Čia įkūrė grupę „Chris Ruebens Ensemble“, koncertuoja su Baltijos gitarų kvartetu, kuria originalią muziką, kasmet kviečia į naujas Kristupo vasaros festivalio programas. Prieš trejus metus Chrisas vedė mylimą lietuvę Auksę, rugpjūtį porą aplankė gandrai.
Chrisai, kokie keliai Jus atvedė į Lietuvą? Ar lengvai apsisprendėte įsikurti Vilniuje?
2006 metais Vokietijoje vykusiame tarptautiniame klasikinės gitaros festivalyje susipažinau su Baltijos gitarų kvarteto nariais. Visą savaitę vakarais bendravau su geros nuotaikos ir energijos nestokojančiais lietuviais. Susidraugavome. Ir kitas tris vasaras susitikdavome toje pačioje vietoje. Neturėdamas jokio plano, 2008-aisiais nutariau apsilankyti Lietuvoje. Liepos mėnesį atvykome trise: aš ir dvi mergaitės iš Luveno muzikos akademijos. Mūsų trio atliko keturis koncertus. Grojome Anykščiuose, koplyčioje, Birštone, bažnyčioje, kažkokioje stovykloje ir Kauno rajone. Rugpjūčio viduryje man parašė Saulius S. Lipčius – Baltijos gitarų kvarteto narys. Jo laiškas buvo maždaug toks: „Gal atrodysiu kaip beprotis, bet vis tiek noriu paklausti, ar tau būtų įdomu su mumis groti, nes Ieva išeina iš kvarteto. Ji išvažiuoja studijuoti į Briuselį. Gal padarytume mainus?“
Ar tada dar mokėtės Luveno muzikos akademijoje?
Ją buvau baigęs prieš septynerius metus. Su džiazo muzikantais buvau subūręs trio „Luz de Luna“, taip pat klasikinės gitaros kvartetą „Koa“, kartais grodavau ir elektrine gitara. Dirbau muzikos mokytoju, planavau koncertines keliones, bet šis laiškas išmušė mane iš vėžių. Per tris savaites nutraukiau visus darbo santykius, atšaukiau kai kuriuos suplanuotus koncertus, atsiprašiau kvarteto narių dėl to, kad išvykstu. Susipakavau daiktus, pasiėmiau gitarą ir 2008 metų rugsėjo 9 dieną atskridau į Vilnių.
Gimtojoje Belgijoje – viskas aišku, stabilu, komfortiška, ir staiga, lyg būtumėte ištiktas transo, neriate į visišką nežinomybę?
Viskas vyko labai greitai, aš pats buvau šokiruotas dėl savo sprendimo. O, mano vargšai tėvai! Gyvenau vienas nedideliame Maldegemo miestelyje, bet netoli jų. Kai pasakiau, kad išvykstu, tėvus ištiko šokas. Jie nežinojo, kur yra ta šalis, nesuprato, ko ten skrendu. Mums Lietuva tada dar siejosi su Rytų bloku, tačiau per Velykas tėvai atvyko manęs aplankyti, pabuvo dešimt dienų, pakeliavome po šalį, ir jie nusiramino. Pamatė, kad čia labai graži gamta, kad Vilnius yra puikus senos architektūros miestas, jiems čia labai patiko. Dabar mano tėvai į Vilnių atvažiuoja kaip į namus, jau pažįsta miestą, patys žino, kur eiti.
Jau kurį laiką norėjau ką nors savo gyvenime pakeisti. Su mokiniais dirbau beveik dešimt metų, pradėjau mokyti dar būdamas studentas. 60 mokinių – didelis krūvis, jaučiausi pavargęs, patekęs į rutiną. Turėjau susitaupęs pinigų, svarsčiau pakeliauti, išsivalyti galvą. Norėjau kurti muziką, tam reikėjo laiko ir švarios erdvės. Atskiriu savo kūrybos laikotarpius, kai gyvenau Belgijoje ir kai gyvenu Vilniuje. Čia rimtai pradėjau rašyti muziką kvartetui, solo gitarai, savo ansambliui, – 2012 metais įkūriau muzikos grupę „Chris Ruebens Ensemble“. Tai todėl, kad čia gyvenau laisviau, turėjau daugiau laiko ir geresnes sąlygas kurti.
Antra – Baltijos gitarų kvarteto nariai man atrodė labai mieli, gražiai bendravome, jie grojo visai kitokią muziką nei aš su savo kvartetu Belgijoje. Grojome šiuolaikinę muziką, ji man labai patiko, bet traukė ir klasikinė, norėjosi išbandyti kai ką nauja. Buvau lankęsis Lietuvoje, tačiau dėl nuolatinio gyvenimo turėjau abejonių. Maniau, pabūsiu metus, o tada svarstysiu – grįžti ar pasilikti, bet aktyviai įsitraukiau į muzikinę veiklą ir pradėjau leisti šaknis svečioje žemėje. Lengva nebuvo. Dažnai skraidydavau namo dėl jau su belgų kvartetu suplanuotų koncertų, pasiilgdavau tėvų, brolių, draugų. Trio „Luz de Luna“ atvykdavo koncertuoti į Kristupo vasaros festivalį.
Sunku buvo dar ir dėl to, kad čia kūriausi vienas. Nemokėjau lietuvių kalbos, tai labai trukdė plėtoti kūrybinius planus. Praeina laiko, kol susikuri savo aplinką, įgyji draugų. Kai sutikau savo būsimą žmoną, nutariau lankyti lietuvių kalbos kursus. Kalbas įkandu nesunkiai. Olandų yra mano gimtoji, laisvai šneku anglų, neblogai vokiečių, prancūzų kalbomis.
Ar meilė buvo stimulas likti Vilniuje?
Jei būčiau turėjęs merginą Belgijoje, Vilniuje nebūčiau likęs. Tuo metu buvau vienas, laisvas kaip vėjas. Auksę sutikau po dvejų gyvenimo Lietuvoje metų. Taip, meilė buvo labai svarbi paskata pasilikti. Mes susitikome lingvistų – dėstytojų ir studentų – vasaros stovykloje Rokiškio rajone. Organizatoriai (beje, pagrindinis organizatorius – Lietuvoje gyvenantis belgas profesorius) vakarais dalyviams rengdavo koncertus. Baltijos gitarų kvartetas taip pat buvo pakviestas groti. Taip ir susipažinau su lituaniste Aukse. O kai jau dviese, atsiranda šeima, aplinka keičiasi, gyvenimas palengvėja.
Draugavome laisvai, ramiai, be įtampos. Nesilaikėme įsikibę vienas kito, kad štai esame pora, turime susituokti, susilaukti vaikų. Apie tai net nekalbėjome. Toks bendravimo stilius mums abiem patiko. Suteikėme daug laisvės vienas kitam. Tiesa, du kartus iš širdies pasišnekėjome apie tai, ar noriu čia pasilikti. Apniko abejonės, svarsčiau – gal grįžti į Belgiją, bet buvome kartu, tad kilo klausimas, o ką mudu veiksime, ar vyksime drauge, ar Auksė norėtų gyventi Belgijoje. Pagaliau nusprendėme prie šios temos negrįžti. Prieš trejus metus susituokėme. Rugpjūčio viduryje susilaukėme dukrytės. Tai – didžioji dovana mano gyvenimo Lietuvoje dešimtmečio proga.
Iš kur polinkis muzikai?
Turiu du brolius, esu vidurinis. Vienas brolis yra saksofonininkas, kitas – tapytojas, fotomenininkas ir... virtuvės šefas. Kai buvau mažas, norėjau tapti staliumi – kaip tėtis. Vis trindavausi šalia, matydavau, kaip iš nieko jo rankose gimsta mediniai daiktai. Man tai atrodė lyg stebuklas, bet tėtis pasakė: „Tai – ne tau.“ Nemoku staliaus darbų – saugau pirštus. Žmona iš manęs žvengia, vis prisimena – kai pirmą kartą atėjo pas mane į svečius, tualete iš bakelio bėgo vanduo. Teisinausi sakydamas, kad rytoj pakviesiu santechniką. Ji užėjo į tualetą, o išėjusi pareiškė: „Sutvarkiau.“
Mano mama siuvinėja drabužius, nuo vaikystės namie matydavau daug nepaprastai gražių rūbų. Beje, mama yra ir muzikali, grojo miestelio orkestre. Prisimenu, kaip mudu sėdėdavome virtuvėje, ji dainuodavo, iš senos knygos mokydavo mane liaudies dainų, išmokė groti medine dūdele, vėliau nupirko fleitą. Trokštamam daiktui įsigyti mes, vaikai, pusę sumos turėdavome sutaupyti patys, o kitą pusę pridėdavo tėvai. Taip nusipirkau ir pirmą gitarą. Nuo penkiolikos metų per vasaros atostogas dirbdavau – kavinėse, paukščių ūkyje, fabrike.
Nuo šešerių metų žinojau, kad noriu groti gitara. Aštuonerių pradėjau lankyti muzikos mokyklą, po metų jau rimtai skambinau šiuo instrumentu. Dešimt metų mokiausi groti klasikine gitara, buvau aktyvus pučiamųjų ansamblio narys, grojau fliugelhornu, dainavau choruose, su draugais buvome įkūrę bliuzo ir roko grupę, joje dainavau ir grojau elektrine gitara. Muzikos mokyklos direktorius atkalbinėjo – siūlė nesirinkti muzikanto kelio, sakė, kad bus sunku rasti darbo. Įstojau į Gento universitetą studijuoti psichologijos. Po metų supratau, kad ne man yra ilgai sėdėti prie stalo su knygomis. Pradėjau groti po aštuonias valandas kasdien, įstojau į Luveno muzikos akademiją.
Dešimt metų koncertuojate Kristupo vasaros festivalyje. Įsimintinos programos „Karavanas“, „Cafe de Paris“, „Gyvenimas kaip filmas“. Šią liepą pristatysite pirmąją solinę savo programą „Muy Bien, Adios!“ Su kuo atsisveikinate?
Nemažai žmonių mano, kad su kai kuo atsisveikinu. Taip nėra. Tiesiog solinę programą įvardijau pagal vieną savo kūrinį. Nemažai mano muzikos yra ispaniško stiliaus. Kai pagrojau dar nebaigtą naujausią savo kūrinį, klausytojų paprašiau: „Jei kas turite minčių, po koncerto ateikite pas mane.“ Vienas pažįstamas pasakė: „Kai grojai, prisiminiau kelionę į Ispaniją. Man labai patiko, kad jie atsisveikindami sako: „Muy Bien, Adios!“ Suprask – viskas gerai, iki pasimatymo.
Mėgstate sugalvoti kurti įkvepiančią mažą istoriją. Kokia yra paskutinė Jūsų istorija?
Istorija atsiranda, kai kuriu muzikinę programą. Neseniai Kristupo festivalio vadovė Jurgita paklausė: „Apie ką tavo solinė programa?“ Pamąsčiau, kad šį kartą – apie mane patį. Yra muzikos, kurią seniai grojau, yra tokios, kurią grojau neseniai, yra visiškai naujos, tik ką sukurtos. Ją parašiau specialiai šiam koncertui. Tai – mano kūryba, susijusi su klasikine gitara, džiazu, kitais stiliais. Spalvinga muzikinė mano paties gyvenimo kelio istorija.
Kuo Jums artimas Kristupo festivalis?
Nuo tada, kai pirmą kartą grojau jame su savo trio iš Belgijos, supratau, kad tai yra projektas, kuris man labai patinka. Kristupo festivalis turi daug spalvų, čia skamba skirtingi muzikos stiliai, žanrai. Manau, kad ir mano projektai labai tinka šiam festivaliui. Jis skatina galvoti, ką dar galėčiau padaryti. Mėgstu vis ką nors keisti, kad man pačiam būtų įdomu.
Jūsų kompozicija „Fantasy No. 1“ solo gitarai Ačeros (Italija) tarptautiniame gitaros kūrinių konkurse laimėjo pirmąją vietą. Įdomu, kad šį kūrinį parašėte viešėdamas žmonos gimtinėje Šiaulių krašte.
Meškuičių kaime. Buvo sausio mėnuo, ramus laikotarpis po Naujųjų. Vienas draugas – gitaristas iš Slovėnijos – papasakojo apie konkursą. Sako: „Liko mėnuo, parašyk kūrinį gitarai.“ Savo kūrybos procesą paprastai įrašinėju, o įrašus kitą dieną perklausau. Jei kokia nors frazė man patinka, ją persirašau ir pasilieku. Nuo to ir pradėjau. Tuo metu viešėjome Meškuičiuose, o aš visur vežuosi gitarą. Žmona su tėvais ir broliu vis kur nors išvažiuodavo, aš likdavau vienas, kasdien po frazę dėliojau ir pirmą kartą taip parašiau kūrinį – tarsi iš atskirų paveikslėlių. Taigi galima ir Meškuičiuose sukurti tarptautinio konkurso laimėtoją (juokiasi)! Beje, ten geriausiai pailsiu.
Kaip gimsta Jūsų kūriniai?
Dažniausiai sėdžiu su gitara ir improvizuoju. Jei patinka ritmas ar akompanavimas, pradedu žaisti, paskui dedu gitarą į šoną ir rašau muziką. Tarkim, kūrinys „Fenestrae“, – šis žodis, išvertus iš lotynų kalbos, reiškia „langai“. Tai muzika apie bažnyčios langus, didingus vitražus. Norėjau dainos, atsirado keturi vyrų balsai. Skamba gitaros partija, o kai ji baigiasi, vyrai pradeda dainuoti a cappella. Kiekvieną kartą stengiuosi rašyti vis kitaip. Kurdamas kūrinį „Gitana Linda“ norėjau, kad būtų daug perkusijos. Gitana yra čigonė, Linda – gražuolė. Žaidžiau garsais įsivaizduodamas skirtingų būtybių esmę.
Nustembu aptikęs, kad mano kūriniai paplitę po visą pasaulį. Ne taip seniai internete radau įrašą, kaip mano „Vasaros šokį“ atlieka jaunų muzikantų kvartetas iš Pietų Korėjos.
Nors sakote, kad esate ramus belgas, Jūsų kūrybos skrynioje yra ypač ekspresyvių kūrinių. Visa, ko nepasakote žodžiais, trinktelite muzika?
Muzika man padeda gerai jaustis šiame gyvenime. Tai – priemonė daryti žmonėms gera. Grodamas, dainuodamas, kurdamas kompozicijas perteikiu savo jausmus, mintis, vidinę ekspresiją, visu tuo dalijuosi su publika. Dovanodamas jai šiltą vakarą, tikiuosi atsako, grįžtamojo ryšio. Muzika – lyg bumerangas: paleistas į klausytojų širdis, jis grįžta į mano sielą. Muzika yra komunikacija, būdas bendrauti. Ko negaliu pasakyti žodžiais, perteikiu muzikos garsais. Jei klausytojai mane supranta, jaučiuosi laimingas. Muzika – svarbi tautų, valstybių kultūrinio bendradarbiavimo priemonė, ji galėtų jungti net konfliktuojančias šalis.
Vienas Belgijos žurnalistas surinko žmonių dovanotus instrumentus, juos sukrovė į autobusą, nuvežė į Siriją ir išdalijo sugriautos muzikos mokyklos mokiniams. Prieš kelis mėnesius vėl nuvyko į Siriją ir grįžo su tais žmonėmis, kurie gavo instrumentus ir išmoko jais groti. Tie žmonės atvažiavo į Belgiją padėkoti už dovaną – grojo dovanotais instrumentais. Koncertas buvo labai gražus, sujaudino iki ašarų.
Vakar vaikščiojau po parkelį ties kavine „Cafe de Paris“. Aptikau fotografijų apie Lenkiją parodą. Vienoje nuotraukoje pamačiau žmonių pilną koncertų salę. Perskaitęs, kad ši salė yra Užsienio reikalų ministerijoje, pamaniau – klaida. Nufotografavau ir per feisbuką kelių draugų lenkų paklausiau, ar ministerijoje tikrai yra tokia koncertų salė. Jie atsakė, kad yra. Gera mintis! Jei kiekvienoje šalyje, ministerijose, būtų koncertų salės, pasaulis taptų gražesnis.
Minėjote, kad atitraukiau Jus nuo darbų. Ar kasdien grojate, sėdate prie naujos kompozicijos?
Rengiu autorinės muzikos programą, poryt grosiu Vilkaviškyje, Pajevonyse, Šv. Jono Krikštytojo bažnyčioje. Žmona, kai važiuojame per Lietuvą, klausia: „Ar šioje bažnyčioje buvai?“ Man patinka bažnyčios. Kad ir kur keliaučiau, jei pamatau bažnyčią, turiu užeiti, pabūti. Pasijuntu lyg kitame pasaulyje, laikas ten tarsi sustojęs. Vilniuje esu aplankęs visus maldos namus.
Groju kasdien. Jei nuotaika ne pati geriausia, pakanka dvi valandas pagroti, ir ji pagerėja. Arba jei dieną neturiu laiko skambinti, visa diena man negera. O jei ryte spėju paliesti stygas, visą dieną jaučiuosi lyg ant sparnų. Kai laikau rankose gitarą, apima jausmas – tarsi būčiau grįžęs namo. Šį prisilietimo prie stygų jausmą galėtų paaiškinti tik S. Freudas. Mano kairės rankos pirštų nagai nukirpti, o dešinės – paauginti, tinkamai nudildyti, išpuoselėti. Pats juos tvarkausi, labai saugau. Tam tikras pirštų prisilietimas prie stygų skleidžia tam tikrus garsus. Tai jautru ir subtilu. Tragedija, jei nagas nulūžta. Esu bandęs prisiklijuoti, bet tai jam kenkia.
Ar Jūsų žmonai patinka gitaros muzika?
Auksė mėgsta mano muziką, ji labai padeda, daro viską, kad grojimu gitara eičiau į priekį. Ir dukrytė girdi mano muziką. Kristupo vasaros festivalyje į savo programą įtraukiau jai skirtą trumpą lopšinę, arba niūniavimo dainą „Humming song“. Tada žmona paklausė: „O man?“ Sukūriau ir jai skirtą dainą apie vyro ir moters šokį – labai ramų paskutinį šokį vėlyvą vakarą.
Keliais štrichais
Credo: „Visada galima kai ką patobulinti, bet ne visada reikia tai daryti, nes per daug taisant gerą dalyką galima sugadinti.“
„Vertinu atvirumą ir spontaniškumą. Manau, ir pats toks esu. Man svarbu šeima, mūsų laimė, kad žmonai ir dukrytei viskas būtų gerai.“
„Esu... ramus belgas, mėgstu juokauti, o kaip muzikantas išlieju tiek energijos, kad maža nepasirodo. Visą savo atominį užtaisą atiduodu žiūrovams ir pasidarau labai ramus.“
Ydos. „Esu perfekcionistas, to paties reikalauju ir iš kitų žmonių, nors turėčiau suprasti, kad jie galbūt yra kitokie.
Netenku kantrybės, kai žmonės nesilaiko žodžio. Mėgstu planuoti iš anksto ir laikytis numatytų taisyklių. Jei kas nors jų nesilaiko, galiu ir pratrūkti.“
Hedonizmas. „Didžiausią malonumą jaučiu, kai puikiai pavyksta koncertas, kai publikai labai patinka. Malonu susitikti su seniai matytais draugais, kartu juokauti, gerai leisti vakarą. Didžiulis malonumas – pabūti su šeima, susitikti su tėvais.“
Tėvai. „Namo grįžtu kelis kartus per metus. Tėvai sensta, nenorėčiau, kad tektų apgailestauti, jog praleidau su jais per mažai laiko. Kartais ištrūkstu pas juos ir savaitgaliais. Tėvai mane Lietuvoje aplankė septynis kartus. Dabar norės pamatyti anūkę. Jau buvo praradę viltį, kad mudu su Aukse susilauksime vaikučio. Jie turi dvi anūkes – jaunesnis brolis augina dvi dukrytes.“
Meilė. „Įsimylėjęs savo žmoną supratau, kad mudu vienas kitą gerai suprantame, norime visą laiką būti kartu, kurti bendrą ateitį, bet ir sugebame duoti vienas kitam laisvės, erdvės. Tad tokia yra meilė.“
Draugai. „Mano draugai yra muzikantai, kiekvieną savaitę su Baltijos gitarų kvarteto nariais susitinkame repetuoti, aptarti reikalų, tad natūraliai puoselėjame draugystę. Žmonos draugai tapo mano draugais. Auksė turi du brolius. Vienas gyvena Meškuičiuose, kitas – Londone. Jie taip pat yra geri mano bičiuliai.“
Pomėgiai. „Patinka skaityti knygas. Mėgstu sportuoti, bėgioju, važinėju dviračiu. Dar labai mėgstu stalo žaidimus.“
„Mane prajuokina... Olandijos, Belgijos ir kitos komikų laidos, jas žiūriu internetu. Televizoriaus neturime, tai – laiko vagis. Daug juokiamės belgų kompanijoje – žaidžiame žodžiais, kiti mūsų humoro gali ir nesuprasti.“
