Ne paslaptis, kad žmonės, turintys tokių problemų, dažniausiai itin kenčia viduje: juos slegia finansinės bėdos, artimojo liga, sutuoktinio išdavystė, vaiko mirtis... Tokiomis akimirkomis, atrodo, kad Dievo nėra, ir juo tikėti darosi labai sunku. „Dievas duoda ne tai, ko mes prašome, bet tai, ko reikia. Didysis iššūkis – priimti Dievo pagalbą“, – prasitaria K. Dvareckas.
Dirbate su žmonėmis, turinčiais priklausomybių, pats vadavotės iš narkotikų liūno, sakykite, kas pastumia į šias problemas?
Popiežius Benediktas XVI kartą išsireiškė: „Toldamas nuo tikro, autentiško Dievo, žmogus nužmogėja.“ Ir tikrai, kai mes nustojame klausyti, ką sako Dievas, prasideda didelės bėdos. Kartais žmogui gali atrodyti, kad Dievas kelia tam tikras sąlygas, bet taip nėra. Jis nori mums padėti.
Žmones į priklausomybes stumia galvojimas, kad jie geriau žino už Dievą ir specialistus, ko jiems reikia. Ir tai galioja visose plotmėse. Jeigu žmogus eina dvasinių paieškų keliu, bet yra nusiteikęs vadovautis tik savo vizija, tai veda į vartotojišką santykį. Kai žmogus savo gyvenime nebeturi Dievo, jis pradeda jausti didelį nesaugumą. Tokiu atveju pats žmogus tampa savotišku Dievu: sprendžia, kas yra juoda ar balta. Tuomet jis negailestingai elgiasi tiek su savimi, tiek su aplinkiniais.
Žmogus kenčia, meldžiasi, bet įvyksta ne taip, kaip jis prašė. Kaip nelaimės akivaizdoje atrasti Dievą iš naujo? Kaip nepykti ant jo?
Pykti ant Dievo nėra nuodėmė. Klausimas, ką mes darome supykę? Kažkodėl pyktis vertinamas kaip negeras, neleistinas jausmas, bet pamirštama, kad pats Dievas pyko ir pyksta. Pavyzdžiui, Jėzus varto stalus, pyksta ant suaugusiųjų, kad jie vaikams trukdo pasiekti jo artumą. Šis jausmas nėra nei geras, nei blogas. Jis yra labai aiškus simptomas, jog kažkas negerai. Dievo atžvilgiu žmogus irgi gali supykti.
Tačiau žmonės mano, kad jie žino geriau už Dievą. Tarkime, savižudžiai maldauja Dievo padėti susinaikinti. Tokiu atveju Dievas duoda ne tai, ko mes norime, o tai, ko mums reikia. Didysis iššūkis – priimti Dievo pagalbą. Visgi maldos netūrėtų tapti manipuliacija: mes negalime savas vizijas primesti Dievui. Per maldą žmogus turėtų klausti, ką jam daryti sunkioje situacijoje. Puikus yra motinos Teresės pavyzdys: ji vežė vargšus iš gatvės į savo namus ir juos prausė. Kyla klausimas: kam visa tai, jeigu jie vis tiek mirdavo pakeliui arba tik atvežti? Ar tai turi prasmę? Galėjo motina Teresė rėkti ant Dievo ir pykti. Tačiau ji klausė Viešpačio ir darė tai, ką galėjo. Krikščionybė sako, kad sunkiausiose situacijose žmogus turi klausti Dievo, o ne nurodinėti jam.
Be to, mes mėgstame sureikšminti savo kančias, bet pažvelkime į Mariją. Jos gyvenimas buvo itin sunkus: neplanuotas nepilnametės nėštumas, gręsiantys mirties pavojai, jauno vienturčio sūnaus kankinimai, mirtis, beprasmybė. O ji stovi ir klausia: ką daryti?
Kaip žmogui rasti tą atsakymą?
Pirmiausia, reikia norėti. Kartais žmonės nenori atsakymo ir tai yra didelė problema. Mes galvojame, kad mes žinome ir tais trumparegiškais atsakymais pasitikime labiau nei Dievu. Akivaizdu, kad gausime atsakymus ne į visus klausimus, tačiau esame kviečiami išmokti gyventi su jais. Artimųjų žmonių mirties akivaizdoje aš nepuolu nurodinėti Dievui.
Žinoma, pasakau, ko aš norėčiau, bet palieku viską spręsti jam. Jeigu slaugome artimąjį, turime prašyti Dievo pagalbos ir klausti, kaip padėti ligoniui pereiti tą baisų kančios slėnį. Deja, bet kartais žmonės sergančiojo akivaizdoje elgiasi visiškai neadekvačiai. Daugelis nepriima ligos fakto ir dingsta iš akiračio. O tuo metu ligoniui itin reikia bendrystės, nes būnant kartu likęs kančios laikas pasidaro lengvesnis.
Šioje komforto visuomenėje apskritai per daug nuvertinami sunkumai. Lyg sunkumai būtų blogai. Pavyzdžiui, mirtis – ne blogiausia, kas gali atsitikti žmogui. Daug liūdniau, kai žmogus patiria amžinąją mirtį. Dažnai manoma, kad viskas, kas skauda, yra blogai, o viskas, kas skanu ir komfortiška yra gerai. O ar tikrai taip yra?
O kaip prisijaukinti tą minti? Kaip suvokti, kad Dievas geriau žino, ko mums reikia?
Lietuviai labai myli kryžius ir jų yra tikrai daug mūsų krašte: galima pastebėti juos stovinčius paprastose sankryžose, turime ir Kryžių kalną. Bet mes nepastebime, kaip kenčia Kristus. Ir tikrai ne mažiau nei mes. Žmonės yra linkę galvoti, kad jų kančia didžiausia.
Pats Dievas apie save sako: „Atėjau tarnauti ir savo gyvybės kaina daugybės išpirkti.“ Dievas ateina ne mūsų norų pildyti, ne mums patikti, o mus išgelbėti. Kartais reikia imtis skausmingų procedūrų. Pavyzdžiui, įvairios chirurginės intervencijos – man tarsi aliuzija į tai, ką Dievas daro su žmogumi. Psichoterapeutas Aleksandras Alekseičikas sako, kad Dievas į kiekvieną iš mūsų kreipiasi tikrai labai tyliai, jautriai, mūsų sąžinės balsu, bet mums ignoruojant, jis prabyla skausmo kalba, kurios jau žmogus nebegali negirdėti. Man tai primena situaciją, kai mama mato savo vaiką, einantį į ugnį. Ji gali švelniai pasakoti, kas yra ugnis, bet jeigu vaikas mamos neklauso, jis toliau žengia į susinaikinimą. Motina norėdama jį pažadinti turbūt sugriebs, supurtys ir užrėks ant vaiko.
Kažkuris iš Katalikų šventųjų yra pasakęs, kad Dievas tikrai mielai tenkina visus mūsų poreikius, bet ne kaprizus ar norus. Yra netgi tokia lietuvių liaudies patarlė: „Gerais mūsų norais kelias į pragarą grįstas.“ Žmogui gali atrodyti, kad jo norams išsipildžius, jis taps itin laimingas, bet liaudies išmintis, kuri dažniausiai kyla iš patirties, sako priešingus dalykus.
Dažnai krizinėse situacijose žmogus stovi ant prarajos: priklausomybės riba arba atsivertimo į Dievą momentas. Kaip pasirinkti teisingą kelią?
Kai situacijos mums pradeda nepatikti, mes ieškome pabėgimo būdų. Priklausomybė – vienas iš jų. Iš realybės skausmo žmogus pabėga į tam tikrą optinę apgaulę, iliuziją. Imitacijų pasaulyje jam paprasčiau.
Šiandieninėje visuomenėje apie rimtą ligą sužinoję žmonės to nepasako net artimiausiems. Jie priima diagnozę kaip kažką gėdingo, neprašo pagalbos. Didžioji dalis galvoja, kad labai altruistiška yra niekam nesakyti ir gyventi kaip kankiniui. Visgi tai nėra sveikintina.
Krikščionybė skelbia, kad reikia pripažinti savo silpnumą ir priimti pagalbą, kurią Dievas teikia tarp žmonių ir per žmones. Jeigu sergantysis slepiasi nuo aplinkinių ir prašo tik Dievo pagalbos, ko gero, jis nusivils. Dievas, kaip matome ir Naujojo Testamento istorijose, dažnai prisiartina kaip nepažįstamas bendrakeleivis. Socializuotis – privalu. Yra begalė žmonių, kurie patiria panašius dalykus. Todėl negalima užsiverti. Yra ir artimųjų pagalbos grupės, kodėl žmonės į jas nevaikšto? Kai žmonės kartu, atsiranda žymiai daugiau šansų pasireikšti Dievui. Jis bus ten, kur yra daug besimeldžiančiųjų, o ne ten, kur mes izoliuojamės. Kartais puikybė trukdo priimti pagalbą, todėl jos reikia atsikratyti. Negalima vaidinti, jog viskas gerai. Reikia nebijoti kalbėti, prašyti pagalbos ir ją priimti.
Pats klimpote į nepriklausomybes. Kas jums padėjo išsivaduoti? Kaip atradote tikėjimą Dievu?
Ką įgyji, tą turi. Priklausomybė – tai ne sloga, kuri praeina. Deja, pasekmės išlieka ir žmogus turi mokytis su jomis gyventi. Aš buvau praradęs savo klaidingus Dievo įvaizdžius. Turėjau atsiverti jam kaip visai nepažįstamam.
Išsikapstyti man labai padėjo Dievas: bet ne antgamtiniu būdu, o per žmones, kuriuos leido sutikti. Vieni įkyriai siūlė pagalbą, kiti demaskavo dalykus, kuriuos pats nuo savęs slėpiau. Tuos žmones laikiau priešas, nors dabar galvoju, kad jie buvo didžiausi mano draugai. Aš jiems dėkingas už savo sveikimą. Dabar aš vadovaujuosi keliomis svarbiomis tiesomis apie Dievą. Pirmiausia, Dievas labiau nei aš pats myli mane. Antra, jis geriau nei aš žino, kas man į gera. Aš kaip normalus XXI amžiaus vartotojas žinau, ką aš mėgstu, kas man skanu, bet nuo to gali prasidėti ir fizinės ligos. Mėginu mokytis iš paties Jėzaus, kuris labai žmogiškai meldėsi prieš savo kančią. Jis nesakė, kad nori tos kančios. Jis nuoširdžiai prakaituodamas meldėsi ir prašė Dievo, kad to nebūtų, bet jeigu reikia: „Tebunie tavo valia“. Aš taip pat bandau po visų savo prašymų dėti tą kablelį.
Visgi nepulčiau sakyti, kad viskas, ką mes vadiname nelaimėmis ir yra nelaimės. Jeigu atsiversite palaiminimus Jėzaus evangelijoje – jie visi yra nelaimės. Bet sako, kad tos situacijos yra ne prakeikimas, o palaiminimas. Ne viskas, kas skauda, yra blogai.
Kai man buvo sunku, aš pasiskundžiau vienam vienuoliui. O jis man sako: „Tai viskas gerai, dabar dėkok Dievui.“ Tuo metu aš net neturėjau jėgų kvėpuoti, galvojau, tai už ką man dėkoti? Visgi nebuvo ko prarasti, todėl kalbėjau rožančių vis kartodamas: „Taip man ir reikia“. Iš pradžių pykau ant savęs, paskui atsirado svarstymas: o gal iš tikrųjų to reikia? Tada pradėjau lengviau kvėpuoti
Kai jums buvo blogai, ar jūs pykote ant Dievo? Ir kaip nuo to pykčio išsivadavote?
Aš pykau ant Dievo už tai, kad jis sutrukdė mano planams. Aš aiškiai žinojau, kad noriu save sunaikinti. Pykau, nes jis manęs neklausė. Tačiau tai buvo mano puikybės bėdos. Apie savo pyktį aš kalbėjausi su Dievu. Yra netgi toks anekdotas: kartą vieną vienuolė meldėsi, kad įvyktų taip, kaip ji nori, deja, atsitiko visiškai priešingai. Tada ji nuėjo į koplyčią ir pradėjo ant Dievo rėkti. Galiausiai pasigirdo atodūsis iš dangaus ir Dievas pasakė: „Maniau, nepradėsi melstis.“ Pas Visagalį žmogus ateina ne eilėraščių deklamuoti, o kalbėti apie savo skausmą. Reikia nusiteikti šiam procesui.
Remdamasis savo tiek patirtimi, tiek Šventuoju Raštu, ar galite teigti, kad nelaimės ir skausmas sustiprina žmones?
Raidos psichologija sako, kad žmonės išgyvena tam tikrus tarpsnius: iš vieno brandos etapo į kitą einama krizės dėka. Praleidęs tam tikrą krizę, žmogus nebręsta. Jeigu šalia esantis paaugliukas neišgyvena jokios krizės, gali atrodyti nuostabu, bet dėl jo paties tikrai nėra ko džiūgauti. Žmogus jose įgyja savybių, kurių anksčiau neturėjo. Krizėse slypi galimybės, kurias įveikdami mes augame. Tik jose mes išsivalome nuo gyvenimo apnašų.
