„Šią savybę privalome diegti savo vaikams, jei nenorime, kad istorija kartotųsi“, – sako Dagnė. Tolerancijos, pagarbos kitiems žmonėms ir tautoms ji kruopščiai mokėsi iš daugelyje savo kelyje sutiktų žmonių.

Jūsų dukters Saros močiutė – žydė. Kaip esate susijusi su šia tauta?

Esu lietuvė. Sąmoningai žodis „žydai“ mano gyvenime atsirado kartu su aktoriumi ir režisieriumi Mykolu Vildžiūnu – mano dukters Saros tėčiu. Mykolo mama – žydė, tėtis – lietuvis. Jų šeimoje žydų istorijos, Holokausto temos labai svarbios, stipriai dominuojančios. Mykolo tėvai įsteigė Holokausto ir žydų kultūros Lietuvoje studijų centrą „Atminties namai“, organizuodavo moksleivių rašinių konkursus „Mano senelių ir prosenelių kaimynai žydai“, kvietė vaikus rinkti istorijas apie savo miestuose ir miesteliuose gyvenančius žydus.

Kai Mykolo tėvai prie šeimos stalo pasakodavo šias istorijas, aš suvokdavau, kad iš mokyklos apie žydų gyvenimą Lietuvoje neprisimenu nieko. Nors mūsų šalies istoriją įsivaizduoti be šios tautos sunku, žydų tema buvo tarsi tabu. O Mykolo šeimoje visa tai buvo be galo arti. Klausydama pokalbių Vildžiūnų namuose suvokiau, kad Holokaustas nėra tik skaičiai, kad už kiekvieno jų yra žmogus ir to žmogaus istorija. Neabejoju, kad jei lietuviškuose vadovėliuose atsirastų daugiau žydų tautos istorijos, mūsų vaikai būtų tolerantiškesni ir empatiškesni. Nes Holokaustas yra neapykantos kitam pasekmė – žmones žudė, nes jie buvo kitokie. Mums, tautai, kuri kartu su žydais išgyveno jų tragediją, Holokaustas yra didžiulė pamoka. Panašu, kad jos neišmokome, nes kiekvieną savaitę išgirstame apie naują smurto ir neapykantos vienas kitam proveržį.

Neseniai perskaičiau Anos Frank „Dienoraštį“. Apie šią knygą papasakojo draugas iš Olandijos. Net nežinojau, kad ji egzistuoja, nors daugelio pasaulio šalių mokiniams tai privaloma perskaityti knyga. Paskutinius taškus sudėjo Grigorijaus Kanovičiaus romanas „Miestelio romansas“. Šio rašytojo knygos irgi turėtų būti privalomų perskaityti sąraše, – autorius atskleidžia amžiną žydų tremties jausmą. Kai neturi savo žemės ir namų, visur esi tik svečias. Laikinumo jausmas ne tik siaubingas, jis perduodamas iš kartos į kartą. Man atrodo, kad dabartinės priverstinės migracijos laikais mes su didesne empatija reaguotume į tautų judėjimą, jei išmanytume žydų tautos istoriją. Trėmimo tema mums patiems šventa, tačiau kodėl taip atsainiai žiūrime į skurstančius, skriaudžiamus, prievartaujamus ir prieglobsčio ieškančius Afrikos žmones? Esu labai laiminga palaikydama artimą ryšį su žmonėmis, kuriems visa tai rūpi, kurie man perduoda esminius žydų tautos išgyvenimus ir nesupaprastintą tragediją.

Ar Jūsų šeimoje apie Holokaustą ir žydų istoriją buvo kalbama?

Mūsų šeimoje apie tai niekas nekalbėjo. Mokykloje sudėtingus klausimus apie atsakomybę kėlė pedagogai Violeta Tapinienė ir Vytautas Toleikis. Jie plėtė mūsų akiratį. Buvome pirmoji karta, kuri dalyvavo rinkimuose, turėjo savivaldą, mus ugdė, skatino prisiimti atsakomybę, būti visuomeniškus. Iš mokyklos išėjome ne tik išmokę lietuvių kalbos gramatikos taisykles, bet ir turėdami savitą, kiekvienas skirtingą požiūrį. Mokykla yra galingas įrankis. Deja, šiandien jis, kad ir kaip gaila, mėtomas ir vėtomas įvairių reformų. Dažnai susidaro įspūdis, kad vaikas čia – paskutinis, apie kurį galvojama.

Įdomu, kur pirmą kartą pritaikėte mokykloje išugdyto pilietiškumo pagrindus?

Dar vienas svarbus dalykas, kurį gavau iš mokytojų ir šeimos, – noras eiti savo keliu, nesirinkti jo lengvo, drąsiai kalbėti apie tai, kas pačiai svarbu, įdomu. Džiaugsmas yra turinys, – ne geri pažymiai, rezultatai, o kūryba teikia didžiausią pasitenkinimą. Man pasisekė, kad leidinio „Pravda“ redakcijoje patekau į vieną ratą su filosofu Kristupu Saboliumi, kūrybininku Tomu Ramanausku. Tai buvo tvirtas branduolys, darėme, ką norėjome, kas patiko, kas mums atrodė svarbu. Gal todėl „Pravda“ ilgai ir neišgyveno – nepasidavėme rinkai, pabuvome visiškai laisvi. Tada pirmą kartą pajutau, kad iš tikrųjų gali bet ką.

Na, kad ir įsteigti savo prodiuserių kompaniją?

Tuo metu savo prodiuserių kompanijas jau turėjo Uljana Kim, Ieva Norvilienė, Jurga Dikčiuvienė, Živilė Gallego dirbo Lietuvos kino studijoje. Mano kompanija gimė keliais mėnesiais anksčiau nei Sara – 2007 metų lapkritį. Tada Saros tėtis Mykolas statė savo pirmąjį filmą. Šalia buvo Uljana. Ji taip pat yra šeimos dalis – Mykolo brolio Kristijono Vildžiūno žmona. Regis, natūraliai viskas susiklostė, nors į kiną atėjau nežinodama, kaip veikia kino kamera. Per dešimtmetį daug išmokau, šiandien renkuosi projektus, kurie man įdomūs, kurie gvildena artimas temas, kad ir ne pačias lengviausias, kalba apie esminius mūsų gyvenimo dalykus. Manęs nedomina projektai, kuriuos galima sukurpti greitai ir kurie suteikia greitą finansinį pasitenkinimą.

Š. Zurbos nuotr.

Kino filmas taip pat yra būdas kalbėti garsiai.

Prieš imdamasi filmo, visada pagalvoju, ar galėsiu jį parodyti savo vaikui ir žmonėms, kurie man svarbūs. Ar gerai jausiuosi po premjeros ir nesiteisinsiu – ai, dariau dėl pinigų. Man sunku suprasti, kaip galima taikyti vienus moralės kriterijus šeimoje, kitus – darbo aplinkoje, o trečius – kuriant filmą.

Šiais laikais, kai daug kalbame apie moterų teises, moterys prodiuserės neturėtų nerimauti, kad vyrai užims jų vietą...

Moterys ir moterų teisės yra svarbi tema. Kažkodėl dabar ji dažniausiai sukasi aplink #MeToo skandalą, nors iš tiesų jis – tik mažytė potemė. Pasaulis daug kalba apie moterų teises, bet mes vis dar esame nulinėje vietoje. Ir tai vėl – empatijos klausimas. Daug kas sako, kad lietuvių kine karaliauja moterys prodiuserės. Valio, mano situacija gera, taip palankiai susiklostė aplinkybės, bet jei jos pasikeis? Nebus gerai tol, kol mes skaičiuosime, kiek moterų kur yra. Gerai bus, kai apskritai nereikės skaičiuoti šių proporcijų.

Jei mums išties rūpi pokyčiai, tučtuojau reikia atsigręžti į švietimą ir vaikus. Pirmiausia – kalbėti apie pagarbą kitam žmogui ir jo kūnui, o jau tada aiškinti apie fiziologinius skirtumus. Štai, ir visas lytinis švietimas. Kai priimi žmogų, tada jį myli. Pradėję #MeToo Lietuvoje, mes tarsi įstrigome. Trūksta platesnių diskusijų, kalbėjimo apie moters vietą šeimoje ir visuomenėje, apie lygiavertę vyro ir moters atsakomybę. Kai kūrėme filmą „Aš už tave pakalbėsiu“ apie KGB, suvokiau, kad turi bandyti suprasti kitų žmonių elgesį jų gyvenimo kontekste. Manau, svarbu ne dalytis į stovyklas, o būti maksimaliai atviriems ir sąmoningiems. Pagalvoti ir suprasti, kokiomis aplinkybėmis augo vieni vyrai ir moterys ir kokiomis – kiti. Pokyčiai ateina tik tada, kai įsigilini.

Kai įsigyveni į filmo situacijas, ar nenutinka taip, kad darbas panašių išgyvenimų pritraukia ir į Jūsų kasdienybę?

Ypač daug atveria dokumentinis kinas! Klausi savęs, atsakai, analizuoji, domiesi, permąstai. Nors ir nedaug prisidėjau prie dokumentinio filmo „Julija“, jis apvertė mano vidų ir iš esmės pakeitė tolerancijos supratimą. Tai filmas apie translytę moterį, kuri, būdama aštuoniolikos, pabėgo iš Lietuvos ir iki gyvenimo pabaigos blaškėsi – Berlyno gatvėse, klubuose, dirbo prostitute. Filmo režisierė – translytė vokietė. Moteris, gimusi kaip vyras. Kai juostos kūrėjai su manimi susisiekė ir pasiūlė kurti kartu, parašiau, kad man labai svarbu, kaip filme bus apie tai kalbama, kad tikrai nenoriu nieko skaudinti. Tada režisierė papasakojo savo istoriją: kai dar buvo vyras, ji dirbo televizijoje, o, būdama keturiasdešimties, suprato, kas jaučiasi esanti. Kai pakeitė lytį, ją atstūmė visi, sėkminga karjera įstrigo, ir ji atsidūrė bare, primenančiame viešnamį. Daugybei translyčių žmonių taip nutinka, o aš supratau, kokie maži iš tikrųjų yra skirtumai tarp mūsų ir kaip stipriai mes būtent juos, o ne panašumus akcentuojame.

Filme apie KGB dirbusio teisėjo gyvenimo istorija – puikus įrodymas, kokia siaubinga yra sistema, kaip greitai ji suvalgo žmones, ir visai nesvarbu, kurioje pusėje tu dirbi. Gali tai sistemai nusilenkti, atsiduoti, bet svarbus nebūsi. Ypač – agresyviai autoritarinei. Giedrės Žickytės filme „Meistras ir Tatjana“ irgi kalbama apie kūrybos ir laisvės kainą. Tuo kinas ir svarbus, kad atveria akis. Kai žiūrėdamas filmą išgyveni siaubą ar džiaugsmą, tai tampa tavo asmeniniu išgyvenimu. Kuo daugiau tokių jausmų išgyveni per kitus žmones, tuo atviresnis, tolerantiškesnis daraisi. Tampi tikru žmogumi tarp tikrų žmonių.

Rugsėjį šalies kino teatruose pasirodys naujas kino filmas, kurį prodiusavai. Tai – Giedrės Beinoriūtės drama trileris „Kvėpavimas į marmurą“. Ką šis filmas tau atvėrė?

Filme kalbame apie atsakomybę už kitą žmogų. Nepaprasta apie tai kalbėti – spontaniškų mūsų žodžių, veiksmų poveikis kartais gali būti neįtikėtinai stiprus ir netikėtas. Žodis išskrenda žvirbliu, akmeniu sugrįžta. Mąsčiau apie tai ir skaitydama Lauros Sintijos Černiauskaitės to paties pavadinimo knygą, pagal kurią kūrėme filmą, ir kino aikštelėje. Kad nuolat galvotumei apie kitą, turi būti sąmoningas ir tvirtas. Reikia to išmokti. Verta.

Lietuvoje dabar daug kalbama apie įvaikinimą. Būtų nuostabu, jei kada nors mūsų šalyje neliktų vaikų namų ir vaikų be šeimos, tai – viena mano svajonių. Paplitęs skatinimas: „Paimk liūdną vaiką, ir jis taps linksmas“ yra siaubingai klaidingas. Vaikai gimė ne tam, kad jaustųsi dėkingi ar skolingi mums už rūpestį, – nei tie, kuriuos patys pagimdėme, nei tie, kuriuos nusprendėme priimti į šeimą. Jie gimė gyventi savo gyvenimą, mes tik esame šalia, kad padėtume, kol jie yra fiziškai silpnesni ir neturi patirties. Vaikų meilė – nuostabus jausmas, nėra kito tokio pasaulyje, tačiau jis – tik neįkainojama pridėtinė vertė, visa kita – didžiulė atsakomybė.

Ar kai gimė dukra Sara, tai jau žinojote?

Kažin ar apskritai galvojau apie vaikus prieš jai gimstant. Saros gimimas pervertė pasaulio ir atsakomybės jausmo suvokimą. Jei iki to laiko viskas buvo labiau apie mane, tai, gimus Sarai, tapo apie pasaulį. Ją augindama supratau, kad kiekviena motina tampa motina ne tik savo vaikui, bet ir pasauliui. Pirmus dvejus metus traukiau šuniukus iš po mašinų, gelbėjau balandžius ir nerimavau dėl kiekvieno verkiančio vaiko. Motinystės jėga milžiniška, pasaulyje ji sukuria labai daug gėrio.

Kodėl Sara? Senas žydiškas vardas?

Kai jos laukiausi, kurį laiką maniau, kad gims berniukas. Buvome prigalvoję jam įvairių vardų. Tuo metu dirbau su žurnaliste Liepa Rimkevičiene, kartą ji manęs paklausė: „Kaip pavadinsite, jei gims mergaitė?“ Nė negalvojusi atsakiau – „Sara“. Mūsų šeima – nepaprastai spalvinga, joje yra korėjiečių, žydų, lietuvių, dabartinė Mykolo žmona Oneida Kunsunga turi afrikiečių kraujo. Esame Šeima iš didžiosios raidės, visi puikiai bendraujame, sutariame.

Džiaugiuosi, kad Sara auga tokioje. Su draugu Justinu Vancevičiumi norime ir jai, ir dviem jo vaikams parodyti skirtingas kultūras, kalbas, todėl daug keliaujame po pasaulį. Šiais metais atostogavome Italijoje, svečiavomės pas bičiulius režisierius, su kuriais esu dirbusi. Ten kilo mintis, kad buvusiuose Europos kultūros židiniuose Graikijoje ir Italijoje šiandien yra didžiausias emigrantų antplūdis. Istorija rašoma iš naujo, reikia mokytis su tuo gyventi.

Jeigu galėtumėte atsistoti vidury aikštės, apie ką norėtumėte pakalbėti viešai – garsiai ir aiškiai?

Man svarbiausia tema – žmogaus ryšys su žmogumi. Knygoje „Černobylio malda“ skaičiau skirtingus liudijimus žmonių, kurie patyrė Černobylio atominės elektrinės katastrofą. Aiškiai ir galutinai supratau: svarbiausia norint, kad žmonija išliktų, – žmogus turi išlikti žmogumi kitam žmogui. Nėra sistemos, kuriai žmogus rūpėtų, todėl reikia suvokti, jog turime rūpintis vienas kitu. Lietuvoje dažnai keliame vėliavas, tačiau, išvažiavęs automobiliu į gatvę, dar dažniau pajunti neapykantos pliūpsnį. Tai ką mes mylime? Ir kas toji Lietuva? Nes man atrodo, kad Lietuva – tai žmonės.