Nida, iš Izraelio esate grįžusi beveik 5-eri metai, o apie šią šalį vis dar kalbate su aistra. Kuo ji taip sužavėjo?
Ji mums su vyru ypatinga, nes atnešė į mūsų gyvenimus daug pokyčių. Nei aš, nei ambasadoriumi paskirtas mano vyras Darius Izraelyje iki tol nebuvome lankęsi. Žinių taip pat turėjome nedaug, o televizijos reportažai optimizmo neįkvėpė. Nerimavo ir artimieji. Aišku, aš tam tikrų įsivaizdavimų turėjau – tikėjausi karščio, nykoko peizažo, kareivių gatvėse ir daug Artimųjų Rytų kolorito. Kai nusileidome Tel Avive, mano įsivaizdavimai akimirksniu sugriuvo. Paaiškėjo, kad tai – pasaulinio lygio modernus miestas. Atrodė, kad čia už kiekvieno kampo pasitinka vis nauji atradimai. Ta nežinomybė žavėjo nuo pirmos iki paskutinės dienos. Žinoma, viena – kai vyksti į egzotiškas šalis pasižvalgyti, kas kita – kai važiuoji ten gyventi. Pirmą mėnesį mėgavausi naujais įspūdžiais, paskui pradėjau pasigesti veiklos.
Toks priverstinis tinginiavimas Jums turėjo būti visai nauja būsena. Juk iki tol dirbote išties daug: vadovavote televizijos kanalui, leidybos įmonei. Ar nebuvo gaila viską mesti ir važiuoti paskui vyrą?
Kai esi diplomato žmona, turi būti pasiruošusi staiga keisti savo gyvenimo planus. Svarstymų, važiuoti su Dariumi ar ne, nebuvo. Man šeima svarbesnė nei karjera. Vienu metu iki ausų buvau panirusi į profesinę veiklą, bet manau, kad tada taip elgiausi tiesiog bandydama pabėgti nuo savęs. Kai neturi mylimo žmogaus arba šeimoje tau nemiela, stengiesi kompensuoti tai darbu.
Kas Izraelyje Jums buvo didžiausias iššūkis?
Iš pradžių – hebrajų kalba ir karštis. Ilgainiui pripratome. Gatvėje angliškai susikalbėti galima, bet visi užrašai hebrajiški, parduotuvėje nesiorientuoji, ką perki. Tekdavo eksperimentuoti: nusiperki, o namie tikrini, kas tai – pienas, grietinėlė ar jogurtas. Į Tel Avivą atvykome liepos viduryje, per pačius karščius. Iki tol maniau, kad labai mėgstu šilumą ir galiu ją pakelti, bet ten supratau, kad kai kurių šilumos stadijos man nepakeliamos. Dėl ypatingos drėgmės tas karštis net pavojingas.
Būdavo, pereinu per gatvę ir jaučiu, kad svaigsta galva. Tada bėgu į kondicionuojamą parduotuvę. Izraeliečiai vasarą dienomis sėdi užsidangstę langus ir į lauką stengiasi be reikalo neiti. Nenuostabu, kad brangiausi butai ir namai ten yra su mažais langais į šiaurės pusę ir dar apaugę medžiais. Juokauju, kad Izraelyje viskas atvirkščiai – sušalus reikia atsidaryti langą, diena prasideda saulei nusileidus, savaitė – sekmadienį, o rašoma iš dešinės į kairę.
Ar yra dalykų, prie kurių taip ir nepripratote?
Iš pradžių neįprastas buvo izraeliečių bendravimas. Ten visko vyksta daug, ir viskas – iškart. Atrodo, kad kiti nuolat braunasi į tavo asmeninę erdvę – tiek fiziškai, tiek emociškai. Tarkim, turguje nėra jokių eilių, kas pirmas prieina prie prekystalio, tas ir nusiperka. Jei tik paliksi tarp savęs ir kito žmogaus tarpą, būtinai kas nors į jį įsispraus. Jei nedrįsti brautis, taip gali ir visą dieną prastovėti. Žydai be jokių problemų gali užkalbinti nepažįstamą žmogų gatvėje, čia negalioja jokia subordinacija, kiekviena moterėlė gali drąsiai prieiti prie ambasadoriaus ir pakviesti jį į svečius. Pamenu, kartą einu gatve ir girdžiu, kad iš kitos gatvės pusės moteris man kažką hebrajiškai šaukia. Pamaniau, gal kas nutiko, šūktelėjau jai angliškai, kad nesuprantu, ko klausia. O ji, pasirodo, klausė, koks mano plaukų dažų spalvos numeris. Izraeliečiai sako tai, ką galvoja, neslepia savo emocijų ir jausmų, daug gestikuliuoja, garsiai kalba. Kartais net gali susidaryti įspūdis, kad dėl kažko pykstasi.
Svetimšaliams dėl tokio paprasto vietinių bendravimo ir atvirumo ten turėtų būti labai lengva integruotis?
Iš tikrųjų labai lengva. Ten kiekvieną savaitę turėjome tiek kvietimų į svečius, kad visos kadencijos būtų neužtekę visur apsilankyti. Pirmiausia gatvėje tave užkalbinęs nepažįstamasis pasidomi, koks tavo vardas ir iš kur esi. Paskui klausia, kas tavo šeima, kiek turi vaikų ir ką jie veikia, o tada jau kviečia į svečius švęsti šabo ar kitos svarbios šventės. Šabas – svarbiausias savaitės įvykis, jis prasideda kiekvieną penktadienio vakarą nusileidus saulei ir baigiasi po 25 valandų. Kadangi saulė leidžiasi visoje šalyje skirtingu laiku, per radiją paskelbiama, kad, tarkim, Jeruzalėje šabas prasidės 17 val. 15 min., Tel Avive – 17 val. 17 min. ir t. t. Prieš šabą ištuštėja gatvės, namie balta staltiese dengiamas stalas, uždegama žvakių. Ši diena žydams yra tarsi gyvenimo rojuje repeticija. O kas yra rojus? Kai nieko nereikia dirbti, stalas – pilnas paties skaniausio maisto, šalia – artimiausi žmonės. Tas repeticijas žydai kas savaitę rengia jau daugiau kaip 4 tūkstančius metų.
Maniau, kad šabas yra religinė šventė...
Aišku, tai pirmiausia – religinė šventė, bet dauguma žydų, būdami pasauliečiai, tiesiog laikosi tradicijų. Šabas turi tam tikrus ritualus: pirmiausia moterys uždega žvakes, šeimos galva sukalba trumpą maldą, palaimina maistą ir vyną, tada visi sėda prie stalo. Religingų šeimų vyrai prieš vakarienę eina į sinagogą. Vis dėlto svarbiausia yra būti su savo šeima. Visi darbai ir reikalai atidedami, telefonai ir kompiuteriai išjungiami, seni ir jauni bendrauja tarpusavyje. Ši tradicija man labai žavi, esu tikra, kad stiprios šeimos – visos žydų tautos tvirtumo pagrindas. Žydų šeimos paprastai gyvena kuo arčiau vienos kitų, ne tik tame pačiame mieste, bet ir tame pačiame kvartale, kad tik kuo daugiau laiko galėtų būti drauge. Jei dėl kokių nors itin svarbių aplinkybių vaikai nutaria išsikelti toliau, dažniausiai paskui juos išvažiuoja ir tėvai, o vėliau prisijungia ir kiti šeimos nariai.
Nepavydžiu šeimininkei, kuri turi padengti stalą tokiam skaičiui žmonių...
Tai nėra taip sudėtinga, kaip gali atrodyti. Pirmiausia vaišės dažnai būna suneštinės, ypač jei šventė vyksta senolių namuose, tačiau neretai visas giminių būrys keliauja vis pas kitus, tai nebūna vienos ir tos pačios šeimininkės kassavaitinis rūpestis. Šabo patiekalai visada yra tradiciniai, tad nereikia laužyti galvos, ką įmantresnio patiekti: vištienos sultinys, dviejų rūšių karštieji mėsos patiekalai, daug įvairių užkandžių, desertas, vynas. Dauguma žydžių labai mėgsta gaminti. Izraelyje niekada nesu girdėjusi moters skundžiantis, kaip jai atsibodo ruošti maistą, kaip ji pavargo.
Vietinės šeimininkės sako, kad gaminti penkiems ar dvidešimčiai žmonių – tik puodo dydžio klausimas. Maistas – labai svarbi žydų gyvenimo dalis. Tuo izraeliečiai man itin artimi – aš taip pat nepaprastai mėgstu gaminti, man tai – ne vargas, o poilsis. Jei grįžtu iš kur nors pavargusi, užsidarau 2 valandoms virtuvėje. Per tą laiką ir pati atsigaunu, ir šeimą nudžiuginu skaniais patiekalais. Kadangi mano tinklaraščiui reikia vis naujų idėjų, nuolat gaminu ką nors nauja. Beje, kuo patiekalas sudėtingesnis, tuo geriau pailsiu jį ruošdama.
Iš meilės Izraeliui ir maistui gimė ir Jūsų tinklaraštis bei dvi kulinarinės knygos. Vis dėlto mane stebina, kaip, būdama užsienietė, 2016 m. pasaulio gurmanų receptų knygų rinkimuose įveikėte visus konkurentus. Jūsų knyga „Izraelio skoniai: šventės ir kasdiena“ laimėjo pirmąją vietą knygų apie Izraelio virtuvę kategorijoje.
Tas maisto kultas ir gausybė šviežių produktų tikrai įkvepia. Be to, surinkti reikiamą informaciją toje šalyje labai lengva: ateini į turgų, pamatai žuvį skutantį pardavėją, užkalbini ir viską sužinai – kaip tą žuvį paruošti, su kuo patiekti, o kartu dar ir jo gyvenimo istoriją išklausai. Aišku, važiavau į įvairias kulinarines keliones, su beduinais klampojau po pievas, rinkau valgomus laukinius augalus, su arabais kepiau duoną ir sausainius... Norą dalytis sukauptomis žiniomis pajutau, kai draugė sukūrė ir padovanojo man tinklaraštį „Nidos receptai“. Pagaliau turėjau, kuo užpildyti savo dienas.
Paskui atėjo ir laikas imtis knygos. Nekantravau popieriuje užfiksuoti visus savo kulinarinius atradimus, ypač tuos, kurių šaknys – mūsų, lietuvių, lėkštėse. Manau, tai, kad esu ne žydė, man kaip tik padėjo laimėti šį apdovanojimą. Tai leido į tradicinius žydų patiekalus pažiūrėti kitu žvilgsniu, patiekti juos neįprastai. Įpyniau ir moderniosios Izraelio virtuvės receptų. Reikia pripažinti ir tai, kad žydų maistas labai skanus, bet apie jo patiekimą daug negalvojama. Forma jiems nėra tokia svarbi kaip turinys. Man žydų virtuvė yra kur kas daugiau nei maistas, tad knygoje pasakoju ir žmonių istorijas. Prie sėkmės labai prisidėjo ir tai, kad knyga maketuota Lietuvoje, o spausdinta Singapūre, tad leidinys, palyginti su kitais, labai kokybiškas.
Vėliau išleidote knygą „Žuvis pasaulio virtuvėse“. Kodėl būtent žuvys?
Iki atvykau į Izraelį, nelabai žinojau, kaip ruošti žuvis, nes Lietuvoje ilgai nebuvo kokybiškų šviežių produktų. Keliaudama po užsienį restoranuose visada rinkdavausi žuvų patiekalus, nes žinojau, kad pati nepasigaminsiu ir kad tai – reta proga pasimėgauti jūrų gėrybėmis. Izraelyje susidūriau su kita realybe – žuvų rūšių tiek daug, kad sunku išsirinkti. Įsidrąsinusi pradėjau eksperimentuoti. Pamačiau, kaip vis dėlto paprasta ir greita paruošti skanią žuvį. Savo nauja knyga noriu įkvėpti ir padrąsinti tai daryti kitus.
Ar tiesa, kad daugybė mūsų valgomų patiekalų yra žydiškos kilmės? Ar Izraelyje laikomasi košerinio maisto tradicijų?
Griežtai košerinio maisto taisyklių Izraelyje laikosi tik religingi žmonės. Tel Avivo gyventojai labai liberalūs, jie dažnai patys nusistato savo valgymo ir nevalgymo ribas. Kai kartą kviesdama į svečius savo draugus paklausiau, gal ko nors nevalgo ar yra kam alergiški, jie pajuokavo, kad valgo viską, net – košerinį maistą. Kasdienėje izraeliečių virtuvėje daug rytiečių virtuvei būdingų elementų – ypač daug daržovių, ankštinių kultūrų, žuvų. Izraelyje, pasirodo, labai daug vegetarų ir veganų. Mums žinomi lietuviški-žydiški patiekalai ten valgomi tik per tradicines šventes, pavyzdžiui, bulviniai blynai (latkės) bei spurgos – per Chanuką, lietiniai su varške (blincės) – tik per Šavuotą, medaus tortas ir obuolių pyragai – per žydų Naujuosius metus. Prisimenu istoriją, kaip viena pažįstama žydė iš Niujorko vyko trejiems metams gyventi į Lietuvą, jos tėvai baiminosi, kad dukrai bus sunku pritapti, ypač prie lietuvių virtuvės. Po savaitės ji paskambino tėvams ir pasakojo: „Mama, tie lietuviai tokie nerealūs! Jaučiuosi čia puikiai, nes visos žydų šventės švenčiamos kiaurus metus, tad aš kasdien valgau mūsų šventinius patiekalus!“
Kartais atrodo, kad ir žydai visas savo šventes švenčia kiaurus metus. Keista, kad tai nekerta per šalies ekonomiką.
Žydai švenčių turi tikrai daug, ir jos trunka ne vieną dieną. Ypač ilgas švenčių maratonas startuoja per Naujuosius metus (Roš Hašana) ir tęsiasi kone visą mėnesį. Dažna šventė trunka savaitę ar bent kelias dienas. Po Naujųjų metų ateina Permaldavimo diena (Jom Kipuras). Tada žydai visą parą pasninkauja ir meldžiasi. Paskui prasideda 7 dienas trunkantis Sukotas. Minėdami biblinę išėjimo iš Egipto ir klajojimo dykumoje istoriją, žydai kasmet per Sukotą visą savaitę gyvena kiemuose ir balkonuose suręstose sukose – palmių šakomis dengtose palapinėse. Kai mes išgyvename Kalėdų karštinę, žydai švenčia Chanuką, o pavasariop siaučia Purimo karnavaluose. Tada seka Pesachas, Šavuotas...
Vargu ar tokios šventės kenkia šalies ekonomikai, nes žydai dirba taip pat nuoširdžiai, kaip ir švenčia. Nors izraeliečiai gyvena itin karšto klimato juostoje, jų požiūris į darbą visai kitoks nei kaimynų: jokių popietės siestų, jokio tinginiavimo. Izraeliečių šeimos gana gausios – kiekviena augina vidutiniškai po 4 vaikus. Žmonės dirba visą darbo dieną, dažnai dar ir mokosi. Atlygis už darbą yra nemažas, mat dauguma užsiima protine veikla, jie sukuria didžiulį Izraelio BVP. Šalyje pasirūpinta, kad tokius darbus kaip žemės ūkis ar slauga atliktų geriausiai šį amatą išmanantys, karštį gerai toleruojantys ir darbštūs emigrantai iš Tailando, Indijos ir Filipinų.
Kas kita – kariuomenė. Joje tarnauti privalo visi, tarp jų – ir moterys. O juk iki Izraelio valstybės susikūrimo žydai vadino save taikia, nekariaujančia tauta... Ar jautėtės šioje šalyje saugi?
Žydai gyvena išskirtinėmis sąlygomis, juos supa keli šimtai milijonų nedraugiškai nusiteikusių kaimynų, šie garsiai deklaruoja tikslą nušluoti Izraelį nuo žemės paviršiaus, būtent todėl šalis visada turi būti pasirengusi gintis. Kad ir kaip keistai tai skambėtų, Izraelyje jaučiausi saugesnė nei bet kur kitur. Kodėl? Todėl, kad žinojau, jog, bet kokiai negandai užklupus, visais žmonėmis bus pasirūpinta, be to, visi iki vieno žino, kaip reikia elgtis prasidėjus karui. Visuose po 1991-ųjų statytuose namuose ir butuose įrengtos slėptuvės, didelių viešų slėptuvių gausu kiekviename gyvenamajame rajone. Esančia mūsų namuose per 5-erius metus pasinaudojome du kartus. Viena vertus, atrodo, kad tokia įtempta situacija turėtų kelti milžinišką diskomfortą, kita vertus, tai labai sutelkia visuomenę.
Negana to, karinė tarnyba dažnam jaunuoliui yra pati geriausia savo verslo starto pozicija. Izraelyje vaikai nuo 16 metų itin kruopščiai profiliuojami, nustatoma sritis, kurioje jie galėtų geriausiai atsiskleisti. Jei jaunuolis gabus kalboms, jis tarnauja dalinyje, kuriame reikia apdoroti surinktą informaciją arabų, persų kalbomis. Jei fiziškai stiprus, sportiškas, nukreipiamas į kovinius būrius. Niekas nesiekia iš muzikanto padaryti tankistą, – muzikalus vaikas eina į karinį orkestrą. Armijai reikia visko: fotografų, virėjų, IT, komunikacijos specialistų ir t. t. Be to, Izraelio armijoje jaunuoliai gali naudotis tokiomis technologijomis, kurios į civilių pasaulį ateis gal tik po gero dešimtmečio. Įgytą patirtį jie gali vėliau pritaikyti savo profesinėje veikloje. Kitas svarbus armijos privalumas – užmegzti glaudūs tarpusavio ryšiai. Žmonės juos išsaugo visą gyvenimą, neretai tampa vieni kitų verslo partneriais, klientais, darbuotojais. Po trejų karinės tarnybos metų jaunuoliai tvirtai žino, ką nori daryti arba ko tikrai nenori, jiems lengva pasirinkti tolesnių studijų kryptį.
Ką reiškia studijuoti Izraelyje, išbandėte ir savo kailiu – Herclijos IDC Arisono verslo mokykloje įgijote globalaus verslo administravimo magistro laipsnį. Ar skiriasi studijų kokybė ten ir Lietuvoje?
Skiriasi, net labai. Pirmiausia Izraelyje visiškai kitoks požiūris į mokslą – kaip niekam nekyla minčių išsukti vaiką nuo kariuomenės, taip nėra ir tradicijos sukčiauti per egzaminus. Tai, kad išsilavinimas yra didžiulė vertybė, vaikams skiepijama nuo mažens. Aš studijavau su 40-mečiais, turinčiais kelerių metų vadovavimo patirtį. Tai buvo mažus vaikus auginantys, visą darbo dieną dirbantys žmonės. Daryti bendrų projektų mes galėdavome susirinkti ne anksčiau kaip 11 valandą vakaro, o baigdavome trečią nakties, bet niekada negirdėjau studijų draugų skundžiantis, kad jiems bus sunku keltis 5-ą ryto, vežti vaikus į darželį ir skubėti į darbą. Izraelio universitetai labai išnaudoja pasaulio žydų tautybės mokslininkų, dėstytojų potencialą, kviečia atvykti juos iš garsiausių pasaulio universitetų. Atvykti dėstyti į Izraelį yra ir garbės reikalas.
Ką darytumėte, jei vieną dieną namo parėjęs vyras praneštų, kad laikas krautis lagaminus ir skristi į kokį kitą egzotišką pasaulio kraštą?
Taip vieną dieną, matyt, ir nutiks. Nėra nė menkiausių svarstymų – važiuosiu kartu su vyru, kad ir kur nublokštų likimas. Tik dabar manęs jau tikrai neištiks panika dėl to, ką daryti svetur. Turiu daug skirtingų „atsarginių“ profesinių įgūdžių ir kokius 300 galvoje besisukančių idėjų, – jas tik ir nekantrauju įgyvendinti.
Portreto štrichai
Vaikystė. „Užaugau Druskininkuose. Vaikystę praleidau basa ir ant dviračių. Viskas buvo tobula: maža bendruomenė, saugu. Beje, mūsų name kambarius vasaromis nuomodavosi iš Rusijos atvykę žydai. Iki šiol menu tuos gardžius kvapus, sklindančius iš virtuvės, kai jie gamindavo maistą.“
Šeima. Su diplomatu Dariumi Degučiu Nida yra susituokusi 10 metų, abiem tai – antroji santuoka. Darius iš pirmosios santuokos turi du suaugusius sūnus, Nida – suaugusią dukrą. „Laimingos santuokos receptas? Kai sutinki tau skirtą žmogų, kiekviena diena yra tarsi šventė, nieko specialiai nereikia daryti.“
Obuolys nuo obels... Dukra Rūta gyvena Londone. „Įgijusi Londone verslo finansų specialybę, tepasakė, kad dabar tikrai žino, ko nenori daryti. Ji labai savarankiška. Būdama 15 metų išvažiavo mokytis į Tailandą, ten tarptautinėje mokykloje baigė tarptautinio bakalauriato kursą. Rūta irgi domisi kulinarija. Kai nuvykstu pas ją į Londoną, dalijamės kulinariniais potyriais, ragaujam vis naujus patiekalus ir kartais pasidovanojam profesionalius kursus Leiths kulinarinėje mokykloje. Praėjusį kartą mokėmės mėsos išpjaustymo meno.“
Tradicijos. „Iš Izraelio parsivežėme šabo tradiciją. Kad ir kur būtume ar keliautume, kiekvieną penktadienį stengiamės grįžti į namus, – atidėję visus rūpesčius į šalį, rengiame prasmingų pokalbių kupinas gurmaniškas, ilgas vakarienes su bičiuliais ir artimaisiais.“
Sportas. Žaidžia tenisą, bėgioja, lanko sporto klubą, jogą.
