Su aktyvia ir pilietiška mergina aiškinomės, ar šiais laikais karjeros siekiančios moterys vis dar susiduria su stereotipais, kokią naudą ji įžvelgia savanoriškoje veikloje, kokiais būdais mažina išmetamų šiukšlių kiekį ir iš kur atranda laiko visiems savo planams įgyvendinti.
Aurelija, jums teko nemažai keliauti, stažuotis įvairiose pasaulio šalyse, tačiau dažniausiai rinkdavotės maršrutą į JAV. Kas skatino vis sugrįžti į šią šalį?
Mano pažintis su šia valstybe pasidėjo dar studijų metais, kai išvažiavau į Aliaską su „Work and travel“ programa. Pamilau tenykštę gamtą, žmones, man labai patiko jų šiltas bendravimas ir pozityvus požiūris į gyvenimą. Labai įsitraukiau į atvirą amerikietišką kultūrą, kuri pramuša mūsų uždarumą ir kitus kiautus, todėl grįžusi dar kurį laiką šypsodavausi be jokios priežasties ir prabėgus metams nusprendžiau pakartoti kelionę i šią valstiją.
Vėliau vykau į JAV tobulintis profesinėje srityje, kadangi mano veikla susijusi su nevyriausybinėmis organizacijomis, o ten ši sritis pasiekusi gerokai aukštesnį lygį nei Lietuvoje. Pastaroji kelionė buvo tikras NVO rojus (juokiasi). Atvykau į Mineapolį ir radau po nevyriausybinę organizaciją beveik kiekvienu viešu klausimu, pamačiau įvairaus amžiaus gyventojus, nuo studentų iki pensininkų, aktyviai dalyvaujančius tų organizacijų veiklose. Turėjau gerą progą pamatyti, ko mums trūksta skatinant pilietiškumą ir džiaugiausi galėdama tas žinias parsivežti namo.
Ar bekeliaujant jums niekada nekilo mintis likti kitoje šalyje, kur sąlygos darbui palankesnės, o gyvenimas – šiltesnis ir patogesnis?
Laikas praleistas tiek JAV, tiek Indijoje ar kitose svečiose šalyse mane ypatingai praturtino kaip asmenybę. Manau, kad keliauti ir pažinti plačiau įvairias kultūras yra svarbu, o proga ilgiau pabūti įvairiuose kraštuose suteikia galimybę pasisemti patirties ir teigiamų pavyzdžių. Aš visuomet žinojau, kad norėsiu grįžti į tėvynę ir kurti būtent čia, nes noriu paversti Lietuvą geresne ir gražesne vieta gyventi.
Žinoma, kasdienybėje visko pasitaiko – kartais norisi, kad pokyčiai mūsų valstybėje vyktų greičiau, o kartais tiesiog pavargsti ir galvoji: „ O gal iš tiesų svetur būtų lengviau?“. Tada prisimenu vieną išmintingą patarlę, kuri sako, kad nesvarbu kur keliausim, nes atvykę visada rasim save. Tada aš sustoju, primenu sau ko noriu iš gyvenimo ir tokiais momentais vis iš naujo įsitikinu, kad noriu dirbti Lietuvai, kad ir kokių sunkumų kartais pasitaikytų. Tikrai neatmetu galimybės kada nors vėl išvažiuoti ilgesniam laikui, tačiau žinau kad ir kur išvykčiau – Lietuva mano namai, o į namus visada noriai sugrįžtama.
Kurią tarptautinę patirtį įvardytumėte kaip svarbiausią indėlį į savo tolimesnį darbą Lietuvoje?
Būtų labai sunku išsirinkti vieną kelionę ar atskirą atvejį. Neseniai sudalyvavau programoje „Kurk Lietuvai“, į kurią patekau ne dėl konkrečių nuopelnų, o bendro tarptautinės patirties bagažo. Ši programa leido man pritaikyti patirtį įgytą užsienio nevyriausybinėse organizacijose Lietuvos valstybiniame sektoriuje ir atrasti savo karjeros kelią Socialinės apsaugos ir darbo ministerijoje. Taigi, galima drąsiai teigti, kad visi užsienio keliai, kuriuos myniau, mane atvedė atgal į Lietuvą (šypsosi).
Galbūt galėčiau išskirti atvejį gerokai praplėtusį mano mąstymą, kai stažuodamasi Minesotoje gavau pasiūlymą dirbti su moterų teisių organizacija. Iki to laiko maniau, kad šioje sferoje nebėra rimtų iššūkių, nes moterys šiais laikais gali pasiekti viską ko tik nori, todėl nuėjau pasidairyti tik iš profesinio smalsumo. Tik įsitraukus į šios organizacijos veiklą man po truputį atsivėrė akys, supratau, kad visame pasaulyje moterų teisės išlieka opia sritimi, todėl dar būdama JAVaplikavau į Europos lyčių lygybės institutą ir pratęsiau darbą grįžusi į Vilnių.
Ar jūsų nuomone, Lietuvoje vis dar turime daug problemų lyčių lygybės klausimais? Ar asmeniškai teko susidurti su papildomomis kliūtimis dėl to, kad esate moteris?
Manau, kad tikrai dar turime ką nuveikti šioje srityje. Yra nemažai žmonių sakančių, kad lygybės niekada nebus, nes toks yra pasaulis ir mum reikia su tuo susitaikyti. Yra žmonės galvojantys, kad lyčių nelygybė tėra prasimanymas, kai tuo pat metu matome liūdną smurto artimoje aplinkoje statistiką ir tyrimus rodančius, kad vyrai iki šiol gauna didesnius atlyginimus, be to man asmeniškai teko girdėti kaip išsilavinę jaunuoliai teigia, kad jaustųsi nevyriškai ir nejaukiai jei jiems vadovautų moteris.
Per dešimt metų, kuriuos praleidau dirbdama savo srityje užsitarnavau rimtą požiūrį į save, tačiau praeityje teko susidurti su atsainumu ar nepasitikėjimu mano profesionalumu dėl lyties. Iš tiesų, šią problemą galime įvardyti ne tik moterų, bet ir bendrame lyčių lygybės kontekste – visai neseniai teko matyti kaip praeiviai sukritikavo mano kolegą, esą kodėl jo sūnus žaidžia su lėle. Jis savo ruožtu atsakė, kad tai leidžia, nes nori, jog sūnus ateityje taptų geru tėvu. Ši situacija parodo kiek įvairiausių stereotipų susijusių su lytimis, vis dar nešiojamės savo galvose ir deja, dažnai nesuprantame kokią neigiamą įtaką jie gali turėti mūsų gyvenimams.
O kaip šiuo klausimu jautėtės įstojusi į krašto apsaugos savanorių pajėgas? Juk kariuomenė tradiciškai laikoma vyrų teritorija.
Kariuomenėje yra daug puikių vyrų ir moterų, kurie neleidžia įsisukti jokioms diskriminaciją kurstančioms kalboms ar veiksmams, o priešingu atveju padeda kaltininkui susilaukti statuto numatytų atsakomybių. Kariuomenė yra puikiausia lygybės ir pakantumo mokykla – kai atsistojame su uniforma prieš vadą ir prieš kolegas, visi tampame lygūs, išsitrina mūsų statusas ar kitokie išskirtinumai. Čia skiepijama ne tik disciplina, bet ir pagarba, atsakomybė už save bei savo artimą, su kuriuo jūs turite vieną tikslą, todėl esate neišvengiamai susiję. Juk kariuomenėje sunku kartais būna ne tik merginoms, bet ir vyrukams, todėl jei visi nešam ar bėgam vienodai, taip pat ir padedam vieni kitiems, neatsižvelgdami į aplinkybes.
Ar viena iš priežaščių, paskatinusių stoti į krašto pajėgų savanorius, buvo noras įnešti daugiau lyčių pusiausvyros į kariuomenę?
Prisipažinsiu, nors tai iš esmės nelėmė mano pasirinkimo, tačiau prieš stojant susimąsčiau, kad parodydama, jog moterys ne tik gali, bet nori iškilus rimtam pavojui eiti į apkasus, savotiškai prisidedu prie lyčių lygybės klausimo.
Sakyčiau, kad pagrindinė priežastis, lėmusi šį žingsnį, yra mano pilietinis įsitikinimas, kad krašto gynyba yra labai svarbi sritis. Kažkada buvau labiau prijaučianti pacifistinėms pažiūromis ir negalėjau net įsivaizduoti savęs su ginklu rankose, tačiau su laiku, stebint politinę situaciją, mano požiūris pasikeitė. Manau, kad labai svarbu žinoti kaip pačiam elgtis ekstremalioje situacijoje ir suteikti pagalbą artimui, kuris tokių žinių neturi. Galų gale, juk kariuomenėje ne vien šaudoma ir gaudoma – kaskart atvykusi sužinau begalę naudingų dalykų apie išgyvenimą, stovyklavimą ir kitus dalykus dominančius kiekvieną propaguojantį aktyvų laisvalaikį gamtoje.
Panašu, kad daug savo laiko skiriate įvairaus pobūdžio savanorystėms. Kokią savanoriškos veiklos naudą išskirtumėte?
Kiekvienam linkėčiau kuo anksčiau pradėti savanoriauti. Žinoma, labai smagu kai už savo darbą gauni atlygį, tačiau svanorystės atneša neįkainojamą patirtį, daug naujų kontaktų ir išgyvenimų, kurių vargiai pasisemtume savo kasdienėje ar darbo aplinkoje. Kadangi studijų ir stažuočių metais daug savanoriavau, galiu patvirtinti, kad savanorystė yra puikus būdas atrasti savo karjeros kelią ir pradėti kaupti darbinę patirtį.
Žinoma, yra ir kitokio pobūdžio savanorysčių, kurių pagalba galima prisidėti prie visuomenės pokyčio. Kaip vieną įsimintiniausių atvejų galėčiau įvardyti svanorystę užsieniečių integracijos centre Vilniuje. Ten atsidūriau kilus Europos migrantų krizei, kad savo akimis pamatyčiau situaciją ir galėčiau sau susidėlioti „už“ ir „prieš“ argumentus. Pradėjau bendrauti su pabėgėlių šeima iš Eritrėjos, mano užduotis buvo padėti jiems prisitaikyti prie pakitusių sąlygų, supažindinti su lietuviška kultūra ir tiesiog palaikyti kompaniją bei suteikti praktinių patarimų. Visa tai perėjo į labai šiltus santykius ir itin įdomią mano gyvenimo patirtį, kurią progai pasitaikus labai norėčiau pratęsti.
Vasarą, kai keliuose Vilniaus rajonuose kilo bėdų su šiukšlių išvežimu, pasiūlėte visuomenei kompostuoti organines atliekas namuose. Ar šis būdas tinkamas miesto gyventojui?
Aš gyvenu daugiabutyje viename iš Vilniaus mikrorajonų ir sėkmingai tęsiu šią praktiką jau ne vienerius metus. Su kompostavimo namuose idėja susipažinau JAV, kai pamačiau kaip viena mano pažįstama meta visas organines šiukšles į atskirą maišelį, o žvilgtelėjusi į jo vidų radau tarp atliekų besidarbuojančius sliekus. Iš pradžių kiek nustėrau, tačiau draugė patikino, kad jie niekur nepabėga, su laiku tuo įsitikinau ir pati. Sliekams atlikus savo darbą, pro maišelio apačią iškratomas humusas puikiai tinkantis augalų sodinimui.
Kai parsivežiau šią mintį namo, iš pradžių teko surengti rimtus debatus su draugu, kuris išgirdęs apie naujus augintinius idėja tikrai nesusižavėjo, tačiau galų gale sutiko, o kiek vėliau drauge pradėjom siūti specialiai kompostavimui skirtus maišus.
Ar laikotės ekologiško gyvenimo filosofijos ir kitose srityse?
Stengiuosi propaguoti atsakingus vartojimo įpročius. Dar nesu pasiekusi tokio lygio, kad dantų pastą ar kitas priemones pasigaminčiau namie, tačiau dedu visas pastangas gyventi kuo ekologiškiau, pagal savo galimybes ir išteklius. Rūšiavimas man jau seniai yra savaime suprantamas dalykas, šiuo metu bandau stipriai sumažinti plastiko naudojimą, deja, kartais to tiesiog neįmanoma išvengti.
Renkantis prekes teikiu pirmenybę kuo paprastesnės sudėties produktams ir lietuviškoms prekėms. Galbūt tai iš dalies yra profesinis impulsas, bet esu linkusi pasidomėti prekybos tinklo ar kompanijos politika savo darbuotojų atžvilgiu, todėl neinu į tinklus, garsėjančius prastomis sąlygomis ar išnaudojimu, ir mielai palaikau socialiai atsakingas idėjas puoselėjančius verslus.
Aurelija, jūs esate labai veikli, nuolat užsiėmusi moteris. Ar sudėtinga derinti visus darbus, kitus užsiėmimus ir tarp jų atrasti laiko sau?
Turėčiau pripažinti, kad paskutiniu metu mano socialinis gyvenimas tikrai kenčia ir aš pradėjau galvoti, kad su manimi kažkas ne taip, bandau save raminti, kad pradėjus eiti naujas pareigas tai yra normalu (juokiasi). Jei dirbčiau darbą tik dėl atlygio, galėčiau sau leisti lygiai penktą valandą atsistot ir išeit, tačiau aš veikiu sferoje, į kurią noriu įnešti svarų indėlį, todėl darbo valandų neskaičiuoju. Meluočiau jei sakyčiau, kad nepasvajoju praleisti dieną jaukiai susisukus su knyga rankose, bet jei to nepadarau reiškia kiti dalykai šiuo metu man yra svarbesni.
Manau, kad svarbiausia yra imtis užsiėmimo pagal interesus ir poreikius – tada tiek darbas, tiek savanorystė ar kitoks laisvalaikis bus vienodai naudingas laikas sau, nes širdžiai miela veikla kylanti iš žmogaus prioritetų ir įsitikinimų, visada bus ta veikla, kurios norėsis imtis su entuziazmu.
