Lietuvos finansų sektoriuje įdomų darbą dirbusią Evą Bakienę į Ukrainą paviliojo vyras – Mindaugas Bakas (42 m.) gavo vadovaujamo darbo pasiūlymą. Dabar Eva pripažįsta, kad po pirmojo įspūdžio Ukrainoje „bardakas!” pamažu pamilusi Ukrainos sostinę ir net sugebėjusi išlaisvinti kadaise prislopintą aistrą menui.
Ar legvai ryžotės kraustytis iš Vilniaus į Kijevą?
Kai prieš daugiau nei dvejus metus vyras gavo darbo pasiūlymą Kijeve, savo persikraustymą ir gyvenimą Ukrainoje piešėme gerokai paprasčiau negu vėliau pasirodė.
Galvojome, kas čia yra – iš Vilniaus į Kijevą tik valanda skrydžio, skraidysime ten ir atgal. Iš pradžių ir pasirinkome tokį gyvenimo formatą: 3 savaites būname Ukrainoje, tris – Lietuvoje. Bet netrukus pasijautėme kaip žmonės be vietos, be namų.
Nors maži vaikai greitai adaptuojasi ir tėvai jiems yra pagrindinis saugumo elementas, bet mačiau, kad jau net ir dukra nesusigaudė, kur yra namai. Tad priėmėme sprendimą baigti važinėjimus ir persikelti gyventi į Kijevą. Nuo tada aš Vilniuje esu tik svečias, o gyvenimas verda Kijeve.
Koks buvo pirmas įspūdis apie Ukrainos sostinę?..
Pirma mintis buvo „bardakas”! Miestas akivaizdžiai neturi bendro architektūrinio plano, vientisumo, yra nešvarus.
Kita vertus, Kijevas po antrojo pasaulinio karo nebeturi tokios centralizuotos vietos, kaip, pavyzdžiui, Vilniuje yra senamiestis ir viskas aplink jį. Kijeve galima XVIII-XIX amžiaus namus rasti kažkur visiškai kitame miesto gale.
... ir jos žmones?
Iš pradžių gąsdino žmonių masė. Kijeve eini gatve ir nuolat trankaisi į kitus pečiais. Pirmąkart galvojau, gal šventė ar festivalis vyksta – iš kur jie čia visi? Paskui supratau ir pripratau, kad ten tiesiog gatvėse vaikšto minios žmonių.
Po jaukaus Vilniaus tie Kijevo didmiesčio ženklai man buvo sunkiai priimami. Nors esu komunikabili, Kijeve pradėjau itin vertinti privatumą, atsitraukimą.
Kai grįžtu į Vilnių – skraidau! Čia žmogus nuo žmogaus per 100 metrų!
Ne tik fizinio atstumo, bet ir kontakto mezgimo prasme Ukrainoje žmonės yra arti vienas kito. Tai slavams būdingas bruožas – jie aktyviai bendrauja, greitai užmezga santykį.
Iš pradžių man tai atrodė kaip spaudimas. Dabar jau ir aš, ir vyras išmokome laviruoti – kaip išlaikyti atstumą ir kartu priimti tai, ką duoda vietinė kultūra.
Jau pastebiu ir savo mąstymo pokyčius. Pavyzdžiui, kai būdama Lietuvoje su Elze išeinu į vaikų žaidimų aikštelę ir per dvi valandas nė viena mama neužmezga pokalbio viena su kita, pagaunu save galvojant „kokios nedraugiškos“, nors suprantu, kad čia ne apie tai...
Mano trimetės mergaitės elgesys irgi skiriasi – galima sakyti, ji visą savo sąmoningą gyvenimą jau pragyveno Kijeve ir ten įprato eiti daug arčiau prie vaikų, negu vaikai Lietuvoje. Kijeve apskritai žmonės vieni su kitais sveikinasi, nesvarbu, svetimas ar ne. Jeigu pamatau kieme – pasisveikinu. O vaikų žaidimų aikštelėse bendravimas mezgasi iškart: kiek jūsų vaikui metų, iš kur jūs, koks švelnus akcentas...
Kaip Ukrainoje atsiskleidė aistra meno kūriniams?
Visąlaik turėjau polinkį į meną ir norą grožėtis. Man svarbi gyvenimo estetika. Grožis man visada kėlė daug emocijų, sentimentų. Tik klausimas – kiek leisdavau tam pasireikšti...
Keli gyvenimo įvykiai paskatino ištraukti iš savęs tą seną aistrą grožiui ir pagalvoti, kad tai galėtų būti didesne gyvenimo dalimi nei tik pomėgis.
Pirmas dalykas – vaiko gimimas, kuris vaizdiniais grąžino man daug vaikystės prisiminimų, davė itin daug neracionalių atradimų, emocijų, pojūčių. Gal dėl to, kad labai laukėme ir norėjome vaiko, mėgavomės kūdikio auginimu. Draugai juokėsi „lengva jums mėgautis, kai vaikas nuo gimimo visą naktį išmiega“.
Nauja emocinė patirtis, vaizdiniai iš praeities, jausmų bangos privertė rimtai persvarstyti seną idėją tęsti mokymąsi. Kai ėjau į pokalbį dėl Geštaltinės psichoterapijos studijų „Dialogo“ institute, man atrodo, kad visi matė, kad susporgsiu – taip norėjau ten mokytis, ir mane priėmė!
Šie mokslai iki šiol yra absoliutus stebuklas mano gyvenime, jie leidžia pažinti save unikalią, geriau suprasti savo santykį su pasauliu, o tada viskas gyvenime gali vykti kiek labiau spontaniškai, tikroviškai, su pasimėgavimu.
Taigi, mokslai tapo antruoju faktoriumi, paskatinusiu mane įsitraukti į Ukrainos meno rinką.
Po sėkmingų pirmųjų mano kaip meno tarpininkės projektų, gavau Ukrainos galerininkų palaikymą, kad esu pakankamai stipri ir kad galėčiau atvežti visą tapybos darbų parodą į Lietuvą. Iš pradžių tai atrodė neaprėpiamo dydžio idėja, bet pagalvojau ir ją prisijaukinau. Pripažinau sau, kad iš tiesų norėjau tokios veiklos, ir dabar pasaulis suteikia man tokią galimybęą.
Igoris Gubskis man visada bus ypatingas, nes jo paveikslas yra pirmasis, kurį aš pardaviau. Kai ryžausi atvežti jo darbų parodą į Lietuvą, menininkas patikėjo manimi ir patikėjo man savo darbus.
Kaip Jums sekėsi integruotis į meno pasaulį Ukrainoje?
Į meno rinką įsiliejau po truputį. Pažindinausi su žmonėmis, atsirado ryšiai, pradėjo platėti pasaulis.
Kijeve yra daug privačių galerijų, į kurių parodų atidarymą nepateksi, jei nesi sąrašuose, o mane rekomenduodavo. Pradėjau dalyvauti renginiuose, užmezgiau daugybę ryšių su meno kūrėjais, pirkėjais, pardavėjais, vertintojais, restauruotojais ir kt.
Tai ne verslas, o gyvenimo būdas. Meno pasaulyje pokalbis neprasideda klausimu „kiek metų patirties turi šioje srityje, kiek paveikslų pardavei“ (nors ir tai svarbu). Dalykinius meno ryšius padeda kurti asmeniniai ryšiai. Nemažai laiko skiriu žmogiškų ryšių palaikymui.
Kuo jus sužavėjo į Lietuvą atvežtos parodos „Arlekinų visuomenė“ paveikslai?
Igorio Gubskio arlekinai, napoleonai, žydai, balerinos ir kiti paveikslai primena tą jausmą, lyg žiūri pro vos vos pravertas duris ir gali užpildyti tuos paveikslus dar ir savimi.
Tame subtiliame neužbaigtume matau didelę prasmę. Pats I. Gubskio tapymo stilius man yra gražus. Jam nepozuoja tikri žmonės. Darbuose daug minties ir koncepcijos. Paveikslai tikrai paklibina kažką žiūrinčiojo viduje.
Pats autorius – neįprasta asmenybė. Labai paslaptingas. Išvis nekalba apie privatų gyvenimą. Galime rasti informacijos apie jo biografiją, bet slepia asmeninę erdvę, sunkiai prieinamas. I. Gubskio darbų yra nusipirkusi garsi Maskvos Tretjakovo galerija. Jis anksti tapo žinomas, jau devyniasdešimtaisiais I.Gubskio darbai pradėti pardavinėti tarptautiniuose aukcionuose. Jo tapybą ypač atrado prancūzai, švedai. Menininko įvertinimas Europoje leidžia tikėti, kad jo darbų vertė ateityje tiktai kils.
Aktyviai domitės ir „meno bankininkystės“ sritimi, kurios Lietuvoje dar nėra.
Mano ryšių tinklas stipriausiai išplėtotas Ukrainoje. Čia pažįstu trečios ir ketvirtos kartos kolekcininkų. Kijeve mačiau tai, ko Lietuvoje nesu mačiusi: kolekcininkų butai nukabinėti paveikslais be laisvo centimetro.
Ukrainos rinkoje požiūris į meną kaip investiciją yra paplitęs jau gerą dešimtmetį. Susidomėjimas menu kaip investicija Ukrainoje ypač šoktelėjo 2008 metais, kai po pasaulinės finansų krizės pasitikėjimą tradiciniais finansiniais instrumentais praradę ukrainiečiai ėmė ieškoti alternatyvių. Tais metais Ukrainos bankai rinkai pasiūlė meno bankininkystę kaip vieną iš investavimo krypčių. Nuo tada rinkoje nuosekliai formuojasi požiūris į meną kaip į investiciją. Sparčiausiai investavimas į meną populiarėja tarp jaunų ukrainiečių – 30-mečių ir vyresnių.
Kaip Ukrainos meno pasaulio atstovai mato Lietuvą?
Mes ukrainiečiams esame Vakarų Europa. Menininkui Igoriui Gubskiui yra apie 60 metų, jis dar prisimena ir sovietinių laikų Vilnių, kuris jam jau tada atrodė europietiškas. Kolega ukrainietis kolekcininkas įsitikinęs, kad lietuviai visada mokėjo vertinti meną. Kijeve bendrauju su galerininku, kuris turi galeriją ir Kijeve, ir Vilniuje, ir jis pripažįsta, kad Vilnius jam – galimybė susitikti su Europa, su kitu pasauliu.
Kokia darbinė atmosfera Kijeve?
Mes su vyru Kijevą ir Ukrainą atrandame labai skirtingais rakursais. Aš Kijevą matau ir pažįstu per grožio prizmę, vis labiau prisijaukinu ir branginu šį miestą. Tuo tarpu mano vyras susiduria su kitokia darbo kultūra ir požiūriu į darbą.
Stebint darbo kultūrą Kijeve susidaro įspūdis, kad svarbiausias dalykas yra užsidirbti pinigų nieko nedarant. Tiksliau, įdėti minimaliai pastangų ir uždirbti daug pinigų. Žmonių galvose daug blaškymosi, trūksta organizuotumo, nuoseklumo.
Išvykdama gyventi į Ukrainą maniau, kad ir mes, ir ukrainiečiai kalbame rusiškai, tad viskas bus paprasta, susikalbėsime. Bet ten viskas yra kitaip! Tarkime, greitis – kokiu spartumu jie eina prie žmogaus ir mezga bendravimą! Dabar jau išmokome susigaudyti, kas vyksta, bet iš pradžių mums su vyru atrodė, kad ukrainiečiai mus valgo.
Papasakokite apie vyrų ir moterų santykius Ukrainoje?
Kultūriniai skirtumai tikrai egzistuoja, tame tarpe ir vyrų-moterų santykiai. Vienas iš pastebėjimų – moterų noras būti priklausomoms nuo vyro. Visomis prasmėmis, ne tik finansine. Iš pradžių ta priklausomybė man kėlė norą priešintis, o paskui supratau, kad joms taip yra gerai. Tai – nei gerai, nei blogai, tiesiog kitaip.
Man buvo neįprasta, kad su vyru vakarieniaujant restorane, aš imuosi iniciatyvos išrinkti vyną prie patiekalų, o padavėjas, išklausęs mano pageidavimų, atėjęs vis tiek įpila paragauti vyrui. Galvoju „gi mes ką tik kalbėjomės, aš jums pasakojau – kokio skonio noriu, o jūs atėjęs vis tiek duodate ragauti mano vyrui“...
Panašus pavyzdys: ateina padavėjas prie stalo, klausia, „ko norėsite“, po vyro atsakymo imu kalbėti aš, o padavėjas vis tiek pasisukęs į mane beveik nugara ir mano žodžius rašo žiūrėdamas į vyrą, tarsi ieškodamas jo pritarimo. Egzistuoja toks visuotinis supratimas, kad galutinį sprendimą būtinai turi priimti vyrai. Priimu tai taip, kaip yra, kad moterims taip atrodo gerai, jos nori tokio santykio su vyrais.
Mano vyras iškėlė mintį, kad gal lietuvės labiau nepriklausomos, nes jau baltų gentyse buvo matriarchato. Matyti, kad genetiškai mes, lietuvės, esame kitokios. O ir šiaip hierarchija bet kokioje struktūroje – šeimos ar organizacijos – yra Ukrainai būdingas bruožas.
Psichologė, kuri dirbo finansų sektoriuje, dabar organizuoja meno parodas – kaip tai vienas kitą papildo?
Lietuvoje dirbau banko personalo departamente, darbas tiesiogiai susijęs su mano išsilavinimu – psichologija. Bankas man suteikė galimybę pratęsti darbo sutartį ilgiau, nei kol vaikui sueis 3 metai, kol su vyru esame Ukrainoje.
Ilgametės patirties banke naudą ypač pajaučiau dabar, rengdama parodą „Arlekinų visuomenė“ Vilniuje.
Dabar suprantu, kodėl dažnai menininkams sunku patiems tvarkyti tuos organizacinius reikalus. Esu mačiusi šiuolaikinių menininkų, kurie tą vadybinį darbą daro patys, bet greičiausiai tas menininko ir vadybininko duetas – būtinas.
***
„Pop-up“ stiliaus paroda „Arlekinų visuomenė“ veiks iki spalio 21 d.
