Kartais gali išvysti nuotraukų iš kelionių ar meno parodų, bet, pamačiusi šalia padengto stalo Jono Valatkevičiaus kūrinį, iškart ėmiau įkalbinėti pasikalbėti. Sutiko!
Valgome neįtikėtinai traškius vištų sparnelius, kalbamės ir vis žvilgčiojame į virš stalo ant lentynos pastatytą paveikslą. Jis šiuose namuose tik savaitę, tad vieta kol kas laikina. Čia, centrinėje namų dalyje, paveikslėliai nuolat keičiami pagal progą, nuotaiką ar staltiesės raštus. Iki šiol čia rikiuodavosi įvairūs suvenyrai, plakatai, pirktiniai tiražuoti kūrinėliai. Svetainėje kabo du paveikslai – laisvalaikiu tapytas pačios Giedrės ir padovanotas draugės.
J. Valatkevičiaus kūrinys – pirmasis menininko darbas jų namuose. Paklausti, ar, pripratus prie „savų“ žmonių kūrinių ant sienų, nebaisu įsileisti nepažįstamojo sukurtą paveikslą, abu juokiasi: „Gal todėl ir neįsigijome Jono kūrinio iš karto, jaukinomės ilgiau nei metus, stebėjome jo darbus socialiniuose tinkluose.“ Ši istorija ilga, graži ir romantiška. Pradėkime nuo pradžių.
Rasti savo menininką
Maždaug prieš pusantrų metų Giedrė su Vitalijumi atsitiktinai užsuko į Vilniuje, Pilies gatvėje, esantį Marijos ir Jurgio Šlapelių namus-muziejų, ten tada vyko J. Valatkevičiaus kūrinių paroda, – šio menininko pora iki tol nežinojo. Grįžusi namo Giedrė feisbuke pasidalijo įrašu, ne prastesniu už menotyrininko recenziją: „Vakar buvom žiūrėt Valatkevičiaus Šlapelių muziejuje. Kad kiek, būčiau ir nepamačius, o jūs taip nedarykit ir eikit žiūrėt, kokia gera treniruotė smegenims ir emocijoms, negaliu. Paroda nedidelė, vienam kambary, tik tiek, kad reikia eiti ratu kokius tris kartus, nes iš pirmo viskas taip čiotkai, ryškios spalvos, liepsnelės ir kaukolytės, maždaug kaip iš mokyklinio sąsiuvinio, bet geriau, nes spalvotai, t. y. jau ne iš bet kokio sąsiuvinio, o kur visi žino, kad tas klasiokas gerai piešia. Kai eini antrą kartą, tada supranti, kad iš tikrųjų čia blogai ir pikta, ir esi pasimetęs labai, ir, arba sakai, kad tau viskas gerai, bet viduje jauti, kad rėki ir nieko nesupranti, arba, jau kai visai blogai, tai sakai visiems, kad blogai, bet taigi visi taip gyvenam, užmėtyti informacija ir pasaulio chaosu, ir nieko, ir eini tada trečią kartą, ir balsas galvoje kaip tas biblijinis žaltys sako, kad taigi viskas gerai, ir visi mes su savo tarakonais ir liepsnojančiom mintim gyvenam toliau, nes taigi reikia apsimest, kad viskas gerai, nereikia tik per daug galvoti, honey.“
Prie tokio menininko kūrybos pristatymo daug nepridursi, pridėsiu tik kelis faktus. J. Valatkevičius nėra profesionalus menininkas siaurąja to žodžio prasme – t. y. Vilniaus dailės akademijoje baigė ne tapybos, o dailėtyros studijas. 1997–2001 m. jis sėkmingai dirbo kuratoriumi Šiuolaikinio meno centre, per tą laiką surengė ne vieną įdomią parodą, buvo gerai žinomas kaip įdomių ir įžvalgių tekstų apie meną autorius. Atrodė, viskas J. Valatkevičiui klojasi kuo puikiausiai, bet vieną dieną jis paliko ŠMC – išėjo dirbti į reklamos agentūrą. Vis rečiau rašė apie meną ir dažniau – apie futbolą, kol galiausiai visai dingo iš meno lauko gyvenimo, ir to visai nesigaili. Laisvalaikiu J. Valatkevičiaus kuriami paveikslai visiškai nepretenzingi, – matyt, norėdamas tai pabrėžti, Jonas kūrinius pradėjo pasirašinėti ne savo vardu, o slapyvardžiu Evl Rabid.
Menininkas nesiekia įsitvirtinti Lietuvos dailės istorijoje. Jis dirbtinai nesislepia, bet ir nesirūpina sklaida bei parodomis. Visi jo, kaip menininko, pasirodymai viešojoje erdvėje inicijuoti kitų. Tų, kuriems imponuoja tokia laisva laikysena ir tokie pat laisvi kūriniai – nei tapyba, nei plakatai, nei piešiniai. Štai menotyrininkė (ir dažna Jono parodų kuratorė) Monika Krikštopaitytė apie jo parodą rašė: „Akivaizdu, kad vaizdai yra dabarties žmogaus, gyvenančio agresyvios virtualybės amžiuje. Degančios galvos, smegenis užžėlusios gėlės yra hibridiniai vaizdiniai, sudėlioti iš labai įvairių šaltinių: ir iš vizualių įspūdžių, ir iš teksto (posakių, frazių) išlindę vaizdai. Pačiame kūrinyje vaizdo ir žodžio santykis ironiškas arba toks nuoširdus, kad atrodo ironiškai (autoriui tai žinant).“
Maža didelės širdies istorija
Vitalijaus ir Giedrės įsigytą paveikslą galima mėginti traktuoti kaip ironiją – pažodinę metaforiško teksto interpretaciją, tačiau paveikslo savininkai nusprendė kitaip, ir ginčytis su jais negalėčiau. Menininko kūrybos kontekste šis darbas yra vienas lyriškesnių. Pilkame fone, tarp dviejų rankų, – raudona širdis, o šalimais užrašas: „My empty arms will be filled with you“ („Mano tuščios rankos užsipildys tavimi“). Ant kartono lakšto tapytas kūrinys itin plokščias, jo stilistika primena tatuiruočių ar grafičių estetiką. Tekstas paveiksle – iš Bobo Dylano dainos „Full moon and empty arms“, paprastas ir lyriškas: „Full moon and empty arms / Tonight I‘ll use the magic moon to wish upon / And next full moo / If my one wish comes true / My empty arms will be filled with you.“ Tiesa, nei iš kur jis, nei šios Bobo Dylano dainos Giedrė ir Vitalijus nežinojo, o ir sužinoję nesureikšmino. Nes turi savo versiją.
Paklaustas, kuo patraukė būtent šis paveikslas, Vitalijus atsako: „Pamačiau labai gražiai papasakotą dviejų žmonių istoriją. Galima įžiūrėti ir šiek tiek agresijos, bet kartu paveikslas labai romantiškas. Anatominę širdį primenanti stilizuota širdis – tai žmonių jausmai. Paveiksle ji „veikia“ ir kaip portalas gilyn, į vidinį pasaulį. Tuo tarpu vyro ir moters rankos tą širdį laiko ir neša per gyvenimą, atrodo, lyg laikytų savo meilę ir ateitį.“
Ir žinot ką? Turiu galimybę pasiklausti autoriaus, ką jis mano apie šio paveikslo interpretaciją, bet to nedarau. To nedarė ir Giedrė, kai susitiko su menininku paslapčia nuo vyro nuėjusi atsiimti šio kūrinio. Menininko interpretacija šiuo atveju nesvarbi – paveikslas tapo dovana mylimam vyrui vestuvių penkerių metų sukakties proga. Taip jis tapo šeimos istorijos dalimi ir meilės pasakotoju. Pasakoja ryškiai, skaidriai, tačiau ir ne pernelyg saldžiai. Vitalijus sako, kad kaskart grįžęs namo ir pažvelgęs į paveikslą nusišypso. Girdėdama tai pagalvoju, kaip kūrinys veiks namuose kilus ginčui ar irzlios tylos momentu. Ir pati sau atsakau – paveikslo energija, kuriama iš grynų spalvų ir aiškių grafinių linijų, kreipia mintis pirmyn, į ateitį. Tam pritaria ir šalia vaizdo esanti, būsimuoju laiku parašyta eilutė. Šis paveikslas – ne suvenyras iš praeities, o manifestas dabarčiai ir ateičiai. Gera turėti tokį namuose, tiesa?
