Mergina nestokoja sveiko, realisitiško pozityvumo, o apie sunkius išbandymus byloja tik apvalus randas kaklo duobutėje, bet savo viduje ji tikina išsigydžiusi ir kūno ligas, ir emocinius skaudulius.
Gryte, esate aistringa keliautoja – kaip šis pomėgis pakeitė Jūsų gyvenimą?
Iš tikrųjų, keliauti pradėjau anksti, keturiolikos pirmą kartą pamačiau kalnus, septyniolikos su draugėm autostopu išmaišėme Europą, o baigusi mokyklą išvažiavau metams į Londoną, ir tai iki šiol vadinu svarbia gyvenimo mokykla. Vėliau su draugu išvykome į Indiją ir jau tada man buvo aišku, kad noriu tyrinėti kultūras, religijas, pažinti žmonės, suprasti jų skirtumus ir, svarbiausia, – suvokti juos siejančius dalykus.
Grįžusi į Lietuvą įstojau į kultūros istorijos ir antropologijos programą Vilniaus universitete, bet studijoms įpusėjus supratau, kad man darosi nuobodu, todėl sustabdžiau mokslus norėdama pamąstyti apie tolimesnius pasirinkimus. Tuo metu sužinojau apie palankias sąlygas studijuoti Indonezijoje, kartu su draugu pateikėme prašymą metams ir netrukus gavome stipendijas.
Vadinasi Indonezija tapo lemtingąja kelione?
Iš pradžių viskas klostėsi puikiai. Indonezija yra gana izoliuota šalis, todėl suinteresuota pritraukti studentus iš Vakarų šalių, galinčių įnešti į ją dalį savo kultūros ir paskleisti pasauliui žinią apie gyvenimą šioje valstybėje. Pasirinkau studijuoti Indonezijos kultūrą ir bendrinę kalbą, po kiek mažiau nei pusmečio jau galėjau gana laisvai bendrauti su visiškai anglų kalbos nesuprantančiais vietiniais. Susiradau nemažai draugų, daug keliavau, džiaugiausi gyvenimu – tai buvo nuostabus metas. Ten būnant netgi praėjo ilgus metus metus mane kamavusi odos liga. Mama kaip tik juokavo, kad išleidžia į kelionę tik su sąlyga, jei Indonezijos saulė mane pagydys.
Tačiau artėjant Kalėdoms pajutau, kad organizmas pradėjo krėsti nemalonius pokštus: prasidėjo naktinis karščiavimas, silpnumas, dusulys fizinės veiklos metu, ėmė kristi svoris. Medikai išrašė antibiotikų ir paleido namo gydytis uždegimo, nors aš suabejojau tokia miglota diagnoze.
Ar jautėte, kad tai gali būti kažkas rimčiau? Kokių tolimesnių veiksmų ėmėtės?
Buvau susiplanavusi Kalėdinę kelionę į Balį ir labai nenorėjau jos atšaukti, pagalvojau: „kada gi dar, jei ne dabar?“ Juk aš – nuotykių ieškotoja, negi dabar stabdysiu (juokiasi). Išvykau, tačiau važiuojant nuolat užmigdavau, nebekontroliavau šio proceso, matyt todėl, kad organizmas įjungė visišką taupymo režimą.
Prie ankstesnių simptomų prisidėjo kojų tinimas, bėrimas, viduriavimas, ėmė pūsti pilvą. Kai dabar pasižiūriu atgal, suvokiu, kad man buvo jau labai blogai, privalėjau kažkur kreiptis pagalbos. Žmogus yra keistas padaras – kitiems jis dažnai būna rūpestingesnis ir pastabesnis nei sau, be to, reikia nemažai drąsos pripažinti, kad su tavim vyksta kažkas rimto. Kol esi labai jaunas, turi daug veiklos ir planų, tiesiog nenori sustot ir leisti gyvenimui slysti pro šalį.
Kada atėjo ta akimirka kai supratote, kad Jums reikalinga skubi pagalba?
Naujųjų metų išvakarėse Ubude susitikau draugę iš Prancūzijos. Abi negalėjome atsistebėti – būdamos iš skirtingų Europos kraštų kažkokio lemtingo atsitiktinumo dėka, po daugelio metų nesimatymo, atsitrenkiame viena į kitą Balio miestelyje. Pasiskundžiau, kad paskutiniu metu nelabai gerai jaučiuosi, o draugė apžiūrėjusi mane iš arčiau pakraupo: „Mergaite, tau reikia pagalbos!”.
Ji tuoj pat pasisodino mane ant savo motociklo ir tuomet prasidėjo nelabai sėkminga kelionė per vietines gydymo įstaigas. Vienoje man statė milžiniškas taures, nuo kurių pamėlo visa nugara, kitoje, pamatę mano išsipūtusį pilvą, pradėjo vieną po kito kišti nėštumo testus. Man diagnozavo akmenis inkstuose, pasakė, kad reikalinga subi operacija. Išgirdus tai supanikavau – buvau girdėjusi, kad neseniai dėl vietos gydytojų klaidos mirė studentė iš Lenkijos, avarijoje patyrusi minimalius sužalojimus, todėl didelio pasitikėjimo vietos medikais nejaučiau ir paprašiau išsamesnių tyrimų.
Kyla natūralus klausimas – kaip Jūsų vaikinas reagavo į tai, kas vyko?
Rokas tuo metu buvo už pusantro tūkstančio kilometrų nuo manęs, motociklu keliavo po salyną. Studijavome skirtinguose universitetuose, paskutinįkart buvome susitikę gal prieš du mėnesius, tačiau kai paskambinau jam verkdama jis viską metęs atskrido, o išvydęs, kaip atrodau, prarado žadą: iš manęs neliko nieko, išskyrus pūpsantį pilvą, vos galėjau pajudėti.
Man sparčiai blogėjo, o ligoninėje atlikinėjo tik po vieną tyrimą per dieną, kol kartą gydytojas konstatavo, kad tai ne inkstų akmenys, tačiau jie nežinantys, kas man, yra ir patarė ieškoti pagalbos arba kaimyniniame Singapūre, kur medicina buvo labiau pažengusi, arba grįžti į Lietuvą. Susisiekus su draudimo kompanija paaiškėjo, kad gydymas Singapūre kainuoja milžiniškus pinigus ir jo niekas nepadengs, todėl privalėjau skubėti namo.
Kaip tokios būklės galima išverti šešiolikos valandų skrydį su persėdimais? Ar Jums parūpino specialias sąlygas, priežiūrą?
Draudimo kompanija atsiuntė eskortą iš Lietuvos, tai buvo gydytojas Ratkus – vienas nuostabiausių ir šviesiausių mano sutiktų žmonių, be jo pozityvaus požiūrio ir juokelių tikrai nebūčiau išgyvenusi. Labai greitai supratome, kad pagrindinis iššūkis bus ne pats skrydis, o leidimas išvykti iš šalies.
Indonezijos migracijos policija nenorėjo manęs išleisti, mat jų taisyklės reikalavo, kad grįžčiau susitvarkyti dokumentų į ambasadą, esančią už pusantro tūkstančių kilometrų, kas mano tuometinėje būsenoje buvo neįmanoma. Mes praradome dvi savaites mano sveiktatai brangaus laiko bandydami išjudinti jų biurokratinį aparatą, į kovą taip pat įsitraukė Lenkijos, Belgijos, Indijos ir Kinijos ambasados.
Taipogi, dėl itin sunkios mano būklės, negalėjome rasti galinčių ir norinčių mus priimti avialinijų. Teko pridėti „paskatinimą vokelyje“ ir tik tada gavome privatų lėktuvą su reikalinga medicinine įranga ir išskridome į Singapūrą. Ašarojom iš džiaugsmo kartu su visa šeima, nes žinojom, kad po dviejų persėdimų jau nusileisiu Vilniuje.
Kas tuo metu dėjosi Jūsų galvoje? Džiaugėtės ar bijojte dėl atieties?
Kelionė buvo itin sunki, tik po visko gydytojas Ratkus prisipažino, kad tokio streso dar nebuvo patyręs ir už jo šypsenos nuolat slėpėsi baimė, kad aš bet kuriuo momentu galiu išleisti paskutinį atodūsį. Pati tiesiog neturėjau energijos bijoti, negalėjau savęs švaistyt panikai ir kitoms neigiamoms emocijoms. Įsijungiau „Vienas namuose“ ir stengiausi susikoncentruoti į tai, kad greit pamatysiu šeimą ir sulauksiu pagalbos. Į Lietuvą jau prieš porą savaičių buvo išsiųsta mano ligos istorija, gydytojai išnagrinėjo mano atvejį ir buvo pasiruošę mane priimti.
Kaip greit Lietuvos medikai perprato Jūsų ligą?
Mane iškart paguldė į hematologijos skyrių, buvo įtariama kraujo liga. Jau kitą dieną sužinojau, kad sergu Burkitt‘o limfoma – itin agresyviu limfmazgių vėžiu, kuris taip išplito, kad jei mane būtų atvežę bent dieną vėliau, pagalbos man būtų nebereikėję.
Prie pagrindinės ligos prisidėjo dar kelios aplinkybes sunkinančios infekcijos, tačiau gydymą reikėjo pradėti nedelsiant. Gavau tokią stiprią chemoterapijos dozę, po kurios patekau į komą, medikai sakė, kad patyriau tris klinikines mirtis, bet aš nežinau, kas tai yra, ir net nesiruošiu gilintis (juokiasi).
Atsibudau po mėnesio, nežinojau, ne tik, kur aš, bet ir kas aš esu, tačiau nebuvo kada atsipalaiduoti, nes man iškart paskyrė antrą chemoterapijos kursą. Iki šiol prisimenu kaip pasirašinėjau sutikimą laikydamą tušinuką tarp dantų, nes jokios kitos kūno vietos dar negalėjau pajudinti.
Išgirdote labai rimtą diagnozę, tačiau Jūsų pasakojimas skamba labai pozityviai. Kaip sekėsi susidoroti su emociniais ligos aspektais ir iš kur to pozityvumo sėmėtės?
Aš nė sekundės neabejojau, kad pasveiksiu, džiaugdavausi kiekvienu chemoterpijos kursu, nes žinojau, kad tai – kelias į pasveikimą. Gal iš dalies pozityvumą lėmė ir didelis morfino kiekis (juokiasi). Manau, labai svarbu ir tai, kad besąlygiškai pasitikėjau savo gydytojais, jie yra didžiausios pagarbos verti profesionalai.
Kas iš to, kad Indonezijos ligoninėje gulėjau prabangiausioje palatoje ir kasdien galėjau rinktis maistą iš meniu, jei mano sveikatos labui jie nieko negalėjo padaryti? Lietuvoje manimi puikiai rūpinosi, todėl aš galėjau leisti sau nesigilinti į gydymo niuansus, o susitelkti į gijimo procesą. Tikiu minčių galia, manau, kad jos formuoja mūsų gyvenimą. Mačiau ligonių, kurie labai stebėjosi mano pozityvumu, nes patys buvo nusiteikę itin negatyviai, kritikavo kiekvieną personalo žingsnį ir sveikti jiems sekėsi sunkiai. Žinoma, kartais pasvarstydavau apie mirtį, tačiau niekada neleisdavau toms mintims manęs užvaldyti.
Kaip sekėsi sveikti ir grįžti į gyvenimą?
Po truputį į mano gyvenimą sugrįžo žmonės, istorijos, spalvos, muzika, kvapai. Man atnešė pauostyti apelsinų eterinio aliejaus, nuo kurio, rodos, galvoje įvyko sprogimas ir viskas aplink nusidažė oranžine spalva. Paskutinėmis savaitėmis reanimacijoje klausiausi daug audio knygų, afrikietiškos muzikos – ji man asocijuojasi su gyvybe. Kai ruošiausi perkėlimui į skyrių, mano atsistoję plojo visi darbuotojai, jie kartu su manimi džiaugėsi ir tikėjo, kad įveiksiu ligą. Iš viso ligoninėje praleidau šešis mėnesius, išsiprašiau namo, nes norėjau praleisti daugiau laiko su artimaisiais. Vėžys yra visos šeimos liga ir galiu drąsiai pasakyti, kad jiems pastarasis pusmetis buvo gerokai sunkesnis negu man.
Neilgai trukus gavau atsakymus tyrimo, turėjusio parodyti, ar gydymas buvo sėkmingas. Tarp daugelio neaiškių terminų ir skaičių radau žodį „remisija“ – vėžys buvo atsitraukęs. Didžiausia tikimybė ligai atsinaujinti išlieka per pirmuosius penkis metus, paskui pacientas patenka į įprastinę rizikos grupę. Aš skaičiuoju jau ketvirtus metus nuo ligos pabaigos ir jaučiuosi puikiai.
Daugelis žmonių, įveikę sunkias ligas, teigia, kad jų gyvenimas apsiverčia aukštyn kojom – pasikeičia įpročiai, vertybinė sistema, kai kuriems netgi atsiskleidžia nauji talentai arba sustiprėja noras mokyti ir gelbėti kitus žmones. Ar jaučiatės pasikeitusi?
Šeima man sako, kad pasikeičiau, tapau ramesnė, nebe tokia impulsyvi. Pati supratau, kad išmokau labai paprasto ir kartu sudėtingo dalyko – mylėti save. Tai sakydama turiu omeny sąvoką, kurioje telpa daug komponentų, vienas iš svarbiausių yra mokėjimas įsiklausyti į savo kūną ir jo fizinius poreikius. Kitas esminis dalykas yra priimti save tokį, koks esi, su visais savo trūkumais ir privalumais. Taip pat svarbu įsiklausyti į asmeninius poreikius, nepamesti savęs kitų gyvenimuose ir daryti tik tai, kas tau atrodo teisinga ir įdomu. Netraktuoju ligos kaip bausmės už tai, kad padariau kažką neteisinga, labiau vertinu tai kaip pamoką, kuri man atnešė daug dovanų. Ji suartino mane su Roku, kuris visą ligos laiką nesitraukė nuo manęs ir aš supratau radusi tą vienintelį žmogų, kuris tapo mano vyru.
Kas dar šiuo metu Jus džiugina?
Pasveikusi supratau, kad atėjo laikas imtis kažkokios veiklos, pradėti integruotis į visuomenę. Pradžiai – baigiau mokslus ir gavau vairavimo pažymėjimą. Tada atėjo natūralių muilų ir smilkalų gamyba, paskui pateikiau paraišką socialiniam projektui ir laimėjau jam paramą, taigi kurį laiką turėjau sau mielos veiklos.
Dabar esu VA Carito užsieniečių integracijos centro vadovė, ten atsidūriau kartą padėjusi surengti vaikų dienos stovyklą. Turėjau nemažai patirties organizuodama vaikų ir jaunimo laisvalaikį, mano projektas buvo susijęs su vaikų namų auklėtinių užimtumu, todėl jaučiausi laisvai bendraudama su pabėgėlių vaikučiais. Šiuo metu labai džiaugiuosi savo darbu, taip pat turiu socialinio verslo idėjų, tačiau laikas parodys ar joms verta išsipildyti.
Ar po visko kas atsitiko, nenustojote planuoti gyvenimo?
Cha, geras klausimas! Tik pasveikus man atrodė, kad dievas juokiasi iš mano planų, todėl propogavau „gyvenu šia akimirka“ filosofiją, tačiau su laiku tai atslūgo. Supratau, kad nenoriu pulti į jokius kraštutinumus, nesvarbu, ar tai būtų detalus dešimtmečio planas, ar visiškas nutrūkimas nuo pavadėlio ir nežinomybė.
Aš – moteris, mums juk reikia, kad gyvenime būtų užtikrintų dalykų (šypsosi). Štai artimiausias planas yra vykti į Vietnamą, dar svajoju apie grandiozinę kelionę Lotynų Amerikoje, tačiau tikrai nežinau, kada ir kaip ji įvyks. Branginu kiekvieną savo gyvenimo minutę, nes sunkiai tai išsikovojau ir leidžiu sau gyventi taip kaip man norisi – su planais ir be jų, tiesiog laukdama ką atneš gyvenimas.
