis buvo plonas, dabar – vos apkabinsi. Pasižiūri į senelių sodintas gėles, viską prisimeni.
Kolegos, pažįstami mini, kad Jūsų studijoje – ideali tvarka. Gal ten nieko neveikiate?
Pagaliau esu laisvas menininkas, turiu teisę nieko neveikti. Bet, kaip sakė gerbiamas tapytojas Algirdas Petrulis: „Menininkai į pensiją neišeina.“ Prieš dvejus metus įsigijau dirbtuves. Ten yra du kambariukai: 10-ies ir 35 kvadratinių metrų. Visą gyvenimą dirbau, ir viskas – tapyba, scenografija – gimė pusrūsyje. Dabar turiu visas sąlygas ir dirbu tik mažajame kambariuke – šis skirtas teatrui, maketams. O didžiajame, šis skirtas tapybai, aš tiesiog pasėdžiu ir parūkau. Kai mane sąžinė pradeda kankinti, užtrenkiu duris ir išeinu, kur akys veda, – iki artimiausios mėgstamos kavinės.
O tvarkos pas mane nėra. Neseniai perskaičiau, kad tik nekūrybingi žmonės yra tvarkingi. Kūrybingi – meniškai netvarkingi, talentingai apsileidę. Ir man ant dūšios gera pasidarė.
Dabar pats geriausias Jūsų laikas, galite būti laisvas kaip paukštis, viską turite.
Vienas „Eugenijaus Onegino“ personažas pasakė: „Starostj – ėto takaja gadostj“ (rus. k.; „Senatvė – tai tokia bjaurastis.“).
Nieko aš neturiu, tiesiog man nieko nereikia. Mano tėvai nevogė, gyvenom vidutiniškai. Maisto netrūko, bet turtų nesukrovė. Padorumas. Būtų mokėję vogti, turtingi būtume, dirbčiau namų ūkio valdytoju, meluočiau (juokiasi), bet jūs nenorėtumėte imti iš manęs interviu.
Kas dabar Jums yra svarbiausia?
Kad mane visi paliktų ramybėje.
Nervina, kai skambina, prašo interviu?
Tuminui per valandą skambina tiek, kiek man per savaitę. Aš pasiekiau, ko norėjau – mane visi paliko ramybėje. Jaunoji žurnalistų karta dvejopa: vieni bijo kalbėtis su vyresniais, o kiti nieko nebijo, eina kaip tankai. Esu pokarinis. Savo studentų klausdavau: „Kada gimei?“ – „1992 metais.“ „O Jėzau, – galvodavau, – vos ne anūkas.“
Dabar galėtumėte grįžti pas studentus?
Jokiu būdu. Yra įtampos. Valandai ar dviem nueidavau į akademiją, ir visa diena būdavo sugadinta. Pėdinu, gaunu žinutę: „Dėstytojau, ar jūs ateisit?“ Rašau: „Aš nenumaldomai artėju.“ Kai mergaitės talentingos ir gražios, tada lengva. Kitaip, Dieve, – kaip sunku! Aiškini, ir vis tiek nepadaro. Jei gražios – atleistina. Kartą sprendžiau dilemą. Per stojamuosius egzaminus penkis priėmėm, liko viena vieta ir du kandidatai: neaiškus berniukas ir mergaitė. Į namų darbų peržiūrą prieš egzaminą ji atnešė puikų mažą tapybos darbelį. Be to, buvo simpatiška. Pagalvojau: „Bent man bus malonu su tokia studente.“ Ir ją priėmiau. Dabar ji – žinoma menininkė.
Ar Jūsų laikais dėstytojai neįsipainiodavo į seksualinio priekabiavimo skandalus?
Prie manęs, deja, niekas nekibo. Aš būčiau rankutes pakėlęs ir sutikęs (juokiasi).
Kaip menininkas dalijote save plačiai. Ar Jūsų likdavo šeimai?
Oi, šeimai manęs buvo net per daug (juokiasi)!
Ar žmona Jums daug leisdavo?
Nieko neleisdavo. Ir dabar nieko neleidžia.
Galima paklausti, kokios ji tautybės?
Lietuvaitė. Sesers vyras – lietuvis, brolio pirma ir antra žmonos – lietuvaitės. Papasakot anekdotą? Pirma žmona turi būti žydė – kad proto įkrėstų. Antra – rusė, bus geras seksas. Trečia – lietuvė, gražiai prižiūrės kapą.
Nuo ko jaučiatės priklausomas?
Nuo gyvenimo aplinkybių. Nuo cigarečių, kavos, teptukų, dažų, drobės.
O nuo teatro?
Nebevaikštau į teatrą, parodas, nebent labai įdomi būtų. Apskritai jaučiuosi beveik iškritęs iš kultūrinio gyvenimo.
