Neįstojusi į ekonomiką, moteris pasirinko laivavedybą. Sėkmingą karjerą padariusi vyriausioji kapitono padėjėja sako, jog jai darbas patinka, tačiau jūros niekada neromantizavo. Visą Mildos širdį, mintis ir laisvą laiką užima trys nuosavi žirgai: Fregata, Fantastika ir Fuego Fanton. „Vos grįžusi iš jūros skubu pas arklius“, – prasitaria moteris. Žirgyne susitinkame ir mes.

Jūra gyvenime atsirado atsitiktinai

Šiuo metu M. Miltakytė dirba krovininio kelto „Botnia Seaways“ vyr. kapitono padėjėja. Ji yra antras svarbiausias žmogus po kapitono laivo denio komandoje. Vieną mėnesį moteris praleidžia jūroje, kitą ilsisi sausumoje.

Vis tik baigusi mokyklą Milda net nesvarstė galimybės tapti jūrininke. Neįstojusi į ekonomiką, ji galėjo rinktis kitą specialybę: „Akis užkliuvo už jūrų laivavedybos. Pamąsčiau, kad gal ir šaunu: jūra, kelionės, anglų kalba.“

Savo kurse Milda buvo vienintelė mergina. Apskritai dar neseniai lietuviams buvo neįprasta matyti moterį jūroje. „Kai pradėjau dirbti, visi išplėtę akis vaikščiojo ir stebėjosi. Ir nors dabar moterų šturmanių pamažu daugėja, tai vis tiek yra laikoma vyriška profesija. Pavyzdžiui, Švedijoje, Suomijoje šturmanės jau seniai nebestebina aplinkinių“, – teigia per 20 metų plaukiojanti M. Miltakytė.

Į atvirą jūrą moteris pirmąkart išplaukė po trečio kurso. Ji prasitaria nuolat savęs klausiusi, ar jai pavyks, ar sugebės. Visgi jūra ir audros Mildos neišgąsdino ir iškart po studijų jauna jūrininkė pradėjo plaukioti po plačiuosius vandenis.

Milda ne iš karto tapo vyr. kapitono padėjėja, jai reikėjo nuosekliai dirbti ir kilti karjeros laiptais. Po studijų šešis mėnesius moteris dirbo jūreivio pareigose, tada tapo trečiuoju šturmanu, vėliau antruoju, kol galiausiai pasiekė šį laipsnį.

„Lipti per galvas neprireikė. Aš paprasčiausiai dirbau savo darbą, vadovai jį įvertino ir nusprendė, kad galiu. Buvau paskirta į aukštesnes pareigas. Neneigsiu, moteriai yra sunkiau: mes turime trigubai daugiau sugebėti, kad mus įvertintų“, – neslepia vyr. kapitono padėjėja.

Milda priduria, kad moterys šturmanės yra tikrai labai geros specialistės: „Akivaizdu, kad kaip ir vyrų, taip ir moterų būna visokių. Bet vertinant bendrai moterys neretai būna visa galva aukščiau nei vyrai. Mes esame kruopštesnės, o šiame darbe ypač to reikia. Moteris labai gerai apibūdina angliškas terminas „Multitasking“ – tai gebėjimas vienu metu daryti daugelį dalyku. Šturmanas privalo tai sugebėti.“

Būdama jūroje M. Miltakytė išsiugdė ne vieną savybę: norą viską kontroliuoti ir būti nuolat pasiruošusia, gebėjimą greitai reaguoti įvairiose stresinėse situacijose. Pasak jos, blaivus žmogaus protas gali įveikti net audrą: „Nors ir nemėgstu audrų, viskas priklauso nuo žmogaus planavimo. Žmogus yra atsakingas už galimas pasekmes.“

Milda priduria, kad kaip ir kiekvienas kareivis, svajojantis būti generolu, ji taip pat norėtų tapti kapitone: „Manau, kad esu pakankamai stipri ir tikrai galėčiau prisiimti visas atsakomybes. Visgi tai priklauso ne nuo manęs.“

Tikroji meilė – žirgai

Moteris teigia, kad niekada neromantizavo jūros, o paklausta, ką veiktų, jeigu nebūtų jūrininkė, ji atsako, jog greičiausiai dirbtų arklininke. Žirgai moters gyvenime taip pat atsirado visiškai atsitiktinai.

Būdama dvidešimt septynerių metų Milda pamatė skelbimą „Turistinis pasijodinėjimas“. „Užlipau, pajodinėjau, patiko. Nuo tos akimirkos užsikrėčiau žirgų liga. Pamenu, žirgo vardas buvo Bijūnas, įsimylėjau jį. Penkerius metus mokiausi kartu su Bijūnu, paskui jį išvažiavau ir į kitą žirgyną.“

Nuosavi žirgai moters gyvenime atsirado tada, kai ji nebeplaukė ilgiems reisams į jūrą. Keturi mėnesiai svetur – per ilgas laiko tarpas palikti augintinius.

M. Miltakytė puikiai prisimena, kaip nusipirko pirmuosius savo žirgus – Baltijos hanoverių veislės Fregatą ir trakėnę Fantastiką: „Važinėjome po Lietuvos žirgynus. Pirmiausia pamačiau Fantastiką, bet ji buvo dar jauna, o man reikėjo žirgo, kuriuo galėčiau joti. Tiesa pasakius, aš iškart ją pamilau, tačiau tęsėme paieškas: nuvažiavome į Kurtuvėnus ir man parodė Fregatą. Pamenu, pabalnojo ją, užsėdau ir viskas – kito žirgo man nebereikėjo, visus lyginau tik su ja.“

Po poros metų moteris įsigijo ir šiek tiek ūgtelėjusią Fantastiką. Žirgų augintoja jau daugiau nei dešimtmetį rūpinasi šiomis dviem kumelėmis, jas puikiai pažįsta ir šypsodamasi charakterizuoja: „Fregata turi savitą charakterį. „Man reikia, aš vadas, aš noriu“ , – tai frazės, kurios ją puikiai apibūdina. Fantastika – visiškai kitokia. Aš ją vadinu zuikiu. Pavyzdžiui, negaliu joti manieže, kai yra visiška tyla, privalau įsijungti muziką, kad ji jaustųsi drąsiau. Be to, iki dabar ji bijo mašinų.“

M. Miltakytė savo visas mintis ir laisvą laiką skiria žirgams. Ji prasitaria, kad jai netgi nesinori keliauti, nes visi finansai yra skaičiuojami per žirgų prizmę: „Aš geriau išleisiu pinigus žirgų reikmėms, o ne savo kelionėms. O jeigu ir keliauju, vis tiek visi keliai atveda į žirgyną. Eilinis arklininko išprotėjimas.“ (juokiasi)

Žirgai – meditacijos būdas

Iki atsirandant žirgams Milda jokio kito hobio neturėjo, dabar ji neįsivaizduoja gyvenimo be jų: „Aš su kumelėmis ir pasensiu. Jų vaikus parduodu, stengiuosi jiems surasti gerus namus, o mamos – visada su manimi. Su katėmis ir šunimis – visiškai tas pats, skirtumas tik toks, kad žirgai didesni.“

Moteris išskiria du žirgininkų tipus: „Būna raitelių, kurie įsivaizduoja, jog arklys yra dviratis: ateina, pasibalnoja, pajoja ir numeta. Aš geriausiai atsipalaiduoju net nejodama, labiausiai man patinka stebėti juos ganyklose, būti šalia. Tai savotiška mano meditacija.“

Pirmas dalykas, kurį M. Miltakytė visada padaro atvažiavusi į arklides, tai pavaišina obuoliais savo žirgus. Tą patį darome abi ir po interviu. Prie Mildos peties švelniai glaudžiasi juodbėris Fregatos kumeliukas Fuego Fanton. Šalia galvą iškišusi skanėsto laukia Fantastika. „Ji prastos sveikatos. Turi daug problemų su gimda. Ligoniukas mano. Kitas raitelis jau būtų seniai atsikratęs tokio žirgo“, – taria Milda. – Man asmeniškai viskas prasideda ir baigiasi žirgais. Kiekvieną dieną juos aplankau. Aš esu ne raitelė, aš – arklininkė.“

Moteris nedrąsiai pasvajoja ir apie nuosavas arklides. Tiesa, jose Milda norėtų priglausti žirgus pensininkus. Jiems reikia daug laisvės ir patogumo - tai M. Miltakytė ir norėtų suteikti seniems žirgams.