Įsiplieskusi aistra lietuvaitei pianistei optometrijos specialistei Dianai Daunoravičiūtei prieš ketverius metus atvedė prie altoriaus. Šiandien Rafailas ir Diana Karpė (35 m.) augina dvi dukreles – ketverių Rachelę ir dvejų Lėją.
Rafailai, kaip jaučiatės apsuptas trijų merginų?
Rafailas: Pakylėtas virš kasdienybės. Lyg Semiramidės soduose. Man dažnai sako: „Tu tikriausiai namie sėdi, o merginos nuo tavęs dulkes nupūtinėja ir su palmių šakelėmis tave vėdina.“ Metaforiškai taip ir yra: tarp gražių mergaičių ir moterų (su mumis gyvena ir Dianos mama, ji labai padeda) nepaprastai smagu, gera, jauku. Na, bet yra ir malonių buities reikalų. Žmonos spiriamas, išmokau vairuoti automobilį. Pardaviau vaikystės butą Antakalnyje, nusipirkome namą užmiestyje. Pjaunu žolę, pasodinau vyšnaitę, – kaimynas atvežė mėšlo, medis prigijo. Nors esu asfalto vaikas, smagu ir po žemę pasikapstyti.
Diana: Kai atsikraustėme, jis sakė: „Čia bus tik žolė, nieko daugiau. Čia – ne kolektyviniai sodai.“ TV3 laida „Svajonių sodai“ padėjo sutvarkyti aplinką, padarė lysvių, ten auginu savo žoleles.
Ar nebuvo gaila atsisveikinti su vaikystės namais?
Rafailas: Užėjau į tą butą, kai jį nusipirkęs žmogus remontavo. Nugriautos sienos... Pamaniau: „Čia – ne mano namai.“ O kai pamačiau nuplėštus tapetus, atsivėrusį sluoksnį senų tapetų iš mano vaikystės, oi, oi... sukilo daug jausmų. Paskui sau pasakiau: „Ai, nieko tokio. Ir tai praeis.“ Turi nutekėti laiko, kad nukirptum su praeitimi siejančią bambagyslę. Reikia nustoti ilgėtis praėjusio laiko, juolab kad dabar yra daug lengviau. Pradedu džiaugtis šiuo gyvenimo etapu, atsiranda pasitikėjimo savimi, pilna krūtine kvėpuoju.
Ne taip seniai palaidojote tėvelį, likote vienas.
Rafailas: Labai išgyvenau, kai mirė mama. Jaučiausi vienišas. Išėjus tėčiui, skaudžiai kentėjau, bet vienišas nebesijaučiau – turėjau savo šeimą. Tėtis sirgo sunkia onkologine liga, aš turėjau koncertuoti. Diana supo mažytę Rachelę, o žmonos mama Virginija slaugė mano tėtį – besąlygiškai. Niekas gyvenime man nėra tiek padėjęs kiek ji. Dabar, kai Diana pradėjo dirbti, be močiutės neišsiverstume.
Savo mergaitėms davėte biblinius vardus. Jūsų prosenelė buvo Rachelė, gal taip pavadinote pirmagimę norėdami pratęsti giminės tradiciją?
Rafailas: Močiutė sakydavo, kad jos mamą vadino Chase Risl, bet nardydamas po genealoginius interneto puslapius radau, kad mano prosenelės vardas – Chasia Rachel. Dukrą taip pavadinome nesąmoningai.
Diana: Man patiko vardas Rachelė, norėjosi pratęsti Rafailo moterų giminės liniją.
Kokios tautybės Jūsų mergaitės?
Rafailas: Mūsų mergaitės yra pusiau žydaitės, pusiau lietuvaitės. Kai užaugs, pačios spręs. O dėl vardo buvo taip – iš pradžių Diana norėjo Izabelės. Kai pasiūliau Rachelę, jai labai patiko. Patiko ir Lėja. Paskui prisiminėme, kad Biblijoje yra istorija apie dvi seseris – Rachelę ir Lėją. Pradžios knygoje rašoma, kad Jokūbas, bėgdamas nuo savo brolio keršto, prieglobstį rado pas tolimą giminaitį Labaną. Jis turėjo dvi dukteris. Vyresnioji buvo Lėja, švelnių akių, o jaunesnioji – Rachelė, dailiai nuaugusi, graži. Jokūbas pamilo Rachelę ir jos tėvui pažadėjo: „Tarnausiu tau septynerius metus už tavo jaunesniąją dukterį.“ Pažadą tesėjo, bet vestuvių naktį giminaitis pas Jokūbą nuvedė Lėją. Rytą išaiškėjus apgaulei, Jokūbas ėmė priekaištauti Labanui, šis atsakė: „Mūsų šalyje jaunesnioji už vyro neišleidžiama prieš pirmagimę.“
Jokūbas atitarnavo dar septynerius metus už Rachelę ir ją vedė. Lėja buvo vaisinga, o Rachelė – ne, bet sugebėjo padaryti taip, kad Jokūbas susilauktų vaikų su jos tarnaite. Taigi jų vaikai pratęsė žydų giminę. Mano galvoje sukosi simboliniai pamąstymai, bet mes į tai nekreipėme dėmesio. Tiesa, keli pažįstami klausė: „Ar nebijai sutapimų?“ Nebijau, nes netapatinu savo dukrelių su Biblijos herojėmis. Ši istorija man graži, įdomi.
Diana: Abi mergaitės – Rafailo kopijos. Ypač mažoji. Rafailas vaikystės nuotraukoje ir Lėja dabar – visiškai vienodi. Tėtis gali rodyti dukrelių nuotraukas dvi valandas, šnekėti apie jas nesustodamas. Visiems sako, kad nori penkių mergaičių.
Rafailas: Taip, noriu penkių mergaičių! O kodėl gi ne?
Diana, kai tekėjote už Rafailo, ar tėvai dėl jo tautybės neturėjo abejonių?
Diana: Mano tėvai labiau jaudinosi dėl Rafailo Karpio žinomumo. Mama išsigando, klausė: „Ar tau to tikrai reikia? Menininkas, scenos žmogus, vėjo pamušalas... Jis bus visų – ne tavo.“ Vėliau, kai susipažino, jos nuomonė pasikeitė. Mano tėvai nėra labai religingi, gal dėl to problemų dėl tautybės nekilo.
Rafailai, o kaip Jūsų šeima? Galbūt religingi tėvai norėtų matyti tos pačios tautybės marčias ir žentus?
Rafailas: O, taip! Religingi žydai kitaip neįsivaizduoja. Paauglystėje aš irgi maniau, kad ieškosiu žydaitės, nes norisi pratęsti giminę, juk tūkstančius metų viskas vyko būtent taip, bet vėliau pradėjau žvelgti paprasčiau. Man gyvybiškai svarbios mano šaknys, bet nelabai svarbu, kokios tautybės yra antroji pusė. Mano tėvai nebuvo itin religingi žydai. Jie skiepijo žmogiškąsias vertybes.
Diana: Meilė nesirenka tautybės, rasės, kilmės, socialinės padėties. Ji renkasi žmogų.
Rafailas: Santuoka yra ir bendro kelio, bendro tikslo pasirinkimas. Dėl to nebūtina laikytis griežtų kanonų.
Diana: Gaila, Rafailo mamytės nepažinau, o su tėveliu labai gražiai draugavome. Mudu su Rafailu pažįstami seniai – kartu studijavome Muzikos ir teatro akademijoje, tik jis – vokalą, aš – fortepijoną, bet turėjo praeiti laiko, kad jausmai išsigrynintų. Kartą susitikome keturiese: mano draugė Dainora, aš, Rafailas ir jo draugas Kostas Smoriginas jaunesnysis. Kostas su Dainora susiklijavo tą pačią dieną, o mes palaukėme septynerius metus.
Rafailas: Susirašinėjome per feisbuką. Pagalvojau – reikia nuvažiuoti pas Dianą pasitikrinti regėjimo ir pakviesti kavos. Taip ir padariau. Pajuokavome, paklausiau, ką rytoj veiks. Atsakė, kad eis į draugės gimtadienį. Kitą dieną buvo ir mano gimtadienis.
Diana: Jis labai išsiblaškęs – mano kabinete paliko savo daiktus. Paskambinau, kad grįžtų susirinkti.
Rafailas: Netoli nuėjau, lemtingai grįžau.
Rafailai, kokia yra Jūsų tėvų šeimos istorija?
Rafailas: Mano tėtis gimė 1946 m., mama – 1949 m. Tėčio tėtis buvo įtikėjęs komunistas, šeimą sukūrė tarpukariu. Prasidėjus karui, jie pasitraukė į Rusiją. Tėčio mamos mama, sesuo ir brolis žuvo pirmomis karo dienomis Kaune, dar vienas brolis buvo išvežtas į Dachau koncentracijos stovyklą ir taip pat žuvo.
Mano mamos šeima irgi nukentėjo per Holokaustą. Jos tėčiui, mano seneliui, karo pradžioje buvo 17 metų, jis iš Kauno geto bėgo Baltarusijos link. Sustabdė vietiniai ir bandė įpiršti jam sakyti, kad yra vokiečių šnipas. Grįžo į getą, ten buvo mama ir sesuo. Beje, ši iš geto bulvių maiše sugebėjo išnešti ir į saugias rankas perduoti vieną mergaitę. Likvidavus getą, moterys buvo išvežtos į Štuthofo, o mano senelis – į Dachau koncentracijos stovyklas.
Mano mamos mama kartu su vyresne seserimi (jos garbei esu pavadintas Rafailu) pateko ant evakuacijos bangos ir atsidūrė Tolimuosiuose Rytuose. Kiti šeimos nariai – jos mama, tėvas, brolis ir dvi seserys – buvo nužudyti Tauragnuose. Holokaustas tiesiogiai nepalietė tik to į Rusiją išvykusio mano senelio šeimos – jo tėvai jau buvo mirę, o trys broliai buvo emigravę iš Lietuvos prieš karą. 1991 m. mus susirado Anglijoje atsidūręs šios mano šakos giminaitis. Iškart pakvietė atvažiuoti. Man, aštuonmečiam vaikui, įsiminė viskas. Tai buvo tas pats, kaip Mauglį paleisti į prekybos centrą. Pamatęs, kaip kažkoks britas nusviedžia skardinę, puoliau gaudyti ir vos nepakliuvau po dviaukščiu autobusu – tėtis spėjo mane pagauti. Mat tuo laikotarpiu kolekcionavome skardines, o pas mus jų tiesiog nebuvo. Šaukiau: „Skarbonkė!“ Blizgučiai, miesto apšvietimas... Kokakolos gali gerti, kiek nori, bananų kimšti, kiek telpa. Mama po stalu man mynė koją ir kumščiojo: „Baik.“ Mano dėdė – iškilus mokslininkas, jis daug metų gyvena Kembridže.
Gimines lankėte ir Izraelyje?
Rafailas: Izraelyje gyveno šio dėdės mama. Buvo atvažiavusi į Vilnių, viešėjo pas mus ir pakvietė ją aplankyti. Man buvo vienuolika. Gerai atsimenu, kaip Jeruzalėje tėtis susitiko su savo geriausiu draugu psichologu, su savo draugų šeima, kurių tėvai bendravo su mano seneliais tarpukariu Kaune. Daug jautrių, nuostabių susitikimų. Ir pats Izraelis užbūrė. Tai daugiau nei valstybė. Izraelis ir Jeruzalė buvo, yra ir bus per amžius kiekvieno žydo širdyje. Po penkerių metų mama išsiruošė ten švęsti savo penkiasdešimtmečio. Paklausiau: „Na, ką – eisi prie Raudų sienos?“ – „Taip, eisiu.“ – „Oi, žliumbsi.“ Nusijuokė – esą ko jau čia žliumbti. O grįžusi pasakė: „Žliumbiau.“ Aš irgi žliumbiau. Nebeverkiau tik pernai, kai lankėmės ten kartu su šeima.
Diana: Rafailas vyko dainuoti, skridome kartu ir mes su Rachele. Izraelis sužavėjo. Įsijautusi pasiūliau: „Rafailai, kelkimės čia gyventi.“ Bet mes, lietuviai, esame užkietėję Lietuvos mylėtojai.
Rafailas: Neįsivaizduoju, kur man būtų geriau nei Lietuvoje. Manau, šioje šalyje žydams gyventi saugu. Kalbant chrestomatiškai, vienintelė šalis, kurioje žydas gali jaustis visiškai saugus, yra Izraelis, bet aš save jaučiu kaip Lietuvos visuomenės dalį. Čia užaugau, gavau išsilavinimą, susiformavau kaip asmenybė. Tai yra mano žemė. Dainavau „Ąžuoliuko“ chore, mus mokė būti pilietiškus, visuomeniškus, mokė visų pagrindinių bendravimo taisyklių. Man mano šalis yra Lietuva, aš čia jaučiuosi labai gerai.
Kai 1974–1976 m. žydams buvo leidžiama išvykti, ar tėvai negalvojo apie Izraelį?
Rafailas: Mano tėvai mylėjo Lietuvą, jiems čia viskas tiko ir patiko. Nemažai žydų sovietmečiu buvo disidentai. Sovietinis režimas jų nemėgo. Po to, kai Izraelio valstybė atsisakė vykdyti Sovietų Sąjungai palankią politiką ir gynėsi nuo kaimyninių šalių, kurias rėmė Sovietų Sąjunga, intervencijos, žydams pasidarė sunkiau gyventi, buvo daug antisemitinių kampanijų, vietinius valdžia versdavo pasisakyti prieš Izraelį, apkalbėti savo gentainius. Daug disidentų išvyko. Tėčio mama buvo garbaus amžiaus, o ir mano mama nenorėjo išvažiuoti.
Ar Jūsų šeima neslėpė tautybės?
Rafailas: Niekada neslėpiau savo tautybės. Turiu moralinę pareigą ir atsakomybę atstovauti žydų diasporai Lietuvoje ir pasaulyje. Kartą man kilo klausimas, kodėl senelis Karpas staiga tapo Karpiu. Savo dėdės paklausiau: „Gal taip jis norėjo susilietuvinti?“ Dėdė atsakė: „Bet juk vardo nepasikeitė – buvo ir liko Nachemija. Ir sūnaus Izraelio vardo nepakeitė.“ Senelis tikrai nebėgo ir neslėpė savo tautybės. Žydiškumo neslėpė ir mamos tėvai. Gal dėl to, kad niekada nebuvo dideli žmonės? Manau, Lietuvoje žydams sekėsi lengviau nei Rusijoje. Gabus mano tėčio brolis mokyklą Lietuvoje baigė aukso medaliu, tikėjosi įstoti į tuomečio Leningrado universitetą. Padavė dokumentus, užpildė anketą, bet jam pasakė: „Jaunuoli, o penkta grafa? Važiuokit namo, nevarkit.“ Penktoje grafoje reikėjo įrašyti tautybę.
Į kai kurias aukštąsias Rusijos mokyklas žydai stoti negalėjo. Lietuvoje šios problemos nebuvo. Išsigelbėjusieji nuo Holokausto dėkojo sovietų armijai už išvadavimą, bet padėtis pasikeitė, kai Stalinas suvokė, kad Izraelis yra savarankiška valstybė. Tada žydai pradėti baisiai engti. Karo metais buvo sukurtas Žydų antifašistinis komitetas, jo nariai rinko lėšas sovietų kariuomenei palaikyti. Stalinas šį komitetą sunaikino. Minske buvo nužudytas jo pirmininkas talentingas žydų režisierius, aktorius Solomonas Michoelsas, nors per karą Amerikoje jis buvo surinkęs didžiulę pinigų sumą sovietų kariuomenei remti. Stalino bendrai tokį susidorojimo poelgį vadino kova su kosmopolitizmu, bet iš tikrųjų tai buvo kova su vietiniais žydais – atsakas į tai, kad Izraelis yra savarankiška ir nebūtinai sovietams palanki šalis.
Ar yra kas nors, ko nespėjote paklausti savo tėvų?
Rafailas: Esu smalsus, labai domėjausi giminės ir žydų istorija. Mano vaikystė bėgo jau nepriklausomoje Lietuvoje, gyvenau daug laimingesnėje visuomenėje nei mano tėvai, slėpti nieko nereikėjo. Mano tėvai gyveno iškreiptų veidrodžių karalystėje, žmonėms tekdavo kai kuo apsimesti, kai ką nutylėti.
Ar dalyvaujate Lietuvos žydų bendruomenės veikloje?
Rafailas: Kiek galiu, dalyvauju. Džiaugiuosi, kai vyksta gražūs renginiai, kai esu kviečiamas padėti ką nors sukurti. Žydų bendruomenės, litvakų šaknys Lietuvoje gilios, čia gimė daug gėrio pasauliui atnešusių žmonių. Stengiuosi ir aš prisidėti prie bendruomenės klestėjimo, veiklos.
Profesorius Leonidas Donskis yra sakęs, kad jaučia moralinę pareigą Butrimonyse, masinių žydų žudynių vietoje, sukalbėti su žydais maldą kadišą. Pernai L. Donskio ir jo protėvių atminimui pagerbti Butrimonyse giedojote kadišą.
Rafailas: Girdėjau komentarą, kodėl leidžiu sau giedoti kadišą. Nepretenduoju į kantorių. Atlikau jį kaip muzikinį kūrinį.
Ar mokate jidiš ar hebrajų kalbą?
Rafailas: Jidiš suprantu, hebrajų nemoku. Atsimenu, močiutės kalbėdavo jidiš virtuvėje arba tėvai, kai norėdavo, kad nesuprasčiau. Atgimimo laikais žaisdami vaikai išsiskaičiuodavo taip: „Kas lietuvis, pas mane.“ Kieme kalbėdavome lietuviškai, rusiškai, lenkiškai, tautiniu pagrindu niekas nesipyko. Lietuva unikali tuo, kad nuo LDK laikų čia draugiškai sugyveno žydai, rusai, mongolai, totoriai, lietuviai, gudai, lenkai.
Įtikimai sukūrėte žinomo XX a. pradžios Lietuvos verslininko, odos pramonės magnato Chaimo Frenkelio portretą LRT projekto „Žmonės, kurie sukūrė Lietuvą“ ciklo dokumentiniame filme.
Rafailas: Savo vaidyba nesu patenkintas, bet kurti šį vaidmenį buvo įdomu. Skaičiau apie Frenkelį, jis, kaip ir mano žmona, kilęs iš Ukmergės. Unikalus žmogus, sugebėjo užčiuopti verslo gyslą, tai suteikė daug gėrio ir aplinkiniams gyventojams. Savo fabriką nusprendė pastatyti Šiauliuose, labai rūpinosi darbuotojais. Pastatė elektrinę, ligoninę, sinagogą, įvedė telefono linijas. Frenkelio dėka Lietuva ir Šiauliai paminėti universaliojoje „Britų enciklopedijoje“ („Encyclopaedia Britannica“, – aut past.). Smagu, kad jį prisimena kaip žmogų, kūrusį Lietuvą. Dėl to ėmiausi šio vaidmens.
Laikotės žydų virtuvės tradicijų?
Rafailas: Daugiausia žydiško maisto mano tėvų šeimoje gamino močiutė. Ji virtuvėje uždaužydavo ir įdarydavo karpį vis pasijuokdama iš tėčio dėl pavardės. Gal todėl jis nebuvo didelis šio patiekalo mėgėjas. Močiutė ruošdavo skanius paštetus, jautienos ir slyvų troškinį, kapotas silkes, daugybę kitų tradicinių žydiškų patiekalų. Daug jų yra iš žuvų, nes būtent žuvys valgomos per šabą. Mano šeimoje košerinio maisto tradicijos nebuvo, bet žinau taisykles: galima valgyti viską, kas gyvena vandenyje ir turi žvynus. Sraigės, moliuskai, net šamai ir unguriai nėra košerinis maistas. Košerinė mėsa – tų gyvūnų, kurių kanopos skeltos ir kurie atrajoja. Gyvulys turi būti paskerstas laikantis specialių reikalavimų. Pieno produktų negalima maišyti su mėsa, nes yra pasakyta: „Nevalgyk ėriuko jo motinos piene.“
Diana: Ruošdami vaišes Rafailo giminaičiams iš Izraelio nemaišome mėsos ir pieno produktų. Negaliu padaryti padažo su grietinėle prie veršienos ir jautienos patiekalų.
Kokias vertybes Jums skiepijo tėvai?
Rafailas: Šeimyniškumą, pagarbą, vidinę inteligenciją.
Diana: Esu iš Ukmergės. Turiu brolį. Nebuvome griežtai auklėjami, bet ir nelepinami. Tėvai skyrė mums daug dėmesio. Antroje klasėje išvažiavau į Vilnių, į M. K. Čiurlionio menų mokyklą, mokytis groti fortepijonu, bet pianistė nesu. Atlikimo menui reikia atiduoti save. Neturėjau noro ar pašaukimo daugybę valandų groti, kad tapčiau išskirtine soliste. Nenorėjau būti pedagoge ar koncertmeistere. Visada traukė medicina. Pakeičiau profesiją – dirbu optometrijos srityje.
Koks vyras ir tėtis yra Rafailas? Vienturtis, lepūnėlis?
Rafailas: Toks ir yra.
Diana: Nepastebiu vienturčio kaprizų. Tėvai labai gražiai išauklėjo Rafailą. Jis rūpestingas, šeimyniškas, daug dėmesio skiria dukrelėms, labai minkštas, įdomus vaikams, turi aktoriaus talentą, moka nuostabiai pasakoti. Laisvo laiko turi nedaug, bet jei būna su mergaitėmis, nuoširdžiai panyra į jų pasaulį.
Rafailas: Nepakartojami potyriai. Mergaitės greitai auga. To, ką praleisi šiandien, rytoj nesugrąžinsi.
Ar dainuojate savo mergaitėms? Ar klausosi Jūsų repeticijų?
Rafailas: Repetuoju teatre, namie to nedarau. Rachelei nepatinka, ji sako: „Tėti, nedainuok, man baisu.“
Diana: Lėja turi labai gerą klausą. Abi pradėjo anksti kalbėti sakiniais. Jos mėgsta dainuoti, šokti. Šiandien manome, kad leisime abi į žydų mokyklą. Jos mokysis ir hebrajų kalbos.
Kas Judviem sunkiausia?
Diana: Kad neišsimiegu naktimis. Mergaitės atsibunda po kelis kartus per naktį. Rachelė labai jautri.
Rafailas: Matyt, į tėtį (juokiasi). Esu empatiškas, įsijaučiantis, kartais dėl smulkmenų galiu susigadinti nuotaiką. Prasideda turbulencija. Diana, kaip ir mano mama, pagal Horoskopą – Svarstyklės. Rachelė, kaip ir mano tėtis, – Liūtas. Aš, kaip Dianos tėtis, – Avinas. Lėja – Skorpionas. Šio gyvūno dar nepažįstu.
Ar per ketverius santuokos metus teko susipykti?
Diana: Žinoma! Pykstamės dėl smulkmenų – aštriai, agresyviai. Jo kraujas užverda, jis gali būti karštai emocingas. Aš apsisuku ant kulno ir pamirštu, o jis ilgai galvoja, mąsto, aiškinasi. Pas mus nekalbadienių nebūna, greitai užsiplieskiame, bet mikliai ir susitaikome.
Rafailas: Esame gyvi žmonės. Aš moku atsiprašyti. Dianai tai atrodo nenormalu. Iškart sakau: „Gerai, atsiprašau, aš klydau.“ Ji nustemba: „Palauk, kaip čia dabar aš tau taip greitai atleisiu? Ne!“ Vaikšto užsiraukusi. Palaukiu, ir praeina. Jau pradėjome patys iš savęs juoktis. Kai susikerti su mylimu žmogumi, taip skaudu, į petį įkąsti norisi!
Tėčio ir mamos atsakomybė – ta pati?
Diana: Man norisi, kad būtų ta pati. Rafailas pageidauja, kad dėl mergaičių būrelių, lavinimo, mokymo spręsčiau aš.
Rafailas: Intuityviai linkstu prie modelio, kuris buvo mano namuose: lavinimo dalykus sprendė mama, o tėvas stengėsi aprūpinti šeimą. Žydų tėvai sureikšmina atžalų lavinimą. Vaikai auga, ir mes su jais augame kartu. Aš žaidžiu, dūkstu, bendrauju su mergaitėmis, bet namų jaukumą, šilumą ir taisykles kuria mama. Taip buvo mano tėvų šeimoje.
Ar sunku auginti vaikus?
Rafailas: Vaikai – didžiulė dovana.
Diana: Taip, bet klysta moterys manydamos, kad sulaikys vyrą per vaikus. Jie šeimai – didžiulis išbandymas. Turi save pamiršti. Kartais keliu audras dėl to, kad esu pervargusi.
Rafailas: O tada įsijungia mano kuodas (pirštais susikelia plaukus į skiauterę), operos solisto režimas, vaikštau ir šūkalioju: „Aaaa, aaa! Aš dirbu! Ir šiaip, aš – m e n i n i n k a s! Aš turiu turėti erdvės sau!“ Iš to pasijuokiame.
Kas šeimoje svarbiausia?
Diana: Pagarba, gebėjimas išgirsti ir įsiklausyti į kito nuomonę.
O meilė?
Diana: Jeigu meilę suprantame kaip aistrą, nenumaldomą potraukį vienas kitam, tai praeina, kinta.
Rafailas: Meilė nepraeina. Meilės sąvoka plati. Tai – ir pagarba, ir rūpestis vienas kitu, dėmesys, namų jaukumas, ramybė, šiluma, noras dovanoti, dalytis...
Diana: Pagaminti skanią vakarienę, laukti grįžtančio namo.
Tėvystė suteikia neįkainojamos patirties?
Rafailas: Visiškai naujos patirtys ir atsakomybė visam gyvenimui. Anksčiau nesuprasdavau draugų, kurie entuziastingai girdavosi savo vaikais. Dabar dėl kiekvieno žodžio, mirktelėjimo arba kokio nors bajeriuko, grimasų džiūgauju. Tirpstu, kai Lėja apsikabina, bučiuoja, iš jos sklinda tokia meilė!
Diana: Lėja yra paprasta, nuoširdžiai, atvirai reiškia savo jausmus, kabinasi jam ant kaklo. Rachelė – aristokratiška, intravertė. Bet abi taip myli tėtį! Kai jis grįžta, tiesiog klykdamos bėga pasitikti, puola į glėbį, bučiuoja.
Rafailas: Ar gali būti didesnė laimė? Juokauju, kad turėsime penkias mergaites, bet juk negali žinoti...
Diana: Dieve duok vaikų tiek, kiek duosi. Mes galime jais pasirūpinti, aprūpinti. Tai – laimė.
