Paryžiuje vakarėja. 11-os apygardos Šv. Mauro (Saint Maur) gatvė šurmuliuoja, jaučiu kunkuliuojant jaunatvišką energiją. Kavinių terasose gausu lankytojų, vieniems dar – aperityvo laikas, kiti jau vakarieniauja. Einu pro stilingus butikus, jaukias kavinukes, barus, kol pagaliau atsiremiu į vėsų parką. Išlindusi iš jo iškart pamatau smagią kavinės „The Beans On Fire“ iškabą ir išgirstu Vytauto Kernagio dainą.
Šiandien čia – ypatingas vakaras. Kavinė priklauso Viktorijos draugui kolumbiečiui Andrésui Hoyosui Gomezui, – prieš trejus metus jis iškeitė patogų, gerai mokamą darbą garsioje konsultacijų bendrovėje „McKinsey & Company“ į kavos skrudinimo verslą. Atidaręs kavinę pačioje madingosios 11-os apygardos širdyje, jis nusprendė rengti teminius vakarus. Šįkart čia – lietuviška vakarienė. Jos žvaigždė – Viktorijos mama Aldona Gečienė, ne vienu tarptautiniu prizu apdovanota viena garsiausių Lietuvoje virtuvės šefių. „Bilietai buvo išgraibstyti akimirksniu“, – lėkdama virtuvės link tarsteli Viktorija.
Nueinu pasišnekučiuoti su mama ir dukra, – jos sukasi už baro įsikūrusioje nedidelėje virtuvėje. Į akis krenta šių moterų panašumas: abi aukštos, lieknos. Mamos plaukai garbanoti, tamsaus aukso spalvos, Viktorija šatenė. Abiejų tokios pat šviesios akys. „Atrodote kaip sesės“, – eidamas pro šalį sako kavinės lankytojas.
Viktorijos rankos jau tešloje, ji lipdo nedidelius varškėčius – desertui. „Dar viena skarda, ir tu laisva“, – šio vakaro asistentei valdingai mostelėja mama. Dar spėju paklausti (nors lyg ir akivaizdu), ar Viktorija mėgsta gaminti, ar tai daryti išmokė mama. Išgirstu greitus atsakymus „taip“ ir palieku jas ramybėje.
Pamažu pradeda rinktis žmonės. Andrésas paaiškina, kad šį vakarą čia vakarieniaus pora pažįstamų, keli ištikimi kavinės lankytojai. Išgirstu kalbant ir lietuviškai. Vartau meniu, kurį Viktorija su mama sudarė šįryt – prieš eidamos į vietos turgų. Juodos duonos, lašinių užtepėlės, lietuviško kieto sūrio ir medaus virtuvės šefė atsivežė iš namų. Užkandžiui gavome salotų ir barščių, o pagrindinis patiekalas buvo žuvis. Labiausiai džiaugiausi desertu – varškėčiais, nes jie priminė man vaikystę.
„Viktorija visada mėgo pavalgyti, – šyptelėdama sako prie mūsų trumpam prisėdusi ponia Aldona. – Todėl anksti užrašiau į šokius. Na, o muziką ji atrado netikėtai.“
Trumpam nutilusi, moteris ima stebėti su svečiais emocingai bendraujančią dukrą. Akyse – tyli laimė.
Muzikos paviliota
Kitą dieną, laukdama Viktorijos jos mėgstamoje itališkoje ledainėje Marė rajone, prisimenu, kada pirmą kartą išgirdau ją dainuojant. Kultūros atašė Prancūzijoje Vida Gražienė buvo pakvietusi į jos koncertą Paryžiuje, garsiame džiazo klube „Sunset-Sunside“. Sužavėjo aksominis dainininkės balsas, puikus intonavimas ir itin šiltas, natūralus bendravimas su publika bei muzikantais.
Kritikai labiausiai giria V. Gečytę už balso intonacijų spontaniškumą, intymumą, žaismingumą. Prancūzų žurnalas „Jazz Magazine“ išskyrė lietuvės graciją, jausmingą ir subtilią manierą svinguoti. „Viktorija atsiverčia didįjį Amerikos dainyną ir skaito taip, lyg jis būtų jai sukurtas. Šios merginos balso anatomija tiksliai atitinka techninius svingo eros džiazo standartų reikalavimus, o stiliaus pajauta, turinio suvokimas ir interpretacijų rafinuotumas neleidžia net suabejoti, jog ši muzika nėra jos gimtoji“, – rašoma recenzijoje.
Kitame straipsnyje vienas kritikas prisipažino, kad kai Viktorija dainuoja lietuviškai, jam kyla noras pirkti bilietą į Lietuvą ir pasislėpti būtent ten nuo įtempto didmiesčių gyvenimo. Prisimenu dar vieną vakarą privačiame bute Paryžiuje, kai V. Gečytė kartu su kino kūrėju Jonu Meku traukė lietuviškas dainas. Ore tvyrojo švelni nostalgija. „Man pačiai smalsiau klausyti, ką pasakoja ar dainuoja J. Mekas, – šypteli moteris. – Nedaug moku liaudies dainų, tad kaskart prašoma padainuoti jaučiuosi kiek nejaukiai.“
Viktorija užsisako kavos. Jokio makiažo, džinsai ir lengva palaidinė, – mano pašnekovė atrodo daug jaunesnė, nei yra, visai mergaičiukė. Pasakoja, kad sukneles dažniausiai vilki per koncertus. „Nors turiu jų daug, vis tenka sukti galvą, ar jau buvau su šia ant scenos, – sako šyptelėdama. – Tiek scenoje, tiek už jos mėgstu patogius, judesių nevaržančius drabužius, batus, vientisas spalvas.“
Gurkšnodamos kavą leidžiamės į pačias muzikos Viktorijos gyvenime ištakas. Pašnekovė prisimena močiutę, tėčio mamą, mokytoją, kuris rinko vaikus į dainavimo būrelį. „Močiutė manęs paklausė, ar norėčiau dainuoti „Dainų dainelėje“. Pasakiau „taip“, nors gerai nežinojau, kas tai yra“, – pasakoja šypsodamasi. Viktorijai tada buvo penkeri, ir muzika ją iškart pakerėjo. Be to, sekėsi – dainavo televizijos laidose ir festivaliuose, buvo priimta į Vilniaus Balio Dvariono muzikos mokyklą. „Tikrai neturėjau tikslo tapti dainininke. Tėtis įskiepijo man meilę muzikai, pats groja įvairiais instrumentais, mama irgi mėgsta dainuoti, tačiau niekas šeimoje nemanė, kad tai – tinkama karjera, – prisimena Viktorija. – Bet tėvai investavo į mano būrelius, už tai esu jiems dėkinga.“
O kelias iki džiažo dainininkės Paryžiuje etapo buvo ilgas. Viktorija save vaikystėje prisimena kuklią – nemėgo išsiskirti, mieliau tylėdavo, nei dainuodavo per šventes tėvų draugams. „Mano vaikystėje buvo itin aiškūs standartai, koks turi būti ir koks ne. Tėvai auklėjo elgtis mandagiai, neišsišokti, netriukšmauti, – sako Viktorija. – Bet iš prigimties esu energinga, su polėkiu. Užtat dabar tikrai nesivarginu įtikti kitiems. Mėgstu pašūkauti per džiazo koncertus. Tai – mano pasaulis.“
Amerika
Viktorija anksti suvokė, kad, norint pasiekti rezultatų, reikia atkakliai ir nuosekliai dirbti. Tai jai ir pora metų jaunesniam broliui nuolat primindavo mama. V. Gečytė pasakoja, kad abu tėvai tikrai daug dirbo. Tėtis iki vėlumos būdavo pradingęs reklamos agentūroje, o mama kilo virtuvės šefės karjeros laiptais. „Gal kiti būtų jautęsi palikti, bet aš – iš tų, kurie viską nori daryti patys, – pasakoja Viktorija. – Tėvai mumis pasitikėjo, nesikišo ir suteikė visišką laisvę. Visus sprendimus, kur mokytis ir ką gyvenime veikti, priėmiau pati.“
Puikiais pažymiais pabaigusi Vilniaus licėjų, V. Gečytė įstojo į Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institutą. „Visada norėjau būti tarp lyderių, veiklių, motyvuotų žmonių, – sako ji. – Esu darbšti, atkakli, smalsi, man atrodo, kad nieko nėra neįmanoma. Gal tada ir sekasi?“ Po metų mergina įstojo į Rygoje esančią Stokholmo aukštąją ekonomikos mokyklą (The Stockholm School of Economics in Riga; SSE), – tai buvo jos svajonė. Tuo pačiu metu sužinojo, kad Pensilvanijoje (JAV) įsikūręs Lafayette‘o koledžas ją irgi priėmė, be to, ketino duoti visą stipendiją. „Pasirinkau JAV, nes norėjosi praplėsti akiratį. Man patiko, kad koledžas siūlė laisvųjų menų programą, tad galėjau mokytis ne tik ekonomikos, bet ir visko po truputį.“
Keliauti viena į tolimą šalį mergina visiškai nebijojo, nes dar mokydamasi licėjuje lankėsi tarptautinėje lyderystės stovykloje JAV, prieš tai – tokioje pat stovykloje Danijoje, pastarojoje tarp 40 mergaičių buvo vienintelė iš Lietuvos. Ši patirtis pažadino norą keliauti, pažinti, privertė suprasti, kad viskas laikina ir neapibrėžta.
Mokslai buvo įdomūs, nors iš pradžių nelengvai sekėsi perprasti amerikiečių gyvenimo būdą. „Tiek tada, tiek dabar man nepatinka, kad amerikiečiai turi per daug taisyklių ir fobijų. Prancūzai šiuo požiūriu labiau atsipūtę, – pastebi dainininkė. – Bet patinka amerikiečių bendravimo būdas, jų pozityvumas. Tenykštė aplinka skatina judėti į priekį, tikėti savo tikslais.“ Prancūzus šiame kontekste Viktorija paminėjo ne veltui. Dar studijuodama koledže, ji, kaip mokanti prancūzų kalbą, pagal mainų programą atsidūrė Paryžiuje, ten praleido metus.
Po ketverių metų studijų Pensilvanijoje diplomuota studentė iškart gavo pasiūlymą dirbti fondų valdymo kompanijoje. Tai turėjo būti gražios karjeros pradžia, bet širdis nerimo. Kažkas buvo ne taip, tad kontrakto nepasirašė. Tada 23-ejų metų Viktorija nenumanė, kas bus toliau, tik žinojo, kad nori grįžti į Europą.
Nėra vietos jauniems
Tuo metu V. Gečytė gavo kvietimą iš „EuroBusiness Media“ ateiti pasikalbėti, jei tik mergina lankysis Paryžiuje. Ši įmonė dirbo su tarptautinių įmonių, fondų, įvairių institucijų vadovais, rengė su jais interviu, organizavo pristatymus visuomenei. Biuras plėtėsi, ieškojo etatinio darbuotojo.
Nors Paryžius Viktorijos netraukė (buvo susidariusi įspūdį, kad žmonės čia irzlūs ir nepatenkinti), ji surizikavo – pasirašė kontraktą. Naujieji jos vadovai buvo kilę iš amerikiečių šeimų, dvikalbiai, kosmopolitai, tai jaunai moteriai išsyk patiko. Taip V. Gečytė tapo projektų vadove, – šios pareigos aprėpė kone visą įmonės veiklą. „Mama lengviau atsipūtė, – šypteli pašnekovė. – Ji visada troško, kad turėčiau saugų, pastovų darbą, o štai tėtis visada manė, kad viską dar spėsiu.“
Pašnekovė sako, kad pinigai niekada nebuvo jos motyvacija, kad patinka dirbti su protingais, veikliais žmonėmis, savo srities profesionalais. Iki šiol Viktorijai įdomu mokytis, gilintis į patį procesą, įveikti iš pirmo žvilgsnio neįveikiamas aukštumas. Visgi priprasti prie naujos vietos V. Gečytei prireikė net trejų metų. Pirmasis barjeras buvo prancūzų kalba. Nors Viktorija prancūziškai kalbėjo neblogai, Prancūzijoje to nepakako. Antrasis – jos amžius. „Dauguma žmonių manė, kad esu savo vadovų sekretorė iš Rytų Europos“, – skausmingai prisimena pašnekovė. Per susirinkimus stambių kompanijų vadovai nekreipdavo į ją dėmesio. „Prancūzijoje statusas, kilmė, mokyklos, pažintys yra labai svarbu, – sako lietuvė. – Be to, esu moteris.“
Neįkvėpė Viktorijos ir tai, ką matė aplink. Kompanija, kurioje dirbo, ilgą laiką nuomojosi biuro patalpas iš kitos finansinės kompanijos. Ten dirbo apie 20 žmonių. „Pas juos stažuodavosi nemažai studentų iš garsių Prancūzijos mokyklų, universitetų, mano bendraamžiai, – pasakoja Viktorija. – Per šešių mėnesių stažuotės laikotarpį jie nieko neuždirbdavo, nešiodavo kavą ir dokumentus. JAV tai būtų neįmanoma. Tada pajutau, kad padariau klaidą – atvažiavau į šalį, kurioje jaunas žmogus yra niekas.“
Po devynerių metų Viktorija buvo išaugusios agentūros vykdomoji direktorė, bet pajuto, kad turi kažką gyvenime pakeisti. „Darbas man patiko, bet nepatiko darbo kultūra. Žmonės negerbė vieni kitų, nevertino sveikos kritikos, kompanijoje nebuvo lyderio, – sako ji. – Išėjau į niekur.“
Muzikos citadelė
Įvairiais momentais, ypač sunkiais, V. Gečytę lydi muzika. Kad ir kurioje pasaulio vietoje būtų, Viktorija iškart susiranda džiazo klubą. Su džiazu ją supažindino vaikystės mokytoja Nijolė Maceikaitė, o, studijuodama JAV, mergina giliau nėrė į šios muzikos pasaulį – susirado džiazo ansamblį, kartu su juo koncertuodavo. „Kai mokiausi Paryžiuje, irgi vaikščiojau į jam sessions (tai – ansamblių muzikantų atliekamas improvizuotas grojimas). Ten susiradau draugų. Persikėlusi gyventi į Paryžių vėl grįžau į džiazo klubus. Man patinka klubų atmosfera, žmonės, kurie ateina improvizuoti, kurti, bendrauti muzikos kalba. Dažnai negaliu nustygti vietoje, kaip norisi ant scenos. Juk tai taip smagu.“
Pirmasis solinis V. Gečytės koncertas vyko Paryžiaus klube „Les sept lézards“ – jo jau nebėra – visai netoli nuo kavinės, kurioje dabar esame. Viktorija sėdėjo prie baro, kai priėjusi matyta moteris paklausė, kodėl ji, taip puikiai dainuojanti, nekoncertuoja. Ta moteris supažindino Viktoriją su klubo koncertinės programos sudarytoja. „Mano pirmosios grupės nariai buvo tame klube sutikti muzikantai, – prisimena dainininkė. – Neturėjau net mikrofono. Jį vėliau maloniai paskolino ta pati mane užkalbinusi moteriškė. Aš net jos vardo nepamenu.“
Pamažu ratas įsisuko. Po vieno koncerto laukė kitas. Kas nors išgirdęs lietuvę vis pakviesdavo dainuoti kitur. „Net Paryžiuje, kur tokia konkurencija, gali būti išskirtinis, – sako pašnekovė. – Nėra daug dainininkų ar grupių, atliekančių tikrą tradicinį džiazą. Mano repertuare – džiazo klasika ir bliuzas, bet koncertuodama „įmesdavau“ ir lietuviškų liaudies dainų elementų, savos kūrybos dainų. Publikai patinka tai, kas kitaip, autentiška.“
Nors Viktorija pripažįsta, kad laiko koncertams likdavo tik po darbų ar per atostogas, muzika jai yra daugiau nei hobis. Pašnekovė mano perpratusi muzikos pasaulio dėsnius, jaučia atsakomybę tiems žmonėms, kurie su ja dirba ir kuriems tai yra pagrindinis pragyvenimo šaltinis. „Nesvarbu – esi profesionalas ar ne, scenoje turi dirbti rimtai – negali tiesiog atsisėsti ant kėdės ir žiūrėdamas į lubas kažką dainuoti – kaip namie“, – įsitikinusi dainininkė. Jos manymu, muzikantui, kuris nori įsitvirtinti muzikos pasaulyje, labai svarbu dažnai koncertuoti ir sukurti savo publikai pastovumo jausmą. „Jau dešimt metų iš eilės vykstu į turą po JAV su žymiu kontrabosininku Gene‘u Perla, – pasakoja Viktorija. – Ypač daug gerbėjų turime aplink Niujorką. Salės visada būna pilnos.“
Iššūkis muzika
V. Gečytė pripažįsta, kad jai sekasi, tačiau kai pagalvoja apie kasdien tykančias duobes, sėkmė neatrodo tokia didelė, – reikia daug užsispyrimo joms įveikti. „Kartais su mumis elgiasi kaip su kokiais vergais, ypač restoranuose: atėjai, pagrok ir išeik, – pasakoja Viktorija. – O gaunu kartais mažiau, nei per vakarą užsidirba to restorano padavėjas.“
Toks požiūris neišvengiamai veikia. „Kartais sakome: „Grojame bet ką, vis tiek niekas neklauso“, – pripažįsta dainininkė. – Bet tai netiesa. Būna, ir aš blogai jaučiuosi, salės akustika bloga ar matau abejingus, telefonuose paskendusius veidus, bet prisiverčiu šypsotis ir dainuoti taip gerai, kaip moku, dėl to vienintelio žmogaus, kuriam rūpi. Visada jį pamatau.“
Dainininkė yra išleidusi jau tris albumus, į juos pati ir investavo. „Didelio verslo iš to nepadariau, nes kompaktų šiais laikais niekas neperka, – sako pašnekovė. – Bet paskui visgi nutinka tai, kas pateisina visą įdėtą darbą.“ Viktorija prisimena, kaip prieš penkerius metus su kolegomis subūrė bigbendą, grojo su juo Paryžiaus parkuose. „Paaukojome galybę laiko tiems koncertams, jų organizavimui, repeticijoms, informacijos sklaidai, bet kas šiais laikais gali samdyti bigbendą? Sumontavau porą vaizdo klipų, įkėliau į „Youtube“, įrašėme albumą, ir viskas“, – prisimena Viktorija. Tačiau kažkas šiuos įrašus pamatė, paskambino. Taip atlikėja pateko į Edinburgo džiazo ir bliuzo festivalį.
„Organizatoriai nežinojo, ar ateis klausytojų, labai rizikavo – juk nesame žvaigždės, tačiau susirinko pilna salė“, – pasakoja V. Gečytė. Prieš porą mėnesių Frankfurto radijo ansamblis „hr-Bigband“ pakvietė Viktoriją dainuoti jų koncerte Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečiui paminėti. Renginį remia Europos Parlamentas. „Jų kūrybos direktorius sakė, kad peržiūrėjo įrašus internete ir kad jiems patikau, – teigia Viktorija. – Tai didelis projektas, jį tiesiogiai transliuos televizija, o man – svarbus įvertinimas.“
Viktorija labai džiaugiasi, kad jos vardą žino ir Lietuvoje. Jau antrus metus V. Gečytė grįžta į gimtinę koncertuoti, dalyvavo Kristupo ir Birštono džiazo festivaliuose. Šių metų turą po JAV finansavo Lietuvos kultūros taryba. „Nepamiršiu paskutinio koncerto Birštone, kai publika ilgai plojo atsistojusi, nenorėjo paleisti mūsų nuo scenos, nors grojome paskutiniai, tad klausytojai jau turėjo būti pavargę, – pasakoja Viktorija. – Labai jautri akimirka.“
Likti savimi
Pašnekovė pažvelgia į laikrodį, o aš pastebiu, kad mano itališki šerbetiniai ledai baigia ištirpti. Viktorijai greitai reikės bėgti, mat šįvakar laukia dar vienas koncertas. Gal dabar, išėjusi iš darbo, atsiduos tik muzikai? Ji papurto galvą. Pašnekovė įsitikinusi, kad šiais laikais puikiai įmanoma derinti įvairias karjeras ir tai net tampa tendencija. „Niekada nenorėjau būti tik muzikante, – ryžtingai sako Viktorija. – Mėgstu organizuoti renginius, man įdomūs skaitmeniniai projektai, todėl įkūriau savo įmonę, šiandien dirbu kaip laisvai samdoma darbuotoja ir derinu šią veiklą su muzika.“
Šiuo metu V. Gečytė moko specialistus sceninės kalbos meno, bendravimo su publika, perduoti jai savo žinutę.
Viktorija prisipažįsta nerianti į nežinią, bet neabejoja, kad pavyks. Labai svarbus šiuo metu jai yra mylimojo palaikymas. Su dešimčia metų vyresniu Andrésu lietuvė susipažino prieš ketverius metus, kai jis pats radikaliai keitė savo gyvenimą. „Dainavau vienoje Paryžiaus kavinėje, o jis klausėsi, – pasakoja šypsodamasi. – Patraukė jo užsidegimas, atkaklumas, pozityvus požiūris į problemas ir įspūdingas mokėjimas mėgautis gyvenimu.“
Ar per dešimt metų Viktorija prisijaukino Paryžių? „Įsimylėjau jį tokį, kokį pati susikūriau: su savo parkais, muziejais, restoranais, rajonais, o svarbiausia – žmonėmis, – sako moteris. – Pagaliau supratau, kad čia man sekasi todėl, kad netelpu į jokius rėmus ir kad tai yra privalumas. Nebūsiu laiminga nei gyvenime, nei darbe, jei apsimesiu tuo, kas nesu.“
Atsisveikindamos pamojame viena kitai. Vasarą Marė rajone knibždėte knibžda turistų. Viktorija ryžtingai įsimaišo tarp jų, nutolsta. Sava Paryžiuje, bet kartu kitokia.
Kūrybos ženklai
Išleisti albumai: „Souvenir From San Francisco“ (2013 m.), „Blue Lake“ (2015 m.), „No Detour Ahead“ (2016 m.)
Mėgstamiausias atlikėjas – Gene’as Kelly.
Instrumentas – kontrabosas.
Vieta – gamta.
Patiekalas – ant grotelių keptos daržovės.
Kvapas – šviežiai malta kava.
Spalva – mėlyna.
Šūkis: „Kartu mes stipresni.“
Gyvenimo pamoka: „Nespręsk problemų alkanas.“
Kelionė – 6100 km dviračiu per Ameriką.
Knyga – Christopherio McDougallos „Gimę bėgti“.
