Turite kelias nuo televizijos eterio laisvas dienas, bet sukatės Vilniuje. Maniau, iškart skriesite Vakarų pakrantės link, nusispirsite basutes ir leisitės pajūriu dainuodama prieš vėją.
Būtų gerai, kad visada per laisvas dienas pavyktų nulėkti prie jūros, bet turiu ir kitų įsipareigojimų. Šią vasarą kartu su kolege ir anyta Jolanta Kryževičiene (kanalo „LRT kultūra“ laidų vedėja, LRT radijo kultūros laidų vyriausioji redaktorė, – aut. past.) pradėjau vesti laidą „Radijo popietė“ per LRT radiją, tad reikia ruoštis. Nauja specifika, šioje srityje išmanau mažiau negu Jolanta, – ji radijuje dirba 33-ejus metus, bet man labai įdomu.
Jūra mane vilioja, ypač – vasarą. Jei tik turiu daugiau laisvų dienų, skrieju į savo gimtąjį uostamiestį. Na, o žiemomis ilsiuosi, norisi išsimiegoti, laukia užleisti darbeliai namie. Štai kad ir dabar – sutvarkiau balkoną, į lovelius pasodinau gėlių.
Esate darboholikė ar taip susiklosto aplinkybės? Jau ir šeštadieniais vedate televizijos laidą „Labas rytas, Lietuva“, dar – minėta radijo laida, renginių ir projektų vedėjos pareigos... Tinginiauti Jums nepažįstama?
Mielai patinginiaučiau, tačiau vis nukrenta įvairių darbų. Padarai vienus, prisiimi kitų, keičiasi laidos koncepcija, šeštadieniais tenka dirbti, negali pasakyti „ne“, nes tai yra tavo darbo dalis. Esu naujų patirčių rinkėja. Man patinka save išbandyti nauju amplua, priimti iššūkius. Pusę metų dirbau dėstytoja VU Žurnalistikos institute, nemažai laiko atidaviau trečio kurso televizijos specializacijos studentams. Sudėtingiausia – vertintojos atsakomybė. Vos prieš aštuonerius metus pati baigiau universitetą. Žinau, kad diplome įrašytas pažymys yra tik skaičius, jis nieko nelemia, bet vis tiek sunku rašyti žemesnį įvertinimą. Merginoms (pasitaikė jų kursas) sakiau, kad svarbiausia – degti dėl savo profesijos.
Anyta, užuot skatinusi padovanoti vaikaičių, įtraukė Jus į dar vieną veiklos sritį. Taip dirbant ir gyvenimas nepastebimai prabėga.
Aš pati įsitraukiau. Jolanta ieškojo laidos partnerio. Mes nemažai nuoširdžiai bendraujame, tad prasitariau, kad norėčiau pabandyti. Esu įpratusi dirbti viena, kalbinti žmones ne ilgiau kaip septynias minutes, o čia – dviese, gali kalbėtis daug plačiau.
Girdėjau apie Jus sakant: „Jos balsas ir šypsena gydo. Tokia miela – nors prie širdies dėk.“ Galėjote būti gera psichoterapeutė. Tėvai turbūt svajojo, kad viena iš dukterų pasirinks gydytojos kelią?
Mano bendravimo būdas, empatiškumas turbūt yra gimties, šeimos dovana. Vaikystėje buvau didelė jautruolė, nepaprastai prisirišusi prie tėvų. Jie norėjo, kad tapčiau medike, tad, būdama šešiolikos, vieną vasaros mėnesį paaukojau konsultacinei ligoninei. Dirbdama ten pamačiau, kad man sunku matyti kenčiančius žmones. Jiems skauda, o aš negaliu padėti. Taigi iškart atmečiau mediko kelią. Įsijaučiu į kito išgyvenimus, tai trukdytų gerai atlikti savo darbą.
Ar smuiką į rankas paėmėte ieškodama nusiraminimo?
Esu dėkinga tėvams, kad jie man nieko nedraudė. Nemaištavau, nesišiaušiau. Mano sesuo Gintarė, teisininkė, vyresnė už mane šešeriais metais. Tėvai į pagrandukę žiūrėjo atlaidžiau, taigi leido man „pasimatuoti“ būrelius, įvairias veiklos sritis. Pati sugalvojau lankyti muzikos mokyklą.
Vaikystės ir paauglystės metai bėgo virpinant smuiko stygas, nes...
... mano bendraklasė pradėjo lankyti muzikos mokyklą ir kartą į pamokas atsinešė smuiką. Kai atidarė futliarą, išvydau stebuklą – raudono aksomo dėkle gulėjo gražuolis instrumentas. Nežinau, kas labiau sužavėjo – įspūdingo grožio futliaro vidus ar smuikas. Turbūt – ir viena, ir kita. Tuo metu dainavau. Buvau muzikali, tėvai tai matė, nes ir patys yra muzikalūs. Tėtis jaunystėje grojo grupėje, skambino gitara, kūrė dainas. Yra parašęs kelias mamai, vėliau – ir mums su sese. Visi kartu jas dainuodavome. Mama – choreografė. Mūsų giminės susibūrimai pradedami ir baigiami dainomis. Akordeonas ir tėčio gitara namie nedulkėdavo.
Nieko nuostabaus, kad ir vaikas muzikos užsimanė. Taip pat užsimaniau pereiti į kitą mokyklą. Nusprendžiau – mokysiuosi sustiprinto matematikos mokymo gimnazijoje, nes šio dalyko neišmanau, tad bus iššūkis. Tėvai neturėjo jokių rūpesčių dėl manęs, per ketverius metus mokykloje lankėsi tik kartą – kai reikėjo spręsti dėl išleistuvių puotos.
Smuiką išvydote būdama antrokė. Ir tada...
Mokiausi užsidegusi. Laimėti konkursai – kulminacija, bet kelias iki jų... Mokytoja matė potencialą, per ketverius metus parengė mane pirmam jaunųjų smuikininkų konkursui. Tapau Juozo Karoso konkurso laureate. Tai buvo akstinas tęsti repeticijas. Dirbau stropiai, smuiko pamokas lankiau ir savaitgaliais. Grojau namie, muzikos mokykloje, pas mokytoją namie. Šešeri metai juodo darbo. Pasirengiau Balio Dvariono konkursui, jį taip pat laimėjau. Konkurso metu gyvenau M. K. Čiurlionio menų gimnazijos bendrabutyje. Smuikininkė Ingrida Armonaitė pasiūlė mokytis jos klasėje. Grįžtu su laureato vardu ir galvosūkiu tėvams: „Ką daryti?“ Aš pati visai neturėjau minčių daug anksčiau pradėti gyventi savarankiškai. Vaikystėje apskritai buvau mamos pasijonis su lakia vaizduote. Jei tėvai kur išvykdavo, labai pasiilgdavau, prisigalvodavau nesąmonių, kad jiems kas nors nutiko, liedavau ašaras. Tėvai mąstė, svarstė ir leido pasirinkti pačiai. Prisiminiau gyvenimo sąlygas bendrabutyje – ankstyvas pavasaris, šalta... Ne rojus. Atmečiau tą galimybę. Baigiau muzikos mokyklą, dar porą metų smuikavau savo malonumui, kad nepamirščiau. Kai pajutau, kad esu visa galva už visus aukštesnė ir jau vyresnė, smuiką padėjau. Retai jį išsitraukiu. Susiderinu, pasiklausau, kaip skamba, ir padedu.
Smuikininkė, kuri savo rankas įkišo į bokso pirštines. Skaičiau, kad boksuojatės su savo vyru – vienas prieš vieną. Koks čia viražas?
Boksas – šaltojo sezono pramoga, pasportavimas. Vasarą yra kitų sportinių veiklų. Šiuo metu sezonas uždarytas. Boksas yra labai įdomi ir šauni sporto šaka, žiemą bus galima grįžti.
Būna, kad užverda kraujas? Ar tada liejate emocijas, demonstruojate gebėjimus kautis?
Ne. Vyras galbūt labiau parodo, ką reiškia gintis, kaip reikia rankas laikyti ir t. t. Jis paaiškina daugiau nei bokso treniruotes lankantis kitas kolega. O jei nesiseka, ant jo ir supykstu labiau – juk savam galima išlieti viską, kas širdyje.
Pajūrio gyventojai neretai guodžiasi, kad Vilniuje akims trūksta jūros horizonto, basoms kojoms – smėlio, kūnui – bangų mūšos. O Jums?
Grįžti namo man labai gera. Pravažiuoju pro ženklą „Klaipėda“ ir pajuntu keistą ramybę. Regis, viskas sulėtėja. Viskas pažįstama, sava. Panašiai pasijuntu, kai iš užsienio grįžtu į Vilnių. Myliu Vilnių, nes čia yra mano sukurti namai, dešimtmetį trunkanti mano gyvenimo istorija, mano meilė, mano mėgstamos vietos. Šiandien važiuodama į fotosesiją leidausi J. Basanavičiaus gatve nuo kalno. Aukščiausiame taške atsiveria senamiesčio panorama. Tą vaizdą įsimylėjau studijų metais ir myliu iki šiol.
Klaipėda pasižymi žmonių paprastumu, šiltu bendravimu. Tai ypač jaučiu, kai vedu laidą iš Klaipėdos. Kažkoks nepaaiškinamas gerumas, jaukumas, tie jūros, smėlio kvapai, raminantis ošimas, laivai, krantinės jausmas... Gera tiesiog pasėdėti ant molo. Čia yra magiškų vietų ir mįslinga formulė ramybei rastis. Nesu ta, kuri iš karto puola maudytis. Vanduo – ne mano stichija. Baugu nejausti dugno, nemėgstu panardinti galvos. Gal kad paauglystėje buvau įsmukusi į jūros duobes...
Maniau, Jūsų paauglystė slapstėsi tarp Nidos ar Palangos kopų, kai vakarojama su gitara ir gera draugų kompanija. Kokių romantiškų malonumų ir išgyvenimų bręstančiai asmenybei teikia su jūros stichija susijusi gimtoji vieta?
Tai įvertinau tik išvažiavusi studijuoti. Iš paskutinio savo pirmos mokyklos (ji yra netoli senosios perkėlos) aukšto matydavau Neringą, praplaukiančius laivus, kranus. Arba Palanga, – mūsų šeima ten kurį laiką gyveno. Sėsdavau ant dviračio ir – Meilės alėjos link. Keli takeliai, vedantys prie jūros. Savi suoliukai, savi bičiuliai... Atsimenu, Klaipėdoje sesė vesdavosi mane į paplūdimį, keltu keldavomės į Smiltynę. Nuo šios vietos žvelgiant, Klaipėda – tiesiog unikali, nepakartojama, sava – mano.
Ar tekdavo rinkti per audrą jūros išmestus įdomius daiktus, gintarus, kriaukles?
Klaipėdiečių karštą dieną prie jūros nenutempsi, bet per audrą arba jei kas nors išgirsta, kad yra gintarų, arba atplaukia koks nors milžiniškas laivas, būriai susirenka paieškoti ar stebėti. Retai eidavau smalsauti jūros dovanų. Esu šilumos mėgėja, per vėtrą man per žvarbu. Žiemą, kai jūros pakrantę sukausto ledas, įdomu pamatyti tą unikalų vaizdą.
Ar daug visko, ko negalima, pabandėte iki 30-ies metų?
Pabandžiau viską, ką leidžia įstatymas. Taigi pakankamai. Galbūt norėčiau išmėginti kai ką ekstremalaus. Draugai pradėjo kalbėti apie šuolį parašiutu. Pamaniau – vaikų dar neturiu, būtų pats laikas, bet ar noriu patirti tą aukštį ir laisvo kritimo jausmą? Dar ne. Tatuiruotė man asocijavosi su paauglystės maištu, ją pasidariau vėliau, bet iki 30-ies spėjau. Supratau, kas tai yra, kiek kainuoja ištverti.
Nutrūktgalviškų pramogų neieškau. Nuo kalno su slidėmis leidžiuosi jau atsargiau. Ir naujų baimių atsiranda. Vaikystėje, paauglystėje čiuoždavau nuo aukščiausių vandens kalnelių, o dabar pajutau, kad ši pramoga man uždaryta. Kita baimė – negalėčiau keliauti viena, kaip kiti mėgsta. Man reikia palydovo, žmogaus, kurį pažįstu, su kuriuo galėčiau dalytis.
Kai nutrūkote nuo šeimos grandinės, ar plačiai mėgavotės laisve, patyrėte malonumą veikti nevaržoma?
Oi, labai patyriau! Iš pradžių tėvai bandė kontroliuoti, bet netrukus nusprendė paleisti, leisti gyventi ir dėliotis man skirtus finansus pačiai. Smagu, kad pinigų užtekdavo, nors dabar juokinga pagalvojus, su kokia sumele išgyvendavau. Kita – savisaugos mygtukai ir tėvų įkalti principai. Jutau ribas.
Ar smalsumo vedama ėjote į gėjų klubą ir buvote apmėtyta kiaušiniais?
Mums, žurnalistams, viskas smalsu. Gal ateityje reikės, ir būsi jau kai ką pamačiusi.
Žurnalistika – taip pat iš smalsumo, laisvės pažado? Ko tikėjotės iš šios profesijos?
Buvau ryški humanitarė. Svarsčiau apie teisę, politikos mokslus, žurnalistiką. Atsivertusi pastarosios programą pragmatiškai pasižiūrėjau, ko būsiu mokoma. Niekas netikėjo, kad įveiksiu tuo metu ypač didelį kūrybinį konkursą. Be to, visi manė, kad rinksiuosi teisę, būsiu šeimoje trečia teisininkė – po tėčio ir sesers.
Ar Jūsų lūkesčiai dėl studijų pasiteisino?
Manau, taip. Bent jau dėl tos krypties, kurią pasirinkau. Nesvajojau tapti televizininke. Per praktikas išbandžiau darbą spaudoje, radijuje, televizijoje. Pajutau, kad man labiausiai tinka garso bei vaizdo stilistika, be to, ir žodis klijuojasi. Gavusi bakalauro diplomą, išgirdau pasiūlymą dirbti laidos reportere. Labai džiaugiausi darbu. Politikos ir medijų magistrantūrą baigiau jau dirbdama laidos vedėja.
Andrea Owen: „Mes netobulėjame pučiant palankiam vėjui, kai viskas ramu ir puiku. Augame tik tada, kai pasaulis dūžta, o mes mėginame surinkti jį iš naujo.“ Kokias patirtis įvardytumėte kaip giliausiai paliečiančias sielą?
Sunkiausia pakelti išsiskyrimo visiems laikams jausmą. Atsisveikinimą su seneliais, netektis žmonių, su kuriais augau. Be galo sunku eiti į savo bendraamžių laidotuves. Praėjusią vasarą laidojau vienmetį bičiulį. Prieš trejus metus ėjau atsisveikinti su kolege. Po kurio laiko staiga kur nors iššoka bendra nuotrauka – lyg peiliu per širdį. Seneliai gražų amžių nugyveno, pamatė savo anūkus, o matyti tėvus, laidojančius ligos pakirstus savo vaikus, yra nepakeliama.
Ar tokiomis akimirkomis nesusimąstote, kad miego trūkumas, tiesioginio eterio stresas, įrangos
skleidžiamos elektromagnetinės bangos taip pat nėra palanku sveikatai?
Daug kas ėda sveikatą. Ar būčiau laimingesnė sėdėdama kur nors nuo devynių iki penkių? Nebūčiau. Ar esu ne su savo batais, ar jie man spaudžia? Ne. Ar dirbdama jaučiuosi laiminga? Tikrai taip. Man vis dar labai patinka bendrauti su žmonėmis. Sudėtingiausia susistyguoti režimą. Gydytojai, policininkai, gaisrininkai – svarbūs mūsų visuomenės žmonės – visi taip gyvena. Esu susijusi su informacija bei pramoga, turiu ir tam tikrą misiją – nuskaidrinti, palengvinti rytą, tą laiką, kurį žiūrovai praleidžia su manimi, įsileidžia mane į savo namus, nors to ir nematau. Kai išeinu į žmones, jie pradeda pasakoti, kad nuraminu jų kūdikį. Mano sunkus nugrimuotas rytas kai kam suteikia jėgų išsikrapštyti iš šiltos lovos.
Visada šypsotės ir nerodote blogos nuotaikos, bet juk ir Jums tenka išlipti iš lovos ne ta koja, keiksnoti darbo specifiką, prisiekti sau viską mesti ir iškeliauti kur akys mato...
Vasarą keltis nesunku, žiemą – sudėtingiau. Kas dėl darbo – labiausiai nekenčiu žadintuvo, nes jis visada suskamba tuo momentu, kai miegu saldžiausiai. Kai išlipu iš lovos, užsisuka „generatorius“ – imuosi įprastų savo darbelių. Kartais kaip šmėkla įeinu į vonios kambarį, veidrodyje – atspindys ne tas, kuris ekrane bus po geros valandos, bet didelių kančių ryte nepatiriu. Žinoma, būna liūdna, jaučiu erzelį, bet tai pamato tik patys artimiausi žmonės. Pavyzdžiui, tėtis parašo: „Man atrodo, kad šiandien buvai blogos nuotaikos“, nors kaip visada šypsojausi, neatrodžiau surūgusi. Jie kažkaip pastebi tą kitokį žvilgsnį, nuleistas akis. Šiaip nebuvau niūrus vaikas, kuris pažadintas ilgai niurzga. Tėvai mane vadino šypsenėle. Pažadina, ir jau šypsausi. Be to, rytais daug čiauškėdavau. Dabar, kai būnu pas tėvus, leidžiu sau patylėti. Jie stebisi: „Kodėl nekalbi?“ – „Nedirbu.“
Kurį laiką su vyru gyvenome Trakuose. Kai važinėdavome rytais į Vilnių, radijo neklausydavome. Visą kelią kalbėdavau, o Dominykas tylėdavo. Akivaizdu, kad esu priešingybė tų, kurie rytais tyli, jų negalima judinti.
Ar vakarais dažnai skaičiuojate aveles? Patarkite, kaip įveikti nemigą?
Užmigti padeda mėtų arbata, vonia su aromatine druska. Būna, pažadina košmarai, kad pramiegojau darbą. Būna miego įtrūkių, tikrinu laikrodį.
Viena moteris juokavo, kad jai sunkiausia būtų pakeisti darbą, gyvenamąją vietą ir... vyrą. O Jums?
Su vyru esu šešerius metus. Susipažinome 2012-aisiais vieną penktadienio vakarą viename Vilniaus klube. Susituokėme 2015-aisiais. Tie šešeri metai drauge greitai prabėgo. Nenoriu nieko keisti. Noriu tęsti ir gyventi, sugyventi, džiaugtis, pereiti visus santykių lygius. Dėl darbo yra taip: prisigalvoju visokių projektų, įkeliu koją į nepažintus tyrus ir žiūriu, ar išplauksiu. Mano sprendimai sukti į vieną ar kitą sritį ir yra dėl to, kad neužsisėdėčiau ir nenuobodžiaučiau. Na, o butas yra pirmas, kurį kūriau kartu su vyru nuo nulio, per daug širdies įdėta, kad galėčiau taip lengvai atsisveikinti.
Ar svarstote apie motinystę? Girdite tėvų klausimą: „Kada mus paversite seneliais?“
Spaudimo nejaučiu, bet įsivaizduoju, kad tėvai, matydami didėjančias draugų šeimynas, baltai pavydi. Šių procesų nepaskubinsi, bus laikas, ir ateis. Vis gausėjant mūsų bičiulių šeimoms, – regis, neseniai šokome vestuvėse, o dabar jie čiūčiuoja po vieną ar po du mažylius – užkabinama mintis, kad jau ir mes galėtume... Brūkšnys neužbrauktas, tiesiog dabar susikrovė darbai, na, toks laikas...
Ar yra kas nors, su kuo varžotės?
Su laiku.
Esate linkusi konkuruoti?
Sportinės konkurencijos, kad reikia dalyvauti maratonuose, lėkti greičiau, vikriau, būti pirmai, nejaučiu, bet esu preciziška, moku siekti užsibrėžto tikslo. Kartais pagalvoju: „Va, žmogui – 30 metų, jis jau nemažai nuveikęs, hm, gal aš kadaise patingėjau, studentavau ir mėgavausi, o jis – dirbo.“ Kita vertus, ar norėjau dirbti studijų metais? Buvo sudarytos visos sąlygos nedirbti, tiesiog mokytis ir mėgautis tuo laiku. Juk jo nesugrąžinsi.
Kas, Jūsų akimis, yra nebūti stipriai?
Galima sau leisti namie pabūti silpnai, liūdnai, vienumoje, tyloje, paverkti. Moterys taip nori viską daryti pačios, visur spėti, kad besistengdamos neretai pratrūksta. Kartais reikia sustoti ir pasakyti: „Nenoriu pati to daryti, reikia paprašyti, kad man padėtų.“ Prašyti pagalbos nėra silpnumo išraiška. Aš moku išgręžti skylę medvaržčiui įsukti, bet gal kas nors kitas tai padarys geriau?
Žinote, kad esate mylimiausias televizijos eterio veidas. Ar Jums svarbi aplinkinių nuomonė?
Meluočiau sakydama, kad nesvarbi, nes dirbu žmonėms. Man malonu žinoti, kad esu laukiama jų namuose ir kad, kol esu televizijos ekrane, žiūrovai nenori perjungti kanalo. Žmonių palaikymas – geriausias dienos, savaitės, metų įvertinimas. Kol jausiu grįžtamąjį ryšį, tol matysiu save televizijoje.
Ar dėl to, kad Jus visur atpažįsta, į parduotuvę siunčiate vyrą?
Man tikrai nėra problema pirkti maistą. Vilniečiai yra susitaikę su tuo, kad bet kur sutiks ekrane, teatro scenoje, koncertų salėje, žurnalo viršelyje matytą žmogų. Mudu su vyru darbus pasiskirstome: vienas perka, kitas gamina, nesunku vienam ar kitam sutvarkyti namus. Grįžusi iš darbo neturiu rinkti išmėtytų vyro kojinių.
Kas yra Jūsų jautriausias liudytojas?
Vyras ir šeima – sesė, tėtis, mama. Dominykas yra pirmas lakmuso popierėlis. Jis – nori to ar ne – įsimerkia į bet kokios spalvos mano nuotaikų skystį, turi nuraminti, paguosti, duoti pragmatišką patarimą, ką ir kaip daryti.
Ar bent kartais leidžiate sau pabūti bloga žmona, dukterimi, seserimi, marčia, drauge – nesinerti iš kailio dėl kitų?
Kartais pavyksta ką nors nesąmoningai leptelėti, padaryti ar nepadaryti, kai reiktų, pamiršti ar pavėluoti. Bjauriausia mano savybė – vėlavimas. Į darbą nevėluoju, esu pareiginga, bet pas artimuosius – visada. Žinau, kad neplaks manęs už tai rimbu. Darbo tikslais privalau būti laiku tam tikroje vietoje, tad bendraudama su artimaisiais atleidžiu saugiklius.
Jums buvo patikėta vesti Lietuvos šimtmečio dainų šventę vainikavusį dainų dienos „Vienybė težydi“ koncertą. Vilkėjote Klaipėdos krašto tautinius drabužius, kartu su keliomis dešimtimis tūkstančių dalyvių bei žiūrovų giedojote Lietuvos himną, skandavote „Lietuva!“ Sukrečiama patirtis?
Tai buvo mano sena svajonė, nuostabu, kad pavyko ją įgyvendinti. Kolega parašė: „Tavo akys žiba, matyti, kad darai tai, ką svajojai daryti.“ Didelė atsakomybė, sudėtinga transliacija, daug įtampos, daug žmonių, nenori jų nuvilti, net kūnas dreba iš to noro viską gerai padaryti, juk tokia šventė vyksta kartą per šimtmetį. Pirmą kartą prieš tokią auditoriją, net kinkos dreba. Paskui, matydama žalią Vingio parko erdvę, už tavęs – daugiau kaip 12 tūkstančių dalyvių, ne mažiau žiūrovų, suvoki, kad gali juos suvaldyti, jie tavęs klausosi, palaiko, prieina, sako šilčiausius žodžius. Supranti, jog nenuvylei, svajonę įgyvendinai sėkmingai. Prieš penkiolika metų ir pati buvau šioje estradoje – dainavau chore. Tada svarsčiau: „Kaip yra šaunu vedėjai... “ Antros tokios patirties nebus. Vienybės, lietuvybės krūvis šioje šventėje – žodžiais nenusakomas.
