Kai šeštadienį kartu su beveik 90 žmonių, tarp jų – būriu įvairaus amžiaus vaikų, į 1027-is vazonus sodinome per 10 000 gilių, prisiminiau Mindaugo Survilos dokumentinę juostą „Sengirė“. Kad iš šių gilių išaugsiančiuose ąžuoluose ir po kelerių metų įsiliesiančiuose į kurį nors mišką ar girią po šimto ar dviejų šimtų metų ūbaus, kaip kad filme, pelėdos ir į uoksus lėks pamaitinti jauniklių. Šie stumdysis, kaip kad mes, dėl vietos po saule, galiausiai išsistumdys iš gyvenimo, o ąžuolai stovės. Jei kas nors jų nenukirs…
Vilnius liko be senųjų liepų. Kaunas irgi prasiretino. Nuo 2000 m. iškirsta trečdalis Labanoro girios. Kariniams Pabradės ir Gaižiūnų poligonams plėsti bus vien prie Pabradės iškirsta 500 ha miško. Pernai žadėtos sutvarkyti kirtimo Verkių regioninio parko teritorijoje prie Gulbino ežero vietos taip ir liko išdarkytos, išdraskytos…
„Manau, kad kiekvienas lietuvis jau išgirdo, pamatė žinią apie beprotiškai kertamus miškus, sengires ir medžius miestuose. Kai kurie pasirašė peticiją, kiti prisijungė prie aktyvistų kovoti su valdžia. Aš stebiu visa tai, ir man tikrai verkia siela. Žinau, kad ašaros nepadės, kad yra tik vienas būdas tai keisti – sodinti medžius. Esu jų prisodinusi šimtus. Paauglystėje sodinau ąžuolus Basanavičynėje, Vilkaviškio rajone. Tuomet juokingai skambėjo kalbos apie šimtamečius medžius – esą kad niekada nesulauksiu ir nepamatysiu rezultato. Dabar tiems ąžuolams beveik keturiasdešimt metų, jie tikrai labai dideli. Kai prieš dešimt ar net penkerius metus savo sodyboje Trakų rajone iš gilių sėjom ąžuoliukus, didelių ąžuolų perspektyva atrodė kaip vizija ar tolumos miražas. Dabar tie ąžuoliukai gerokai praaugę mane, jau veda giles ir teikia pavėsį. Todėl mažiausiai, ką galiu padaryti šiandien, – prisirinkti gilių ir jas pasėti. Kinai turi nuostabią patarlę: „Geriausias metas pasodinti medį buvo prieš 20 metų. Antras geriausias metas – dabar“, – sako Birutė Jakučionytė.
Kodėl gilės sodintos vazonuose? Birutė vadovavosi didžiausią ąžuolų auginimo vazuonuose patirtį turinčio miškininko J. Girino patarimais. Pasak jo, 4 ar 5 metus vazone augusio ir į nuolatinę vietą perkelto ąžuoliuko prigijimo galimybės yra daug didesnės, nei iškasto iš dirvos, mat vazonuose susiformuoja stiprus šalutinių šaknų kuokštas – tai ir lemia lemia geresnes prigijimo galimybes. Beje, statistiškai skaičiuojama, kad iš 10 pasėtų gilių išdygsta maždaug penki sodinukai.
„Dar vienas mano tikslų yra edukuoti, ypač – vaikus, kad iš tinkamai pasodintų gilių gali išaugti ąžuolai“, – sako B. Jakučionytė. Iš įvairių Lietuvos vietų – net kelios šeimos prisijungė iš Trakų mokymosi namų „Patirčių slėnis“ bendruomenės (apie ją skaitykite naujajame, lapkričio mėnesio, žurnalo „Moteris“ numeryje) – atvažiavę žmonės minėjo, kad prisijungė prie akcijos dėl to, jog jų vaikai sužinotų, nuo ko prasideda medžio gyvenimas.
Iš vazonų su giliukais „Gervių lizde“ sudėliojome penkialapę ąžuolų karūną. Į vidurinį lapą – Dieviškumo, arba Išminties – sugulė Kėdainiuose lietuvių raštijos pradininko Mikalojaus Daukšos XVI a. sodinto ąžuolo gilės. Į Kūrybiškumo – Strėvos ąžuolų vaisiai. Aš iš Ramybės lapo išdygsiantį ąžuoliuką vešiu į Suvalkiją ir su giminaičiais sodinsime mūsų giminę vienijusios tetos, kilusios iš šio krašto, garbei. Dar ąžuolų karūnoje yra Meilės ir Atvirumo lapai. Kuris yra kuris, galima paspėlioti patiems. Tereikės nuvažiuoti į jaunuolyną ir galbūt tai pajusti įėjus į kiekvieną lapą takeliu. Juolab kad nuo kito rudens čia planuojama organizuoti edukacines veikla „Nuo ąžuolo iki gilės“.
