„Juokaudama sakau, kad vietoje Holivudo pasirinkau Bolivudą. Jeigu tuokčiausi dar kartą, nekeisčiau nieko“, – šypsosi moteris. Šiuo metu pora sūpuoja mažyli ir gyvena Jungtinėje Karalystėje, tačiau Mildos gyvenimas skiriasi nuo įprastos lietuvaitės kasdienybės – tam įtakos turi indų kultūra. Apie moters padėtį, indų tradicijas bei tarpusavio suderinamumą kalbamės ir mes.
Religijos nepakeitė
Baigusi studijas Lietuvoje Milda emigravo į Jungtinę Karalystę. Pradėjusi dirbti pirmoje darbovietėje ji sutiko ir savo būsimą vyrą. Moteris prasitaria, kad iš pat pradžių jiedu sutarė labai gerai, vėliau pradėjo kartu leisti laisvą laiką, kol galiausiai draugystė peraugo į šiltus jausmus.
„Mano vyras yra kilęs iš Pandžabo. Įdomu tai, kad vyrai iš Pandžabo visada pabrėžia, jog jie būtent iš ten, o ne tiesiog iš Indijos. Jie didžiuojasi savo kilme, yra išdidūs. Dauguma pandžabių išpažįsta Sikhizmo religiją, kuri susiformavo šiame regione vykstant karams tarp musulmonų ir induistų. Tuo metu sikhai idėjiškai naikino kastas, jie norėjo žmones paversti lygiais. Todėl šiame regione kiekvieno vyro pavardė yra Singh, o moters – Kaur. Taip nėra aišku, kokiai kastai žmogus priklauso ir iš kokios šeimos atėjo. Be to, jų kalboje vyrų ir moterų vardai nenusako lyties, taigi, jeigu aš pasirinkčiau vyro pavardę, vietiniai tikėtųsi išvysti vyrą, bet ne moterį“, – pasakoja Milda.
Visgi ateityje moteris žada pasirinkti vyro pavardę: „Kad ir kaip keistai Indijoje tai skambėtų, būsiu Milda Singh, nebent ateityje galėsiu pasirinkti Kaur kaip antrąjį vardą.“
Milda prisipažįsta, kad būtent vyro teisingumas, sąžiningumas, rūpestingumas ją ir sužavėjo: „Jis religingas žmogus, gyvenimo klausimais vadovaujasi sava religija.“
Pati Milda religijos keisti neketina: „Iš pagarbos vyrui nueinu į Gurdvara (sikhų šventykla – aut. pastaba), bet tai darau esant didesnėms progoms. Aš gerbiu savo vyro religiją, o jis gerbia manąją. Religijų skirtumai mums nesukelia jokių problemų. Kaip sako mano vyras, Dievas yra visur.“
Itin svarbus suderinamumas
Draugystės pradžioje Mildos vyras buvo smalsus: klausinėjo, kur mergina mokėsi, kada tiksliai gimė. Vaikinas apie susižavėjimą prasitarė ir savo tėvams. Indų kultūroje tėvų žodis ir jų sutikimas yra itin svarbus: pas astrologą tradiciškai ėjo ir Mildos anyta. Buvo tikrinamos partnerių gimimo datos, žiūrima į žvaigždžių išsidėstymą. „Mano vyras tokiais dalykais netiki, bet tradicijos ir šeima jam svarbu. Laimei, žvaigždės parodė, jog mes derame idealiai“, – prisimena Milda.
Itin svarbu buvo ir tai, kad mergina turėjo bakalauro diplomą. Indų visuomenėje sėkmingos santuokos sąlyga – panašus išsilavinimas.
„Jų manymu, vyro ir moters protai turi būti vienodame lygmenyje. Ir nors tarp mūsų viskas atitiko, visgi aš buvau užsienietė. Todėl vyro šeima ilgai prašė apgalvoti, ar jam reikia tokios žmonos. Vyras atsakė, jog jis laimingas. Tėvams to užteko ir būsima anyta man padovanojo raudonų apyrankių rinkinį – tai buvo ženklas, kad uošviai priima mane į savo šeimą. Vėliau paaiškėjo, kad jų giminėje tai buvo pirmoji santuoka, paremta meile, o ne suderinamumu. Iki tol poros buvo superšamos remiantis tam tikrais kriterijais, o tik vėliau žiūrima, ar jie bent jaučia simpatiją“, – savo meilės istoriją pasakoja moteris.
Vietoje baltos - raudona indiška suknelė
Pora planavo surengti kuklias vestuves Jungtinėje Karalystėje, o kiek vėliau atšvęsti jas Lietuvoje ir Indijoje. Tačiau suvokę, jog vyru ir žmona jiedu taps oficialios santuokos dieną, būsimieji sutuoktiniai nusprendė paminėti vestuves rimčiau. Didžiojoje Britanijoje rengtoje šventėje dalyvavo apie 60 žmonių – pagal indų tradicijas tokios vestuvės yra gana kuklios.
Milda pasakoja, kad tradiciškai tėvai ir giminės organizuoja vestuves. Jaunieji likus mėnesiui iki vestuvių net nekelia kojos iš namų – taip pora saugoma nuo nelaimingų atsitikimų. Tačiau jaunavedžių artimieji gyvena ne Didžiojoje Britanijoje, todėl būsimieji sutuoktiniai vestuvėmis turėjo pasirūpinti patys.
„Anglijoje indiškas vestuves organizuoti visai nesunku. Įdomu tai, kad indai vieni kitus pažįsta ir prireikus tinkamai nukreipia. Pavyzdžiui, užsakinėjome pakvietimus, tai ten mums rekomendavo žmogų, kuris gamina tortus“, – pasakoja moteris.
Ceremonijai jaunoji pasirinko indišką raudonos spalvos suknelę. Pagal indų tradicijas ši spalva yra siejama su Marso planeta, atsakinga už santuoką. Be to, ji simbolizuoja gerovę ir vaisingumą. Mildos vyrui buvo užsakytas tradicinis sherwani apdaras. Tiek suknelė, tiek vyro drabužiai buvo suderinti, o nuotaka galėjo pati rinktis suknelės stilių, atspalvį bei raštą.
„Nesakysiu, jog balta suknelė man yra negraži. Vyras netgi skatino pasirinkti pastarąją, nes mūsų kultūroje visi dėvi tokias. Jis niekada nenurodinėjo, ką turėčiau vilkėti, jam svarbiausia, kad aš būčiau laiminga. O aš norėjau pabūti tokia, kokia niekad nebuvau. Pamąsčiau, kad jeigu noriu tą dieną pasijausti tikrai išskirtinė, reikia rinktis raudoną suknelę – tai kažkas kitokio. Apsivilkusi ją pasijutau kaip nuotaka.“, – prisipažįsta Milda. – Labiausiai sužavėta liko anyta. Ji be galo džiaugėsi, kad aš stengiausi puoselėti tradicijas, ir suvokė tai kaip pagarbą jų šeimai.“
Nuotaka buvo pasidabinusi įspūdingais juvelyriniais dirbiniais: vėriniais, auskarais, galvos papuošalais, apyrankėmis. Ant moters galvos buvo pritvirtinta pusantro kilogramo svėrusi skara. Iš anytos Milda gavo antrąją suknelę, kurią jaunoji vilkėjo jau po ceremonijos, ir apyrankes, kurias reikia nešioti net mėnesį po vestuvių.
„Pagal papročius jaunųjų šeimos apsikeičia dovanomis, todėl vyro tėvai mano mamai ir seseriai atsiuntė sukneles, kurias jos vilkėjo vestuvių metu. Dėl ilgo dokumentų tvarkymo proceso vyro tėvai į vestuves atvykti negalėjo, todėl uošviams dovanas vešime artimiausios kelionės metu. Ceremonijoje dalyvavo mano vyro dėdės su šeimomis bei teta su dukromis“, – atsiminimais dalinasi moteris.
Močiutės prašymu – daina „Juoda orchidėja“
Kadangi Mildos uošviai ceremonijoje dalyvauti negalėjo, pora pakoregavo ir pačią ceremoniją Gurdvaroje (sikhų šventykloje).
„Indijoje tris dienas iki vestuvių jaunojo ir jaunosios namuose yra meldžiamasi. Mūsų atveju to nebuvo. Pačioje šventykloje tuoktuvių metu jaunieji eina keturis ratus aplink knygą. Mes paprašėme palaiminti, pasimelsti už mus, bet aplink knygą nėjome. Tai darysime Indijoje vasario mėnesį dalyvaujant vyro tėvams. Gavome du siuvinėtus audeklus, kuriuos jaunieji turi laikyti ypatingoje ir saugioje namų vietoje. Po palaiminimo Gurdvaroje keliavome į santuokų rūmus, ten vyko niekuo neišsiskirianti ceremonija“, – aiškina Milda.
Pasibaigus oficialiajai daliai prasidėjo šventė. Pagal indų tradicijas jaunieji sėdi atskirai – taip, kad visi svečiai galėtų juos matyti. Fotosesijos ir sveikinimai vyksta ant scenos. Tradiciškai pora iš svečių gauna grynųjų pinigų.
Po sveikinimų sekė pirmasis šokis bei torto pjaustymas. Galiausiai, pora galėjo persirengti antraisiais rūbais ir šiek tiek atsipalaiduoti.
Iš Mildos pusės vestuvėse dalyvavo jos mama, sesuo, močiutė, teta ir porą lietuvių draugų. Visi kiti – bendri draugai, vyro kolegos bei giminės.
Mildos artimieji, sužinoję apie indiškas vestuves, reagavo teigiamai. Daugiausiai šeimos nariai galvojo apie tai, kaip susišnekės, kuo rengsis ir kaip reikės šokti pagal tradicinę Punhabi muziką. „Šokti sekėsi neblogai, o kai močiutės prašymu užgrojo „Juoda orchidėja“, lietuviai ėmė garsiai dainuoti. Iš pradžių kiti svečiai sutriko, bet greitai pajuto ritmą ir šoko kartu. Po vestuvių girdėjau tik gerus atsiliepimus“, – džiaugiasi Milda.
„Mano artimiesiems niekada neteko dalyvauti indiškose vestuvėse, todėl jiems buvo gana įdomu stebėti ceremoniją. Žinoma, kalbos barjerą tikrai jautėme, tačiau stengiausi vertėjauti ir visiems padėti bendrauti. Jaunesnioji karta puikiai kalba angliškai, todėl jiems jokių problemų nebuvo“ , – pasakoja moteris.
Tapo svarbiausia šeimoje
Įdomu tai, kad ištekėjusi už vyriausiojo sūnaus, Milda gavo svarbų statusą jo šeimoje. „Pagal indų tradicijas tėvų namas yra vyriausiojo sūnaus nuosavybė, o jo žmona – šeimininkė. Kai aš būnu ten, nei vyro broliai, nei jų žmonos neturi teisės man priešgyniauti. Visgi aš į tai žvelgiu su humoru. Mes lietuviai esame įpratę kovoti už savo būvį, o čia griežta tvarka, kurios privaloma paisyti“ , – pasakoja užsieniečio žmona tapusi moteris.
Vasario mėnesį Milda su šeima planuoja apsilankyti Indijoje. Moteris pasakoja, kad vyras ją jau pratina prie minties, kad teks daug laiko praleisti su anyta ir mokytis indiškų tradicijų: „Švenčių metu atliekami ritualai – vyriausiojo sūnaus žmonos pareigybė. Visa tai teks išmokti iš pagarbos vyrui, nors neslėpsiu, man ir pačiai įdomu.“
Kultūrų skirtumai netrukdo
Milda prasitaria, kad gyvendama kartu su vyru tikrai jaučia kultūrų skirtumus, visgi jie nė kiek negąsdina.
Didelis dėmesys jų kultūroje yra skiriamas moteriai ir jos statusui: „Kai lietuviui draugas pasako, kad jo žmona yra graži – jis džiaugiasi, didžiuojasi. Pandžabiui priimtina, kai pagiriamas jo žmonos protas, darbštumas. Bet pasakęs, kad draugo žmona yra graži, jis gali ir kaulų nesurinkti. Pastarąją repliką jie vertina kaip nedorus kėslus žmonos atžvilgiu.
Be to, jeigu esu viena namuose, joks vyras niekada neužeis į vidų – stovės lauke ir lauks, kol grįš mano sutuoktinis.“
Mildai visada kelią juoką tai, jog vyro draugai už durų gali būti triukšmingi, svaidytis įvairiais žodžiais, bet tik įėję į namus pasidaro ramūs ir mandagiai pasisveikina. Jie visada kreipiasi į draugo žmoną „bhabiji“ („bhabi“ – reiškia brolio žmona, dalelyte „ji“ išreiškiama pagarba) Stebina ir tai, kad kaskart kviečiant draugus vakarienės, vyras turi susisiekti su vyru, o moteris su moterimi – net jeigu jie yra sutuoktiniai.
„Tačiau šeima yra svarbi tiek lietuviams, tiek pandžabiams – čia skirtumo nėra. Tiesiog Lietuvoje vyrai ir moterys tolygiai dalinasi pareigomis. Aš dar tik mokausi nesikišti į vyro reikalus, nieko neskaičiuoti ir užsiimti tik moteriškais darbais. Prisipažinsiu, sunku. Mes lietuvaitės viską norime žinoti, numatyti. Ir nors vyras prieš ką nors nuspręsdamas pasitaria su manimi, jis prisiima visą atsakomybę išlaikydamas šeimą. Jo manymu, būtent tai vyrą daro vyru“, – pasakoja moteris.
Dabar sutuoktiniai augina mažyli, bet Milda vis tiek dvi dienas per savaitę eina į darbą: „Dirbu dėl to, kad prasiblaškyčiau, gera eiti į darbą, kai eini ne dėl to, kad reikia.“
