Vytauto Didžiojo universiteto studentei, modeliui ir socialinių tinklų veikėjai Paulai Čepinskaitei (23 m.) šie klausimai ne svetimi. Anoreksija sirgusi mergina buvo vos per kelis žingsnius nuo mirties, todėl dabar gyvena visiškai naują gyvenimą. Asmeninės patirties įkvėpta Paula nori padėti kitiems, kenčiantiems dėl valgymo sutrikimų, ir siekia, jog sergantieji pagaliau pasijustų girdimi – būtent todėl ir gimė „Feeding Hope“ iniciatyva.
„Pasiekiau patį dugną“
Anoreksija mergina susirgo maždaug prieš penkerius metus, šį laikotarpį ji prisimena su siaubu. Net suvokusi savo ligą, Paula nenorėjo rimtai gydytis: „Pirmą kartą į ligoninę atsiguliau ne tam, kad pasveikčiau. Norėjau įrodyti mamai, jog man niekas nepadės. Savo liga aš protestavau prieš tai, koks yra blogas pasaulis. Tai buvo pyktis prieš pasaulį, nukreiptas į save.“
Mergina sulaukdavo daug neigiamų komentarų po savo nuotraukomis socialiniuose tinkluose, tačiau tai tapdavo tik dar didesne motyvacija toliau mesti svorį. Netgi žodžiai „koks tu skeletas“ merginai buvo kaip nusiraminimas ir įrodymas, kad ji vis dar liesa.
Paula nuolat kartodavo, kad jai viskas gerai, nes prabilti apie savo ligą jai buvo gėda. Galiausiai mergina taip nusilpo, kad jos gyvybei iškilo pavojus. „Pasiekiau patį dugną. Vieną rytą atsikėlusi nieko negalėjau daryti – man buvo labai labai silpna. Nuvykau pas gydytoją ir jis man pasakė, kad dar porą valandų ir būčiau mirusi. Tada pamačiau savo mamos akis ir suvokiau, ką jai tai reiškia. Ir nors nemylėjau savęs, aš nebegalėjau toliau taip skaudinti savo šeimos. Supratau, kad turiu duoti galimybę gyvenimui“, – patirtimi dalinasi P. Čepinskaitė. Pradėjusi gydytis Paula pajautė itin didelę artimųjų paramą, tai, pasak merginos, labai svarbu sveikstant.
Viešąją komunikaciją paskutiniame kurse studijuojanti mergina sako, kad įveikusi ligą ji pradėjo visiškai naują gyvenimą. Mergina prarado labai daug brangaus laiko, todėl jautė didelį vidinį norą vėl pradėti gyventi pilnavertiškai. „Išsikapsčiusi iš šios ligos pradėjau daryti tai, apie ką svajodavau, bet niekada nesiryždavau: daug keliavau, išvykau savanoriauti į Afriką, nuėjau Švento Jokūbo kelią – stengiausi pamatyti, kiek aš daug galiu duoti būdama gyva. Supratau, kad esu reikalinga, ir tai mane motyvavo“, – pasakoja Paula.
„O gal tu tiesiog pavalgyk?“
Paulą liūdina, kad visuomenėje valgymo sutrikimai nėra laikomi rimtomis ligomis. „Pamenu, kai sirgau pati, labai dažnai girdėdavau tokias replikas: „O gal tu tiesiog pavalgyk? Kodėl tu išsidirbinėji ir to nedarai?“ Žmonės nesuvokia, kad tikrai nėra taip paprasta „tiesiog pavalgyti“. Šios ligos gydomos ne tik maistu, reikia psichologų bei psichiatrų pagalbos“, – prasitaria mergina.
Kartais žmogus, kamuojamas valgymo sutrikimų, gali atrodyti netgi visai sveikai, tačiau tai nereiškia, jog ligos nėra: „Kai tokiam žmogui kažkas pasako, jog jis atrodo normaliai ir tikrai neserga, tai žeidžia. Pamenu, kuomet mano svoris atrodė normalus, tačiau stipriai persivalgydavau, aplinkiniai leisdavo suprasti, kad aš nesu verta būti vadinama ligone. Jie sakydavo „tai tu tiesiog nepersivalgyk“. Nėra viskas taip paprasta, kaip atrodo. Po tokių žodžių kyla vidinis noras įrodyti, kad aš galiu būti skeletas, vertas vadintis ligoniu, tada jie pasižiūrės ir pamatys, ką man padarė.“
Mergina sutinka, kad su sergančiuoju kalbėti tikrai nėra lengva, bendraujant reikia įdėti labai daug pastangų ir meilės. Svarbiausia – žmogaus nekaltinti, o būti šalia, jį palaikyti, domėtis jo gyvenimu, parodyti, ką jis gali duoti pasauliui. „Kai sirgau, sulaukdavau labai piktų replikų: kaip baisiai atrodau, ką su savimi darau, tačiau visi šie žodžiai man būdavo absoliučiai neįdomūs. Tačiau vienąkart sutikau pažįstamą, kuris manęs pradėjo klausinėti apie gyvenimą: ką aš noriu veikti, kokie mano tikslai, svajonės. Aš jam prasitariau, jog norėčiau išvykti savanoriauti į Afriką. Pamenu, jis manęs pradėjo klausti, kaip aš padėsiu kitiems pati neturėdama energijos? Ir šie žodžiai mane paskatino susimąstyti“, – sako P. Čepinskaitė.
Nori padėti kitiems
Paula prisimena, kaip gėdijosi prisipažinti, kad serga anoreksija. Ji troško išsikapstyti pati, todėl ieškojo informacijos internete, tačiau nieko naudingo nerasdavo. Pasveikusi suprato, kaip viso to reikia, dėl to nusprendė garsiai papasakoti savo istoriją: „Kai pasidalinau savo asmenine patirtimi viešai, sulaukiau labai daug laiškų. Būtent tai mane motyvavo padėti kitiems. Norisi žmonėms parodyti, kad tai nėra neįveikiamos problemos.“ Taip merginai gimė idėja įkurti ne pelno siekiančią organizaciją „Feeding Hope“. Jos tikslas šviesti žmones valgymo sutrikimų temomis, padėti sergantiesiems. Socialiniuose tinkluose Paula aktyviai bendrauja su sergančiaisiais bei jų artimaisiais.
Mergina skatina nevengti apie šias problemas kalbėti garsiai, pasidalinti savo skausmu su kitais. „Pradėti kalbėti buvo labai baisu, bet sulaukiau daug palaikymo iš artimųjų. Spausdama pasidalinimo mygtuką tikrai jutau didelį nerimą, bet kai aš tai padariau, pamačiau, kiek yra daug lygiai tą pati išgyvenanč ių žmonių. Gavau begalę laiškų ir tai man įrodė, jog sergančiųjų yra labai daug. Privalu suvokti, kad tai ne vieno žmogaus problema.“
Paula nežada sustoti ir ateityje, ji planuoja dar ne vieną projektą. Be to, mergina svajoja pradėti užsiiminėti edukacinę veiklą ir mokyklose skleisti informaciją apie valgymo sutrikimus.
