Ne mažiau širdies ir talento ji atiduoda savo studentams. Griežta vokalo mokytoja, užvėrusi auditorijos duris, yra šilta, nuoširdžiai bendraujanti jaunimo draugė.
Gerbiamoji profesore, rugpjūtį šventėte gražų savo jubiliejų. Kuo Jums ypatingi šie metai? Kas svarbaus įvyko, ką esminga sau atradote iki jubiliejaus?
Tai kad tie šventiniai metai prasidėjo tik rugpjūčio 29 dieną. Rūpesčių dėl jubiliejaus netrūks. Jaunas žmogus, o jei dar supasi ant bangos, žurnalistams ir internautams yra įdomus, o vyresnis... Ačiū, kad dar jums ir jūsų žurnalui esu įdomi.
Užsienio spaudoje buvote pavadinta Lietuvos Valkirija. Ar dėl to, kad Jūsų galingas sopranas kelia asociacijų su karinga moterimi, jojančia ant sparnuoto žirgo ar vilko?
Na, karingumu aš nepasižymiu, veikiau – atvirkščiai: esu panašesnė į ereliu apsimetantį kiškį, nors aplinkiniams atrodau labai griežta ir neprieinama. Epitetas skirtas mano balsui ir emocingumui. O asociacija su Valkirija atsirado dėl repertuaro – R. Wagnerio operų arijų.
Ar jaučiatės nepasitikinti savimi, ko nors gyvenime bijote, kad taip apibūdinate save?
Ne, bijoti nieko nebijau. Kai gaunu kokį nors pasiūlymą, jį priimu, o paskui pradedu abejoti: gal nereikėjo, gal nevertėjo, gal nesugebėsiu. Va tada man labai padeda mano pianistė Vytauto Didžiojo universiteto Muzikos akademijos profesorė Audronė Eitmanavičiūtė. Ji visada mane motyvuoja.
Kai tarėmės dėl pokalbio, buvote panirusi į studentų reikalus, – vieni laikė egzaminus, kitiems teikti diplomai, treti stojo į Vytauto Didžiojo universiteto Muzikos akademijos Dainavimo katedrą. Ar profesoriai vasarą turi laisvo laiko?
Kol kas jo neturėjau. Dabar pats laikas ruošti naujas programas, paskirstyti, kuris kokiame konkurse gali dalyvauti. Porą savaičių tikrai pasiilsėsiu, o daugiau ir nereikia. Uogoms nusiskinti, gėlėms palaistyti, kelioms lysvėms nuravėti, truputį patinginiauti, nuvažiuoti kelioms dienoms į Nidą pakanka.
Profesorės darbas ir kūrybinė veikla teatre, koncertinės programos. Į kurią veiklą įdedate daugiau širdies?
Apie tai niekada negalvoju. Ten, kur būnu, ten – ir mano širdis.
Daug metų bendradarbiaujate su Pažaislio muzikos festivaliu. Šiųmečio programa „Mano gyvenimo dainos“ skiriama Jūsų jubiliejui paminėti. Sabina, kokios yra tos Jūsų gyvenimo dainos? Ką pasakoja, kokias pa- slaptis atveria, ką nutyli?
Pažaislio festivalis suteikia galimybę priminti apie save publikai. Ši programa – tai dar viena proga pasidalyti savo meistryste ir sielos šiluma su studentais ir publika. Jie dainuoja tai, ko aš nedainavau. Jie gali įgyvendinti tai, ko aš nespėjau ar negalėjau. Dabar jie – pagrindinės mano gyvenimo dainos. O aš turiu stengtis nuo jų neatsilikti. Kita vertus, yra dalykų, kurių jie dar gali iš manęs pasimokyti.
Kokias dainas mėgstate dainuoti pati sau arba su artimaisiais?
Niūniuoju tas, kurias tuo metu mokausi, mėgstu liaudies dainas, bet jas dažniausiai dainuoju koncertuose, susitikusi su studentais arba automobilyje.
Vadinasi, vasarą, kai lekiate su vėjeliu automobiliu atidarytais langais, Jus galima išgirsti traukiančią dainą?
Jeigu atvirai, su vėjeliu lėkti kartais man patinka, o automobilyje dainuojančios neišgirsite, nes langų neatidarinėju. Nemėgstu skersvėjų, – profesinis įprotis.
Scenoje dainuojate ir su savo buvusiais mokiniais. Ar tiesa, kad pasikviečiate studentų pavakaroti į savo namus?
Koncertuoti su studentais pradėjau labai seniai. Kai kurie kolegos piktinosi, kad dainuoju su jaunimu, bet pagrindinis mūsų profesijos atstovų tikslas – dainuoti žmonėms. Taip, kartais kviečiu savo mokinius pavakaroti, bet dažniausiai jie patys pasiprašo į svečius. Malonu susitikti, prisiminti, pasitarti, paplanuoti, pajuokauti.
Girdėjau, kad kartą, kai gražiai dainavote su mokiniais, kaimynai iškvietė policiją.
Taip, buvo toks atvejis. Viena kaimynė iškvietė policiją, nes, matyt, muzikos nemėgsta, o kita pradėjo ieškoti radijo stoties, transliuojančios tokią gražią muziką. Policininkai atėjo, bet tik atsiprašė, kad sutrukdė baigti dainą. Viską lemia požiūris.
Nesate iš tų profesorių, kurie studentams yra neprieinami kaip žmonės, reikalauja pagarbaus atstumo?
Kai tik pradėjau dirbti pedagoginį darbą, su kai kuriais studentais buvau beveik vienmetė, tad ir santykius galiu apibūdinti kaip kitokius. Vėliau jie man buvo beveik kaip vaikai, o dabar – kaip anūkai. Interesai skiriasi. Kartos keičiasi. Pagarbos neišsireikalausi, ją reikia pelnyti. Darbe esu labai griežta, o už klasės ribų pasitaiko visko. Bendros kelionės, bendri koncertai, įvairūs projektai, bet vėlgi – laisvas bendravimas iki tam tikros ribos. Juk savo senelius visi gerbia... Mane išveda iš kantrybės tik tinginystė ir abejingumas pasirinktai profesijai. Tiesiog gaila savo laiko. Ačiū Dievui, tokių studentų pasitaiko retai.
Ko mokote studentus, kai jie eina į didžiąją sceną ar televizijos projektus?
Scenoje kiekvienas solistas atsako už savo darbą, todėl nereikia replikuoti, jei jam kas nors nepavyko ar ko nors neišmoko, – tam yra dirigentas ir režisierius. Visi žino, kad teatre draugų nėra, bet ir konkurentų nėra, visi scenoje esantys žmonės – tavo partneriai. Stengiuosi įskiepyti pagarbą scenai („nelipk į sceną su auliniais batais ir kailiniais“), vyresniems kolegoms. Ypatingą dėmesį skiriu muzikinio ir literatūrinio teksto tikslumui pasiekti bei dramaturgijai.
Solistas turi gerbti ne tik tiesioginius savo scenos partnerius, bet ir visą kolektyvą – orkestro artistus, plaukų stilistus, grimuotojus, siuvėjus ir kt. Esu tvirtai įsitikinusi, kad per repeticijas reikia dirbti visa koja ir visada pateisinti, kodėl darai taip, o ne kitaip. Ir tas pateisinimas turi būti ne iš įnorio, bet iš žinojimo ir tikro pajautimo. Per pamokas daug laiko skiriame ne vien tik balso technikai ugdyti, bet ir muzikinei dramaturgijai atskleisti, personažui analizuoti. Labai svarbu gerbti publiką, bet nereikia jai pataikauti. Deja, šiandienės tendencijos kitokios.
Ar publika gali primesti atlikėjui savo sąlygas?
Nežinau, nebent gali plojimais išprašyti pakartoti vieną ar kelis kūrinius. Beje, dabar vykstančių festivalių programose vis mažiau operos ir kamerinės muzikos, o daugiau pramoginės. Tiesa, Pažaislio muzikos festivalis idealiai išlaiko savo formatą, jame koncertuoja ir jauni solistai, ir scenos meistrai, skamba įvairių žanrų muzika, bet rimtosios – daugiau.
Kodėl patariate savo mokiniams neįsimylėti scenos partnerių? Kodėl pavojinga su jais susipykti? Ar remiatės asmenine patirtimi?
Scenoje tu myli ne partnerį, o personažą. Ir taip turi būti. Jeigu Violeta nemylėtų Alfredo, tai taip nesikankintų visos operos metu (G. Verdi „Traviata“). Jeigu spektaklyje nėra meilės, manęs jis nejaudina.
Žinoma, kartais riba tarp personažo ir atlikėjo nusitrina. Štai vieną iš 120 „Traviatos“ spektaklių dainavau kartu su Estijos nacionalinės operos solistu ir kartą supratau, kad scenoje laukiu ne abstraktaus Alfredo, o būtent šio solisto. Toks jausmas buvo apėmęs tik kartą. Kai vaidinau Leonorą (L. van Beethoveno „Fidelijas“, – red. past.), tikrai žinojau, kad noriu išgelbėti būtent tą Florestaną – Berlyno komiškosios operos solistą. Teko patirti ir atvirkštinių atvejų. Būna – per repeticiją susipyksti su partneriu, bet scenoje viskas užsimiršta, ir tu myli... personažą. Juokingiausia būna, kai solistas ar solistė visą spektaklį myli tik dirigentą, nes negali atitraukti akių nuo jo mostų.
Ar kada nors turėjote rūpesčių dėl gerbėjų?
Malonu turėti gerbėjų, bet su jais reikia išlaikyti tam tikrą atstumą, nes nepajusi, kaip tapsi lyg ir jų nuosavybe.
Tikrai žinau, kad sulaukiate nemažai malonių komplimentų.
Iš karto po koncerto pasakytų komplimentų dažniausiai neprisimenu, todėl turiu gerai pagalvoti. Moldovoje mane vadino „naša dušečka“, lietuviškai – „mūsų širdelė“. Kai dalyvavau F. Šaliapino operos festivalyje Kazanėje, vietos operos mėgėjų klubas išrinko mane savo numylėtine ir visą festivalį maitino savo gamybos pyragais. Lenkijoje mudu su Liudu Mikalausku vadino burtininkais iš Lietuvos. Kazachstane ir Lenkijoje mane vadina didžiąja dainininke. Prancūzijos ambasadorius Lietuvoje po vieno koncerto pasakė: „Jie nežino, ką turi...“ Kartais publika atsistojusi skanduoja: „Ačiū, ačiū!“ Net nepatogu taip girtis – nesu pratusi, nes prisiminimais negyvenu.
Kas svarbu norint padaryti gerą profesinę karjerą?
Be puikaus profesinio pasirengimo reikia ir sėkmės – reikiamu laiku atsirasti reikiamoje vietoje. Dainininkui labai svarbu turėti vadinamąją trečią ausį – gerą pianistą. Jis padeda ne tik išmokti partijas, kontroliuoti vokalinį lygį, aprėpti visą vaidmenį, bet ir išspręsti įvairias emocines bei psichologines problemas. Aš tokį žmogų turiu. Tai – minėta pianistė Audronė.
O kaip dėl atlikėjo asmenybės, intelekto, gyvenimo patirties, likimo mestelėtų išgyvenimų?
Neįdomi asmenybė niekam neįdomi. Šiuolaikinis menininkas turi būti intelektualus, bet intelektas neturi užgožti jausmingumo ir nuoširdumo. Geras solistas yra protingai emocingas. O gyvenimo patirtis įgyjama. Šiuolaikinė tendencija – noras scenoje matyti ne dainininkus, o modelius, tad atlikėjai Lietuvoje neturi galimybių skleisti savo patirties – sulaukę keturiasdešimties metų, jie, panašiai kaip ir baleto artistai, labai dažnai nebegauna pagrindinių vaidmenų. Skirtumas tik tas, kad baleto artistai išleidžiami į užtarnautą poilsį, o dainininkės, deja, tiesiog pakeičiamos jaunesnėmis. Tinka posakis: „Neilgas lino gyvenimas.“ Pasiseka tiems dainininkams, kurie savo patirtį gali perteikti studentams, jei ji jaunimui įdomi.
Ar yra sėkminga dainavimo mokymo formulė? Kas svarbiausia dėstant dainavimą?
Viena mano studentė rašė magistro darbą šia tema. Ne, tokios formulės nėra. Svarbiausia rasti ir atskleisti kiekvieno studento savitą balsą, puoselėti protingą, jautrią ir kūrybingą asmenybę, nesužlugdyti jos.
Iš Jūsų mokinių matomiausi yra Rūta Ščiogolevaitė, Liudas Mikalauskas, Andrius Apšega, Egidijus Bavikinas, Kristina Siurbytė. Ar visi, baigusieji Jūsų dainavimo klasę, valgo duoną iš dainavimo?
Išskirti ko nors nenorėčiau. Vieni dainuoja Lietuvoje, kiti – užsienyje. Kiekvienas turi savo kelią. Kai kurie studentai dirba užsienio teatruose, Kauno valstybinio muzikinio teatro spektakliuose dainuoja dešimt mano studentų, Liudas Mikalauskas – Nacionalinio operos ir baleto teatro solistas, kiti dainuoja Panevėžio operetėje, Klaipėdos muzikiniame teatre ar Kauno ansamblyje „Ainiai“. Keli studentai pasirinko chorus, keli – pedagoginį darbą. Kiek žinau, beveik visi iš to valgo duoną. Manau, net sviestui užtenka.
Tatjana („Eugenijus Oneginas“), Eglė („Pilėnai“), Bona Sforca („Karalienė Barbora“), Čio Čio San („Madam Baterflai“), Violeta, Leonora... Ar visus savo personažus vienodai mylite, išgyvenate jų dramas?
Na, dabar į teatro sceną išeinu labai retai, bet visus savo personažus mylėjau ir tebemyliu vienodai. Miriau daug kartų, esu nusitraukusi kojų raiščius, skaudžiai kritusi... Po spektaklių dažnai būdavo sunku atsigauti ne tik emociškai, bet ir fiziškai.
Ar fizinių traumų patyrėte dėl režisūros triukų, kuriais siekiama papildomo efekto?
Tikrai ne. Pirmąkart nuo didelių laiptų skridau per pirmąjį G. Rossini operos „Vedybų vekselis“ spektaklį Nacionaliniame operos ir baleto teatre. Greičiausiai tai atsitiko dėl jaudulio ir mano nevikrumo. Antras nevykęs skrydis – Ch. Gounod operoje „Margarita“, tada Faustas ir Mefistofelis ne visai sėkmingai mane pagavo. Dar vieną kuriozą patyriau tarptautiniame F. Šaliapino festivalyje Kazanėje – G. Verdi spektaklyje „Rigoletas“ Džildos ariją teko dainuoti trečiame teatro aukšte ir iškart nusileisti į sceną. Po arijos pasigirdo tokios ovacijos, kad negirdėjau orkestro, o kai įstojau, net nesupratau – dainuoju kartu su orkestru ar ne.
Kuo Jums mielas operos žanras?
Opera – itin drausminantis žanras, improvizacijų būti negali. O kokios aistros verda! Šimtus kartų miriau dėl ligos, dariausi charakirį, išprotėjau, žudžiausi, aukojausi, o kartais ir laimingai ištekėdavau. Argi ne puiku? O kokia nuostabi muzika tas aistras papildo!
Nieko panašaus, išskyrus laimingai ištekėti, realiame gyvenime patirti nelinkėtum... O kokios baimės Jums trukdė meilės srityje?
Kiekvienam – sava lemtis, bet dėl to, patikėkite, visiškai nesigailiu.
Muzikologas Viktoras Gerulaitis knygoje „Pavėsinėje su Richardu Wag- neriu: neišgalvotos muzikos istorijos“ linksmai teigia, kad opera – antifeministiškiausias meno žanras, nes ją sukūrė vyrai, kurie per muzikinę dramą sublimuoja savo geismą nugalabyti moterį. Jis pastebi ir komiškų operos momentų – kad nudaigoti operų personažai dar kelias minutes dainuoja. Pavyzdžiui, Otelas nusismeigia ir dainuoja, užmiršęs, kad peilis styro kūne. Ar kartais tenka pasijuokti iš klasikos kūrinių, veikėjų?
Visko gyvenime būna. Žiūri kokį nors operos spektaklį ir galvoji: „Koks vis dėlto juokingas tas žanras.“ Kartais net užsnaudi... O žiūri kitą to paties spektaklio pastatymą, kiti solistai, ir ašaros rieda. Jei talentingas solistas jautriai ir įtikinamai atskleidžia personažą, tai ir to peilio nepamatai.
Ar šlovė niekada nebuvo susukusi Jums galvos?
O kas tai yra? Publikos pagarba ir padėka negali susukti galvos, tai tik paskatina kurti toliau, o apdovanojimai yra malonūs, neleidžia nuleisti rankų.
Ar anksti supratote, kad gyvenimo kelias Jus ves į sceną?
Taip, dar septintoje klasėje žinojau, kad dainuosiu teatre.
Papasakokite, kaip sužinojote, kad esate apdovanota unikaliu balsu?
Vidurinėje mokykloje mokiausi sustiprinto vokiečių kalbos mokymo klasėje. Turėjau parašyti rašinėlį „Kas būtų, jeigu būtų“ ar kažką panašaus vokiečių kalba. Tai va: parašiau, kad būsiu garsi dainininkė, kad dainuosiu teatre, kad dirbsiu pedagoginį darbą, kad mano mokiniai bus taip pat garsūs atlikėjai. Beveik viskas išsipildė. Nenumačiau tik vieno dalyko – kad nemėgsiu klausyti savo balso ir neįrašinėsiu kompaktinių plokštelių. O muziką pradėjau studijuoti tik baigusi vidurinę mokyklą. Apie mano balso ypatingumą niekada nebuvo kalbos. J. Gruodžio muzikos mokykloje man sakė kaip tik priešingai: „Tavęs įdomu klausyti, bet neįmanoma...“
Iš ko paveldėjote talentą dainuoti?
Mano giminėje muzikantų nebuvo. Mama, pradinių klasių mokytoja, viena augino mane ir seserį, – tėvas paliko šeimą, kai buvau dvejų metų. Mama labai mėgo teatrą, gal šis pomėgis ir padarė įtaką mano profesiniam pasirinkimui. Gaila, kad ji taip ir negalėjo pasveikinti manęs su pirmaisiais pasiekimais, bet tikiuosi, kad ten, danguje, ji viską mato ir kartu su manimi džiaugiasi arba liūdi. Autoritetai? Jie ilgainiui keitėsi, bet didžiausias autoritetas man ir dabar yra mano mokytoja profesorė Vlada Mikštaitė.
Profesorė Vlada Mikštaitė buvo reikli pedagogė, jos mokiniai yra sakę, kad pagyrimų sulaukdavo retai. Gal Jūsų patirtis kitokia?
Na, profesorė tikrai labai retai girdavo. Aš, ko gero, iš jos paveldėjau šį bruožą, bet Vlada Mikštaitė nebuvo iš tų „didelių“ profesorių. Mes dažnai bendraudavome ir jos namuose, ir sode. Neretai tekdavo ir sunkius pirkinius ar natas padėti jai nešti. Būtent iš savo mokytojos supratau – duok, ir tau bus atseikėta. Mokytojas turi dalytis ne tik žiniomis, kartais reikia studentui padėti ir materialiai. Laimė, dabar Lietuvoje yra turtingų žmonių, kurie noriai mecenuoja jaunuosius talentus.
Jeigu gyventumėte ne Kaune, o kuriame nors Europos didmiestyje, kaip manote, ar turėtumėte daugiau galimybių atlikti soprano partijas didžiuosiuose pasaulio teatruose?
Sunku pasakyti, kas būtų, jeigu būtų. Galbūt mano teatrinė karjera būtų ilgesnė... Galbūt... Gerai ten, kur mūsų nėra, bet man gera ir čia, Lietuvoje.
Kokios kūrybinių gastrolių trajektorijos Jums įsimintiniausios?
Kartais prisimeni visai ne kūrybinius momentus. Kartą, kad greičiau praleistų per sieną, teko dainuoti Ukrainos pasieniečių namelyje. Maskvoje pasiklydome ir atbėgome iki koncerto likus kelioms minutėms. Čikaga, Bostonas, Varšuva, Lonigas, Kaliningradas, Tamperė, Baku, Astana, Maskva, Peterburgas, Minskas, Bona, Kijevas, Irkutskas, Archangelskas, Madeira, Vroclavas, Kišiniovas, Kazanė, Krokuva, Talinas, Ryga – visi miestai įspūdingi, bet per gastroles pirmiausia įsimena publika. O ji visur buvo labai šilta ir supratinga.
Ar yra kūrinių, parašytų specialiai Jūsų balsui?
Na, kompozitoriai veikiausiai rašė ne mano balsui, bet man. Taip, tokių kūrinių yra, ir ne vienas. Kompozicijas man rašė D. Kairaitytė, Z. Bružaitė, V. Bartulis ir, žinoma, G. Kuprevičius. Net kai kuriuos operos „Karalienė Bona“ numerius jis parašė man. Oi, kaip nekuklu.
Ką galėtumėte pasakyti apie savo nugyventus metus? Kokie jie buvo? Kas svarbiausia?
Kartais man sako: „Jeigu būtum gimusi vėliau...“ Manau, gimiau pačiu laiku. Taip, į teatro „La Scala“ stažuotę neišvažiavau, bet sudainavau gražiausias operų partijas, gražiausias dainas. Dabar važiuoju laisvai visur, kur kviečia, o kviečia dažnai – į koncertus, spektaklius, vesti meistriškumo kursų, dirbti tarptautinių konkursų komisijose. Gyvenimas gražus ir nenuobodus. Turiu gerų draugų ir talentingų studentų. Ko dar reikia?
Kokių svajonių neįgyvendinote, bet einate jų link?
Tai kad aš visko turiu. Visko – ir gera, ir bloga, ir linksma, ir liūdna – prigyvenau. Buvo atradimų, buvo ir praradimų. Niekada nebuvau nelinkusi planuoti savo gyvenimo. Kiekvienam – savo likimas.
Ar yra, ko gailitės?
Daug kas priklausė ne tik nuo mano sprendimų, daug lėmė ir aplinkybės – ankstyva mamos mirtis atvedė į Kauną (reikėjo rūpintis močiute), dėl 1989 m. įvykių neišvažiavau į stažuotę teatre „La Scala“, nepasilikau dėstyti JAV universitete, bet ar dėl to gailiuosi? Nemanau.
Portreto štrichai
„Esu darboholikė ir šiek tiek avantiūristė.“
„Vertinu ištikimybę, sąžiningumą, padorumą, patikimumą.“
„Nemėgstu melagių, veidmainių, profesinio abejingumo ir pasipūtėlių visažinių.“
„Siekti tikslų padeda užsispyrimas darbą padaryti iki galo.“
„Kiša koją neryžtingumas, nemokėjimas kovoti už save.“
„Galiu pravirkti, kai užplūsta didelės emocijos klausantis muzikos, dėl neteisybės.“
„Prajuokina geras humoras, subtili improvizacija, kartais – Raselo terjeras Terra.“
„Negaliu atsisakyti... koncerto.“
„Stilius – arčiau klasikinio.“
„Laisvalaikio turiu ne per daugiausia, bet kai ilsiuosi, noriu nieko neveikti, noriu tiesiog ilsėtis. Patinka vaikščioti pajūriu, rinkti akmenėlius.“
Įsirėžęs vaikystės prisiminimas: „Pirmoje klasėje mokytoja pagalvojo, kad tyčia nesakau dvibalsio uo ir parašė man kuolą, o aš tiesiog negirdėjau šio junginio. Tai buvo pirma didelė neteisybė. Laimė, mama mane suprato ir palaikė.“
„Laiminga jaučiuosi dabar ir tada, kai studentai gerai dainuoja.“
