Daugelis spėtų, kad tai yra intensyvių dvasinių bei fizinių praktikų, itin griežto režimo ir asketiško gyvenimo būdo, kurio reikalauja jogos filosofija, pasekmė. Tačiau ji paneigia stereotipus ir teigia, kad svarbiausia sąmoningas balansas, nepaliekantis vietos kategoriškumui, bet kurioje gyvenimo srityje.
Aiste, papasakokite apie savo gyvenimą prieš jogą. Kokie keliai jus atvedė į pirmąją pamoką?
Dirbau advokatų kontoroje, ėjau administracines pareigas ir galėjau iš arti matyti teisininkų gyvenimą, kuris didžiąja dalimi sukosi aplink socialinio statuso puoselėjimą. Tai buvo pasaulis, kur žmonės lyginasi materialinėmis gėrybėmis, taigi jei neturi kuo pasigirti, jų kompanijoje nepritampi.
Tokia atmosfera vargino, bet aš esu linkusi labai stipriai atsiduoti bet kuriam darbui, kurio imuosi, todėl išsekdavau tiek emociškai, tiek fiziškai. Mano kūnas jau kurį laiką signalizavo, kad kažką darau neteisingai, einu ne savo keliu, tačiau ilgą laiką ignoravau tuos ženklus ir tiesiog plaukiau pasroviui, žaidžiau pagal visuomenės nustatytas taisykles. Supratau, kad mano gyvenime trūko pusiausvyros, norėjau puoselėti savo dvasinę pusę, tuomet visiškai netyčia atsidūriau jogoje ir iškart pajutau „wow“ efektą.
Kaip tas „wow“ (liet. oho) efektas pasireiškė?
Joga buvo tarsi atokvėpis nuo kasdienių pareigų, būdas pasitraukti nuo įtampos ir triukšmo. Pamačiau, kaip tvirtėja mano kūnas, skaidrėja mintys, todėl sąžiningai lankiau pamokas dukart per savaitę. Išskyrus nėštumų periodus, bet pagimdžiusi visada sugrįždavau.
Susilaukusi trečiojo vaiko išgyvenau ypač sunkų laikotarpį, visiškai neturėjau laiko sau, todėl pradėjau lankyti užsiėmimus triskart per savaitę. Tuo metu gyvenome penkiasdešimt kilometrų už Vilniaus, tačiau aš važiuodavau į jogos pamokas sostinėje net per didžiausius šalčius, nors žinojau, kad laiko ir pinigų kelionei sugaišiu daugiau nei pačiai praktikai, bet man tai buvo neįkainojamas buvimas su savimi.
Kaip atėjo suvokimas, kad joga gali būti ne tik gyvenimo būdas, bet ir profesinis kelias?
Vieną dieną sužinojau apie svajonių žemėlapį, tai yra savadarbis ateities vizijų ir norų koliažas. Didelį popieriaus lapą reikia suskirstyti į skirtingas gyvenimo sritis ir kiekvieną jų vizualizuoti trokštamų dalykų nuotraukomis, paveiksliukais ar piešiniais. Kai priėjau karjeros skiltį, supratau, kad nematau savęs ofise, tvarkančios popierius ir sėdinčios prie kompiuterio, kad nenoriu dėvėti kostiumėlių, kasdien būti oficiali ir pasitempusi – noriu dėvėti laisvus rūbus, kartais būti ryškesnė ir labiau atsipalaidavusi. Pamaniau, kad visada buvau labai pedagogiška, mokėjau prieiti prie žmonių ir supranatamai pateikti informaciją.
Susidėliojusi šiuos dalykus nusipirkau žurnalą apie jogą, išsikarpiau daug paveikslėlių, suklijavau juos į savo svajonių žemėlapį ir pažvelgusi į jį suvokiau, kad čia esu aš.
Ar buvo sunku įgyvendinti naują svajonę?
Įdomiausia, kad kai tik išsigryninau savo tikslą, viskas pradėjo dėliotis tinkama linkme. Netrukus sužinojau, kad po metų prasidės pirmieji Iyengar jogos mokytojų kursai Baltijos šalyse – iki tol visi norintys mokytis būtent šios krypties, turėjo skraidyti į vakarų Europos valstybes. Išgirdusi šią naujieną pajutau nevaldomą džiaugsmo bangą, nors dar nežinojau iš kur rasiu laiko ir pinigų, tačiau buvau tikra, kad ten būsiu.
Džiaugiausi ir tuo, kad pasiruošimui turėjau ištisus metus, per juos stipriai pasitempiau ir į kursus atėjau tvirtai pasitikėdama savo jėgomis. Prisipažįstu, kad ne kartą norėjau mesti mokslus, iki šiol kartais suabejoju savo pasirinkimu, bet žinau, kad dažniausiai norime atsitraukti būtent tada, kai iki tikslo lieka visai nebedaug ir mums ypatingai reikia susikaupti.
Ar supratote, iš kur kyla jūsų abejonės ir kaip jas nugalėjote?
Su abejonėmis nereikia kovoti, jas reikia išsigryninti ir priimti, tik tuomet galima pajudėti toliau. Mano abejonės kilo iš prisirišimo prie materialinių vertybių, iš atsakomybės prieš šeimą, noro suteikti vaikams tai kas geriausia. Supratau, kad jei noriu palaikyti atitinkamą statusą, paverčiu jį vertybe, vadinasi, pradedu jam tarnauti. Bijodama tai prarasti turėsiu daugiau dirbti, labiau pavargsiu ir nebegalėsiu savo mokiniams suteikti kokybiškos paslaugos, viską darysiu automatiškai.
Kuo tada tai skirsis nuo darbo advokatų kontoroje? Juk pas mane ateinantys žmonės neturi perimti mano nuovargio ir problemų, jie nori pasikrauti energijos, todėl visada turiu būti it pilnas ąsotis. Tuomet suprantu, kad neatsitiks nieko baisaus, jei mano vaikai turės mažiau kelnių nei jų bendraamžiai ar mums teks persikraustyti į mažesnį butą. Galų gale, namus nešiojamės savyje, jei būsim juos susitvarkę, tai puikiai jausimės atostogaudami ir vaikystės kaime, o jei būsim susijaukę viduje, nedžiugins nei Maldyvai, nei kiti prabangūs kurortai.
Kaip stipriai joga pakeitė jūsų gyvenimo būdą, maitinimosi įpročius?
Esu vegetarė, bet prisipažinsiu, kad mėsą nustojau valgyti visai ne dėl filosofinių ar etinių priežaščių. Nuo dvidešimties metų sergu opiniu kolitu, tai yra autoimuninė liga, sukelianti kraujuojančias žaizdas žarnyne. Ji stipriai mane sekino, apsunkino nėštumus, ribojo galimybes keliauti ir pramogauti. Šią ligą galima kontroliuoti, tačiau jokio konkretaus gydymo proceso, vedančio į išgijimą, nėra.
Kadangi medikai siūlė tik kalnus itin stiprių vaistų, kurie vargindavo mane savo šalutiniu poveikiu, pradėjau ieškoti pagalbinių priemonių ir vegetarizmą pasirinkau kaip eksperimentą, kuris vėliau pasiteisino. Įdomu yra tai, kad dirbant ankstesnį darbą liga nuolat paūmėdavo, o pradėjus eiti jogos keliu ji ilgaainiui visiškai atslūgo ir dabar vaistai man nebereikalingi.
Ar manote, kad būtent joga ir vegetariškas maistas padėjo pasveikti?
Ėmiausi daugybės priemonių, todėl tikrai negaliu pasakyti, kad būtent šitie du faktoriai buvo lemiantys. Žinau, kad joga padėjo man gyventi būtent tokį gyvenimą, kurio aš iš tikrųjų noriu. Kai sutvirtiname stuburą, kartu sutvirtiname ir savo vidinę emocinę ašį, kuri suteikia mums pusiausvyros ir stiprybės atlaikyti išorinio pasaulio spaudimą. Dirbdamas su kūnu išmoksti dirbti su savo vidumi, šiuo atveju, fizinis pavidalas yra tarsi instrumentas, kuris turi būti suderintas, kad galėtum išgirsti vidinį skambesį. Juk liepti sau pakelti koją yra žymiai paparasčiau nei liepti sau neliūdėti, nepykti ar nebijoti. Išmokę valdyti kūną po truputį išmokstam valdyti ir savo mintis, lemiančias ne tik psichologinę, bet ir fizinę būseną.
Kai tik tapau vegetare, buvau kategoriška aplinkinių atžvilgiu, nes to reikėjo man pačiai, kad priminčiau sau, jog elgiuosi teisingai ir visko nemesčiau. Ta proga noriu viešai atsiprašyti savo draugų ir artimųjų, kuriems teko išklausyti mano moralus prie pietų stalo (juokiasi).
Dabar, kai šis kelias praeitas, į maistą kaip ir į daugelį dalykų gyvenime stengiuosi žiūrėti paprasčiau. Šiandien nevalgau mėsos, nes jos nenoriu, bet jei vieną dieną poreikiai pasikeis, neatmetu galimybės sugrįžti prie visavalgystės. Gal rizikuoju nuskambėti kaip bloga jogė, tačiau nesu kategoriškai nusiteikusi ir prieš vyno taurę per iškilmes. Žinau, kad mano kūnas yra pakankamai švarus, todėl tas lašelis į jį ateis ir išeis nieko nepakeitęs, o perdėtas priešinimasis savo poreikiams ar susiklosčiusiom aplinkybėm sukelia nereikalingą įtampą.
Dauguma klasikinių jogos mokyklų propaguoja labai griežtą savidiscipliną. Mokiniams ne tik nurodoma, ką valgyti, kada keltis ir gultis, bet ir kaip taisyklingai valytis išorės bei vidaus organus. Ar tokie reikalavimai neatbaido šiuolaikinių žmonių nuo užsiėmimų?
Klasikinė joga skirstoma į pakopas ir fizinės praktikos jose užima tik trečią vietą, todėl kai mokinys ateina į praktiką, automatiškai preziumuojama, kad jis jau pasidomėjo filosofija, pagal ją susidėliojo savo vertybes, paruošė kūną ir psichiką tolimesniems lygiams.
Tačiau egzistuoja požiūris, kad visi šitie aspektai yra viena visuma ir gali skleistis kartu, – ir aš palaikau būtent tokį mąstymą. Dažnai žmonės bijo ateiti, nes yra nepasiruošę pakeisti savo gyvenimo būdo ar maitinimosi įpročių, tačiau aš esu įsitikinusi, kad tai yra nebūtina – jei jau esate susidomėjęs joga kaip fizine veikla, eikite ir praktikuokite, o kiti dalykai ateis savaime, kai tam išmuš tinkamas laikas.
Jūsų manymu, joga gali būti tinkama ir vakarėlių liūtui, ir rūkaliui, ir kepsnių mėgėjui?
Žinoma. Aš manau, kad kiekvienas žmogus eina savo keliu ir tai daro skirtingu tempu – jei šiuo metu jis renkasi rūkyti, vadinasi, jis išgyvena tokį gyvenimo laikotarpį, kai mano, kad jam to reikia. Jokie moralizavimai, įtikinėjimai, juo labiau bandymai jį kotroliuoti tikrai nepadės, o tik dar labiau atstums, nes žmogus sąmoningėja tik per asmeninį suvokimą ir patirtį, mokytojas į tai nesikiša.
Daugeliui, pradėjus lankyti jogą, pamažu ateina natūralus noras vartoti lengvesnius produktus, kuo mažiau save teršti, sulėtinti gyvenimo tempą. Jei tai neįvyksta, žmogus bent jau gauna fizinių pratimų ir meditacijų naudą savo organizmui.
Ar nesate susilaukusi kritikos už tokį liberalų požiūrį?
Iš tiesų, yra buvę keletas atvejų kai susilaukiau pastabų, ypač iš vyresnių jogų, kartą net gavau pasipiktinusio žmogaus skambutį. Iš pradžių tai kiek sukrečia, priverčia susimąstyti, tačiau po visų svarstymų lieku ištikima savo filosofijai. Jei aš esu tokia, vadinasi, kažkokiam žmogui reikia būtent tokios mokytojos, ir būtent mano metodikos. Propaguoju individualų priėjimą prie kiekvieno mokinio, visada bent trumpai pasidomiu jų sveikata, traumomis, lūkesčiais, o prasidėjus pamokai pasimato ir jo emocinė būklė – taip, kaip mokinys elgiasi ant kilimėlio, dažniausiai yra linkęs elgtis ir gyvenime. Visa tai padeda surasti tinkamą tempą ir būdą saugiai supažindinti žmogų su asanomis (jogos pozicijos – red. past.).
Ką galėtumėte pasakyti žmonėms, abejojantiems dėl savo fizinės formos?
Galiu pasakyti, kad aš atėjau į jogą niekada nesportavusi, susikūprinusi, dėl ligos vienu metu buvau tokia nusilpusi, kad negalėdavau savarankiškai namuose pakeisti patalynės. Daug kas sako, kad man bepigu užsiiminėti joga, juk aš esu tokia liekna ir lanksti, tačiau mažai kas žino, kad pradėjusi sunkiai susilenkdavau, o liesumas yra ligos pasekmė.
Šiais laikais internetas pilnas ant galvos stovinčių senukų vaizdų, todėl tikriausiai nereikia sakyti, kad nei amžius, nei sudėjimas ir netgi liga, jei apie tai pasitariate su mokytoju, nėra kliūtis praktikuoti. Aš pati išbandžiau skirtingas jogos mokyklas bei kitas dvasines praktikas, todėl skatinu ir kitus ieškoti. Nesakau, reikia ateiti būtent pas mane, net nebūtina pasirinkti jogos – tiesiog eiti ir atrasti tai kas džiugina, padeda tobulėti ir netrukus kiti reikalingi dalykai patys ateis į jūsų gyvenimą.
