„Aš nesu tavo žaislas, kvailas berniuk!“ – daina „Toy“ nedviprasmiškai deklaravo Izraelio „Eurovizijos“ atstovė stebint 186-iems milijonams žiūrovų Europoje, JAV ir Australijoje. Į tradicinį popmuzikos šabloną Netta įvilko paukščių garsus (tai aliuzija į moterų lygybės bijančius vyrus „viščiukus“), juos papildė šokiu, naudojo balso efektus. Izraelio atlikėja sujungė sprogstančią muzikos energiją su politiška moterų galios žinute, nors dainos autoriai – du vyrai. Efektas buvo pergalingas.
„Eurovizijos“ finalo naktis Nettai atpirko kovą su savimi, kai, grįžusi į Izraelį iš Nigerijos, ji nepritapo prie naujų klasės draugų. „Mane nuolat gėdindavo“, – prisimena mergina. Dainavimas ir dainų rašymas jai tapo būdu pabėgti nuo patyčių. Netta išmoko kurti muziką loop‘inant. „Loop station“ yra specialus instrumentas, leidžiantis gyvai įrašyti skirtingas balso partijas ir sujungti jas į vieną kūrinį, taip vienos dainininkės balsu imituojamas kelių žmonių dainavimas. Netta – pirmoji dainininkė „Eurovizijos“ istorijoje, pritaikiusi šį metodą. O į konkursą ji tikrai visai nesiveržė. Avangardine muzika nuo seno besižavėjusi mergina pabandė laimę Izraelio „X Faktoriaus“ atitikmenyje – konkurse „Kylanti žvaigždė“. Jį laimėjusi gavo teisę atstovauti Izraeliui didžiojoje „Eurovizijoje“.
Šiandien Nettos muzikinė karjera – tikra pasaka. „Toy“ pateko į geriausiųjų dainų sąrašus JAV, Jungtinėje Karalystėje, Švedijoje ir Suomijoje, o interneto platformoje „YouTube“ perklausyta daugiau kaip 100 milijonų kartų. Liepos pabaigoje Netta pirmą kartą koncertavo Niujorke, taip pat susitiko su Jungtinės Karalystės princu Williamu. Kaip parodė ne vieno dainininko istorija, „Eurovizijos“ laimėjimas toli gražu negarantuoja ilgalaikės sėkmės, tačiau Netta gali tapti išimtimi – jos posteurovizinė karjera pastaraisiais dešimtmečiais yra viena stipriausių, palyginti su kitų konkurso laimėtojų.
„Kai atsibudau kitą rytą po „Eurovizijos“, mane į priekį varė vienintelė mintis – turiu surengti kitą pasirodymą, parašyti kitą dainą“, – sako Netta. Kai paskambinau dainininkei į studiją Tel Avive, būtent tai ji ir darė.
Ką tik grįžote iš JAV, ten Jūsų muzika tampa vis atpažįstamesnė. Dainavote legendinio muzikos žurnalo „Billboard“ studijoje, dalyvavote populiarioje televizijos NBC laidoje „Today“. Ar turėjote laiko atsikvėpti ir suvokti, kas vyksta?
Viskas atrodo siurrealu. Jaučiuosi taip, lyg būčiau aplankiusi pasaulio sostinę. Mus visus, ypač popmuzikos kūrėjus, veikė amerikiečių kultūra. Daugelis muzikos krypčių prasidėjo būtent ten. Man nuvykti į JAV ne kaip turistei, o kaip dainininkei, atliekančiai savitą muziką, pasakojančiai savo istoriją, reiškia be galo daug. Juk dar praėjusį rudenį buvau beveik nežinoma. Dirbau padavėja, dainuodavau vestuvėse ir baruose. Manęs klausydavo pora dešimčių žmonių, o vietoje honoraro pastatydavo alaus, bet nusprendžiau vis tiek eiti muzikos keliu, bandyti pelnyti daugiau klausytojų palankumo. Ėjau va banque. Viskas arba nieko. Šis sprendimas pasiteisino. Šiandien jaučiuosi tarsi patekusi į audros sūkurį, ir man tai patinka.
Jūsų pasirodymas „Eurovizijoje“ įsimintinas – šokote viščiuko šokį, imitavote paukščių garsus, kitaip vartėte popmuzikos standartus, nebijojote nepatogių sprendimų. Kokia Jūsų su muzika susijusi filosofija?
Noriu, kad žmonėms būtų linksma! Muzikoje visada ieškau ko nors nauja. Prodiuseris, su kuriuo dirbame, yra iš akademinės muzikos pasaulio, puikiai išmano avangardinį skambesį. Tokie žmonės į popmuzikos lauką paprastai nesižvalgo. Susipažinome, kai dar buvau bliuzo atlikėja. Jis kaip tik ieškojo dainininkės, turinčios stiprų, energingą balsą. Mūsų požiūriai į muziką visiškai sutapo.
Kai pradėjome kurti, mūsų dainos skambėjo kaip jokios kitos. Pajutau muzikinę laisvę. Supratau, kad neturiu slopinti savo keistumo, priešingai – turiu jį rodyti. Tai toks šviežias požiūris! Valandų valandas improvizuodavome, stengdavausi jį prajuokinti. Jeigu nusijuokia, vadinasi, šis tas pavyko. Tuos momentus fiksuojame. Taip dainoje „Toy“ atsirado kudakavimo garsai ir kitos keistenybės, jas sugalvojau pati.
Noriu kurti kokybišką ir įdomią muziką. Tokią, kurios klausys ir ateityje. Taip pat noriu, kad žmonės girdėtų mano balsą. Daugelis puikių JAV dainininkių, pavyzdžiui, Beyoncé ar Rihanna, anksčiau daugiau dainuodavo, dabar perėjo prie repavimo, ieško naujų išraiškos būdų. Man įdomu to klausytis, tačiau pati noriu atskleisti savo balso galią.
Kaip parašėte dainą laimėtoją „Toy“?
Turiu visus nuvilti – tą dainą iš tikrųjų parašė du vyrai!
Kai ją dainuojate, atrodo, kad ji šimtu procentų Jūsų.
Džiaugiuosi tai girdėdama. Iš tikrųjų vykti į „Euroviziją“ visai nesvajojau. Tiesiog nusprendžiau nueiti į televizijos šou ir laimėjau. O prizas buvo bilietas į „Euroviziją“.
Tame televizijos konkurse buvau tikra kontrolės maniakė – norėjau būti atsakinga už viską, ką žiūrovai mato. Niekam neleidau lįsti prie mano dainų. Buvo tokių, kurie norėjo mane priversti dainuoti tradicines Adele‘ės ar Arethos Franklin dainas. Galiu tai daryti, bet nenorėjau. Pasiėmiau looperį ir pradėjau dainuoti savaip. Iš pradžių žmonėms nepatikau. Mano dainos buvo neįprastai sudėtingos, bet scenoje esu kovotoja, tad galiausiai pavyko patraukti klausytojus į savo pusę.
Visiškai nesitikėjau nugalėti, o dainos „Toy“ autoriui Doronui Medalie atrodė kitaip. Jis jau dešimt metų siekė laimėti „Eurovizijos“ konkursą. Sakė – kai pamatė mane, suprato, kad esu jo šansas. Mano balsas, veidas Doronui pasirodė pergalingi. Jis kartu su kolega parašė „Toy“ man ir apie mane, tad daina tapo mano. Pati pridėjau viščiukų garsą, neįprastą ritmą. Padariau dainą keistesnę, taip, kaip man patinka. „Eurovizija“ yra specifinis konkursas, bet ta daina ten tiko.
Koks jausmas dainuoti beveik 200 mln. žmonių?
Beprotiškas. Daug ruošiausi tam psichologiškai. Buvau spėjusi priprasti prie kamerų. Izraelyje „Kylančios žvaigždės“ konkursas itin populiarus. Jo prodiuseriai vyko kartu su manimi į Portugaliją, „Eurovizijos“ finalą, mane visapusiškai palaikė, tad jaučiausi gerai.
Man padėjo ir anksčiau koncertuose sukaupta patirtis. Prieš prasidedant televizijos šou, kiekvieną trečiadienį koncertuodavau su grupe įvairiuose baruose, nedideliuose klubuose. Per koncertus pašėldavau. Pavyzdžiui, nulipdavau nuo scenos ir imdavau valgyti bulvytes nuo žiūrovų stalų. Kuo labiau atsipalaiduodavau, tuo labiau patikdavau. Supratau, kad neturiu stengtis įtikti publikai – turiu stengtis būti savimi, tada publika pati mane pamėgs.
Tokį požiūrį atsivežiau ir į „Euroviziją“. Taip, tai buvo didžiulė scena, bet norėjau jaustis joje lyg vietiniame bare. Baimė yra didžiausias mūsų priešas. Ją įveikti reikia pastangų. Prieš pasirodymą kas pusę minutės sau kartojau: „Nebijok. Čia tik nedidelis baras, tavęs klausys 20 žmonių. Paskui visi eis miegoti ir tavo pasirodymo net neprisimins. Tad nėra ko jaudintis. Ir apskritai niekas nežiūri šio konkurso! Na, dar pusę minutės...“ Taip apgaudinėdama save nusiramindavau. Manau, kad galiausiai man pavyko tą mažų koncertų energiją perkelti į „Eurovizijos“ sceną.
Jūsų pasirodymas sietas ir su judėjimu #MeToo prieš seksualinį priekabiavimą. Ar jaučiatės šio judėjimo dalimi?
Taip. Gyvename nuostabiu laiku, kai moterys randa naujų būdų pasiekti, kad jų balsas būtų išgirstas. Man patinka toks feminizmas, kuris ateina ir pasiima, kas jam priklauso. Negali tiesiog sėdėti namuose ir sakyti: „Aš nusipelniau to, to ir to.“ Turi eiti, garsiai kalbėti ir pasiimti. Tą jausmą siekiau perteikti savo daina ir jos žodžiais.
Dėl panašių priežasčių mane žavi ir LGBT eitynės. Tai nuostabiausias protesto būdas – surengti šventę! Žmonės švenčia save pačius, tokius, kokie yra. Taip jie skatina ir kitus pamilti save. Atlikdama „Toy“ noriu švęsti tą faktą, kad esu moteris, ir įkvėpti kitas moteris. Ir ne tik moteris – apskritai visus žmones. Kad būtume savimi. Juk gyvename tik kartą.
Liepą pasirodė kaltinimai, kad „Toy“ melodija nukopijuota nuo kitos garsios dainos „Seven Nation Army“, sukurtos amerikiečių grupės „The White Stripes“. Pastarąją dainą išleidusi leidybinė kampanija, muzikos gigantai „Universal“, grasina teismu. Kaip reagavote tai sužinojusi?
Net nedrįsčiau pagalvoti, kad „Toy“ skamba kaip kuri nors kita. Priešingai, ji tokia šviežia! Ji turi ir Viduržemio jūros garsų... Man toks kaltinimas buvo visiška staigmena. Jeigu šios dvi dainos yra tokios pačios, vadinasi, ir visi pasaulio žmonės tokie patys. Jeigu visa tai peraugs į tikrą teisinį konfliktą, atitinkami asmenys tuo pasirūpins. Kadangi dainą parašiau ne aš, tai – ne visai mano problema. Vis dėlto ši situacija tikrai liūdina.
Kai laimėjote „Euroviziją“, kai kurie žmonės pratrūko dalytis įžeidžiančiais komentarais apie Jūsų išvaizdą. Kaip su tuo susitvarkėte?
Žmonės man visą gyvenimą sakė, ką daryti, ką vilkėti, ką dainuoti. Supratau, kad klausydama jų buvau nelaiminga. Užtruko, kol pamėgau save tokią, kokia esu. Tai yra nuolatinis darbas. Kiekvieną dieną turi pažiūrėti į veidrodį ir pasakyti: „Aš sau patinku.“ Nuolat buvau gėdinama. Jei būčiau tam pasidavusi, dabar tiesiog sėdėčiau namie. Geriausiu atveju toliau dirbčiau padavėja. Jaučiu, kad vis dar esu tas pats žmogus, tik dabar mano veidas atsirado ant didžiulių švieslenčių mieste. Džiaugiuosi tuo. Ne dėl savęs, o dėl mažų mergaičių, kurios tai matys. Kai pati buvau maža, niekas reklamose, televizijoje, plakatuose neatrodė kaip aš. Man nebuvo į ką lygiuotis. Visada mėgau popmuziką, Christinos Aguileros daina „Beautiful“ (joje yra žodžiai „Tu esi graži tokia, kokia esi. Jokie žodžiai negali tavęs palaužti“, – aut. past.) buvo kaip himnas, bet nuolat girdėdavau, kad popmuzika – ne man. Kad neturiu to, ko popscenai reikia. Suprask – atrodau netinkamai. Laimei, taisyklės keičiasi. Dabar gali būti toks, koks tik nori.
Teisingas posakis, kad „nuomonės yra kaip užpakaliai, – visi turi po vieną“. Žmonės nuolat kalbės. Ir lai tai daro, o aš darysiu tai, ką noriu daryti. Ir, užuot siuntusi pyktį atgal, siųsiu meilę. Manau, jei žmonės kalba baisius dalykus apie kitus, vadinasi, jie patys kenčia. Ir man jų gaila. Jeigu žmonės skleidžia neapykantą internete, tokią pat neapykantą jie skleidžia ir sau pažiūrėję į veidrodį. Tad aš nepykstu. Aš juos užjaučiu. Ir sakau tai labai rimtai. Dar iš mokyklos pamenu – patyčias inicijuodavo tie vaikai, kuriems sekėsi sunkiausiai. Tai buvo jų būdas susitvarkyti su bėdomis. Reikia tam nepasiduoti, neperimti tokio elgesio. Turi gerai elgtis su savimi, tada būsi geras ir pasauliui.
Pagal „Eurovizijos“ taisykles, konkursas kitais metais turi vykti toje šalyje, kurios atstovas laimėjo. Izraelio pergalė tapo politinių diskusijų objektu. Islandijoje 26 000 žmonių pasirašė peticiją, raginančią šalį nedalyvauti „Eurovizijoje“ Izraelyje. Dublino meras skatino tai padaryti Airijai. Švedijoje ir Jungtinėje Karalystėje kai kurie politikai irgi ragino savo dainininkus nevažiuoti į šį konkursą, jeigu jis vyks Izraelyje. Taip jie skatino solidarizuotis su palestiniečiais. Kokia Jūsų pozicija šiuo klausimu?
Esu dainininkė, niekada nebuvau politiškai aktyvi. Nemanau, kad kam nors padariau ką nors bloga, bet žinau, kad, kai boikotuoji šviesą, tada lieka tik tamsa. Jei paliksi žmones tamsoje, iš to nebus nieko gera. Jeigu galėčiau savo dainomis padėti išspręsti problemas, tai ir daryčiau, tik pasakykit kur.
Man nuostabu, kad „Eurovizija“ ateis į Izraelį. Mūsų žmonės dėl šio konkurso jaučiasi entuziastingai, jį priima šiltai ir aistringai. Manau, kad visi turėtume atverti širdis. Leisdamas tokiam renginiui kaip „Eurovizija“ įvykti tavo mieste, tu skleidi šviesą, o ji padaro žmones geresnius vieni kitiems. Reikia ieškoti būdų spręsti problemas, o ne boikotuoti. Boikotas nėra atsakymas. Niekada nebuvo.
Ketverius vaikystės metus praleidote Nigerijoje. Kaip ten atsidūrėte ir ko išmokote?
Mokiausi tarptautinėje mokykloje. Tėvas dirbo statybų bendrovėje, abu tėvai nuolat buvo užsiėmę, tad manimi rūpinosi Nigerijos moterys. Jos dažnai dainuodavo. Tos dainos, jų kalba lig šiol yra mano širdyje. Esu didžiulė afrikietiškos muzikos gerbėja.
Nigerijoje mokiausi su kitais šešiais moksleiviais. Visi buvome skirtingos kilmės, odos spalvos, skirtingo kūno sudėjimo. Afrikietis, meksikietis, azijietė, kaukazietė – visi buvome kartu. Nuo mažens taip įpratome prie fizinių skirtumų, kad jie mums tiesiog nerūpėjo. Rūpėjo asmenybės. Aš buvau aktyvi, tikra klasės lyderė.
Kai su šeima grįžome į Izraelį, supratau, kad staiga mano statusas pasikeitė. Esu nebe populiarus vaikas, o stora, angliškai kalbanti mergaitė tarp lieknų izraeliečių. Buvo sunku pritapti. Tada ir pradėjau domėtis muzika, ji man padėdavo nusiraminti ir susitvarkyti su savimi. Nenorėjau, kad žmonės manęs gailėtų. Norėjau, kad pamėgtų mane dėl to, ką kuriu.
Kokiu instrumentu pirmiausia išmokote groti?
Balsu! Mano brolis buvo būgnininkas, kartu ir beatbox’indavo (balsu imituodavo būgnų ritmo garsą, – aut. past.). Aš ką nors dainuodavau skambant jo ritmui. Brolis man tada atrodė toks kietas. Norėjau būti kaip jis, tad irgi mokiausi šio metodo.
Dainavau ir mokyklos chore, norėjau išmokti groti kuriuo nors instrumentu, bet vis nepavykdavo. Man diagnozuotas aktyvumo ir dėmesio sutrikimas (ADHD), tad pasimokydavau kelias pamokas ir sustodavau. Negalėdavau susikoncentruoti, per daug entuziastingai leisdavausi ieškoti naujų patirčių. Tik jau studijuodama universitete pramokau groti gitara.
Beje, aš ir loop’inu. Šis specifinis muzikos atlikimo būdas leidžia man kontroliuoti visą muzikinį pasirodymą. Galiu savo balsu imituoti, kad groju gitara, būgnais ar sintezatoriumi. Loop’eris leidžia visa tai sujungti į vientisą muzikinį kūrinį, nors ant scenos esu viena. Negalėjimas groti kitais instrumentais galiausiai pagimdė savitą mano muzikos stilių.
„Eurovizijos“ dalyvių karjeros, aukštai iššovusios po konkurso, dažnai greitai nusileidžia. O Jums, panašu, gali pavykti išvengti šių spąstų. Kokį matote tolesnį savo kelią?
Tiesiog toliau koncertuoju ir rašau naujas dainas. Ką tik į duris pabeldė prodiuseris ir pasakė: „Netta, baik interviu, turim grįžti į studiją!“ Kaip tik baigiame naują dainą. Nežadu niekur pradingti. Suprantu, kad „Eurovizijos“ laimėtojai patiria ir pakilimą, ir nuosmukį. Naktis po konkurso finalo buvo sunki. Kai atsibudau kitą rytą po „Eurovizijos“, mane į priekį varė vienintelė mintis: „Turiu surengti kitą pasirodymą, parašyti kitą dainą.“ Kūryba mane varo į priekį. Žinoma, reikia ir sėkmės. Kai kurios dainos gali nesuveikti, bet tai normalu. Tai – žaidimo dalis. Aš tikiu savo muzika, o tai yra svarbiausia.
