Kalbėjomės su Zeruya Shalev per jos trumpą, vos dviejų dienų, viešnagę šiųmetėje Vilniaus knygų mugėje. Rašytoja intensyviai pristatė savo knygą ir pamatyti nei sostinės, nei Lietuvos neturėjo kada. „Tikiuosi, pasitaikys proga sugrįžti“, – užsimena moteris. Interviu tomis dienomis ji davė daug, tačiau pirmąjį – „Moters“ žurnalui.
Pradėkime nuo ir į lietuvių kalbą išverstos ir labiausiai pripažintos Jūsų knygos „Meilės gyvenimas“ (leidykla „Sofoklis“, iš hebrajų kalbos vertė Olga Lempert), – už ją esate apdovanota Leidėjų asociacijos aukso ir platinos prizais, kitais apdovanojimais Vokietijoje, Prancūzijoje. Ar tiesa, kad knygą galima skaityti dvidešimt penkiomis kalbomis?
Taip. Šią knygą rašiau trumpiausiai – tik pusantrų metų, o ji, net praėjus dviem dešimtmečiams, vis dar yra sėkmingiausia. Kitus kūrinius (rašytoja yra išleidusi penkis romanus, poezijos knygą ir knygą vaikams) rašiau daug ilgiau – po ketverius ar penkerius metus. „Meilės gyvenimas“ mane buvo apėmęs kaip ugnis. Pradėjau kurti būdama nėščia, o baigiau laikydama kūdikį ant rankų. Mane ši istorija veikė taip stipriai, kad negalėjau sustoti.
Kas Jus įkvėpė parašyti istoriją apie jaunos ištekėjusios moters audringus santykius su vyresniu vyru?
Lengvai atsakyti negaliu. Man rašymas yra mistinis procesas, – niekuomet nežinau, iš kokių gelmių ateina įkvėpimas. Norėjau parašyti apie tai, kas mane labai domina, – apsėdimą, aistrą.
Iš pradžių istoriją pradėjau visiškai kitaip, parašiau septyniasdešimt puslapių apie senyvą moterį – tai buvo tarsi jos gyvenimo memuarai, apie vyrą, kurį ji buvo sutikusi jaunystėje. Ir staiga supratau, kad nuo šio susitikimo moters jaunystėje ir turėtų prasidėti pasakojimas. Ištryniau viską, ką buvau parašiusi, ir pradėjau iš naujo apie du personažus – Jaarą ir Arjė. Mėginau nagrinėti, kas atsitinka, kai moteris dėl vyro pameta galvą, ir kas vyksta dviejų aistros apimtų žmonių protuose.
Meilės gyvenimas ir apskritai gyvenimas – ar tai, Jūsų požiūriu, yra du skirtingi dalykai?
Taip (juokiasi). Tai nėra tas pats. Su amžiumi apie meilę ir išsiskyrimą žinau daugiau. Mylintiems žmonėms reikia laiko sujungti savo gyvenimus. Vienas iš dalykų, kuriuos nagrinėjau šioje knygoje, yra tai, kaip suderinti meilę ir gyvenimą. Man buvo įdomu įsijausti ne tik į jaunos moters, bet ir į pagyvenusio vyro išgyvenimus. Atrodo, kad Jaara, nusprendusi palikti savo sutuoktinį dėl daug vyresnio vyro, taip ketina sunaikinti ne tik savo šeiminį gyvenimą, bet ir pačią save. Rašydama visuomet kalbuosi su savo herojais. Prisimenu, kaip sakydavau Jaarai: „Turi sustoti, grįžk į namus, pas vyrą, jūs galite susilaukti vaiko.“ Kita vertus, jutau, kad šią moterį traukia visai kas kita. Stengiausi ją suprasti ir galiausiai supratau. Nors gali atrodyti, kad Jaara kenkia sau, manau, pati geriau už mane žinojo, ko jai reikia.
Ar tai reiškia, kad pradėdama naują romaną nežinote, kaip jis baigsis?
Tikrai taip. Rašyti „Meilės gyvenimą“ buvo itin sunku, nes parašiusi pusę jo ar kiek daugiau nebegalėjau miegoti naktimis – kankino mintys, kuo visa baigsis tai moteriai. Buvau sumišusi, nes nemačiau jokios paprastos išeities. Nenorėjau, kad grįžtų pas sutuoktinį, nes jis nebuvo tinkamas vyras. Nenorėjau, ir kad liktų su Arjė, nes šis – tik herojės gyvenimo pakeleivis. Nenorėjau, ir kad Jaara nusižudytų kaip Ana Karenina. Taigi, kaip baigti istoriją, nežinojau. Knygos pabaiga nėra nei laiminga, nei labai aiški. Manau, ji suteikia vilties, jog žmogui įmanoma atrasti save patį.
Vienoje iš recenzijų skaičiau, kad Jūs, kaip rašytoja, sugebate paaiškinti tai, kas yra neapibūdinama, – skausmą. Ar su tuo sutinkate?
Tai didžiulis komplimentas. Darau, ką galiu. Domiuosi sudėtingomis emocijomis, nebijau į jas gilintis. Tai mane net traukia. Man įdomu nagrinėti tamsiąją žmogaus sielos dalį. Ne todėl, kad būčiau mazochistė, – blogų dalykų nutinka visiems. Noriu daugiau sužinoti, ką tuomet jaučiam, kaip visas tas bėdas įveikti.
Tai ir pakalbėkime apie naujausią Jūsų romaną „Skausmas“. Sakoma, kad tai asmeniškiausia Jūsų knyga.
Viena vertus, „Skausmas“ tikrai labai asmeniškas romanas, stengiuosi išsiaiškinti, ką po pasikėsinimo jaučia auka. Turbūt žinote, kad 2004-aisiais buvau sužeista per savižudžio ataką Jeruzalėje: nuvedžiau vaiką į darželį ir grįždama ėjau pro šalį, kai sprogo bomba. Pagrindinė knygos veikėja taip pat sužeidžiama, tačiau svarbiausia šioje knygoje ne tai, o meilės linija. Rašiau apie savo gyvenimą apibendrinančią moterį. Tai nėra mano pačios istorija, juk literatūra – tai autoriaus patirčių, žinių ir vaizduotės mišinys. Buvau sau pasižadėjusi, kad nerašysiu apie patirtą išpuolį, bet nutiko kitaip, tai buvo stipriau už mane.
Visose Jūsų biografijose rašoma, kad gimėte viename pirmųjų Izraelio kibucų. Kaip tai paveikė Jūsų tolesnį gyvenimą?
Tiesą sakant, nelabai. Gimiau kibuce, bet tėvai jį paliko, kai buvau dar kūdikis, tad jame neaugau. Ten gimė ir užaugo mano mama, o tai veikė šeimos gyvenimą. Tarkim, mano vaikystė nuo kitų vaikų skyrėsi tuo, kad mama nemokėjo ruošti maisto (juokiasi). Juk kibuce darbais buvo skirstomasi: vienos moterys dirbo virtuvėje, kitos – laukuose, mano mama buvo tarp pastarųjų. Kai ištekėjo už mano tėvo, gyvenimas smarkiai pasikeitė. Iš pradžių ji nieko neišmanė apie atskirą gyvenimą, nes buvo įpratusi gyventi bendruomenėje. Džiaugiuosi, kad mano tėvai nusprendė palikti kibucą. Manau, jei būtume ten likę, mano kelias į rašymą būtų sunkesnis. Žinau, kad vis tiek būčiau tapusi rašytoja, tai – mano kraujyje, tačiau vaikai kibuce auga tarp kitų vaikų, nemanau, kad jie turi laiko pabūti vieni. Mano vaikystė visiškai kitokia – aš dažniausiai būdavau viena, bet mano vidinis gyvenimas buvo labai intensyvus. Užaugau šalia koledžo, kuriame dėstė mano tėvai, nedidelėje laukų supamoje gyvenvietėje, aplink augo daug apelsinmedžių, – žodžiu, gana izoliuotoje aplinkoje, kur daug gamtos. Buvau gana vieniša, nors turėjau brolį ir daug kačių. Vaikystėje buvau svajotoja, mėgau skaityti ir rašyti, išgalvoti istorijas. Kai man buvo dešimt, parašiau dviejų šimtų puslapių apsakymą, beje, jo veiksmas vyko Rusijoje.
Tik daug vėliau, kai mano tėvai jau buvo mirę, susimąsčiau, kodėl mane visuomet taip domino jausmai, ypač – meilė. Supratau, kad tai veikiausiai suformavo mano šeima. Abiem tėvams tai buvo antroji santuoka, mano mama buvo našlė, o tėvas – išsiskyręs, tad abu jie savo didžiąsias gyvenimo meiles jau buvo patyrę anksčiau. Taip, jie gerbė, palaikė vienas kitą, bet akys nebespindėjo. Gal todėl meilė mane taip traukė, nes savo namuose jos nemačiau?
Jūs pati taip pat esate ištekėjusi antrąkart. Kaip tai nutiko?
Pirmoji santuoka buvo taip seniai, kad beveik pamiršau. Dabar suprantu, kad pirmąkart ištekėjau labiau norėdama atsiskirti nuo tėvų. Žodžiu, tekėjau daug negalvodama. Buvau dvidešimt dvejų, jis buvo mano vaikinas iš armijos – kartu tarnavome. Išsiskyrėme greitai. Dabar manau, kad buvome per jauni. Bendraujame normaliai, juk turime labai mylimą dukrą, tiesiog netikome vienas kitam. Su dabartiniu vyru esame drauge nuo tada, kai buvau trisdešimt dvejų, taigi – daug metų, ir man tai vis dar patinka. Turime du sūnus, kartu su mumis užaugo ir mano dukra bei jo vaikai iš pirmosios santuokos. Mūsų daug ir suderinti visų interesus nėra paprasta.
Interviu radijuje pasakojote, kad jauniausią sūnų įsivaikinote. Kaip priėmėte tokį sprendimą?
Kaip jums tai paaiškinti? Po to, kai buvau sužeista, panorau pakeisti savo gyvenimą. Gydama privalėjau pusę metų gulėti lovoje, man neleido vaikščioti. Tuo potrauminiu laiku daug mąsčiau, patyriau įvairių jausmų. Supratau, kad kai pasveiksiu, nebegalėsiu gyventi taip, tarsi nieko nebūtų nutikę. Supratau, kad turiu padaryti kažką iš esmės nauja. Aplankė suvokimas, kad galėčiau dar kartą tapti mama, vyras tam pritarė. Tuomet pradėjome įsivaikinimo procesą, jis truko kelerius metus. Sūnus pas mus apsigyveno būdamas trejų, dabar jam – vienuolika. Tai – nuostabi, bet ne visuomet lengva patirtis. Bet esu labai laiminga dėl šio sprendimo, net jei dabar turiu mažiau laiko rašyti. Man patinka toks derinys: rašau, kol sūnus būna mokykloje, o kai grįžta, būnu tik mama. Man patinka auginti vaikus ir savo knygų herojus.
Ar daug keliaujate?
Taip (atsidūsta). Manau, kad pristatydama savo kūrybą keliauju per dažnai. Kita vertus, neturėčiau skųstis – tai didelė privilegija. Iš tikrųjų „Meilės gyvenimas“ labai pakeitė mano gyvenimą, knyga atnešė pirmąją sėkmę, esu kviečiama į šalis, kuriose ji leidžiama. Man patinka lankytis skirtingose vietose, sutikti įvairių žmonių, tačiau nemėgstu būti atskirai nuo šeimos. Kelionės atitraukia ir nuo rašymo, o norint tai daryti reikia rutinos.
Ar pats rašymas Jums yra malonumas, o galbūt – sunkus darbas?
Visaip. Kartais tai didžiausias malonumas pasaulyje, jaučiuosi pamaloninta galėdama išgalvoti veikėjus, jų dėka nugyventi alternatyvų gyvenimą. Tai nuostabus jausmas, nuotykis. Tad kartais jaučiuosi kaip rojuje. Bet kartais, kai neateina įkvėpimas, kai idėjos nėra pakankamai geros, jaučiuosi tarsi kankinama. Tuomet rašymo nekenčiu. Kitaip sakant, man rašytojo darbas – tai dangaus ir pragaro mišinys.
Juokaujame, kad bet kur pasaulyje sutikto žydo šaknys yra Lietuvoje. Ar tai tinka ir Jums?
Nesu išimtis, iš Lietuvos kilęs mano senelis. Deja, apie jį žinau nedaug. Senelis gimė Vilniuje. Kai jam buvo šešeri, su šeima išvažiavo į Rusiją, Sankt Peterburgą. Apie 1910-uosius atvyko į dabartinį Izraelį. Kiti mano seneliai kilę iš Rusijos ir Lenkijos.
Grįžkime prie „Meilės gyvenimo“. Knyga Izraelyje sukėlė savotišką skandalą dėl atviros erotikos, buvote kaltinama, kad nusižengėte tikėjimo sąlygojamiems apribojimams.
Nesu religinga. Kita vertus, judaizmas mane labai domina. Mano tėvas taip pat nebuvo religingas, bet jis buvo judaizmo ekspertas. Iš jo išmokau, kad galima gerbti savo istoriją, religiją aklai nesilaikant taisyklių. Kai rašiau „Meilės gyvenimą“, jaučiausi tokia laisva, kad net nesupratau, kokia atvira ši knyga. Tik baigusi suvokiau, kad galbūt pažeidžiau kai kuriuos tabu. Mano tėtis buvo puritonas – niekuomet nekalbėjo apie seksą, nesu mačiusi, kad viešoje vietoje būtų net prisilietęs prie mano mamos. Ir kartu jis buvo pripažintas literatūros kritikas. Kai gautą pirmą knygos egzempliorių nuvežiau tėvams ir palikau, grįždama namo ėmiau suvokti, ką padariau: tėtis skaitys mano knygą su erotinėmis scenomis. Susikrimtau, kad jis gali gauti širdies smūgį. Paskambinau mamai, – ji buvo daug atviresnė, su ja galėdavau kalbėti apie viską. Įspėjau mamą, kad knygoje daug erotikos ir sekso. Ji, kaip visuomet, rado išeitį – nutarė perskaityti pirma ir sekso scenas pabraukti, kad tėvas galėtų praleisti. Po kelių dienų man paskambino tėtis ir pagyrė, kad knyga jam patiko, ir išpranašavo, jog taps bestseleriu. Taip ir nežinau, ar jis perskaitė visą tekstą, o gal – tik paryškintas vietas.
Jaunystėje ketinote studijuoti psichologiją, iš tikrųjų baigėte Biblijos studijas, turite magistro laipsnį...
Tikrai norėjau studijuoti psichologiją. Tarnaudama armijoje buvau tarsi socialinė darbuotoja – rūpinausi kareivių emocine būkle. Tada supratau, kad būsiu prasta psichologė, nes pernelyg įsijaučiu į kitų žmonių problemas, – susitapatindavau taip smarkiai, kad apsiverkdavau, ir tai trukdydavo padėti kitiems. Tiesą sakant, kareiviams padėdavau absurdišku būdu: pakalbėję su manimi jie pajusdavo, kad yra daug tvirtesni už mane, nes ne aš juos, o jie mane turėdavo drąsinti. Tad grįžusi iš kariuomenės supratau, kad turiu pakeisti savo planus. Nežinojau, ką noriu studijuoti. Tuomet maniau, kad rašymas bus tik hobis. Man padėjo Biblija, – šiuo tekstu visuomet domėjausi. Labiausiai traukė literatūriniai aspektai, taip ir pasirinkau studijų pakraipą, maniau, kad tapsiu mokytoja.
Rašyti pradėjote dar vaikystėje, vos šešerių. Ir vis dėlto kaip tapote rašytoja?
Augau rašytojų ir intelektualų šeimoje. Nebuvo taip, kad rašytoja nusprendžiau tapti, tiesiog mano aplinkoje rinktis tokį kelią buvo natūralu. Iš pradžių kūriau poeziją, tik vėliau pasukau į prozą. Tiesą sakant, mano kūryboje poezija ir proza yra susipynusios. Pirmoji knyga, kurią išleidau būdama dvidešimt aštuonerių, buvo poezijos, skelbdama eilėraščius jaučiausi saugiau. Nors rašau visą gyvenimą, jei kalbėsime apie publikavimą, esu lėta. Dėl įvairių priežasčių, – gal esu sau pernelyg kritiška. Be to, nesu labai praktiška, dalykiška, kai reikia ieškoti leidėjų.
Esate ne tik įdomi asmenybė, bet ir tiesiog graži moteris, turite dailią figūrą, esate aukšta, liekna, auginate ilgus plaukus, dailiai rengiatės. Ar daug dėmesio skiriate išvaizdai?
Mėgstu pasipuošti. O plaukai man visuomet buvo labai svarbūs. Tiesą sakant, tai vienintelis dalykas, kuris man pačiai manyje patiko. Mama mane kirpo trumpai, bet nuo to laiko, kai galiu spręsti pati, auginu ilgus. Beje, tai – labai praktiška, už savo plaukų galiu pasislėpti tarsi už užuolaidų (juokiasi).
Ar Jeruzalėje, kur dar gyvenate, esate įžymybė, ar Jus atpažįsta gatvėje?
Paparacai manęs negaudo, tačiau daug žmonių atpažįsta, stabdo gatvėje, kad papasakotų, kodėl jiems patiko ar nepatiko kuri nors knyga. Iš daugybės moterų girdėjau, jog „Meilės gyvenimas“ joms padėjo pakeisti požiūrį į vyrą. Nepažįstami žmonės mane kalbina, tarsi būčiau gera jų draugė. Man tai tikrai patinka, bet mano vaikams – ne. Jauniausias sūnus to tiesiog negali pakęsti, jis čiumpa mane už rankos ir tempia tolyn. Normalu, – jis juk paauglys.
Įvairiuose žinynuose esate pristatoma kaip žymi Izraelio rašytoja ir feministė. Kokie konkretūs Jūsų feministinės veiklos vaisiai?
Nesu aktyvi judėjimo dalyvė, labiau savo pavyzdžiu, gyvenimo būdu ir nuostatomis padedu kitoms moterims. Dalyvauju moterų už taiką judėjime, o šiuo atveju svarbus feministinis aspektas. Mes stengiamės paveikti vyriausybę, kad ši įtrauktų kuo daugiau moterų į politinius procesus, socialinį gyvenimą.
Jūsų pusbrolis Meiras Shalevas taip pat yra garsus Izraelio rašytojas, už rašytojo Ayalo Megedo esate ištekėjusi. Ką reiškia gyventi tarp rašytojų, ar varžotės tarpusavyje, ar kaip tik geriau suprantate vieni kitus? Apie ką kalbate per giminių susibūrimus?
Mano giminėje rašytojų tikrai tiršta, rašytojai yra ir mano vyro tėvai. Kartais susitinkame vakarienės dešimt žmonių ir šeši iš jų yra rašytojai. Tiesa, apie literatūrą nekalbame tiek daug, kaip galėtų atrodyti. Apie vaikus kalbame tikrai daugiau. Savaime suprantama, kad skaitome vieni kitų knygas. Savo vyro rankraščius perskaitau pirmoji ir visuomet pasakau tiesą, ką galvoju. Jei manau, kad kai kurias vietas jis turėtų perrašyti, sakau tai atvirai. Jis nekenčia manęs kelias savaites, tačiau galiausiai paklauso ir tekstą perrašo.
O kai Jūs parašote knygą, taip pat pirmiausia parodote savo sutuoktiniui?
Taip, mano pirmieji skaitytojai yra vyras ir geriausia draugė, ji pati rašo pjeses ir yra labai griežta vertintoja. Man tai patinka. Savo vyrui esu labai dėkinga už tai, kad jis visada mane labai palaikė. Mano pirmasis romanas, kurį parašiau prieš „Meilės gyvenimą“, buvo nesėkmingas. Labai nusiminiau ir net ketinau jokių savo knygų daugiau neleisti. Rašyti neketinau nustoti, tačiau svarsčiau savo kūrybos nebespausdinti. Vyras skatino mane nepasiduoti, įtikinėjo, kad esu talentinga ir kad viskas bus gerai. Kai parodžiau jam kažkurią „Meilės gyvenimo“ dalį, jis mane drąsino, jog tai bus gera knyga. Kai dvejojau, kad nori mane paguosti tik todėl, jog myli, atsakė: „Pažadu, kad tai bus puiki knyga.“ Nepakankamai pasitikėjau savimi, o vyras manimi tikėjo ir stūmė į priekį. „Meilės gyvenimą“ išleidau po ketverių metų. Knygų likimas yra nenuspėjamas, o „Meilės gyvenimo“ sėkme pati vis dar stebiuosi.
Ar Jums patiko romano ekranizacija, ar padėjote ją kurti?
Filmo režisierė Maria Schrader – artima mano draugė, susipažinome Vokietijoje, kai čia pristačiau romaną. Parašiau filmo scenarijų, bet vėliau kurti nepadėjau. Ekranizacija man patiko primiausia dėl to, kad mėgstu režisierę, žinau, kaip sunkiai ji dirbo. Vis dėlto negaliu būti visiškai objektyvi, emociškai jis man per artimas.
Kuo gyvenate dabar?
Rašau, kaip jau pasakojau, apie rašymo palaimą ir kančias, dabar kankinuosi. Einasi lėtai, turiu daug ko išmokti. Rašydama kiekvieną knygą atlieku tam tikrą tyrimą, o jų dabartinė knyga reikalauja ne vieno. Daug jėgų atima ir tai, kad kraustomės gyventi iš Jeruzalės į Haifą. Reikia įsikurti, todėl negaliu rašyti tiek laiko, kiek norėčiau.
