Dėl savo istorinės ir kultūrinės vertės kelias yra įtrauktas į UNESCO kultūrinio žmonijos paveldo sąrašą. Prieš dvejus metus į šią kelionę leidosi komunikacijos srityje dirbanti ir sūnų auginanti klaipėdietė Agnė Vilimė (27 m.). „Kelias išties savyje turi labai daug. Tai gyvenimo patirtis, kurią norisi kartoti. Žinau, kad grįšiu – tik jau ne viena, o su vyru ir sūneliu“ , – prasitaria jauna moteris.
Agnė pasirinko tradicinį Camino Frances kelią (kelionę pradėjo Prancūzijoje). Galutinį tikslą – Santiago de Compostelą miestą – moteris pasiekė per 23 dienas. Kiek pailsėjusi ji tęsė savo kelionę ir dar 100 kilometrų keliavo iki Atlanto vandenyno. Iš viso jos kūnas įveikė devynis šimtus kilometrų.
„Nenorėjau kelio, kurį žinočiau“
Agnė apie Šv. Jokūbo kelią sužinojo pažiūrėjusi filmą „The way“. Tai buvo atspirties taškas, trejus metus brandinęs didelį norą pačiai įveikti žymųjį kelią: „Prieš kelionę nieko nesitikėjau ir nebijojau. Neskaičiau jokių forumų ar kitų piligrimų istorijų. Nenorėjau kelio, kurį žinočiau.“
Kelionei moteris specialiai nesiruošė – pasitikėjo savo kūnu ir dideliu vidiniu noru. „Nesileidau į jokius paruošiamuosius žygius, specialiai nesitreniravau. Ir prieš kelionę aš buvau fiziškai aktyvi – kartą ar du per savaitę bėgiodavau miške – todėl tikėjau savo kūnu ir nebijojau laukiančių kilometrų. Be to, psichologiškai jutau begalinį norą eiti“, – prisimena Agnė.
Artimieji Agnę palaikė, tačiau neslėpė ir nuoširdaus nerimo: „Tėvai kelionės dieną suteikė palaiminimą kryžiaus ženklu. Pirmąkart gyvenime. Manau, tai geriausiai atspindi jų nuotaiką.“
Įkvėpimo ieškoti nereikia – motyvuoja pats kelias
Agnei pirmą dieną teko kopti į Pirėnų kalnus. „Manyje buvo daug entuziazmo: akys plačios, žingsniai – taip pat. Manau, kad iš pradžių reikėjo eiti kiek lėčiau ir daugiau pasimėgauti. Dabar tik nuotraukos primena, kokio grožio gamta lydi piligrimus pirmąją kelio atkarpą“, – neslepia Agnė. – Ryte kelionę pradėdavau apie 6 valandą – dar prieš saulėtekį. Per dieną eidavau apie 7-8 valandas, žinoma, sustodavau išgerti kavos ar vyno. Dažniausiai iki 15 valandos pasiekdavau iš anksto pasirinktą miestelį. Tokio režimo laikiausi visą kelionės laikotarpį. Galiausiai kelią priimi kaip natūralią rutiną. Tai tampa kasdieniu darbu. Ryte atsikėlusi žinodavau, kad vienintelis dalykas, kurį turėsiu šiandien daryti, tai – eiti.“
Kelyje Agnei nebuvo sunku nei fiziškai, nei morališkai. Visgi jauna moteris prisimena varginantį karštį, kurį netgi užuodė. „Viduje jutau begalę skirtingų pojūčių, tačiau žmogus pats pasirenka, kaip tai priimti: kaip džiaugsmą ar kaip sunkumą“,– prasitaria klaipėdietė.
Paklausta, iš kur sėmėsi įkvėpimo, Agnė sako, jog labiausiai motyvuoja pats kelias, gamta, pakeliui sutikti kiti piligrimai, bendros vakarienės kartu su jais. Jauna moteris prisipažįsta kelyje praturtėjusi akimis.
Ir nors Šv. Jokūbo keliu ji ėjo viena, Agnė džiaugiasi susipažinusi su įvairiais įdomiais žmonėmis: su vienais juokėsi, su kitais bendrai ruošė vakarienę, su trečiais – tiesiog vieną ar kitą atkarpą ėjo kartu.
Agnei itin įsiminė pažintis su prancūzų rašytoju – buvusiu narkomanu, kuris savo šalyje išgarsėjo parašęs atvirą autobiografinę knygą, su juo moteris diskutavo apie rašymo subtilybes. Tiesa, nors šį kelią kasmet renkasi vis daugiau lietuvių, Agnė nesutiko nė vieno. „Kelyje sutinki tuos žmones, kuriuos turi sutikti. Tai, manau, patvirtins kiekvienas ėjęs šį kelią“, – neslepia moteris.
Nors po kelionės jau praėjo kuris laikas, A. Vilimė vis dar jaučiasi laiminga: „Kelias kardinaliai manęs nepakeitė, tačiau jis suteikė pridėtinės vertės gyvenimui. Be to, kelionė paskatino mane imtis įvairių socialinių ir asmeninių projektų, kurie ilgą laiką kirbėjo galvoje. Kasdienis džiaugsmas ir pastabumas – tai pagrindiniai dalykai, kuriuos parsivežiau. Kelyje supratau, kad viską, ko reikia, aš turiu su savimi. Daiktai – šalutinis dalykas gyvenime. Eidama keliu aš kasdien buvau laiminga. Tai savyje jaučiu iki šiol.“
