30 metų kartu – pilnakraujo, visaverčio, be galo įdomaus ir... nelengvo klajokliško gyvenimo su keturiais lagaminais skraidant į akademinio, politinio darbo vietas svečiose šalyse. Leonidas neįsivaizdavo savo gyvenimo be Jolantos. „Mano žmona man yra draugės, partnerės ir išmintingos moters įsikūnijimas. Negalėčiau be jos buvimo šalia, be jos patarimų“, – apie mylimą moterį sakė L. Donskis. Savo eseistikos knygų pratarmėse jis dėkojo žmonai ir kūrybos partnerei Jolantai už įkvėpimą. Jų širdys plakė išvien. Iki pat tos akimirkos, kai Vilniaus oro uoste gyvybės siūlas nutrūko.
Žydiškumas
„Žydas – ne kūną ir kraują turintis žmogus, o sąmonės trajektorija ir sielos judesys, siekiantis kalba ir kūryba įveikti galią. Tai pastanga įvardyti neįvardijama, verbalizuoti neverbalizuojama ir kalbėti apie tai, kas šaukiasi gėdos, juoko, pašaipos arba tylos.“
L. Donskis, „Paralelinės tikrovės“
Apie žydų tragediją – iš senelio lūpų. „Apie tragišką žydų likimą Antrojo pasaulinio karo metais man pasakojo Sedoje gyvenęs senelis. Ten bėgo mano vaikystės vasaros. Senelių žemės ribojosi su tada apleistomis žydų kapinėmis. Jau vaikystėje girdėjau istorijų ir žinojau, kas vyko už mūrinės tvoros, juosusios tas kapines.
Taip pat buvo kalbama apie išgelbėtą močiutės sesers vyrą žydą gydytoją Samuelį Sauchatą. Per karą katalikų kunigas jį slėpė Žemaičių Kalvarijos bažnyčioje. Nuo vaikystės gydytojas man atrodė ypatingas, nes medicinos mokslus baigė Prancūzijoje, mokėjo kelias kalbas, savo namuose Panevėžyje turėjo didelę biblioteką. Žinojau, kad Sedoje jis mokė prancūzų kalbos poetą Vytautą Mačernį.
Babos sesuo augino keturis sūnus. Gal dėl to, kad neturėjo dukters, labai mylėjo mano mamą. Sauchatai ypač vertino išsilavinimą, tad mama, kai po karo nusprendė studijuoti rusų kalbą Vilniaus universitete, sulaukė didžiulio savo tetos pritarimo. Dar ir šiandien su mama – jai 86-eri – galiu dalytis prisiminimais apie tą gražios dviejų šeimų draugystės laikotarpį. Smagu pripažinti, kad mūsų šeimoje nebuvo net menkiausių antisemitizmo užuominų. Žydiškumą suvokėme kaip šeimos dalį su kokybės ženklu.“
Pažintis su Leonidu. „1987 m. Vilniaus universitete baigiau psichologijos studijas. Buvau aktyvi studentė, universiteto folkloro ansamblio „Ratilio“ narė, jam vadovavo Zita Kelmickaitė. Scenoje žemaičių tarme sekdavau sakmes. Folklorui buvo suteikta žalia šviesa, šį reiškinį supratome kaip išlaisvėjimo ženklą. Važinėjome po Lietuvą, daug koncertavome.
Tuo metu turėjau kelis draugus, jie vis klausdavo: „Jolanta, ar nepažįsti tokio protingo Liukos iš Klaipėdos?“ – „Ne, nepažįstu.“ Mudu su Leonidu esame klaipėdiečiai, augome vienoje gatvėje. Vaikystėje gal net buvome susitikę, tik neatsimename. Aš vasaras leisdavau Sedoje, paskui išvykau mokytis į Vilnių, o Leonidas studijavo Klaipėdoje – lietuvių kalbą ir režisūrą. Antrame kurse pajuto stiprų troškimą gilintis į filosofiją. Baigęs studijas dirbo tuometėje Klaipėdos konservatorijoje, buvo išsiųstas stažuotis į Vilniaus universitetą. 1990 m. vienas pirmųjų laisvojoje Lietuvoje apsigynė daktaro disertaciją – be Maskvos palaiminimo.
Mudu susipažinome tiktai Vilniuje, kai Leonidas atvyko į stažuotę. Ir iš karto užsimezgė puiki draugystė. Daug kalbėdavomės. Lapkritį susipažinome, gegužę pradėjome draugauti, rugpjūtį susituokėme. Tokį greitą sprendimą nulėmė noras būti kartu.
Kad Leonidas – žydų tautybės, sužinojau iškart. Daug kalbėjome apie jo šeimą, giminės istoriją, bet nelietėme dramatiškų įvykių temos.“
Giminės istoriją sužinojo 27-erių. „1989 m. Leonido tėvui buvo suteikta galimybė aplankyti Amerikoje gyvenančius iš Butrimonių kilusius gimines. Buvo tik dvi galimybės su jais susikalbėti – angliškai arba jidiš. Leonidas gerai kalbėjo angliškai, o jo tėvas – gerai jidiš, bet nekalbėjo angliškai. Tad jie važiavo kartu. Penkias savaites viešėjo Čikagoje, Niujorke, Floridoje. Leonidas pasakojo, kad jo tėvas pradėjo nepaprastai ilgėtis namų, žmonos Joanos. Ar dėl kalbos barjero, ar dėl kultūrinių skirtumų tėvas JAV pasijuto vienišas.
Ir tada Amerikoje įvyko pirmasis atviras tėvo ir sūnaus pokalbis apie tai, kas nutiko Butrimonyse per Antrąjį pasaulinį karą, apie vaikystę, apie jo išžudytą giminę, išgelbėtą šeimą. Iš dviejų tūkstančių miestelyje gyvenusių žydų gyvi liko vienuolika, keturi iš jų – Leonido šeimos nariai: močiutė, senelis ir du broliai. Stebiuosi – nepasotinamas knygų skaitytojas Leonidas skaitė nuo ketverių metų. Ir įsivaizduokite – sovietų laikotarpiu buvo galima nuslėpti informaciją apie žydų žudynes. Žuvusieji vadinti tiesiog karo aukomis. Kai susipažinome, man atrodė, kad Leonidas žino apie žydų žudynes.
Kol vyro tėtis buvo gyvas (jis mirė 1993 m.), kiekvienų metų pirmą rugsėjo savaitgalį vykdavo į Butrimonis. Kartu keliaudavo Leonido mama ir jaunesnysis brolis Robertas. Tik po lemtingo pokalbio Amerikoje tėvas paaiškino, kodėl neėmė Leonido – norėjo apsaugoti jautrų sūnų nuo šios informacijos. Bijojo, kad jį užvaldys pyktis. Robertas pasakojo, kad kelionės metu jie susitikdavo su gelbėtojų Ščiuckų šeima, aplankydavo žydų kapines Alytuje ir Butrimonyse. Leonidas vėliau sužinojo, kad tėvo šeimą gelbėjo Adelė ir Juozas Buiniekai, gyvenę Paliesių kaime, Andriuškevičių ir totorių Ščiuckų šeimos. Leonido tėvas visą gyvenimą draugavo ir globojo Ščiuckus.
Vėliau tėvas su Leonidu pradėjo drąsiau kalbėti apie sudėtingą gyvenimą karo metais, badą, pasakojo, kaip jo tėvai stovėdavo tvarte, srutų duobėje, kaip iš bado buvo pasiruošę pasidaryti galą...
Prieš kelerius metus kaip žydų gelbėtojų palikuonė buvo apdovanota Stasė Sasnauskienė, mergautine pavarde Andriuškevičiūtė, dabar jai – 93-eji metai. Ji dalijosi su Leonidu savo vaikystės prisiminimais, gerai atsimena, kad, užėjus raudoniesiems, tėvai išsikasė po tvartu bunkerį slapstytis, o, užėjus vokiečiams, ten, kur nutekėdavo srutos, slėpė Donskių šeimą. Pro angą šuns būdoje paduodavo maisto. Sakė, kad šunys buvo kaip tikri sąmokslininkai, niekada nelodavo į duobės pusę.
Kai su Leonidu pirmą kartą nuvykome į Butrimonis, mūsų pirmas sutiktas žmogus pasakė, kad puikiai pažinojo Leonido senelius. Pažinojo ir Robertą, nustebo, kad yra ir Leonidas. Buvo miela – pakvietė į vidų, užėjome, daug kalbėjomės, užsuko kaimynų. Moteris pasakojo, kad yra totorė, kad Leonido seneliai jos tėvų šeimai skolino pinigų. Paklausėme, kaip atrodė Leonido senelių namai, kuo kvepėjo, kokios buvo užuolaidos, ar buvo kokių nors baldų. Kaimynai tada buvo vaikai, kai kurie prisiminė, kad Leonido seneliai vaišindavo cinamonu kvepiančiais sausainiais.“
Išemigravęs. „Linksmai jums pasakoju, kaip patekau į žavią Leonido šeimą – itališko temperamento, kur liejosi daug žydiško humoro. Jo tėvų namuose buvo stipri tradicija savaitgaliais susėsti prie balta krakmolyta staltiese padengto, gražiais indais papuošto, įvairiais patiekalais ir keliais pyragais nukloto stalo. Leonido mama nepaprastai skaniai gamino.
Aš stebėjau Leonido tėvo temperamentą ir iš vaikystės pažįstamą jidiš kultūrą. Jis teigė gyvenimo džiaugsmą kiekvieną dieną, kiekvieną minutę. Tai buvo išlikusio, išgyvenusio žmogaus džiaugsmas. Radau sau tokį paaiškinimą: jis išemigravo iš tarpukario Lietuvos į sovietinę Lietuvą, išemigravo iš jidiš kultūros į nūdienos realybę. Ir tai buvo taip akivaizdu! Kai kalbėdavosi su savo broliu, jo veidas pasikeisdavo, pradėdavo stipriau mojuoti rankomis, panėšėjo į aktorių scenoje. Jis mane visokiais juokingais žydiškais žodeliais kibindavo, erzindavo. Ir vis klausdavo: „Ar supranti, ką pasakiau?“ Kai ką suprasdavau – nes mano senelis iš Sedos, lietuvis, taip sakydavo.“
Dar viena šeimos tragedija. „Leonido mama Joana, jai dabar – 81-i, anksti mirus mamai, keturiolikos metų liko našlaite. Jos tėvas Moisiejus Cukermanas, Leonido senelis, buvo sušaudytas 1962 m. 1961 m. vyko pinigų reforma, N. Chruščiovas išleido įstatymą, pagal kurį už spekuliaciją valiuta ir auksu grėsė mirties bausmė. Leonido seneliui, našliui, tuo metu buvo 60 metų, su juo kartu gyveno jo jaunesnė duktė Roza. Jau ištekėjusi duktė Joana, Leonido mama, – Klaipėdoje. 1961 m. rugsėjo mėnesį pas M. Cukermaną atėjo žmogus su įkalčiais, o iš paskos įslinko atsiųsti NKVD darbuotojai, jį areštavo ir pasodino į kalėjimą. Taip esą buvo ardomas kelių „valiutininkų“ tinklas. Penkiolikos metų duktė Roza buvo išmesta į gatvę, ją priglaudė Leonido mama.
Skaitant Leonido senelio tardymo bylą, galima išeiti iš proto. Nors jo namuose turto nerado, birželį jam buvo paskelbta mirties bausmė. Byloje yra išlikęs laiškas, kuriame senelis prašo nevykdyti mirties bausmės iki rugpjūčio 12 d., nes jo duktė Joana yra labai jautri – laukiasi vaikelio, ir tai gali atsiliepti jos būsenai. Dukroms nebuvo leista susitikti su tėvu, jos nežinojo, kaip viskas nutiko. Tiesiog buvo gautas dokumentas, kad įvykdyta mirties bausmė po rugpjūčio 12 d. Leonidas gimė rugpjūčio 13 d.
Ir štai dabar Genocido aukų muziejaus darbuotojai, kurie Našlaičių kapinėse ieškojo Adolfo Ramanausko-Vanago kapo, pranešė, kad galimai rado M. Cukermano palaikus. Dukters DNR tyrimai patvirtino, kad tai tikrai yra Moisiejaus Cukermano palaikai. Paaiškėjo, kad jis sušaudytas 1962 m. rugsėjo 21 d. Leonidas mirė 2016 m. rugsėjo 21 d.“
Draugystė
„Ne visi artimi žmonės gali būti tavo gyvenimo tęsinys. Draugas – tai tas žmogus, kuris nuo tavęs nepavargsta, kuris nori būti kartu ir priima visą tavo netobulumą. Toks žmogus mano gyvenime yra Jolanta.“
L. Donskis, „Šetenių užrašai – Notes szetejnieński“
Akademinės klajonės. „Grįžome į Klaipėdą, Leonidas tapo Klaipėdos universiteto Filosofijos katedros vedėju. 1993 m. laimėjo konkursą, buvo pakviestas į Ameriką dėstyti. Pasirinko Dickinsono koledžą, nes ten dirbo Vytautas Kavolis.
Leonidui tekdavo daug dirbti su savo tekstais, nes juos preciziškai vis taisė V. Kavolis. Kai vyras laimėjo konkursą Fulbrighto stipendijai gauti, vėl pasirinko Dickinsono koledžą, dar aktyviau įsitraukė į organizacijos „Santara-Šviesa“ veiklą. Kai grįžome po antro akademinio sezono iš Amerikos, Leonidas visą savo energiją skyrė Klaipėdos universitetui, prisidėjo prie Politologijos katedros įkūrimo, kvietė čia dėstyti kolegas. Į šį kvietimą atsiliepė Aleksandras Štromas, Vytautas Kavolis, Arūnas Sverdiolas, Arvydas Šliogeris, Algis Mickūnas. Tuo metu namie vakarodavome kartu su dėstytojais ir studentais. Gyvenimas atrodė visavertis, norėjome gyventi sėsliai, bet Leonidas antrą kartą įstojo į doktorantūrą – Helsinkio universitete. Ir vėl gavo kvietimą dėstyti Dickinsono koledže. Po JAV dar metus dirbo Didžiojoje Britanijoje, o paskutinį kartą Amerikoje, Alabamoje, profesoriavo, kai griuvo bokštai dvyniai. Tada jau buvo pabodęs klajokliškas gyvenimas su keturiais lagaminais. 2002 m. svarstėme galimybę grįžti į Lietuvą arba bandyti kurti gyvenimą Suomijoje, kur Leonidas antrą kartą įgijo daktaro laipsnį, bet Vytauto Didžiojo universiteto vadovybė pakvietė jį grįžti į Kauną.“
Atvirumo laikysena. „Sakote, kad dalį profesinio gyvenimo paaukojau dėl Leonido. Taip, jokios ilgesnės kelionės jis neplanavo be manęs. Visada galėjo remtis į mane – buvau tikrai patikima draugė. Prisimenu, pavasarį, kai pradėjome draugauti, Leonidas pakvietė mane dirbti į pionierių stovyklą. Man neatrodė, kad tai gali būti įdomu, bet jis įtikino. Nusprendžiau pabandyti. Nuvažiavau ir... aštuonias kitas vasaras ten dirbau su Leonidu. Jis – keturiolika vasarų. Karklė – unikali vieta pajūryje, tuo metu ten buvo pasienio zona, uždara teritorija, tad stovyklą „Žilvytis“ retai lankydavo idėjinį auklėjimą tikrinančios komisijos. Buvo 1986-ieji, ten jau skambėjo „The Beatles“. „Esu dainuojantis filosofas“, – sakydavo Leonidas. Turėjome trijų valandų dainų repertuarą (vėliau Amerikoje net teko studentus mokyti lietuviškų dainų). Jauni žmonės prie mūsų prisirišdavo, daugelis tapo mūsų gyvenimo draugais. Buvo unikalus laikotarpis – laisvėjanti Lietuva.
Kai vėliau prasidėjo akademinės Leonido kelionės, man liko tik pritarti – kaip ir dainuojant stovykloje. Vienas mūsų draugas juokavo apie žodžio „stipendija“ kilmę sakydamas, kad tai – nuo žodžio „stipti“. Kai keliaudavome, dažnai nebūdavo tikrumo dėl ateities, todėl buvo labai svarbu sutarti ir kartu įveikti iššūkius. Iššūkis – nauja šalis, kita kalba, kultūra, svetimi žmonės. Mes buvome atviri tam naujumui, ir tai pasiteisindavo. Kiekvienoje šalyje užgyvenome kolegų, draugų, bičiulių. Įgyta patirtis ir atvirumo laikysena mums padėjo, kai grįžome į Lietuvą. Po visų akademinių kelionių Kaunas tapo dar viena nauja vieta. Išsiugdyta atvirumo laikysena mums padėjo pamėgti bei pamilti VDU ir Kauną.“
Nuotraukos. „Fotografuoti pradėjau 1993 m. Leonidas buvo pakviestas į Izraelį, į konferenciją. Pasiskolinau juostinį aparatą. Norėjau viską, ką pamatysiu, nufotografuoti ir grįžusi pasidalyti įspūdžiais. Izraelyje nustebino labai triukšmingi, judrūs ir gražūs vaikai. Norėjau juos užfiksuoti. Atsimenu, sukurdavome tokią situaciją: Leonidas atsistoja šalia būrelio ir garsiai šaukia: „Fotografuok!“, o aš tuo metu tarsi fotografuoju jį, bet nukreipiu objektyvą į vaikus. Dalijausi nuotraukomis, įprotis fiksuoti tapo įpročiu įamžinti naujas keliones, šalis, žmones. Nuotraukas iš mūsų akademinių kelionių siųsdavome tėvams ir draugams. Tada dar nebuvo galimybės persiųsti jas internetu. Kitu tikslu aparatą į rankas paėmiau kontrastų mieste Briuselyje. Leonidas norėjo, kad Lietuvoje leidžiamos jo eseistinės knygos būtų iliustruojamos mano nuotraukomis.
Man labai patinka vartyti šeimų albumus, ieškoti tėvų ir vaikų, šeimos narių panašumų. Mano Sedos bobūnė – iš devynių vaikų, septyni užaugo. Yra nemažai išlikusių nuotraukų. Žmonės jose susikaupę, pasitempę, labai natūralūs, galima matyti tikrus bruožus. Moterys sėdi pasipuošusios, galvelės pakreiptos, rankelės sudėtos, šukuosenos padarytos, apykaklaitės, bateliai... Nuotraukos mane pagauna kaip gera knyga. Turiu ir didelį šeimos iš tėčio pusės nuotraukų archyvą.“
Surėmus pečius. „Klausiate, ar per 30 bendro gyvenimo metų nė karto nebuvome susipykę. Nemoku komentuoti santykių. Galiu palyginti su draugų pasakojimais. „Mes buvome labai susipykę, ilgai nesikalbėjome, bet dabar jau viskas gerai, viską išsiaiškinome.“ Man nepriimtina pyktis ir nesikalbėti. Tokių dalykų mūsų gyvenime nebuvo. Jei ir plyksteli kokia ne ta liepsnelė, tu patyli, ir viskas. Gali išsprūsti frazė. Jei taip atsitiko, bėgi su ta fraze kuo toliau galvodama, kodėl ji išsprūdo. Mūsų gyvenimo būdas reikalavo būti vieningiems kaip kumštis. Rėmėmės tik vienas į kitą, nes svetur pas draugą nenueisi, mamai nepasiguosi. Tai dar labiau mus suartino.
Buvau išmokusi kiekvienoje šalyje ieškoti ko nors naujo ir įdomaus. Buitį lengvai susitvarkydavau, ji manęs niekada neslėgė. Suskaičiavau, kad Briuselyje išlyginau per tūkstantį Leonido marškinių. Žiūrėdama filmus mielai darydavau šį darbą. Labai mylėjau savo šviesaus atminimo tėtį, jis pats lygindavosi drabužius. Maža galvodavau: „Kai aš mylėsiu savo vyrą, lyginsiu jam marškinius.“ Prašiau, kad tėtis mane išmokytų tai daryti. Ir pasisekė ištesėti vaikystėje sau duotą žodį.“
Kūrybiškumas
„Fantastiškos erudicijos, jis galėjo prisiminti ilgiausią anglišką eilėraštį, jis mokėjo W. Shakespeare‘o sonetus anglų kalba, mokėjo Johno Donne‘o, Emily Dickinson eilėraščius, jis galėjo iš atminties cituoti ilgiausias filosofų, rašytojų mintis. Didis lietuvis, kuris turėjo Lietuvą savo širdyje ir kartu sugebėjo ją atverti pasauliui.“
Arūnas Gelūnas apie Leonidą Donskį
Gurmaniškų patiekalų kūryba. „Prisimenu, Amerikoje, kai svečiavomės A. Štromo šeimoje ir vaišinomės mano pagaminta šaltiena, priešais sėdintis šeimininkas padeklamavo man visą Tatjanos laišką Oneginui. Tai buvo džiugesys ir padėka už gurmanišką patiekalą. Kai, viešėdami šviesaus atminimo Zygmunto Baumano namuose Didžiojoje Britanijoje, sėdėjome prie pietų stalo ir gardžiavomės profesoriaus pagamintu troškiniu, vietoj deserto profesorius ir Leonidas pakaitomis atmintinai angliškai deklamavo eilėraščius.
2009 m. Leonidas vyko dirbti į Belgiją, į Europos Parlamentą. Į Briuselį pasiėmiau nuotraukų ir... kaukazietiškų prieskonių. Savos virtuvės kvapai labiausiai primena namus, jų jaukumą. 1995 m., kai Lietuvoje buvo badmetis, troškindavau makaronus su cukinijomis, pabarstydavau sūrio ir šių prieskonių, vaišindavau Klaipėdos universiteto dėstytojus. Jie sakydavo: „Kaip skaniai kvepia tavo namai...“ Aš visada ilgėdavausi savo namų.
Į mūsų atstovybę Briuselyje atvažiuodavo daug svečių, tarp jų – ir Arūnas Gelūnas, buvęs Leonido studentas, bendražygis ir artimas kolega. Klausiu: „Arūnai, kuo tave palepinti? Gal nori austrių, dabar – sezonas, gal – karvelių? Pasakyk, aš tau pagaminsiu.“ – „Jolanta, ar gali padaryti tų makaronų iš anų laikų, 1995 m., taip pat kvepiančių?“ Jis kalbėjo apie kaukazietiškus prieskonius. Tas prieskonių kvapas jam priminė kadaise mūsų namuose išgyvento bendravimo džiugesį, o kartu ir maistą. Valgė tuos makaronus ir džiaugėsi: „Oi, kaip skanu, širdis atsigavo.“
Briuselis man ir liko vieta, kur atradau save gaminančią gurmaniškus patiekalus. Leonidas labai mėgavosi maistu. Galėjome rinktis iš gausybės produktų. Išmokau kepti karvelius, gaminti moliuskus, krevetes, paštetus, įvairias užtepėles. Drąsiai eksperimentuoji, žinai, kad bus draugų, kurie džiaugsis maistu, tada pagauna dar didesnis įkvėpimas. Mūsų užstalėje vykdavo įdomios diskusijos. Maistas yra tik pirmas laiptelis į pokalbį, į gerą vakarą, prisiminimus, puikią nuotaiką, kvatojimą. Draugai sakydavo: „Pas jus – ypatinga atmosfera.“ Pirmiausia tai buvo noras sodinti prie stalo brangius, įdomius, įkvepiančius žmones. Buvo draugų, kurie norėjo įsteigti Jolantos paštetų mėgėjų klubą. Vis dar turiu kartkartėmis pagaminti, kad neprarasčiau įgūdžių.“
Išleisti rinktinius raštus. „Klausiate, ką veikiu. Kaip psichologė, aš esu įtraukiama į įvairius projektus, galiu dalytis savo žiniomis dirbdama su jaunimu. Koordinuoju Leonido Donskio fondo veiklą. Pagaliau pasisekė įgyvendinti diplomato Gedimino Varvuolio iniciatyvą išversti Leonido knygas „Mažoji Europa“ ir „Didžioji Europa“ apie Vakarų tapybą į anglų kalbą. Pirmoji jau išversta ir į olandų kalbą. Daug darbo tvarkant ir sisteminant archyvą. Svarbu, kad fondo veikla būtų prasminga, svarbu nesiimti skubių iniciatyvų, dirbti lėčiau, ramiau, atsirinkti tai, kas turi išliekamąją vertę.
Leonido knygų neliko knygynuose, nėra internete. Klausiate, ar neketinu išleisti L. Donskio rinktinių raštų. Leonidas turėjo dvi auditorijas, – anglų kalba rašomos knygos buvo gerai pažįstamos Vakarų skaitytojams. Per paskutinę mūsų ilgą bendrą kelionę į Pietų Afrikos Respubliką aplankėme keturis universitetus.
Lietuvoje jis buvo labiau atpažįstamas kaip eseistas, jo aforizmų, apmąstymų knygos, vertimai neužsigulėdavo knygynų lentynose. Jis buvo labai mylimas akademinio jaunimo. Kai skaitydavo paskaitas įvairiose Lietuvos vietose, salės būdavo pilnos žmonių.
Ar verta išleisti Leonido raštus, viską, ką jis parašė nuo A iki Z, turi nuspręsti akademinė bendruomenė. Jeigu išgirsiu valią, ieškosiu galimybės įgyvendinti šį sumanymą.“
