Galbūt dabar ji nepasakotų žydų genocido istorijos, jei ne forte kalėjusio Pinios Krakinovskio atkaklumas išsiveržti į laisvę.
Ya‘arit tėvo Pinios Krakinovskio vardas garbingai įrašytas 64 kalinių – lavonų degintojų – pabėgimo iš IX forto istorijoje. Jis buvo tarp tų drąsių budrius ir žiaurius kalėjimo sargus pergudravusių vyrų.
Kaune žydai pradėti persekioti ir naikinti pirmosiomis nacių okupacijos dienomis, tai buvo daroma ir pavieniui, ir masiškai, vadinamosiomis akcijomis. Didžiausia akcija buvo surengta 1941-ųjų spalio 28–29 d. Iš 30 tūkst. Kauno gete uždarytų žydų buvo atrinkta apie 10 tūkst. (beveik pusė jų – vaikai), jie buvo nuvaryti į IX forto teritoriją, sušaudyti ir suversti į ilgus griovius pūti. Praėjus dvejiems metams, naciams parūpo savo nusikaltimų pėdsakus sunaikinti – rugsėjo mėnesį IX forto kaliniams buvo įsakyta lavonus iškasti ir sudeginti. Amoraliai užduočiai ir laukiančiam tokiam pat likimui nuspręsta pasipriešinti – Pinia Krakinovskis, Aleksas Faitelsonas, Tuvia Pilovninkas, Mykolas Portnojus ir Izraelis Viselnickis sukūrė pabėgimo planą, ir po kelių mėnesių, 1943-iųjų gruodžio 25-ąją, geležinėse duryse, skiriančiose kalinius nuo pabėgimo tunelio, buvo pragręžta paskutinė skylutė. Masyvų metalo gabalą pavyko pajudinti iš vietos, ir atsivėrė ertmė į tunelį. Padvelkė išsvajotąja laisve. Deja, ne visiems pabėgėliams pavyko išgyventi. Pinia išgyveno pasitraukęs į mišką, pas partizanus. Ten užsimezgė ir jo meilės istorija, o 1947-aisiais gimė dukra, tėvas ją sumanė pavadinti neįprastu vardu Ya‘arit, – hebrajų kalba „yar“ reiškia „miškas“. Juk tai šis padėjo išsaugoti gyvybę ir pratęsti gyvenimą, dabar aidintį penkių Ya‘arit anūkų juoku.
314 skylučių metalinėse kalėjimo duryse, atvėrusios kaliniams kelią į laisvę, buvo Jūsų tėvo rankų darbas?
Taip, mano tėvas padarė tą skylę, pro kurią praėjo visi. Kauno IX forto ekspozicijoje kabo grąžtas. Tėvas sakydavo, kad jei jis tokį būtų turėjęs, būtų padaręs savo darbą per dvi dienas. Jis gręžė 15 dienų, iki kaulų nutrynė rankas. Vaikų ir mokytojų, kuriems vedu užsiėmimus IX forte, visada klausiu, kaip jie mano, kada tėvas galėjo gręžti? Visi sako, kad naktį. Bet ne, jis tai darydavo dieną. Vokiečiai leido pasilikti forte dviem ligoniams, tad tėvas apsimetė sergantis, kad galėtų likti ir gręžti. Daktaras žinojo, kad tai netiesa, pyko, bet neišdavė. Kaliniai pabėgo per Kalėdas, nes žinojo, kad vasarį jau gali būti negyvi – lavonai tą mėnesį jau turėjo būti sunaikinti, visi liudininkai – taip pat. Pabėgimo organizatoriai troško išsigelbėti ir papasakoti, kokias baisybes matė.
Pabėgti pavyko 64 kaliniams: 60 žydų, trims broliams rusams bei lenkei daktarei, arba 60 vyrų ir 4 moterims. Kauniečiai žydai nusprendė grįžti į getą, o karo belaisviai iš Odesos, Kaliningrado, Maskvos sakė: „Mes iš vieno kalėjimo į kitą negrįšime.“ Šie nuėjo į mišką ieškoti partizanų ir buvo teisūs, betgi niekada nežinai, kas tavęs laukia. Iš į getą grįžusiųjų septyniolikos gyvi liko du. Iš viso žuvo 37 pabėgėliai, tarp jų – mano dėdė mamos brolis Diskantas.
Kokia žiauri lemtis, kai išsigelbėjimas atrodo taip arti...
Išties likimo ironija. Mano tėvas ir dėdė abu pabėgo iš forto, abu nuėjo pas partizanus, bet dėdei nebuvo lemta išgyventi. Mano mama vis kartoja negalinti suprasti, kaip taip gali būti, kad ji – vyriausia ir silpniausia iš keturių vaikų – liko gyventi, o trys jos broliai žuvo.
Visgi Jūsų tėvai yra puikus pavyzdys, kad meilė gyvena net tada, kai aplink siaučia mirtis.
Tėvai buvo pažįstami, bet meilė išties prasidėjo tik miške, kai jie abu buvo partizanai.
Iš ten išėjo, išsilaisvino, ir gimė tokia laimė kaip aš. Pavadino Ya‘arit, nes hebrajų kalba „yar“ reiškia „miškas“. Nelengva man buvo gyventi su tokiu vardu – tai ne populiarieji Rita ar Margarita, visi stebėdavosi, vadindavo Jarita, kad geriau skambėtų. O dabar galiu pasakyti, kad Ya‘arit vardas mane įpareigoja pasakoti žydų tautos genocido istoriją. Pradėjau nuo mokinių, paskui vedžiau grupes muziejuje „Yad Vashem“, dabar jau mokau pedagogus metodikos, kaip dėstyti Holokausto istoriją. Parašiau 4 knygas, paruošiau programas.
Tėvo išgyvenimai paskatino Jus tapti Holokausto pedagoge?
Ne iškart. Aš norėjau tapti anglų kalbos mokytoja. Bet tėvas sakė, kad Izraelyje – į jį visi troškome išvažiuoti – net gatvės valytojas moka angliškai, todėl anglų kalbos studijos būtų klaida, jis norėjo, kad tapčiau gydytoja. Todėl aš, baigusi mokyklą, paėmiau lagaminą ir pabėgau iš namų – taip smarkiai norėjau tos anglų kalbos. Nežinau, ar šiandien taip padaryčiau. Tėvai buvo išvažiavę aplankyti mano brolio stovykloje, grįžo – manęs nėra. Iš pradžių pyktelėjo pamanę, kad aš išėjau pas drauges, užuot ruošusis stojamiesiems į Medicinos institutą, bet ir naktį manęs nėra. Tada tėvas viską suprato. Nuėjo abu į miliciją, o milicininkas sako: „Duok dieve, kad ir mano vaikas taip norėtų mokytis, kad iš namų pabėgtų.“ Paskui nusiunčiau tėvams telegramą, kad gyva sveika. Jie atleido, kaip neatleis mylimam vaikui, o aš niekur neprapuoliau, radau savo vietą gyvenime.
Kurgi Jūs atsidūrėte septyniolikos pabėgusi iš namų?
Ten, kur dūriau pirštu. Žinote, buvo tokios knygelės apie tai, kur studijuoti, tai aš atsiverčiau, buvo parašyta Oriolas, ten ir nuvažiavau. Net nežinojau, kad kelionė – ne tiesioginė, o su persėdimu Smolenske. Dėstytojai ten labai stiprūs buvo, bet man nepatiko studentai. Namie buvau mokoma neslėpti, kad esu žydė, o ten tai netiko. Po metų grįžau, tik ne į Kauną, pas tėvus, bet į Vilnių, įstojau į Pedagoginį institutą (dabar – Lietuvos edukologijos universitetas).
Buvo klaidų, buvo visko, bet teisingai padariau tris dalykus: išsirinkau profesiją, vyrą ir šalį.
Toji šalis – tai Izraelis. Kada išvažiavote?
Tėvai – 1971-aisiais, o mes su vyru – 1973-iaisiais, mūsų sūnui tuomet buvo ketveri. Tuomet dauguma žydų išvažiavo, kiti pasitraukė vėliau, daugmaž 1990-aisiais. Turiu 10 metų jaunesnį brolį, jis irgi gyvena Izraelyje. Mes su vyru turėjome pianiną ir vieną dėžę daiktų. Jis tą dėžę išvežė į Brestą – patikrinti (visam laikui į Izraelį iš Lietuvos išvykstančių žydų daiktai buvo tikrinami Bresto pasienio punkte, – red. past.), o aš tada gyvenau pas draugę – butas jau buvo atiduotas. Staiga – skambutis, mane kviečia prie telefono pakalbėti dėl vizų. Nustebome, iš kur žino, kad aš čia? KGB viską žinojo, sekė. Buvo spalis, ir jums tai nieko nesako, bet tuo metu vyko vienas žiauriausių karų. Man tada buvo pasiūlyta, kad galėsiu grįžti į darbą, atgausime butą, jei tik sutiksime papasakoti per televiziją, kodėl nusprendėme pasilikti. Griežtai atsisakiau. Kelionė buvo ne tokia kaip dabar, kai yra tiesioginiai skrydžiai. Traukiniais važiavome per Brestą, Varšuvą iki Vienos, tik iš ten – lėktuvu. Su draugais atsisveikinome amžiams. Manėme, kad negrįšime niekada, mums neleis.
Išėjo visai kitaip – dabar Jūs nuolat lankotės gimtajame krašte, aktyviai tiesiate tiltus tarp Lietuvos ir Izraelio. Kokią misiją vykdote dabar?
Į Lietuvą atvažiuoju du kartus per metus, vedu seminarus pedagogams. Šįkart mano misija labai svarbi. Norėjau, kad mano vaikai ir anūkai žinotų mūsų šeimos istoriją, bet dokumentinio kino režisierius Saulius Beržinis pasakė, kad tokia vertinga medžiaga turi būti prieinama visiems. Kauno IX forte filmavome visą dieną, net nieko nevalgiau, o man taip negalima, nes esu diabetikė. Emociškai buvo labai sunki diena. Maniau, paskaitysiu, daug buvau prisirašiusi – apie tą pabėgimą yra labai labai daug medžiagos. Man ruošiantis vyras juokėsi, kad prie mano lovos knygos penkiomis kalbomis – lietuviškai, rusiškai, hebrajiškai, žydiškai, angliškai. Bet nieko skaityti Saulius neleido, liepė pasakoti savais žodžiais, kad iš širdies eitų.
Kada Jūs išgirdote tėčio pabėgimo istoriją?
Neišgirdau. Jis apie tai visai nekalbėjo. Būdavo, kad naktį kažkas šaukia. Nueini – tėvas sėdi, visas dreba. Mama klausdavo: „Vėl devintas fortas?“ Atsakydavo, kad taip. Aš turėdavau atnešti vandens, jis išgerdavo, nusiramindavo. Klausiau, ką tai reiškia, bet nesakė. Kiekvienais metais, gruodžio 25 dieną, visi likę gyvi pabėgimo dalyviai važiuodavo į IX fortą, ir aš visuomet važiuodavau su jais. Tėvas niekad neužeidavo į vidų, nenorėjo. Paskui visi susiburdavo mūsų namuose, ir tuomet prasidėdavo pasakojimai, atsiminimai. O aš savo ausį atkišu ir klausau.
Visgi kartą atėjo ta diena, kai Jūs tėtį pasisodinote ir išklausinėjote?
Niekada. Dėl to man labai skauda. Kartą Vašingtone esantis JAV Holokausto memorialinis muziejus paprašė manęs surinkti liudininkų pasakojimus. Užrašiau vieną apie Ukrainoje įvykdytas Babij Jaro žydų žudynes, kitą – iš Baltarusijos, kelis – iš Lietuvos. Ir vis maniau, kad mano tėtis dar jaunas, spėsiu. Jis mirė būdamas šešiasdešimties – staiga. Jam mirus užrašiau mamos pasakojimą. Apie save ji kalbėjo nedaug, daugiausia – apie mano tėtį ir dėdę. IX forte kabo jos šeimos nuotrauka. Tėvai, seneliai, broliai – visi žuvo per Holokaustą, ji liko viena su tuo skausmu gyventi iki 77-erių. Kai jai buvo 75 metai, su broliu nutarėme padovanoti tėvo portretą, o aš suradau jos hebrajų kalba rašytus eilėraščius, paruošiau knygą. Paskui suabejojau, ar gerai padariau, nes ji vis sėdėdavo ir žiūrėdavo į tą paveikslą. Atsakė, kad gerai, nes ji galinti su juo pasikalbėti.
Kiek turite anūkų?
Penkis – du berniukus ir tris mergaites. Tai blogas klausimas. Dabar turėsite ilgai klausyti. Žinote anekdotą? Važiuoja traukiniu dvi moterys. Viena klausia: „Jūs turite anūkų?“, kita purto galvą, tuomet pirmoji sako: „O, tai labai gerai. Tada aš jums papasakosiu apie savo.“
Jūs nuolat juokaujate. Tikra tiesa, kad humoras – išskirtinis žydų tautos bruožas.
Gali būti, kad tik tai ir padeda išgyventi. Mano tėtis irgi buvo šposininkas. Gyvenimas moko pasijuokti iš savęs.
Ar jau papasakojote anūkams apie jų prosenelį?
Prieš dvejus metus mano vyresnysis sūnus su žmona (jos tėvai – iš Maroko) ir vaikais norėjo aplankyti Lietuvą. Nuvažiavome į Kauną. Berniukui – 13, mergaitei – 11. Nenorėjau jų imti, nepasakojau visko, kas ten vyko, tik bendrais bruožais. Pedagogai manęs dažnai klausia, kada reikia pradėti vaikams pasakoti apie Holokaustą. Sakau, kad pradėtų, kai vaikas pajėgus suprasti, ne anksčiau nei sulaukia 13–14 metų. Neseniai Izraelio ambasada pirmą kartą organizavo vaikams iš penkių Lietuvos regionų kelionę į Izraelį. Holokausto istorija mokiniams nėra privalomas dalykas, tad buvau nustebinta, kiek daug jie žino, nors patys nėra žydai. Dabar jau moksleiviai iš Izraelio važiuos į Lietuvą. Tai padeda tiesti tiltą tarp šalių. Kai Izraelyje balandžio mėnesį būna minima Holokausto diena, visoje šalyje dvi minutes kaukia sirenos, visi žmonės ir net automobiliai sustoja. Holokaustas – dalis istorijos, kurią visi turime žinoti.
