Neseniai grįžote iš Izraelyje vykusio meno ir muzikos festivalio „Midburn“. Papasakokite, ką ten veikėte?
„Midburm“ yra antras pagal dydį tokio pobūdžio festivalis pasaulyje. Jis vyksta Negevo dykumoje ir yra panašus į Amerikoje, Nevadoje, vykstantį „Burning Man“. Į festivalį mane pakvietė jame savanoriais dirbantys izraeliečiai draugai. Nerealus jausmas, kai tuščioje dykumoje per vieną dieną išdygsta miestas su 12 tūkstančių gyventojų. Jame kiekviena kompanija kuria savo miestelį. Atsivežama viskas – ir maistas, ir vanduo, ir biotualetai, ir elektros generatoriai, kai kurie įsigudrina netgi įsirengti kondicionuojamas palapines.
Po festivalio viskas, net vanduo, išsivežama, kad dykuma liktų tokia, kokia buvo. Ten jautiesi kaip Mėnulyje. Siaučiant smėlio audrai, peizažas pasidengia rūku, o iš jo netikėtai išnyra milžiniški instaliacijų siluetai, pravažiuoja ugnimi spjaudantis drakonas, šmėkšteli keistai vilkintys žmonės. Smėlio buvo visur – ant kūno, drabužiuose, maiste. Prie to greitai įpratome. Įspūdingiausia buvo H. K. Anderseno pasakos motyvais sukurta centrinė milžiniško dydžio iš medžio ir metalo virbų pagaminta skulptūra – balerina ir ją įsimylėjęs alavinis kareivėlis. Festivalio pabaigoje, kaip ir daugelis kitų skulptūrų, ji buvo sudeginta, o likučiai surinkti ir išvežti. Aišku, nuostabiausias tokių festivalių dalykas yra ypatinga atmosfera.
Kuo ypatinga tenykštė atmosfera?
Viena iš pagrindinių šio festivalio taisyklių – viskuo dalytis. Kiekvienas miestelis čia sugalvoja, ką galėtų pasiūlyti. Vieni cirko palapinėje moko žongliruoti ir kitų akrobatinių triukų, kitoje palapinėje – vaistažolių karalija: dediesi į savo puodelį kokių tik nori ir kuri savo arbatą. Vieni vaidina, kiti rengia koncertus, treti skaito poeziją, vienur tam tikromis valandomis vaišinama egzotiškais patiekalais, kitur – ledais ar gėrimais. Nuolat nešiojiesi su savimi puodelį ir į jį visada kas nors ko nors įdeda ar įpila. Kita svarbi taisyklė – nebijoti išreikšti save, ir kuo radikaliau tai darai, tuo geriau.
Todėl nieko nestebina dėvintieji egiptietiškas kaukes, pasipuošusieji plunksnomis, įdomiai išsidažę ar keistai apsirengę žmonės. Tai neprimena karnavalo, veikiau tai – kiekvieno dalyvio vidinių fantazijų išraiška. Čia gali pabūti tuo, kuo nedrįsti būti realiame gyvenime. Kai rinkausi festivaliui drabužius, ėmiau tai, su kuo mūsų gatvėse nedrįsau pasirodyti. O ten atrodžiau labai kukliai. Dalyvaujantieji festivalyje noriai bendrauja, nėra jokių pykčių ar agresijos. Nors tarp dalyvių dominuoja vietiniai žydai, užsieniečiai čia labai laukiami, netgi sutikau du Danijoje gyvenančius lietuvius.
O kuo dalijotės ir kaip save išreiškėte Jūs?
Aš dariau makiažą. Specialiai šia proga sukūriau ryškių natūralių šešėlių – mėlynų, žalių, auksinių. Dariau juos maišydama žėručio dulkes su geležies oksidu. Dažiausi pati ir kviečiau tai išbandyti kitus. Tiesa, ši mano veikla nebuvo įtraukta į programą, tad svečių savo miestelyje neturėjau labai daug. Manau, kitąmet bus galima paskirti tam tikras valandas, per kurias žmonės galėtų ateiti pasidaryti makiažo. Šįsyk turėjau progą savo priemones išbandyti ekstremaliomis sąlygomis. Ir ką gi – makiažas visą dieną atlaikydavo smėlį, vėją ir karštį. Ypač džiaugiuosi „Uogos Uogos“ mineraline pudra – jos puikiausiai pakako, kad veidas nenusviltų. Tiesa, kūno priemonių beveik nereikėjo. Mat visas 6 dienas gyvenome be dušo. Jau antrą dieną iš smėlio ir prakaito susiformavo apsauginė kūno plėvelė, ji neleido nusvilti ir perdžiūti odai.
Keista, kad tokiomis sąlygomis Jums užteko mineralinės pudros, kurios apsauginis filtras ne toks ir didelis – vos 15. Juk važiuojant į tas šalis rekomenduojama teptis priemonėmis, kurių apsauginis filtras yra ne mažesnis kaip 50?
Iš tikrųjų žmonės klaidingai įsivaizduoja, kas yra tas apsauginis filtras, arba SPF. Jei jis yra 15, vadinasi, oda praleidžia kas 15-ą spindulį, jei 30 – kas 30-ą. Taigi pastarasis filtras nėra dvigubai stipresnis – ir viena, ir kita priemonė sukuria didesnę kaip 90 proc. apsaugą, ji skiriasi tik keliais procentais. Mitų grožio pasaulyje yra daug, tik ne visus juos galima patikrinti. Tarkim, jei teigiama, kad kokia nors speciali formulė skatina kolageno ir elastino gamybą, nebūtinai taip ir yra. Padėti odai greičiau atsinaujinti gali ir paparčių ekstraktas ar kiti iš natūralių augalų ar mineralų išgauti ingredientai. Beje, jų poveikis yra patvirtintas laboratorijose. Labai nesiplėsdama galiu pasakyti, kad dauguma kremų yra panašūs. Nemažai kosmetikos gamintojų juos perka toje pačioje gamykloje, tik papildo ingredientais, kvapais ir pan. Natūrali kosmetika gali būti tokia pat veiksminga, tik joje nėra nereikalingo balasto – silikonų, parabenų, iš naftos išgaunamo mineralinio aliejaus ir pan. Tiesą sakant, apie tai dauguma vartotojų jau puikiai žino.
Kad geriau išmanytumėte ekologiškos ir natūralios dekoratyvinės kosmetikos sritį, neseniai įgijote ir vizažistės specialybę?
Ilgai mano supratimas apie tai, kas yra makiažas, buvo labai paviršutiniškas. Tarkim, man atrodė, kad visos moterys dažosi mėlynais šešėliais, – pati dažytis nelabai mėgau, o mamos kartos moteris prisiminiau būtent taip atrodančias. Prikūriau 20 mėlynos atspalvių, atnešiau savo sukurtą paletę vizažistams, o jie pradėjo juoktis. Pasakė, kad šiais laikais niekas nedažo vokų mėlynai, geriau būtų, jei padirbėčiau su ruda ir raudona. O man atrodė tokia nuobodi ta ruda, kam reikia 15 atspalvių? Ar tuo labiau raudona – kas ja dažys vokus? Dabar, kai makiažo išmokau pati, matau, kad jie buvo teisūs. Sako, kad, norint laikyti save profesionalia vizažiste, reikia makiažą padaryti 200 kartų nemokamai. Aš neketinu ja tapti, bet jau apie 40 kartų nemokamai dažiusi esu. Ši patirtis man labai padeda susprasti, ko nori klientai – gal kokio atspalvio trūksta, gal šepetuką reikia pakeisti. Aš pati dažausi 5 minutes: pasitepu kremu, padengiu veidą mineraline pudra, brūkšteliu skruostus skaistalais, suformuoju antakius ir pasidažau blakstienas tušu.
Kodėl natūralios dekoratyvinės kosmetikos sukuriama tiek mažai? Galbūt ji nelabai patogi naudoti?
Pagaminti ją sunkiau. Vienas sudėtingiausių dalykų – išgauti ryškią spalvą. Tarkim, raudoną galima pagaminti tik iš karmino, o jis daromas iš sutrintų vabaliukų. Taigi priemonė su šia medžiaga gal ir natūrali, bet vargu ar daug kas nori tepti savo lūpas tais vabaliukais. Iš uogų ekstraktų išgauname tik kvapą, tai jausti malonu, bet spalvos nelieka. Spalvos išgaunamos skirtingais gamybos būdais: mėlynai išgauti naudoju ultramariną, spindesiui – žėrutį ir pan.
Galbūt kai kam nepatogu ir tai, kad tiek pudros, tiek šešėliai yra birūs. Norint išgauti nebirius, reikėtų presuoti naudojant silikonus, to daryti nesinori. Kai presuoti naudoji aliejų, efektas trumpalaikis, priemonė nuo menkiausio smūgio subyra. Galima naudoti vašką, bet kai su juo pagamintą priemonę užtepi ant odos, jis pradeda šilti ir teplioti.
Tokia priemone paryškinus akis, vokus ar antakius, visa būtina užfiksuoti biriais šešėliais. Vienas didžiausių iššūkių man buvo sukurti blakstienų tušą. Iki šiol bandžiau naudoti ne vieną natūralų, bet jais pasidažiusi jau po kelių valandų atrodydavau kaip panda. Juk šiaip – kas yra tušas? Tai juodas kremas. Jis turi gerai aplipti blakstieną ir greitai džiūti. Eksperimentavau labai daug – ir su medumi, ir su vašku, ir su karamele, visos rankos ir kolbos buvo juodos, bet galiausiai sukūriau tušą, kuris ir gerai dengia, ir ilgai laikosi, tik prieš tepant antrą sluoksnį reikia minutę palaukti. Kai žinai taisykles, naudotis natūralia kosmetika tampa paprasčiau nei chemine.
Vienas sėkmingiausiai parduodamų Jūsų produktų – mineralinė veido pudra. Kuo ji tokia ypatinga?
Iš pradžių labai skeptiškai žiūrėjau į birias pudras. Bijojau, kad, pasipudravus tokia, veidas atrodys lyg apibarstytas miltais. Paaiškėjo, kad nebūtinai. Kreminės pudros geriau padengia odą, bet aš to nesiekiu – man negražu, kai per kauke virtusį makiažo sluoksnį net negali įžvelgti, kokia yra natūrali žmogaus odos spalva. Pudrą aš gaminu balto molio, žėručio pagrindu, o jos atspalvių yra net devyni. Tokia pudra padengtas veidas atrodo natūralios spalvos, žėrutis suteikia švytėjimo, o gintaro dulkės slopina uždegimą. Be to, ši priemonė saugo nuo ultravioletinių spindulių.
Neįtikėtina, kad kosmetiką kuriate neturėdama nei chemikės, nei biologės, nei dermatologės išsilavinimo. Negi viską įmanoma atrasti bandant?
Bandžiau studijuoti chemiją, bet baigusi 1,5 kurso supratau, kad ji suteikia per mažai praktiškai pritaikomų žinių. Su Jovita įkūrusios įmonę „Uoga Uoga“ lankėme įvairius kursus, perskaitėme daug literatūros, bet paskui pamatėme, kad informacija kartojasi. Kad atrastum ką nors nauja, turi nuolat eksperimentuoti.
Jūsų kosmetika prekiaujama ir užsienyje. Ar sunku buvo prasimušti?
Šiuo metu net 40 proc. mūsų produkcijos yra parduodama užsienyje – Vokietijoje, Lenkijoje, Olandijoje. Geriausiai sekasi Vokietijoje, nes vokiečiai savo natūralios dekoratyvinės kosmetikos turi mažai. Jiems patinka tai, kad mes patys visą procesą kontroliuojam nuo pradžios iki galo, esam maži, – ne visada kosmetikos pardavėjas gali paspausti ranką jos gamintojui ir gauti informaciją iš pirmų lūpų. Mūsų produkcija turi sertifikatus, tai preciziškiems vokiečiams itin svarbu, be to, jie labai mėgsta gintarą. Girdėjom, kad jį mėgsta ir japonai – bandysim šiemet patekti į Japonijos rinką. Padidinti pardavimus padėjo ir naujausi mūsų produktai – blastienų tušas ir matiniai lūpų dažai su natūraliu aliejumi.
Užsienyje daugiau parduodam dekoratyvinės, o ne odos priežiūros kosmetikos – kadangi pastarosios tinkamumo naudoti laikas nėra ilgas, rizikinga ją vežti toli. Beje, svetur mūsų kosmetika yra brangesnė. Prekiaudami Lietuvoje stengiamės, kad kaina atitiktų žmonių gyvenimo lygį, čia turim daug salelių prekybos centruose. Norėtųsi tas vietas išlaikyti, tik nežinau, kaip ilgai seksis – ir darbuotojų trūksta, ir nuoma brangi... Užsienyje apie save galime papasakoti tikpakuotėmis ir pavadinimais. Laimė, kartu su kitomis lietuvių kosmetikos įmonėmis gavome ES finansavimą dalyvauti parodose, per dvejus metus važiuosime į 8, tad galėsime su klientais pabendrauti ir gyvai.
Stovėsite prie vieno stendo kartu su konkurentais?
Tų konkurentų nėra daug. Be to, manau, mes labiau vieni kitus papildome, nei konkuruojame. Jei žmogus atranda natūralią kosmetiką ir ją pamėgsta, nori išbandyti daugiau prekių ženklų produkcijos. Nuo kitų gamintojų skiriamės tuo, kad esam linksmi.
Tas linksmumas labai dera namų kontekste, kur visi Jus pažįsta. O kaip tarptautinėje rinkoje? Juk net pavadinimas „Uoga Uoga“ užsieniečiams turbūt sunkiai ištariamas.
Mąstėm apie tai. Negi užsienyje turėtume vadintis „Berry berry“? Ta „r“ skamba agresyviai, be to, kiek žinau, taip vadinama kažkokia tropinė liga. Klausinėjom partnerių, kaip jiems ta „uoga“. Jie atsakė, kad skamba afrikietiškai, jaunatviškai tarsi Shakiros daina „Waka waka“, arba kažkas panašaus į jogą. Tai kaip tik padeda išsiskirti.
Lena, esate latvė. Kodėl verslą nutarėte pradėti Lietuvoje?
Rygoje finansus studijavau kartu su keliomis lietuvėmis. Užmezgiau ryšius, netrukus mane pakvietė dirbti į Vilnių. Iš Daugpilio atvykti man buvo net arčiau, nei važiuoti į Rygą, nutariau pabandyti. Vilniumi susižavėjau iškart ir žaviuosi iki šiol. Kurį laiką dirbau investicijų bendrovėje finansų analitike, bet netrukus supratau, kad toks darbas – ne man. Taupiau pinigus puoselėdama mintį išeiti iš darbo ir mėgautis gyvenimu – mokytis muzikos, žiemą čiuožinėti snieglentėmis, vasarą šokinėti parašiutu. Taip ir padariau. Įstojau į Vilniaus kolegiją studijuoti vokalo (Latvijoje esu baigusi muzikos mokyklą), turėjau daug laiko hobiams. Praėjus mėnesiui nuo tokio nieko neveikimo pradėjo kamuoti depresija, nes supratau, kad nerealizuoju savo intelektinio potencialo. Su Jovita (Jovita Vyšniauskienė, – aut. past.) pabandėm gaminti kosmetiką, ir ilgainiui tai išsivystė į verslą. Tiesa, prieš metus mudviejų keliai išsiskyrė. Reikia pripažinti, kad verslas yra didžiulis stresas. Jovita jau norėjo nuo to atsitraukti, vis labiau linko į menus. Dabar laimingai gyvena su šeima kaime, kuria. O aš mėgstu stresą, man patinka adrenalinas.
Ar Jūsų vyras Andrius vis dar Jus palaiko?
Su Andriumi išsiskyrėme. Aišku, skirtis visada sunku, bet nėra to blogo, kas neišeitų į gera. Šiemet pasinėriau į darbą, pristatėme daug naujų produktų ir per pusmetį padidinome apyvartą net 40 proc. Su Andriumi bendraujame toliau, jis mane pakonsultuoja verslo reikalais, mat yra labiau patyręs šioje srityje – su broliu Kaune turi du fabrikus, gamina baldus. Dabar, kai daug funkcijų esu perdavusi savo komandai, galiu daugiau laiko praleisti su sūnumi. Nikitai – 7-eri. Jis labai protingas vaikas, jau yra baigęs pirmą klasę.
Ar akrobatinius šuolius parašiutu dar atliekate? Kodėl apskritai pradėjote tai daryti?
Mano tėtis yra parašiutininkas, tad aš savo pirmąjį šuolį atlikau būdama 14-os. Sulaukusi 18-os, per metus šokdavau su parašiutu maždaug po 100 kartų. Su lietuvių moterų rinktine netgi važinėjau į čempionatus. Tiesa, svarių pasiekimų neturime, bet patirtis labai smagi. Dabar ne šokinėju, o skraidau – aerodinaminiame vamzdyje. Man to reikia, kad prisiversčiau nugalėti savo baimes – pastebiu, kad su metais jų daugėja. Noriu ir toliau tikėti, kad neįmanomų dalykų nėra.
